trojí dalis
SIS TAS IŠ ISTORIJOS
!       A.  SENIAUSIEJI LIETUVOS GYVENTOJAI
Musií krašto istorija tesiasi jau 12 000 metu.. Lietuva susilauké gyventoju tükstantmetyje prieš Kristaus gimima_, kai tik ledynai, kurie dengé dabartine jetuvos teritorija., pasitrauké i šiaure. Pirmieji šiu kraštu gyventojai buvo me-iotojai. Pradžioje jie medžiojo mamutus ir šiaurés elnius. Véliau, klimatui atši-s, miškuose émé rastis briedžiu, tauru, šeraii, stirnu, daugybé ivairiq kailiniii /éreliii. Zmonés juos medžiojo lankais su strélémis ir ietimis. Eženj ir upiu van-'enyse tinklais ir žeberklais jie gaudé žuvis.
Apie 2500 m.p.Kr. taikus gyvenimas rytinése Baltijos teritorijose baigési. I |enuju europiečiu gyvenamas vietas atsikélé ateiviai iš pietu. Tai buvo karingos in-oeuropiečiu gentys, kurios atéjo, tiksliau atjojo, iš Azijos ir Europos stepiu. Pietu iiropoje jos nukariavo turtinga. Senosios Europos kultura., išmoko žemdirbystés, susimaišé su tu vietu gyventojais ir patrauké šiaurés link. Šie ateiviai ir čiabuviai gyventojai, keleta. šimtu. metu pagyvene vieni šalia kitu., tapo baltais. Baltu genčiu raida užtruko beveik 1000 metu. Maždaug V-VI amžiuje jau buvo susiforma-vusios visos šiandien žinomos baltu gentys: kuršiai, prúsai, jotvingiai, žiemgaliai, íemaičiai, latgaliai, lietuviai, séliai.
Baltai gyveno atskiromis šeimomis ar gentimis. Apsigyventi jie stengési palei upes, nes upémis buvo galima keliauti ir susisiekti vieniems su kitais. Prie upnj žmonéms buvo patogu gyventi ir dél kitokiu priežasčiu: upése veisési daug žuvu, be to, čia pat plytéjo plačios pievos, kur galéjo ganytis gyvuliai. Taigi gyventojai vertési gyvulininkyste, žemdirbyste, bitininkyste, medžiokle ir žvejyba.
v
Zem§ aré arkliais, naudodami žagre, o véliau ir geležini norag^. Séjo žmonés dau-giausia rugiu ir avižu, šiek tiek kviečiu ir miežiu. Daržoviu beveik niekas nežinojo, gal tik ropes teaugindavo. Be to, sédavo linu, iš kuriu priausdavo nuostabiu audek-lu. Iš gyvuliu daugiausia laikydavo arklius. Laikyti daug karviu, jaučiu, aviu, ožku ir kiauliu negaléjo, nes buvo šunku gauti pašaro žiemai. Visa, kas žmonéms ir ükiui buvo reikalinga, müsu protéviai gaminosi patys. Pačiu nukaltais dalgiais ir
45
pjautuvais kirto javus, pjové šiena., grüdus maldavo naminémis girnomis. Namie verpdavo, ausdavo, droždavo medines klumpes, vijo virves, o iš virviij pindavo vyžas. Statybai ir kurui naudodavo miska., kuris niekam nepriklausé. Miske jie galédavo prisimedžioti visokios žvérienos, čia rasdavo ir visokiu. kitokiu. gérybiu; uogu., grybu., riešuty.
Seimos tada buvo patriarchalinés. I téva. paprastai žiúrějo kaip i šeimos gal-va., kaip i růstu, teiséja., kuris gali smarkiai bausti. Motina. vaikai myléjo kaip šeimos gerovés, laimés ir ramybés saugotoja.. Suauge vaikai pasistatydavo savo na-mus ir pradédavo savo atskira. ükj, bet kaip ir visi giminés laikydavosi draugéje, vieni kitiems padédavo, kartu i kára. eidavo ir nuo priešu gindavosi.
