JIE
Vytautas Vargalys
197... metli spalio 8-0ji diena
Siauras plysys tarp dviejij daugiaauksciu., spraga aklilangiais inkrustuotoje sienoje: keista anga i kitokj pasaulj — anapus laks-to vaikai ir sunys, o siapus — vien tuscia gatve ir vejo genami dulkiii tumulai. Pailgas veidas, atgreztas j mane: siauros lupos, kiek jdube^ skruostai ir tylios akys (turbut rudos) — moters veidas, pienas ir kraujas,. klausimas ir kancia, dievybe ir istvirkimas, daina ir nebylyste. Senas laukiniu. vynuogiu. stiebais apraizgytas namas sodo gilumoje, kiek desiniau padziuvusios obelys, o kai-reje — geltoni nesugrebti lapai, jie plevena ore, nors plonyteliau-sios krunuj sakos ne nevirpteli...
Toks atsibudau si ryt$ (kazkurj rytaj. Kiekvien^ mano diena, pradeda skausmingai ryskiu. vaizdvj atsklanda, jos negali prama-nyti ar pats pasirinkti. J3 parenka kazkas kitas, ji suskamba tyloje, perveria smegenis dar neatsibudusiam ir vel dingsta. Bet neistrinsi jos is atminties, ta nebyli preliudija nuspalvina visa^ diena.. Negali nuo jos pasprukti — nebent suvis neatsimerktum, nepakeltum galvos nuo pagalves. Taciau visad paklusti: praveri akis ir vel matai savo kambarj, knygas lentynose, ant fotelio su-mestus rubus. Nejucia klausi, kas parinko derme., kodel galesi sugroti savo dien§ tik taip, o ne kitaip? Kas yra tasai slaptas prapulties demiurgas? Ar pats renkiesi bent melodija., ar tavo mintis jau supanciojo Jie?
Labai svarbu, ar ryto vaizdiniai tera prisiminimij saraizga, ki-tados regetij vietu, veidij, jvykiu. pabluke. paveikslai, ar jie (pasi-rodo tavyje pirma, sykj. Prisiminimai spalvina gyvenima. daugmaz jprastomis spalvomis, o nebutais, reginiais prasidejusi diena esti pavojinga. Tokiomis dienomis atsiveria pragarmes ir istruksta is narvii zverys. Tokiomis dienomis lengvesni daiktai sveria daugiau uz sunkesnius, o kompasai rodo kryptis, kurioms nera vardu. Tokios dienos kaskart esti nelauktos— taip ir siandien (jeigu tai
4
buvo siandien)... Senas namas sodo gilumoje, pailgas moters veidas, spraga vientisoje aklilangiu sienoje. .. Išsyk pažinau su-grústus Karoliniškiij namus ir tuščia. gatve., pažinau kiema., kur net vaikai vaikšto po vien^, žaidžia po viena.. Nestebino ir veidas, jos veidas — pailgas ibugusios madonos' veidas, akys, žvel-giančios ne i mane, vien j savo pačios vidq. Neramino tik senas medinis namas nuo lietaus pajuodusiom sienom ir geltoni lapai, blaškomi geltono véjo. Namas kaip jspéjimas, slaptu lúpij pa-1 šnabždétas persergéjimas. Neramino ir sapnas, pilnut pilnas paukščiu, jie plaké sparnais baltasnieges pusnis, kélé blizgančias speigo dulkes, ménesienos dulkes.
Kiek paukščiu. gali tilpti viename sapne?
Ju; buvo pilná visur, pasaulis buvo sklidinas begarsio gležnii sparnú plazdesio, belúpio veido šnabždamu. sakinii}, slogaus geltono véjo. Sapnas pleveno viduj ir išoréj, nesitrauké né išéjjus j lauka., nors kiemas buvo ištryptas ir tuščias, padžiúves purvas dengé žeme. kieta pluta. Rodés, naktj čia voliojosi didžiulis su-skretes gyvulys. Zvynuotas dvokus slibinas, ugnies alsavimu iš-kaitines žeme. ir asfalty. Tik jis galéjo praryti paukščius: ju. visiškai neliko. Kiemuose tarp namu nebuvo né vieno paukščio. Lesimvietése ties iškvéšusiii senučiij langais nesigrúdo purvini Vilniaus karveliai. Apie balkonus nepurpčiojo pasišiaúŠQ žvirb-liai. Niekur neliko né vieno' paukščio. Rodés, juos visus kažkas ištryné iš pasaulio dideliu pilku trintuku.
