VILNIUS KAIP DVASINIO GYVENIMO FORMA
Brangus Tomai,
Du poetai, vienas lietuvis, kitas lenkas, užaugo tame pa-čiame mieste. Tai turbut pakankama priežastis apie savo miesta, kalbéti ir dargi viešai. Tiesa, miestas, kurj aš pažinojau, pri-klausé Lenkijai, vadinosi Wilno, mokykla ir universitetas var-tojo lenku, kalba.. Tavo miestas buvo Lietuvos TSR sostiné, vadinosi Vilnius, ir tu išéjái mokykla, ir universiteta. kitoje epochoje, po Antrojo pasaulinio karo. Vis vien tai tas pats miestas; jo architektura, apylinkiu, kraštovaizdis, jo dangiis suformavo mus abudu. Négalima pašalinti tam tikru., taip sakant, telúriniu. jtakn. Be to, jaučiu, kad miestai turi savo dvasia., dvelkia savitumu, ir momentais, kada vaikščipdavau Vilniaus gatvémis, man atrodé, kad tq dvasia. beveik galiu už-čiuopti pojůčiais. »
Neseniai vienas mano draugu. paklausé maneš, kodél taip atkakliai grižru atmintyje j Vilniu,, j Lietuva., kas matyti mano eilěraščiuose iř prozos rašltuose. \ tai atsakiau, kad, man rodos, čia nebus emigranto sentimentalumas, nes nenorěčiau ten nu-važiuoti, Be ábejo, čia veikia ieškojimas tikrovés, nušvarintos laiko tékmes, kaip ir Prousto, bet yra ir kitas paaiškinimas. Vilniuje išgyvenau savo vaikyste, kada galvojau, kad mano gyvenimas susiklostys kaip nors paprastai, ir tík véliau viskas tame gyvenime pradéjo painiotis, taigi Vilnius man pasiliko išeities tašku kaip gajimybé, nprmalumo g^Iin^b^. Dar be to, skaitydamas íenku, romantikus, jau turéjau neaišku. nujautima, savo busimo nenormalaus likimo, nors ir lábiausiai sužadinta vaizduoté tuomet nebůtu, galéjusi numatyti nei mano asmeniš-kos nei istorinés ateities.
Noriu čia pristatyti asmenj, neturinti nieko bendra su Vilniumi, bet vis vien svarbu. visiems europieciams „iš ten", t. y., iš, kulturu., kalbu. ir tikybu. sankryžii. Stanislawas Vin-cenzas buvo kiles iš Pakarpatés, nuo Carnohoros, kur jo šehna buvo emigravusi iš Provanso septynioliktame šimtmetyje. Susipažinau su juo 1951 m., kai mano Vilnius jau nebeegzis-tavo, Prancuzijoje, prie Grenoblio — kaip emigranta., jj trau-ké kalnai, ir taip lyg ir užsidaré Vincenzu. kelioniu. ratas. Taigi
171
buvau jautrus jo pamokymams. Nes nepriklausomai niio dairby, kuriuos paliko, Vincenzas buvo keliaujantis išminčius, puikus pašnekovas, mokytojas ir beveik tikéjimo vadas jvairiy tauty-biy žmonéms. Jis buvo priešiškas dvidešimtajam amžiui — ne-paisant to, o gal kaip tik dél to, kad prieš Pirmajj kara, apgyné daktarata. iš Hegelio filosofijos Vienoje. Vincenzui svarbiausia buvo tai, ka. Simone Weil vadina enracinement*, ir kas yra ne-jmanoma be těvynés. Bet tévyné— valstybě yra didelé, ir kai Vincenzas svajojo apie „tévjniu^JEur-op^'' jis turéjo omeny mažus teritorinius vienetus, kaip jo numyléta Huculšcyna, ap-gyventa ukrainiečiy, žydy ir lenky, kraštelis tarp kitko gar-sus ir tuo, kad ten gyveno Baal Shem Tov, chasidizmo kuré-jas. Buvau tada, müsy pirmy pasikalbéjimy metu, labai skaus-mingoj büsenoj, ir Vincenzas padějo man surasti žodžio „tévyné" prašme. Nesu tikras, ar bučiau po keleriy mety.auto-terapijos tikslais parašes „Isos slénj", jeigu ne tie pokalbiai. Ir kaip Vincenzas visa. savo gyvenima, pasiliko jsišaknijes savo Karpatuose, taip aš, bent mano vaizduotě, pasilikau ištikimas Lietuvai.