Ne visi gyventojai turéjo vienoda. turta.. Vieni buvo darbštesni, gabesni, kiti - tingüs ir nesumanüs. Vienii šeimos buvo didelés, turinčios daug sveiku. darbinin-ku, kitu. - negausios, paliegusios. Todél pamažu tarp gyventoju. atsirado nelygybé. Iš turtingesniu. ir galingesnřu šeimu iškildavo vadil, vyresniuju.. Juos vadino kunigais, rikiais, kunigaikščiais. Greta ju atsirado neturtingu. žmoniu, susidaré paprasta liaudis. Lietuvos gyventojai anksti turéjo išmokti gintis nuo priešu. Tam tikslui pradéjo statyti pilis. Jas statydavo aukštumose, ant kalneliii, dvieju. upiu. santakoje ar prie pelkiu.. Pilys priglausdavo apylinkés gyventojus su visu ju turtu užpuolimo atveju, bet igulos čia buvo laikomos net ir taikos metu. Kariai turéjo kardus, šalmus, šarvus ir ietis.
Pinigu tuomet müsij kraste žmonés dar nežinojo. Kai ko nors prireikdavo, išsimainydavo. Pirkliai daugiausia atvykdavo upémis. Jie atveždavo druskos, ge-ležies, stiklo, ginklu. Visa tai išmainydavo i brangius kailius, vaška., derva., gin-tara.. Müsij gintaras pasiekdavo ne tik kaimynus, bet ir Kaukaza., Mažaja. Azija., Graikija., Dunojumi - Roma., o Reinu - net Anglija.. Tai liudija archeologiniai radiniai.
B. SENUJU BALTU TIKÉJIMAS
Žmoniii gyvenimas rusčioje gamtoje buvo labai sunkus. Jie visa. laika, jauté apie save kažkokia. stipria. jéga., kuri valdo pasauli, nuo kurios viskas priklauso. Zmonés prieš ja. jautési menki ir bejégiai. Gamtos reiškiniu jie dar nesuprato. Tada jiems atrodé, kad pasaulyje yra kažkokia dievybé, kuri viska, valdo ir tvarko. Žmogus mate, kad žolé ir medžiai auga, kad gyvuliai, kaip ir žmonés, gimsta, gy-vena ir miršta. Jam atrodé, kad viskas aplinkui gyva: ir saulé, ir ménuo, ir žvaigž-dés, ir ugnis, ir žerné. Ateina žmogus i miska. - visokiu balsi} jame pilná: ar tai se-
46
aio medžiošaka kur ilors sugirgžda, ar lapai sušlama, ar véjas sukaukia. Ir rodosi gam, kad čia tikrai kažkokia dvasia gyvena, kad visi misko garsai - tos dvasios darbas. Nuo seno baltu. protéviai garbino Žvériu. viešpati ir Vandenu. viešpati, bet pamažu juos i mažiau garbinga. vieta, nustumé Dangaus viešpats - Dievas. Se-novéje žmonés maně, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, tuři savo dvasia, (ar dieva?) globéja.. Žemés globéja buvo Žemyna, bites globojo Aus-téja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja buvo Gabija. Baltai garbino ivairias namu. ir misku dvasias - medeines, krümines, ežerines. Jie tikéjo, kad šalia žmoniu gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonéms nesa laim? ar nepasisekima., laumés ir raganos, kurios visur žmogu sekioja, kartais padeda jam, o kartais ken-kia. Jie garbino saul§, kuri duoda gyvybe ir šiluma., garbino ménuli ir žvaigždes; kai kuriuos kalnus, upes ar akmenis laiké šventais. Šventi buvo ir kai kurie gyvuliai, pavyzdžiui, tauras, žaltys ir kiti. Žalčius net savo namuose laikydavo ir pienu girdydavo, nes tikédavo, kad jie namams atneša laim?. Žmogus stengési neužrus-tinti aplink j; gyvenančiu dvasiu, noréjo, kad šios jam bütu palankios. Tam jis at-likdavo ivairias apeigas: auku kalnuose dédavo aukas, skersdavo naminius gyvu-lius, kürendavo šventaja. ugnj. Vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi alkais srromuvomis. Šventose vietose baltai mégo statyti dievu. figuréles - stabus, o kai kur ir nemažas medines šventyklas. Žmonés karštai trokšdavo isigyti dievij palan-kuma., tik dažnai nežinodavo, kaip tai pasiekti. Pamažu émé rastis tokiu žmoniu, kurie pradéjo mokyti kitus, kaip reikia dievus garbinti. Atsirado burtininky,, kurie | mokéjo pagydyti daugelj ligu ar nulemti ateitj, žynin, kurie teigé, kad gali susikal-! béti su dievais, ivairiu křivili, vaidilu, kurie saugojo senovés papročius ir apie pro-téviu žygius dainas dainavo, pasakas seké.
