DVYLIKA BROLIu JUODVARNIAIS LAKSTANČIu Vieno pono numire pati ir paliko dvylika sunu ir mažą dukrelę. Netrukus tevas sumane vesti kitą, bet toji buvo ragana. Ji sako: "Dukte tegul bus, bet savo sunus visus sudegink ir supylęs ju pelenus i popierius atsiusk man. Tada už tavęs eisiu." Tevas mąste šiaip, mąste taip -- nebežino, ką daryti. Eme ir pasisake viską vienam savo tarnui. Tas jam sako: -- Ko čia, pone, taip rupinies? Juk Tamstos dvare yra dideliu šunu! Dvylika ju sudeginsi, pelenus supilstysi i popierius, padesi antspaudus ir nusiusi jai. Bene ji permanys? O po vestuviu kad ir ras, nebe ką jiems darys. Ponas taip ir padare. Sudegino dvylika šunu, pelenus supyle i popierius, prispaude antspaudus ir nusiunte raganai. Ta apžiurejo visus popierelius, apuoste ir pasake, kad sutinka už jo teketi. Po vestuviu, kai parvažiavo i dvarą, ragana tik šniukšt, šniukšt -- visur apšniukštinejo, pagaliau sako: -- Kas čia smirdi? Kad tie visi, kas čia nereikalingi, juodvarniais išlektu! O jos posuniu buta tuokart rusyje, po vyro rumais. Tuoj visi vienas po kito strikt, strikt ant lango ir... išleke sau! M2 Toliau gyveno rumuose tik ponas su savo ragana. Prie ju augo dukrele. M2 Jai niekas nieko nesake apie brolius, mat ponas buvo užgynęs dvariškiams pasakoti, kad ji turejo broliu ir kad pamote ragana taip juos išvaike. Vieną kartą (mergaite buvo jau dvylikos metu) dvariškiai eme šneketis: "Argi mirusios ponios tebuvo ta viena dukrele?" Vienas ju atsake: "Ką čia bešneketi! Buvo sunu dvylika! Bet kai ponas vede raganą, tai ji visus juos užkeike, ir išleke visi juodvarniais!" Mergele, išgirdusi dvariškiu kalbą, eme rengtis i kelionę savo broliu ieškoti. Pasisiudino dvylika marškiniu, dvylika kelniu, dvylika paklodžiu, dvylika užvalkčiu ir išejo, susirišusi visus tuos daiktus ryšelyje. M2M2 Ejo, ejo per laukus, per miškus. Ką tik sutinka, vis klausia apie savo brolius juodvarniais lakstančius. Bet niekas nieko jai nepasako. Beeidama per didelę girią, užejo atsiskyreli. Pas tą iejusi, klausia, ar nera kur matęs jos broliu juodvarniais lakstančiu. Atsiskyrelis jai sako: -- Nemačiau... Bet aš turiu valią ant visu debesu. Pergulek čia pas mane, rytoj susišauksiu debesis, gal tie bus matę? Ryto metą atsiskyrelis sušauke debesis. Kai sugule debesys apie jo trobelę, taip tamsu pasidare -- lyg juoda naktis! M2 Išejo atsiskyrelis laukan ir klausia debesu: "Ar nematet kur dvylikos broliu juodvarniais lakstančiu?" Debesys atsake, kad niekur ne vienas nesąs matęs, ir išsiskirste i visus kraštus. Atsiskyrelis sako mergaitei: -- Gal tavo broliu nebera ne gyvu? Bet gal dar kur atrasi! Kai eisi šiandien per girią, vakarop užeisi mano broli, taip pat atsiskyreli -- jis turi valią ant visu veju. Tai vejus paklaus, gal tie bus kur užputę tavo brolius? Ir išejo mergaite. Eina, eina per girią ir priejo vakarop kitą atsiskyreli. Iejo ir to pasiklausti, ar nemate, negirdejo jos broliu juodvarniais lakstančiu. Tas sako: -- Aš nieko nežinau, bet pernakvok čia pas mane, rytoj rytą sušauksiu