Bet grjžtu prie müsy ypatingo miesto. Gal pasiseks at-rasti jame kokj nors testinuma. nežiurint pasikeitimy. Gal pa-svarstysim taip pat apie universitetq, kuriame abu studijavome ir kuriš dabar švenčia savo 400 mety sukaktj. Taip pat gera proga atvirai ir be diplomatiniy išsisukinéjimy pasikeisti pa-žiuromis apie Iietuviy ir lenky santykius.
Negalima Vilniaus išbraukti iš lenky kultúros istorijos, atsižvelgus \ Mickevičiy, filomatus, Slovackj, Pilsudskj. Ne karta; galvojau apie tam tikra. panašuma. mano jaunystěs Vilniaus ir Vilniaus prieš šimtmetj su viršum, kada per Alek-sandro Pirmojo malone jame veiké geriausias universitetas imperijoje. Tuo metu tai buvo masonerijos miestas — iš tik-ryjy filomaty numalšinimas vyko tuo pačiu laiku, kai Aleksan-dras nusistaté prieš masonerija, visoje carystěje. Filomatai pa-laiké ryšius su masonais per Kontrima,, universiteto biblioteki-ninka,. Apie masonu, ložes savame, naujame Vilniuje žinojau, ir slapta organizaci ja „Pet", \ kuria. buvau priimtas büdamas gimnazijos mokinys, taip pat turějo su jomis ryšiy ir buvo politiškai nusiteikusi prieš „endekus" (tautinius demokratus). Bet kai ne taip seniai sutikau savo, buvusj profesoriy, viena. jaunjausiy müsy teisés profesoriy, Stanislawa; Swianiewicziy,
,   —'* Isižakrujimas (pr.).
iš jo sužinojau, kad věiké daug masony ložily ir kad beveik visi profesoriai priklausé kokiai nors ložei. Aplamai mane nustebino Vilniaus masoniškumas jo pasakojimuose (o jis yra absoliučiai patikimas žmogus). Ar galima čia jžiúréti kok j nors
| ilgalaikj Vilniaus pašaukima,, nežinali. Šiaip ar taip, jau vi-
durinéje mokykloje patekau \ kažka panašaus \ „lože" — to žodžio nevartoju tiksliaja prašme, bet juo pažymiu konspira-cinj elita,, \. kurj reikia buti priimtam. Ir tas elitas žiuréjo su panieka \ ,rteisingai galYOJančius", t. y., i visa. rezginj: lenky nacionalizme, Sienkiewicziy, studenty korporacijas su kepu-raitémis ir t. t. Tokia „lože" buvo ir Akademinis Bastúnu, klubáš, kuriame atsiradau tuoj po jstojimo \ universiteta,; o kiek véliau, per didelj, kad ir trumpa., kairés bangos jsisiůbavima.