Senieji Lietuvos gyventojai tikéjo, kad po mirties žmogaus vélé lieka gyva, tik atsiskiria nuo küno ir keliauja kažkur i kita, pasauli (skrenda i dausás) arba pereina i žoles, medžius ar net gyvulius. Mirusiuosius jie laidojo ivairiai: kartais pilkapiuose, t.y. atiduodavo žemei, bet labai dažnai degindavo. Kartu su žmogumi degindavo ir jo žirgus, ginklus, drabužius, valgi, tikédami, kad tie daiktai bus mirusiam reikalingi aname pasaulyje. Ginkhj, darbo irankiu ir papuošalu dédavo ir j kapii. Žmonés tada tikéjo, kad néra aiškios ribos tarp gyvuju ir mirusiuju, todél visai nebijojo mirties.
Archeologiniai tyrinéjimai rodo, kad antrajame amžiuje po Kristaus dabar-tinéje Lietuvos teritorijoje jau buvo susidariusi savita, turtinga, mažai svetimu ita-ku paliesta kultura, né kiek ne primityvesné už křtu to laiko Europos tautu kultury. Senovinés iškasenos, ypač aukso, sidabro, bronzos papuošalai, stebina savo grožiu ir skoningumu.
47
C. LIETUVOS VALSTYBÉS SUSIDARYMAS
Lie tu vos vardas (Litua) pirmq kartq paminétas 1009 metais lotyniškai para-šytame metraštyje ,Annates Quedlinburgenses". Véliau Lietuvq minéjo vienas rytii slavij metraštininkas. 1049 metais jis rašé: „Kunigaikštis Jaroslavas išžygiavo prieš Lietuv^". Taigi pasaulis apie Lietuv^ sužinojo gana vélai. Tačiau tada Lietuva dar nebuvo valstybé, o ir lietuviij tauta dar nebuvo galutinai susiformavusi.
Nuo seny laikq lietuviai gyveno atskiromis giminémis ir neturéjo vieno val-dovo. Giminiu vadai véliau tapo kunigaikščiais. Stipresnis ir gabesnis kunigaikštis priversdavo kitus klausytL Be to, ir patys žmonés pradéjo suprasti, kad visiems kartu lengviau gintis nuo priešij. Tuo metu lietuviu kaimynai buvo latviai, rytii slavai (rusai, gudai, ukrainai) ir vakanj slavai (lenkai, kašubai). Kai vokiečiii pirkliai, atplauk? Baltijos jura i latviii zeme, 1201 metais ikuré Livonijos (Kalavi-juočiii) ordinq, Lietuva isigijo nauj^ ir labai pavojingq kaimyn^. Kiek véliau Va-kanj pasienyje isikflré kitas vokiečiii riteriy ordinas - kryžiuočiai.
Stipréjantys kaimynai ir nuolatinés kovos su jais skatino lietuviii gentis vie-nytis. Lietuvos žemés pradéjo jungtis, atsirado ir pirmieji suvienytij teritoriji} val-dovai. Tiksliu istoriniií žiniij apie juos néra. Viename 1219 mety dokumente pa-minéti penki vyresnieji Lietuvos kunigaikščiai. Vienas iš ju buvo Mindaugas -pirmas gerai žinomas Lietuvos valdovas.
