Ant saulelé vél nuo müs atstodama ritas Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulj slepia; O šešéliai vis ilg^n kasdien išsitiesia. Véjai su sparnais pamaži jau pradeda müdraut Ir šilumqs atstankas išbaidydami šlamščia. Todél ir orqdrungnums atvésti pagavo Irgi senyste jau graudena kailinius imtis. Boba su diedu b logu pas kakal i siunčia, O kitus atšilt j stuba ragina ljsti Ir valgius drungnus bei suta virala valgyt. Žerné su visais pašaliais imurusi verkia, Kad mOstj ratai jos išplautq nugar^ drasko. Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežé našta, Jaugi daba^r keturmis arkliais pavažiuoti nepigu. Ratas ant ašies braškédams sukasi sunkiai Irgi žemes biaurias išpléšdams teškina šmotais. Vei lauku sklypa[ visur skendédami maudos, O lytus žmonéjns teškédams nugara skalbia. Vyžos su blogais sopagais vandenj surbia Ir biaurius purvus kaip tašl^ mindami minko.
Donelaitis METAI: RUDENIO GERYBES
Ak, kur dingot, giedros jfls gi pavasario dienos, Kaip mes, pirmasyk stubos atyerdami langus, Šildantj šiltos saulelés spindulj jautém? Lyg kaip sapnas koks, kurj miegodami matom, Ogi pabude jo po tam trumpai paminéjam, Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas, Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos, Nei kisielius ant ugnjes pleškédami teška. Vislab, kas pas mus lakstydams vasara švejité Ar plezdendams ant lauku. linksrnai šokinéjo, Vislab, kas linguodamsjk debesy pasikélé Ir, pasidžiauges taip, grudelius su yabalu yalgé, Vislab jau prastojo mus ir nuléké sléptis. Taip laukai pasiliko mums visur gedul|ngi, Irgi grožybés ji} nei kapas sens pasirodo.
Krumus ir gires linksmas jau gUtiné suka, Ir grožybés J14 gaišm draskydama větra. Šakos, ant kuny po lapais užgimé veislé Ir lizdelyj ne_i lopšyj čypsédama verké Ar apžélusi jau po tam lakstydama juokés Ir savo pena be momos skraidydama gaudé,