i? ankstyvame 1930-jy dešimtmelyje, K. I. arba intelektuály
klubas, tarytum celé, koordihuojanti ir planuojanti veikla,, taip
v pat organizuojanti diskusijas Teisininky Sajungos, t. y. teisés Studenty, patalpose. Tose „ložése" jžiůriu romantinj paliki-ma, — svajone, kad tie, kurie „geriau žino" gali išgelbéti žmo-nijq „iš viršaus". %
O dešiné, pasekéjai šůkio Dievas ir Tévyné, „šimtapro-centinio lenkiškumo"? Tokia buvo lenkiškai kalbančiyjy dau-guma. Kalbos atžvilgiu anas Vilnius, filomaty laikais, turéjo • búti lenkiškesnis negu mano, nežinau tik, ar aplinkinis kaimas buvo lenkiškas, kaip mano laikais, ar gudiškas. O gal Iietuviy kalba (kaip žinoma, tose apylinkése palaipsniui išstumta gudy kalbos) siekě arčíau Vilniaus. Pačiame mieste devynioliktas šimtmetis, rusy valdymo laikotarpis, paliko savo antspaud^, ir todél sakau, kad anas ankstyvesnis Vilnius gal buvo lenkiškesnis. Nes vis delto beveik pusé mano Vilniaus gyventojy buvo žydai, o žymi dalis priémé rusý kalba, arba tai kalbai buvo pa-lankůs. Dél to ir buvo rusiškos gimnazijos mano Vilniuje šalia lenkišky. Buvo taip pat viena hebrajy gimnazija, jeigu neklys-tu.ir- kažkoáos jidiš mokyklos. (Kaip be abejonés žinai, buvo viena lietuviška gimnazija, Vytauto Didžiojo vardo, ir viena gudiSka). \ rusiškas mokyklas savo vaikus siunté žydíi inteli-gentija, kuri buvo prisirišusi prie rusý kultúros — nes rusy Vilniuje buvo mažai, likučiai iš car o laiky ir saujelé emigranty. Bu,vo-ir kitos rusy liekanos, ta bjauri architektura, specifiné rusiškanv garnizoniniam miestui, sudaranti tokj didelj kontras-^ t^-'sujnsiaury skersgatviy senuoju Vilniumi. Pagrindiné gatvé
tu omet vadinosi Swi^tojerski prospektu, ir dar kai buvau moks-leiviu, kasdieninéj šnékoj vadinosi „Jerek". „Jerek" buvo ponu_ karirankq ir studentu, pasivaikšěiojimu, vieta. Po to palaipsniui pripratom prie naujo gatvés pavadinimo: Mickevičiaus.
Palyginus Vilniu, su kitais miestais, buvo pastebima jo specifika. Psalmininkas vadina Jeruzale „užsidariusia savyje", ir tai tinka ir Vilniui, ryškiam kontrastui su lygumos miestais, kaip Varšuva. Savo damumu Vilnius přiměna Krokuva., *• nors tu_ dvieju, miestu, principas skirtingas, nes Vilniuje turgus . ne miesto centras. Taip pat išsaugojau gaňa miglotus vai-kystes jspúdžius iš Dorpato arba Tartu, gal klystu jžiúrédamas kažka^ bendro su Vilniumi. Ir ceku. Prahoje jaučiausi „vilnie-tiškiau" negu Varšuvoje. Istorijoje gaisrai taip dažnai naikino Vilniu., kad galbut pati padétis dvieju; uphi santakoje ir tarp kalvq suteikia miestui ta, glauduma,.
Kad VUniusbuvó provincija, o ne sostiné, gana stipriai jaučiau. Ir jeigu bůtu, buyusibs sulenkintos visos tos etniškai lietuviškos ir gudiškos žemés, bútu, ir lik§s provincija. Šit, imkim Prancúzijq. Žemés [ pietus nuo Luaros nebuvo prancuziškos, kalbéjo Oč kalba, bet po užkariavimo tryliktajame šimtmetyje,
. po kryžiaus karo prieš albigensus, buvo palaipsniui supran-cuzintos. Dar devyniéliktajame amžiuje visi kaimai kalbéjo tuo patois arba Oc, bet kai prieš kelerius metus buvau Loto depar-tamente, sužinojau, kad t^ kalba_ moka kaimeliuose tik žmo-nés, vyresni negu keruriasdešimtíes metu,. Tai buvo maquis kalba karo metu, labai naudinga, nes žmonés iš miesto, t. y., prancúzai, jos nesuprato. Pasakykim brutaliai: jeigu Lenkija nebtitu, praradusi savo istorinés padéties, ji butu. sulenkinusi visas žemes net iki Dnepro, lygiai kaip Prancúzija praplété savo kalba^ iki Viduržemio júros. (O vis délto kadaíse Danté svájojo parašyti savo. „Dieviškajq Komedija" poetu, kalba, t. y., Od). Ir Vilnius butu. buv^s regionalinis miestas kaip Carcassonne (Karkasonas). Bet nesileiskime j {vairius istorinius „jeigu". Dvidešimtajame amžiuje lenku, nacionalistu politika etniškai nelenkišku, žemiu. atžvilgiu buvo kvaila, nes vis délto Vilnius ir Lvovas buvo tik salos. Manau, kad šiandien jauniems gäna šunku suprasti prieškarinio Vilniaus salos charakterj: -tarsi
, Lenkija, tarsi ne Lenkija, tarsi Lietuva, tarsi ne Lietuya, tarsi provincija, tarsi sosviné, nors visu. pirma provincija. Ir š tikruju,, Vilnius, kaip matau iš perspektyvos, buvo keistas su-
maišytii, susikryžiavusiu, zónu, miestas kaip Triestasar Černo-vicai.