Nelengva buvo Mindaugui vienyti Lietuv^. Vieni kunigaikščiai geruoju pa-sidavé jo valdžiai, o kitus jis priverté jéga sau tarnauti. Savo brolius ir kitus gimi-nes jis vijo iš gimtiyu žemiu arba žudé. Kai kuriuos kunigaikščius Mindaugas verte grobti žemes už Lietuvos ribq, o pats savindavosi jii tévonijas. Mindaugo sukur-ta Lietuvos valstybé sujungé didži^jq dali balti} zemili: žemaičius, lietuvius, aukštaíčius, pietin? kuršiu ir šiaurine jotvingiu dali. Už valstybés ribii liko tos prü-sií ir žiemgaliu žemés, kurias dar XIX amžiaus pradžioje spéjo užgrobti Kryžiuo-čiq ir Kalavijuočiij ordinai.
Taikos ir ramybés Mindaugo Lietuvoje nebuvo. Livonijos ordinas ir kryžiuočiai tik ir lauké progos užpulti vis stipréjantj Lietuvos valdov^, kuris, suküres valstyb?, neleido jiems brautis i lietuvhj žemes. 1236 m. Kalavijuočiai paskelbé pirmqji kryžiaus žygi i Lietuv^. Jie žiauriai pléšé ir žudé Šiaurés Lietuvos gyven-tojus. Bet grižtančius iš žygio grobikus prie Saulés (Siauliii) pasitiko ir sumušé že-maičiii kariuomené. Saulés mušis parodé, kad Lietuva jau tampa rimta jéga. Po skaudaus pralaiméjimo ties Saule vokiečiií ordinai nutaré bendromis jégomis nio-
48
koti pagonis ir 1237 m. susivienijo. Pavojus jaunai Lietuvos valstybei dar labiau padidéjo.
Neramu buvo ir pačioje Lietuvoje: prieš Mindauga. vienijosi nepatenkinti jo valdžia kunigaikščiai. Tada ir paaiškéjo, koks gudrus buvo Mindaugas, tokiais sunkiais ir neramiais laikais išsaugojes savo sukurta. valstyb? ir ivedes Lietuva. i Europos valstybiu tarpa.. Kad sustabdytu. kryžiaus žygius i Lietuva., pirmiausia Mindaugas nusprendě krikštytis. 1251 metais Livonijos ordino magistras pa-krikštijo Mindaugo šeima. ir daugeli kariu. Nors visas kraštas liko ištikimas sena-jam tikéjimui, bet, valdovui priémus krikšta., 1251 metai laikomi Lietuvos krikšto pradžia. Mindaugo krikštas buvo apgalvota politiné akcija: Lietuva - didelé ir ga-linga valstybé su krikščioniu valdovu priešakyje pasidaré lygi su kitomis Europos valstybémis. 1253 metais Mindaugas tapo pirmuoju Lietuvos karaliumi, o jo žmo-na Morta - pirmaja Lietuvos karaliene. Tačiau už karaliaus karüna. teko brangiai sumokéti: didel? dali Žemaitijos ir Kuršo Mindaugas turéjo atiduoti ordinui. Že-maičiai neketino geruoju pasiduoti vokiečiams, ir juos užkariauti jéga pasidaré svarbiausias ordino tikslas. Popiežiui paskelbus nauja. kryžiaus kára. prieš pagonis, j kuršiu. ir žemaičiij žemes buvo pasiusta gausi ordino kariuomené. 1260 m. prie Durbés ežero ji susirémé su žemaičiais ir buvo visiškai sutriuškinta. Durbés mušis buvo didžiausia žemaičiu. pergalé prieš ordina. XIII amžiuje. Po jos prasidéjo ordino pavergtii tautu. sukilimai, kurie ilgam atitrauké vokiečiu. literní jégas nuo Lietuvos.
Mindaugas ir du jo sünüs buvo nužudyti 1263 metais. Po jo mirties prasidéjo kunigaikščhi kovos dél valdžios, kurios labai silpnino taip sunkiai sukurta. Lietuvos valstybé. Visas kraštas ir toliau liko pagoniškas.
D. VILNIAUS MIESTO IKÜRIMAS
Vilniaus miesto ikürimo laika, slepia amžiu. migla. Niekas nežino tikros jo gimimo datos. Pirma. karta, istoriniuose šaltiniuose Vilnius paminétas 1323 metais, kunigaikščio Gedimino laikais, tačiau aišku, kad Vilnius atsirado kur kas anksčiau nei Lietuva. pradéjo valdyti Gediminas (jis valdé nuo 1316 iki 1341 metu.). Liaudis ir praeitu šimtmečiu rašytojai sukuré legenda., kad Vilniu. jkuré kunigaikštis Gediminas. Štai ka. ji pasakoja.