visus vejus, jei tie bus kur užputę, tai tau pasakys. Ryto metą susišauke atsiskyrelis visus vejus. Tie supute, suuže, sušniokšte! M2 Visus išklausinejo, ir visi atsake, kad ne vienas nežinąs, ne vienas niekur neužejęs, ne vienas niekur nematęs. Tada atsiskyrelis jai sako: -- Gal ju nebera ne gyvu, kad ne vienas vejas niekur nera užputęs? Bet nenustok vilties! Kai eisi šiandien per girią, atrasi vakare musu trečiąji broli, kuris turi valią ant visu paukščiu. Jei yra kur tavo broliai, tai gal koks paukštis bus juos užejęs? Mergaite vel išejo. Per visą dieną ejo ir apie vakarą rado trečiąji atsiskyreli. Tas jai taip pasake: -- Pernakvok pas mane, aš rytoj sušauksiu visus paukščius, tai jie, jei bus kur užeję, tau pasakys. Ryto metą atsiskyrelis sušauke visus paukščius. Kad prileke, kad priskrido paukščiu! Ir dideliu, ir mažu -- visokiu! M2 Išejo atsiskyrelis ir klausineja visus. Tie atsake, kad ne vienas niekur nematęs, ne vienas nieko nežinąs. Atsiskyrelis pulku pulkus atleido, ir visi išsiskirste. Pagaliau, kur buvęs kur nebuvęs, atlekia šlubas erelis. Atsiskyrelis ant jo sušuko: -- Kodel tu nesiskubinai? Ko gaišai! Erelis atsake: -- Man koją šaulys peršove. Labai skauda, negalejau greitai atlekti. Atsiskyrelis vel klausia ereli: -- Ar nesi matęs kur dvylikos broliu juodvarniais lakstančiu? Erelis atsake: -- Mačiau ir žinau. Jie per dienas juodvarniais lakioja, o nakti žmonemis kalne gyvena. M2 Tada atsiskyrelis dave mergelei dvylika smaigteliu ir liepe, kai lips i kalną, juos vis smaigstyti ir ant ju stotis. Paskui vel iš apačios traukti ir i viršu smeigti. "Tiktai, -- sako jis, -- saugokis, kad ne vienas smaigtelis tau iš ranku neiškristu! Jei nors vienas iškris, tai ir nebegalesi ant kalno užlipti." O ereliui prisake: "Tu žiurek, kad ji nenukristu ir neužsimuštu!" Ir išejo mergele su ereliu, paplasta lekiančiu. Nuejo prie kalno. Tas kalnas buvo toks aukštas, net už debesis aukštesnis! Eme mergele savo smaigtelius i kalną smaigstyti ir lipti aukštyn. Smaigste, smaigste, kaišiojo, kaišiojo, gal koki pusvarsti nusmaigste, butu jau užlipus, tik vienas smaigtelis iškrito! Bežiuredama i krintanti smaigteli eme ir pati kristi. Erelis, tupedamas pakalneje, pamate ją bekrintančią, tuoj pakilo nuo žemes, pakapt! su sveikąja koja ją už ryšelio. Vis aukštyn, aukštyn, užneše labai aukštai, už debesu. Prineše prie didelio urvo, paleido, ir sako: -- Štai tas urvas, kur jie vakare parlekę sulenda. Tu čia iejusi rasi dvylika lovu. Jas apdangstyk paklodemis, visus priegalvius apvalkstyk užvalkčiais, kiekvienam ant lovos padek marškinius ir kelnes. Prie kiekvienos lovos rasi po staliuką. O ant staliuku padetą po kepaleli duonos. Nuo tu kepaleliu galesi po riekelę atsiriekti ir suvalgyti. Prie duru rasi mažiausiojo brolio lovelę. Po jąja palindus, galesi pernakvoti. Erelis viską jai pasakęs nuleke sau, o ji ilindo i urvą. Tenai rado viską taip, kaip buvo išpasakojęs erelis. Aptaise lovas, apdangste paklodemis, priegalvius apvalkste užvalkčiais, kiekvienam ant