Zmonés éjo savais keliais, né vienas nesižvalgé apstulbusiu veidu, kaip aš. Jie nieko nemate. Paukščiu. pasigedau aš vienas. Gal ju. né neturi búti, gal ju išvis néra pasaulyje ir niekad nebuvo? Gal vien sapnavau nesveika. sapna,, mačiau jame kažka^ negera ir pavadinau tatai „paukščiais"? O visa, k$ prisimenu, ži-nau apie paukščius, téra patologiška fantazija, paukščio paranoja?
Tos mintys, matyt, atbukino mano démesj. Antraip iškart bú-čiau pamates ta, moterj raukšlétu veidu, búčiau pajutes jos sle-giantj žvilgsnj. Maniau, kad esu pakankamai patyres. Deja... Pražingsniavau ištryptu vejoje taku, užmečiau akj j žali^ švieso-foro šviesa^ ir drasiai žengiau j priekj.
Mane išgelbéjo instinktas ir greita reakcija. Juodo limuzino šonas perskrodé ora. per sprindj nuo mano kúno. Tik tada suvo-kiau, kad neliečiu kojom žemés, kybau ore, išskleides rankas. Tarsi paukštis sparnus. *
Mane išgelbéjo mano kiinas. Atšokau atgal, nesamoningai, laiméjau prieš automobilio sparná, akimirksnio dalj. Smarkiai su-diegé širdj, skubiai apsidairiau ir išvydau ta, moterj. Raukšlétas jos veidas t&rsj skylé žiojéjo ištryptos pievos fone. 2vilgsnis
5
buvo dygus ir gniuždantis. Ji išsidavé pati: visi žmonés prie tro-leibusii stotelés nenustygo vietoje, dairési j šalis, dirsčiojo j laik-rodžius. Ji viena stypsojo sustingus it statula, judéjo tik skruos-tai ir lupos — tu. lyg ir čiulpimo judesiu. su niekuo nesupainiosi. Dar spéjau pamatyti, kad jos pilkas apsiaustas nubrizges {smar-kiqi nubrizges). Be abejo, paprasta Ju/ pastumdélé, bevardé disa. Umai pasimuisté, lyg veržtusi iš pančiij, ir vikriai jšoko i nuva-žiuojanti troleibusa.. Nebuvo prasmés ja. vytis (niekada nebúna prasmés).
Zvelgiau j j$ gal kokia. sekunde.— juodasis limuzinas buvo dar visai arti. Lyg niekur nieko, tyliai urgzdamas, sklendé paže-1 me. Užpakalinis stiklas buvo užtrauktas blyškiai žalsva užuolai-déle. Jie visai be reikalo dangstési. Puikiai žinojau, ka. pamaty-čiau, jei užuolaidéliii nebutii; du ar tris i mane atgrežtus apvalius veidus išsprogusiomis akimis be jokios išraiškos.
Paukščiai atgimé tik privažiavus bibliotéka.. Prie skelbimii stul-po tupéjo du apdujQ karveliai. Beveik nepaisé praeiviii, tik ret-karčiais, nejudindami galvii, pavartydavo paklaikusias akis. Negaléjo paskristi nei paeiti. Pupsojo ant pilkšvo cemento, patu-pe. trinages kojas, abejingi, tarsi užkeréti. Senoji Paukščiu. val-dové juos apleido.
Senoji sparnuočii} valdove, túkstantiniu. buriu. piemene, duok man juos visus, tankméj besislapstančius, sviesk vilnii kuodelj priešais vyra. ieškantj, pédsakais sekantj, vesk pirmyn dienos aky ir ménesienoj, parodyk keľia, kurio joks žmogus nežino!