...Seniai seniai toje vietoje, kur dabar dunkso Vilniaus miestas, užé, šlaméjo tamsios girios. I jas retai ižengdavo žmogaus koja, tai buvo paukščiu. ir žvériii ka-
49
ralija. Karta, didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas susiruošé medžioti šiose giriose. Su didžiuliu palydovij büriu jis atvyko iš savo sostiněs Traky. Šauni buvo medžioklé. Vaikydamas sužeista. taura., Gediminas atsidurě pačiame girios vidury-je. Artéjo naktis, i Trakus grižti buvo vélu, ir Gediminas nutaré nakvoti aukšto kalno papédéje, kur Vilnia iteka i Nerj. Ta. nakti jis susapnavo keista. sapna.. Sapne jam pasirodé didžiulis vilkas, kuris stovéjo ant aukštojo kalno, buvo su geležiniais šarvais ir staugé taip, tarsi jo viduje bütu buve šimtas vilky. Ryta. kunigaikštis paprašé savo žynj Lizdeika. išaiškinti, ka. tas sapnas reiškia.
- Didysis kunigaikšti! Dievai nori, kad šioje vietoje tu pastatytumei pili, kuri bus tvirta kaip geležiniai vilko šarvai. Garsus vilko staugimas reiškia, kad garsas apie pili pasklis plačiai plačiai po pasauli.
Gediminui patiko toks sapno aiškinimas ir jis dvieju upiu santakoje pastaté pili, apie kuria, véliau išaugo miestas.. Miestui dave Vilniaus varda., nes per ji tekéjo Vilnios upé.
Tokia yra legenda. Istoriné tikrové, be abejo, kitokia. Pilis šioje vietoje buvo pastatyta pirmiausia dél patogios geografinés padéties. Dvieju upiu santaka ir aukštos kalvos gerai ja. saugojo nuo priešij. Be to, Vilnios ir Nerieš upémis buvo galima prekiauti. Gediminas pasinaudojo strateginémis šios vietovés ypatybémis. Jis perkélé čia sostine ir pastaté nauja. pili. Daug kartu i Vilniu buvo jsiverže prie-šai, miestas ne karta, buvo sudegintas, bet pilies niekas neistengé paimti. Gediminas raše laiškus ir siunté šauklius i Vakaru. Europos miestus, kviesdamas atvykti iš ten i Vilniu amatininkus, pirklius. Jis noréjo, kad atvykéliai bütu. naudingi Lietu-vai - išmokytu lietuvius amatu ir prekybos gudrybiu. Gediminas buvo gabus ir iš-mintingas valdovas. Jo valdymo metais Vilnius tapo Lietuvos politiniu centru, čia prasidéjo judresnis gyvenimas, pakilo miestiečiu gerové.
E. VYTAUTAS DIDYSIS - LIETUVOS  VALDOVAS
Vytautas buvo vienas žymiausiu valdovu. ne tik Lietuvos, bet ir Europos is-torijoje. Jis valdé šali nuo 1392 iki 1430 metu. Lietuva nei iki Vytauto, nei po jo nebeturéjo tokio valdovo. Tada Lietuvos ribos sieké nuo Baltijos iki Juodosios jüros. Vytautas pirmiausia stengési sutvarkyti valstybés vidaus reikalus: pašalino neklusnius kunigaikščius, i ju vieta. paskyré patikimus žmones, suteiké didele val-džia. bajorams. Bajorai darési vis turtingesni ir itakingesni, o valstiečiai vis labiau
50
nuo ju priklausomi. Dauguma valstiečiu. tapo baudžiauninkais, ir Lietuvoje pamažu isigaléjo baudžiava.