lovos padejo kelnes ir marškinius, pavalge, nuo kiekvieno kepalelio atsiriekdama po riekelę, ir palindusi po mažojo brolio lovele atsigule. Atejus vakarui tuoj ir išgirdo: juodvarniai sukranksejo! Nusileidę atvirto žmonemis ir suejo i vidu. M2 Visi džiaugesi, kad pataisytos lovos ir padeti marškiniai su kelnemis. Greit apsitaisę, eina valgyti, žiuri, kad ju duona nuraikyta. Vyresnysis sako: -- Lovas ir mus pačius aptaise -- gerai... Bet kad duonos truksta -- tai negerai! Na, bet ką padarysi!.. Pernakvojo. Rytą atsikelę išejo laukan, sukranksejo ir nuleke sau. Atsikele ir sesuo iš palovio. Vaikščioja po vidu, laukia. Vakarop vel užsinorejo valgyti. Eina prie staliuku -- taip pat beesą kepaleliai duonos! Po riekelę atsiraikydama vel pavalge, palindo po mažojo brolio lovele ir atsigule. Vakare ir vel eme juodvarniai krankseti, ir suejo i vidu visi broliai. M2 Vyresnysis sako: -- Matai, ir vel duona nuvalgyta! Jau kas nors negeras pas mus yra isimetęs! Dabar dar nieko nedarysiu, bet jei trečią dieną taip bus, tai nors visą kalną sugriausiu, bet turesiu atrasti, kas čia mums taip daro! Mergaite guledama nusigando, rupinasi, kas čia bus! Pavalgę visi broliai atsigule, jau šnarpščia ir knarkia. O ji negali užmigti. Nebeiškentusi eme savo jaunesniji broli budinti ir truktelejo ji už kojos. Tas klausia: "Kas čia?" Mergaite tylomis atsake: -- Aš, broleli, jusu sesuo. Atejau, susiieškojau jus. Bet kad anas brolis pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu? Brolis sako: -- Na ką dabar darysi... Buk kaip buvusi, rytoj pamatysime! Rytą sukilo visi broliai. Jau taisosi eiti sau laukan. Mažasis ir eme sakyti: -- Na, brolau, vakar žadejai ardyti, versti kalną. O kad rastum koki giminaiti ar... seseri? Ką gi tada darytum? Vyresnysis brolis sako: -- Matau, kad tu jau žinai, kas čia yra. Na tai pasakyk -- kas? Šis atidengęs paklodę sako: -- Lisk, sesele, laukan, kaip jau bus taip! Tada vyresnysis brolis sako: -- Kad tu butum iškentus namie dar metus... Tai butum musu sulaukus. O dabar, sesele, reikes mums ir tau vargti vel dvylika metu. Jei iškentesi niekur nieko nešnekejus per tiek metu, tai dar pasimatysime. Taip pasakęs liepe sesti sau ant nugaros ir visi pavirtę juodvarniais nuleke. M2 Juodvarnis nuneše seseri i didelę girią. Pasodino egles viršuneje, atsisveikino ir paliko... Mergaite ilgai ten sedejo, net jos drabužiai visai suplyšo... M2M2M2 Vieną kartą i tą girią atejo medžioti karalaitis su savo dvariškiais. M2M2 Tuoj eme loti šunys, žiuredami i tą medi, kur ji sedejo. Apstojo šauliai ir varovai, mato -- sedi medyje žmogus. Ir šiaip kalbina, ir taip kalbina -- nieko nesako! Atejo ir pats karalaitis, šnekina ir tas, bet mergaite kaip nieko taip nieko neatsako. Šaukia "Lipk žemen!", gąsdina "Nušausime!", bet ji vis tyli ir tyli. Tada karalaitis savo tarnui sako: "Lipk ir iškelk iš medžio! Pamatysime, kas gi ten yra." Tas ilipo. Mergaite rodo tartum noredama pasakyti esanti be drabužiu. Tarnas nulipęs žemen pasake karalaičiui -- medyje esanti jauna