Antanas Škėma
                                           BALTA DROBULĖ

    Palaiminti idiotai, nes
    jie yra laimingiausieji
    žmonės žemėje.


Didžiausioji išmintis lyg
kvailumas; didžiausia
gražbylystė lyg mikčiojimas.

    Laotse


    Lapių vargonininkas mikčiojo
    kalbėdamas, bet giedojo jis
    gražiai.

    Iš žmonių pasakojimų


ĮVADAS

    B.M.T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių po
piet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu. Dvi negrės žaliom sukniom stebi išeinančius. Garšva
užtraukia škotiškų marškinių ziperį. Šąla rankų ir kojų pirštai, nors rugpiūčio mėnuo New Yorke.
Jis lipa laiptais aukštyn. Blizga išblizginti mokasinai. Ant dešinio mažojo piršto - auksinis
žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas. Žiede išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai.
Šviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie moters kojų. Gal aš mirsiu, gerbiamoji ponia, jei
žūsiu - paskutinieji mano žodžiai bus - aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave...
    Garšva eina požeminiu koridoriumi. Į 34-tąją gatvę. Vitrinose stovi manekenai. Kodėl neįrengia
panoptikumų šitokiose vitrinose? Sakysim, vaškinis Napoleonas rymo užkišęs ranką už atlapo, o šalia
jo - vaškinė mergaitė iš Bronxo. Suknios kaina tik dvidešimt keturi doleriai. Tik tik tik tik.
Širdis per greit plaka. Noriu, kad sušiltų rankų ir kojų pirštai. Negerai šalti prieš darbą. Mano
kišenėje tabletės. Tvarkoj. Daugelis genijų sirgo. Be glad you're neurotic. Knygą parašė Louis E.
Bisch, M.D., .Ph.D. Du daktarai viename. Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis,
Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe, O. Henry, Walt Whitmanas, Moljeras,
Stevensonas - neurastenikai. Sąrašas įtikinąs. Pabaigoje: dr. L.E. Bisch ir Antanas Garšva.
    Ir Antanas Garšva pasuka dešinėn. Vėl laiptai. Per daug laiptų, jie kartojasi. Surrealizmas
žlunga? Tegul. Aš pastatysiu šventos Onos bažnyčią Washington skvere (tesiunta Napoleonas, norėjęs
ją perkelti į Paryžių), ir į vidų įeis dailios vienuolės su geltonom žvakėm nekaltose rankose.
Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame
sunkvežimukyje, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo,
jos nebuvo sportininkės. Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias
vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenušluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės.
    Antanas Garšva, pro "Gimbels" konfekcijono stiklines duris, išeina į gatvę. Jis prilaiko duris,
kol prasmunka šlakuota mergina, krūtys aiškiai dirbtinės, šešiasdešimt septyni centai pora. Jis jos
nebematys. Elena - jis jos nebematys. Elena, aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą
tramvajaus vagoną Queens aikštėje. Elena, tu man nulipdysi bajoro galvą, ji namo karnize, Pylimo
gatvėje, Vilniuje. Elena... nenorėk, kad verkčiau.
    Antanas Garšva eina trisdešimt ketvirtąja. Į savąjį hotelį. Štai užkandinė. 7 up, coca-cola,
sendvičiai su kumpiu, sūriu; itališki su saločiais. Štai krautuvė. Stiprūs batai iš Anglijos,
languotos kojinės. Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines,
siūlė nusisukusi, numauk jas, numauk. Aš pats užmausiu nupirktąsias. Stangriai. Elena, man patinka
kartoti tavo vardą. Prancūziško valso tempe. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Truputėlis
graudulio, truputėlis skonio, esprit. Pangloss buvo metaphysicotheologicocosmonigologijos
profesorius. Akmenys reikalingi tvirtovėms statyti, skelbė jis. Keliai yra susisiekimo priemonė,
skelbė vienas susisiekimo ministeris. Tavo vardas reikalingas tave prisiminti. Viskas išmintinga.
Noriu vėl bučiuoti tave. Išmintingai. Tik į lūpas, tik į lūpas. Aš nubrėšiu magiškąja kreida
Tristano ir Izoldos kardą ant tavo kaklo. Žemiau kaklo tavęs nebučiuosiu. Tik tik, tik tik. Dėkui
Dievui, jau nebešąla rankų ir kojų pirštai. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Štai ir mano
hotelis.
    Antanas Garšva įeina pro duris for employees, jis mosteli ranka watchmanui stiklineje būdelėje,
jis ištraukia iš juodos lentos balta kortelę. Kortelėje - pavardė, elevator operator, dienos,
valandos. Cakt, išpunčiuoja laikrodis metalinėje dėžutėje. Keturios valandos ir viena minutė.
Širdis tik, laikrodis cakt. Watchmenai vaikščioja naktimis, pasikabinę ant pilvų laikrodžius
odinėse makštyse ir punčiuoja laiką. Hotelio užkampiuose įmontuoti plieniniai stiebeliai. Cakt -
išpunčiuota. Laikrodis lyg kekšė vaikščiojanti per namus. Po dviejų valandų watchroanas gali
surūkyti dgaretę, ir laikrodis ilsisi ant jo nudribusio pilvo. Mano pilies miręs saulės laikrodis
miega ant smėlio - rašo lietuvis poetas.
    Antanas Garšva lipa laiptais žemyn į rūsį. Jis sutinka negrą, kuriam ledams gaminti mašina
nutraukė dešiniąją ranką iki alkūnės. Negras klausia. "Kaip gyveni?" Garšva atsako. "Gerai, o tu?"
    Negras neatsako ir lipa į viršų. Vieną kartą jis staiga pajuto karštį, ranka nukrito ant ledo
gabalo, tur būt, ranka sušildė ledą. Šis negras - fanatikas. Ledui paaukoti nuosavą ranką?
Herojiškas žygis. Negrui moka dolerį ir keturiolika centų į valandą.
    Antanas Garšva eina rūsio koridoriais. Pasieniais išrikiuotos skardinės statinės. Šildomieji
vamzdžiai išrangyti lubose. Jie pasiekiami ranka. Nėra reikalo. Pirštai šilti. Kraujo transfūziją
atliko pats organizmas. Leonardo da Vinci be reikalo domėjosi anatomija. Geriau jis būty nutapęs
dar vieną Paskutinę Vakarienę, ant drobės vakarienė nepelytų. Geriau aš būčiau nenuėjęs į taverną
ir nekalbėjęs su simpatingu Elenos vyru.