Vytautas toliau stiprino valstybe. Jis kariavo dél zemili su Maskva, su Krymo totoriais, bet didžiausias jo ir Lietuvos priešas buvo kryžiuočiai. Siekda-mas išgelbéti savo krašta. nuo baisaus pavojaus, Vytautas turéjo parodyti daug iš-minties, dra_sos ir gudrumo. Sudares taikos sutartis su keliais Rusijos kunigaikš-čiais ir užsitikrin^s taika. Rytuose, jis émé ruoštis lemiamai kovai prieš ordina.. Vytautas suburé kariuomene iš didžiulés Ryty ir Vidurio Europos teritorijos - apie 60 tukstančiu. žmoniu. 1410 metais Vytauto vadovaujama kariuomene ties Griun-valdu ir Tanenbergu visiškai sutriuškino kryžiuočiu. ordino galybe. Tai buvo isto-rinés kautynés, išgelbéjusios nuo kryžiuočiu. ne tik Lietuva., bet ir daugeli Europos krašti}. Lietuvos istorijoje jos minimos Zalgirio mušio vardu. Pasibaigus didžiajam karui, Lietuvai atéjo ramybés, poilsio ir vidaus tvarkymosi metai. Kraštas turtéjo, augo miestai, atsirado pirmosios mokyklos. Valstyběs sudětis tautybés ir tikéjimo atžvilgiu buvo jvairi, tačiau kiekvienas gyventojas didžiavosi, kad yra Lietuvos pilietis. Santykiai su kaimynais aprimo. Tačiau Vytautas gerai suprato, kad jo tévyné néra visai laisva. Mat po to, kai jo pusbrolis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir kraštas buvo oficialiai apkrikštytas (1387 m.), Lietuva su Lenkija buvo susieta unijos ryšiais. Vytautas jauté, kad jo gyvenimo tikslas dar nepasiektas, kol Lietuva néra nepriklausoma valstybe. Jis nusprendé vainikuotis Lietuvos karaliumi ir išardyti sajunga. su Lenkija. Vytauto sumanymui pritaré Vokietijos imperatorius, kuris bijojo, kad kaimyniné Lenkija per daug nesustiprétu. 1430 m. rugséjo ménesi jis išsiunté Vytautui ir jo žmonai karaliaus ir karalienés vainikus. Bet karaliaus vainiko Vytautas nesulauké. Lenkai, negalédami kitaip suardyti Vytauto planu, patykojo vokiečiu. pasiuntinius, iš pasalu. juos užpuolé ir vainikus pagrobé. Susijaudinimas ir nerimas pakirto Vytauto sveikata. ir jis atgulé i ligos patala.. Vytautas miré 1430 metu spalio 27 diena., turédamas apie 80 metu. Taip jis ir nespéjo pasiekti svarbiausio savo gyvenimo tikslo - gra_žinti Lietuvai visiška. ne-priklausomybe.
Istorinés kronikos teigia, kad Vytautas buvo neaukšto ügio. Ir sulauk§s žilo plauko, pasižyméjo nepaprasta energija. Kalbéjo jis mažai, bet visuomet svariai, kartais mégdavo pajuokauti. Buvo labai uolus ir darbštus: né viena minuté jam ne-nueidavo niekais. Didžiausias malonumas po darbo jam buvo medžioklé ir šach-matai. Vytautas buvo labai griežtas, bet teisingas: nusikaltélius bausdavo labai žiauriai, bet mokédavo büti švelnus ir geras. „Gerumu ir pikčiausia. žvéri prisijau-kinsi", - sakydavo valdovas.
51
Vytautas mégdavo kalbétis ir tartis su protingais žmonémis, išminties mo-kési iš senosios kartos. Bendraudamas su kitataučiais, stengési k^ nors nauja iš-mokti, sužinoti ir pritaikyti Lietuvoje. Jis buvo tikrai gabus žmogus, be lietuviq kalbos, mokéjo rusii, lenkii, vokiečiq, lotynij ir totoriu kalbas.
F. VALSTYBINIAI LIETUVOS SIMBOLIAI
Vienas svarbiausiq ir garbingiausiu valstybés atributy yra jos herbas. Tai neatskiriama kiekvienos valstybés istorijos dalis. Kuo herbas senesnis, tuo sudétin-gesné jo istorija, dažnai pagražinta legendomis ir padavimais, poety apdainuota. Herbas siuvinéjamas véliavose, spausdinamas knygose, lipdomas ant pastatu. Visa tai galima pasakyti ir apie Lietuvos herb^ - Vyti.