Bibliotekos koridoriuje manes lauké ji. Sakau „manes", nes kartais rodosi, kad viskas pasaulyje vyksta man. Man lyja drumz-lini lietús, man vakarais mirksi gelsvos langii šviesos, virš manes gauruoja švino debesys. Tarytum žengčiau minkšta pleve, ji dumba po kojom, virsta piltuvu stačiais šlaitais, jo dugne stoviu aš, link manes garma visi jvykiai, vaizdai, žodžiai. Jie lipte limpa prie manes, bruka kiekvienas savo ypatinga. svarba.. Gal-but tik tariama. svarba.. Nors, antra vertus, viskas gali buti be galo svarbu. Jau daugsyk esu rades ja., rymančia. prie lango. Turbút laukia ne mantjs, gal savojo Godo, mažyčio igrakštaus Nieko. Aš moku skirti laukiančiuosius. Ji visuomet stovi prie lango laukdama ir ruko, suspaudusi cigarete, laibais nervingais pirštais. Galbút josios Godo — už langii šviečianti melsvai pilkš-va saulé, cigaretés dúmu spalvos. O gal josios Godoj vis délto esu aš, istrig^s slidžiašonio piltuvo dugne, apniktas sapnuotu,, iš-
nykusiii ir vél atsiradusiii paukščiii, plakančiii sparnais dulkéta. bibliotekos koridoriaus priebland^?
Ji vos pastebimai súpavo liemenj pirmyn atgal, išstačius j prie-kj kiek sulenkt^ koja.. Rodés, týčia svaigina ilgos- šlaunies slaptu apvalumu. Ne itin slaptu: jos kúno negali pridengti jokie rúbai. Neperprantu jos, o gal noriu, kad kuo ilgiau paliktii slaptinga. Nesuku nuo jos akiii, jei ir noréčiau pasislépti, ji vis vien prasi-brautij prie manes per klausa., lytéjim^, per šeštaji ar septint^ji jutima.. Kas ji — lemtis ar klastingi žabangai? Ji niekam nesiper-ša, tiesiog egzistuoja, bet vis slysta jvykiu., vaizdu., žodžiu. piltuvo šlaitais kaskart arčiau man^s. Siek tiek jos privengiu,1. gal net bijau. Nepakenčiu, kai koks žmogus atsiduria pemelyg arti.
Išdirbo greta dvejus ar trejus metus ir nieko man nereišké. Beveik jos nepastebédavau. Ir umai, viena. stebuklinga. mirksni, man atsivéré akys. Nuo to mirksnio vien ja. ir tematau.
Ji nepasiekiama, nekreipia j mane jokio démesio. Kodél tu-rétu. kreipti? Aš senas, ji jauna. Aš baisus, ji graži. Galétvj bent neerzinti, netrikdyti pačiu savo buvimu. Žinau savo lemti, nesie-kiu žvaigždžiu. nuo dangaus.
Kada šitai buvo, kada taip galvojau — juk ne šiandien? O ji mane pajuto, atsigrežé ir parodé akis (turbút rudas), atklydusias iš rytinés vizijos. Ziúri ne j mane, tas rudas žvilgs-nis visad nukreiptas i jos pačios vidí}, ten, kur nesiekia pilki saulés spinduliai. Ji sklidina slaptu. akiu. viduje, o dvi visiems regimos akys — tik du žibintai, dvi spragos, pralaužtos pasaulio, besibraunančio i jos neprieinama, siela.. Sielq, dvasiq, ego, id... Bet kada, kada šitai buvo, kada taip galvojau? Smukau i kambari ir skubiai uždariau duris. Uždariau duris, užtraukiau užuolaidas, atjungiau telefona.. Gerai žinau, nuo ko slapstausi. Ypač šiandien... Nors ka, reiškia „šiandien", ka. reiš-kia „vakar", „prieš savaitQ", „po ménesio"?       reiškia „buvo", „bus"' ar „galétu. búti"? Suvokiu pasaulj kur kas esmingiau, be tos apgaulingos laiko pinkliavos. Buvau išmokytas slaptojo su-vokimo meno pirmiausia sapnuose ir vizijose, paskui čia, pirštais apčiuopiamam pasauly. Vis dažniau neskiriu banalaus žmoniu. laiko, jis pernelyg apgaulingas, vilioja i sali nuo esmés, kúri slypi viename dideliame VISA. Man nevalia apsigauti, manant, jog kažkas ,,jau praéjo", o kitkas dar tik „ateis". Toks m^stymsps griauna didžiojo VISA vienybQ. Dabai sédžiu prie savo stalo bibliotekos kabinete ir kruopščiai délioju standaus /popieriaus korteles. Dabar visiškai nuogas stoviu priešais veidrodj. Dabar smengu i svaigu. juodaakés kirkés kún^. Dabar bugščiaí }žengiu } sen^ nam^ sodo gilumoje... Jžengiau, jžengsiu, galéčiau jženg-
6