graži moteriške, tiktai be drabužiu... Užneše jai drabužius, ir ji išlipo iš medžio. Karalaičiui mergele taip patiko, kad kitos jis niekados nebenorejo ne matyti. Parsivedęs namo pasisake savo tevams noris imti ją sau už pačią. Tevai nenorejo jam leisti, kad ji nieko nekalba, bet ilgai prašomi sutiko. Ir karalaitis vede dvylikos broliu seselę. M2 Po kokiu metu juodu susilauke sunaus. Karalaičio tuokart nebuvo namie, o prie karalienes buvo parvežta jos pamote -- ta pati ragana, kuri jos taip nekente. Toji ragana vaikeli išmete laukan ir sugriebus kur šuniuką rodo visiems: "Žiurekit, koks jos vaikas!" M2 Tada karalaičio tevai sako: -- Jau kad ji butu geras žmogus, tai ir kalbetu. Kažin kas ji tokia yra? Gerai mes jam sakeme, kad neimtu jos. Paraše jos vyrui raštą, kad taip ir taip, gimęs toks ir toks, ką reikia karalienei daryti? O karalaitis atraše, kad nieko jai nedarytu, kol jis namo griš -- jis pats žinosiąs, ką padaryti. Parkeliavęs namo karalaitis nieko nebežino... Jam taip graži, taip graži! taip patinka, kad ne galvon nebeateina ją nužudyti. Ir vel jisai gyvena su ja. Pagyvenus kokius metus gime jiems kitas sunus. Karalaičio taip pat nebuvo namie, ir vel jos pamote ragana vaikeli išmete laukan, pagriebe kačiuką ir rodo visiems: "Žiurekite kas dabar!" M2 Visi stebejosi, ir tevai nuraše sunui laišką. Sunus vel atraše, kad niekas jai nieko nedarytu be jo paties. Sugrižęs namo karalaitis... ir vel nieko jai nedaro. Pati labai graži, patinka jam, sakosi -- dar toliau žiuresiąs. M2M2 Po kiek laiko karalaičiui nesant namie gimsta trečias sunus. Ta pati ragana pamote vel išmeta sunu laukan ir rodo visiems šuniuką. Tevai rašo karalaičiui, kad skubetu kuo greičiausiai namo ir darytu šioki ar toki galą. Karalaitis parkeliavo namo, bet jam baisiai gaila žudyti savo pačią. Nebežinodamas, ką čia reikia daryti, jis sako: -- Žinokites!.. Darykite, kaip jus norite... Aš ne pats nežinau, kuo ji kalta, kas ji tokia yra... Teisejai apkaltino ją ir nuteise kaip raganą sudeginti. Sukrove dideli laužą ir uždege. Bet užejo smarkus lietus ir užliejo ugni! Ir vel liepe privežti sausu medžiu. O jau visai baigiasi dvyliktieji metai -- tiktai vienos valandos bereikia, tuoj atskris jos broliai! Kai tik eme iš naujo kurti ugni, žiuri -- atlekia dvylika juodvarniu! Atlekia ir leidžiasi! Tuoj nusileido pirmasis, virto žmogum ir vedasi už rankos treju metu suneli. Nusileido antrasis ir nešasi suneli antru metu. Trečiasis nusileidęs nešasi mažuti, dar vystykluose, ką tik gimusi vaikeli. Tuoj visi broliai sušuko: -- Ką jus čia dirbate! Kam nekaltą musu seseri norite nužudyti?! Geriau meskite i ugni pamotę raganą! Štai musu sesers suneliai! Beregint pamotę raganą užrito ant ugnies. O broliai pasisveikino su savo seseria ir su karalaičiu. Ir visiems jie pasake, kad ragana ką tik gimusius vaikučius išmetusi laukan, o jie tuoj pasiemę pas save ir auginę. Karalius iškele dideli pokyli. Ir aš ten buvau ir daug mačiau. Ir aš ten valgiau ir geriau, per barzdą varvejo, burnoj neturejau.