Vyčio herbas yra vienas iš seniausiii valstybiniii simboliu Europoje, turintis beveik 600 metu istorija Vytis - tai baltas raitelis su iškeltu kalaviju dešiniojoje rankoje ir su skydu su dvigubu kryžiumi ant kairiojo peties. Herbo fonas tamsiai raudonas.
Pirmq kartq Vytis buvo pavartotas 1387 metais Lietuvos kunigaikščio Jo-gailos antspaude, kai Jogaila buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. Heraldinis raitelis greitai tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés herbu. Vyčio herbas išliko beveik nepakit§s per visq LDK gyvavimo laikotarpi. Jis buvo vartojamas ne tik valstybés reikaluose, bet ir viešajame Lietuvos gyvenime, netrukus jis pasidaré neatskiriama ivairiu švenčiij ir apeigij dalimi. Vyčio nesugebéjo išguiti né caro valdžia: sunkiais carinés Rusijos priespaudos metais Vilniaus miestui ir Vilniaus gubernijai buvo leista ji vartoti. 1919 metais Vytis tapo nepriklausomos Lietuvos respublikos herbu. Pokario laikais Vyčio simbolis buvo laikomas priešinimosi tarybij (sovietii) valdžiai ženklu ir buvo uždraustas. Vytis vél tapo Lietuvos herbu 1990 metais.
Vytis yra müsi| istorijos paminklas ir visos tautos nuosavybé. Tai garbinga, amžiii pašventinta lietuviq tautos emblema.
Lietuvos tautině véliava susideda iš triju horizontaliu vienodo pločio juostq: geltonos-žalios-raudonos. Tokia véliava buvo priimta 1918 metais. Trispalvés vé-liavos reikšmé gali büti aiškinama jvairiai. Geltona spalva reiškia saul?, o saulé -šviesos simbolis. Nuo seno šiai spalvai teikiamos kilnumo, dorumo, protingumo prasmés. Žalia spalva - tai gamtos grožis, jos miškai ir pievos. Ji taip pat gyvybés ir vilties spalva. Raudona simbolizuoja krauj^, pralietq už tévyn?. Panašiai šios
52
spalvos aiškinamos ir kituose Europos kraštuose, tik vienur labiau išplečiama, kitur susiaurinama vertybiu skalé. Lietuviškai véliavai spalvu. buvo ieškota liau-dyje ir ju. parinkima. nulémě tautiniu. audiniii spalvu deriniai. Mokslininkai mano, kad tautiniu. véliavu. spalvos - tai ne valdžios nutarimais sukurtos spalvos, bet kilusios iš liaudies, jos gyvena tautos samonéje ir yra nemirtingos.
Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmé". Vincas Kudirka buvo jžymus XIX amžiaus visuomenés veikéjas, lietuviu. tautinio atgimimo žadintojas, rašytojas, publicistas. Jis buvo ir nedideliu muzikos kuriněliii autorius. Pirma. karta, jo „Tautiška giesmé" buvo viešai sugiedota 1905 metais. Lietuvos himnu ji tapo 1918 metais, tačiau po ilgu ir karštu. ginču.. Vieniems nepatiko jos tekstas, kiti kritikavo jos muzika,. Vargu ar Vincas Kudirka galéjo isivaizduoti, kiek daug jo giesmé turés ir šalininku., ir priešininku.. Respublikos himnu „Tautiška giesmé" buvo iki 1950 metu.. Véliau, iki 1988 mety, lietuviai turéjo krta. -Tarybu. Lietuvos - himna.. Dabar vél visa Lietuva gieda savo laisvés himna. -Vinco Kudirkos „Tautiška. giesmé". Ne kiekvienai dainai toks likimas...
Tautiška giesmé
Lietuva, Tévyne müsu., Tu didvyriu. žeme, Iš praeities Tavo sünüs Te stipryb? semia.
Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybés, Tegul dirba Tavo naudai Ir žmoniu gérybei.
Tegul saulé Lietuvoj Tamsumus prašalina. Ir šviesa, ir tiesa Müs žingsnius telydi.
Tegul meilé Lietuvos Dega müsu širdyse, Vardan tos Lietuvos Vienybé težydi.
53