Žmoni kultra I. Mokslas ir menas.
Mokslas ir menas ­ vieni svarbiausi kultros element. Nors esama
daugybs kultros apibržim, beveik visi jie sutaria, kad apie kultros
pradžią galime kalbti nuo tada, kai žmons išmoko kaupti bei kolektyviai
perduoti žinias (mokslo pradmenys) ir kai išmoko nepragmatiškai
panaudoti daiktus bei kitus objektus (kultros atsiradimas).
Mokslo vystymasis, jo teorin bei institucin sklaida yra savarankiška
tyrinjim tema. Mes, Vakar civilizacijos atstovai, neretai esame linkę
sutapatinti ms mokslo suvokimą su mokslu aplamai. Tai ­ gana
pavojinga tendencija, dl kurios nekritiškai iš anksto atmetamos kit
kultr mokslo sampratos, neigiamai vertinamos j sukauptos žinios. Vis
dlto galima konstatuoti, kad po II-ojo Pasaulinio karo Vakar mokslo
samprata neteko savo absoliutaus statuso. Atvirkščiai ­  XX a. pabaigą
išplito ir tapo itin reikšmingi interdisciplininiai tyrimai, siekiantys sintetinti
pači vairiausi sriči pažinimą.
Mokslas ­ žini kaupimas bei apdorojimas ­ yra svarbi ne tik kultros, bet
ir ekonomikos dalis. Socialinis žmonijos vystymasis taip pat yra tiesiogiai
susijęs su mokslo sklaida. Kaip tik dl to mokslo samprata bei vertybin
(aksiologin) žmonijos orientacija yra tapusi rimt konflikt priežastimi.
Bene dramatiškiausios kovos vyko tarp religijos ir šiuolaikinio mokslo, kuris
kiek skubotai yra tapatinamas su radikaliu sekuliarumu arba net ateizmu.
Ne tokia intensyvi, bet ne mažiau dramatiška buvo ir tampa tarp gamtos
moksl bei humanitarini moksl. vairiose pasaulio vietose abu šie
konfliktai yra pasiekę skirtingas fazes ir pltojasi nevienodai. Štai
vadinamosiose brandžiojo kapitalizmo šalyse (JAV, Britanija, Pranczija ir
kt.) religijos ir mokslo santykis yra jau išspręstas galutinai: akivaizdu, kad
ši kultr vertybi sistemoje mokslas yra hierarchiškai aukščiau už
religiją (nors tai jokiu bdu nereiškia, kad religija šiose kultrose visiškai
nereikšminga). Kitose šalyse (ypač Artimuosiuose Rytuose, bet, pvz., ir
Lenkijoje) ši diskusija dar tik sisibuoja.
Ne mažiau svarbus ir menas. Labai sunku vienareikšmiškai apibržti šią
savoką: bene žymiausias lietuvi kultros teoretikas Vytautas Kavolis savo
studijoje ,,Kultros dirbtuvs" priskaičiavo daugiau nei 100 meno
apibržim. Nors ribos tarp kultrins ir nekultrins žmoni veiklos labai
neryškios, turbt visi sutaria, jog be meno ­ be muzikos, literatros,
tapybos, architektros, šokio ir kt. ­ neegzistuoja n viena kultra, n
viena visuomen. Meno sąvoka taip pat perjo intensyvią evoliuciją,
apimančią ir itin griežtai reglamentuotas meno funkcijas bei normas
(Senovs Egipto, Senosios Kinijos arba Liudviko XIV laik Pranczijos
atvejai), ir visiškai išplaukjusią postmodernaus meno situaciją, kurioje
menu gali tapti bet kas ir bet kada.