Úžaugti ten nebuvo tas pats, kas užaugti etniškai viena-lytése teritorijose, pati kalba buvo kitaip jaučiama. Nebuvo liaudiškds tarmés, valstietiškos ar miestietiškos, grynai lenkiš-komis šaknimis; buvo „tuteišu," kalba, juokinga, artimesné gal gudiškai dvasiäi negu lenkiškai, nors, tíesa, išlaikiusi daug pa-sakymu^ kurie buvo bendroje lenku, kalboje 16-ajame, 17-ajame šimtmečiuose, bet kurie Lenkijoje išéjo iš vartosenos. Žinoma, nebuvo griežtu, ribu. tarp „tuteišu" kalbos ir šléktos kalbos (tos, kuria, girdéjo vaikystéje ir véliau vidine ausimi Paryžiuje Mickevičius), taip pat tarp smulkios šléktos kalbos ir tos, kuria šnekéjo dvaruose ir taipogi inteligentai, kil? iš dvaro. Bet visa tai tikrai buvo svetima lenku. kaimiečiu, dialektui. „Tuteišiškai" kalbéjo Vilniaus proletaräi, tai nepriminé Varšuvqs liaudies kalbos, kur turbůt išliko kažkoks kaimietiškas substratas. Man, pavyzdžiui, toks poetas kaip Mironas Bialoszewskis yra egzotiš-kas, tu kalbos šaltiniq neturiu. Surizikuosiu tvirtindamas, kad musu, kalba buvo jautresné taisyklingumui ir taip pat ritminiam raiškumui, délto 18-ojo šimtmečio poetii (Krasickio ar Trem-beckio) vaiski lenku. kalba buvo juntama kaip „savo". Tai šunku išanalizuoti. O dél maneš, sakyčiau, mano kalbai turéjo jtakos priešinimasis rytu. slavii kalbi\ pagundai, pirmiausia rusu., ir ieškojimas registro, kuriame galéčiau surytu^ slavi^ elementais konkuruoti — ritminés moduliacijos srityje. Nežinauv kiek priešinimasis rusq jtakai veikia tavo lietuviit kalbq. Žinau, kad ir man ir kiekvienam, kas turi jautriq rusu. kalbai ausj, pasida-vimas stipriam rusiško jambo „beat" yra kenksmingas, ne tuo keliu eina pägrindiné lenku, kalbos srové.
Vilniaus provincialumas. Labai jis mane slégé iŕ ilgéjausi ištrukti j pasaulj. Todél nereikia kurti mito apie numylét^, prarast^ miestq, jeigu jau nelabai galéjau ten ištverti. Kai tuo-metinis vaivada Bociaňskis išreikalavo iš Lenku, radijo Vilniuje, kad mane pašalintu, iš darbovietés kaip politiškai nepatikima, priverstiňi išvažiavim^ j Varšuva. sutikau su palengvéjimu. Nes Vilnius buvo baisi skylé: negirdétai ^siaura baze, atmetus žydus, kalbančius ir skaitančius jidiš arba rusiškai, ir „tuteiša," liaudj, neskaitančig nieko. Kas lieka? Truputis šléktiškos kilmés inte-ligentijos, apskritai gana bukos. Ir su tuo siejasi t^utiškumo klau-simas. Nes jeigu bútumém save laik? lietuviais, tai Vilnius butu.
114
11'5
buvusi müsu, sostině ir müsq centras. Labai Sunki problema, kaip žinai. Bütu, buves logiškas toks sprendimas, kaip Suomijoje. Arčiau tu, reikalu, nežinau, nežinau kaip suomiai gimtaja svedly kalba tai spreiidě, bet turbüt Helsinkis buvo ju. centras, o ne Stockholmas. Iš esmés bütu. reikéje save laikyti lietuviais, kal-bančiais leriku, kalba — ir tfsti, naujomis sylygomis, Micke-vičiaus „Lietuva,' tévyne mano../'. Tai bütu. reiške kurti lie-tuviu, literatury lenku/kalba, lygiagrečiai su Uetuviu, literatura^ lietuviu, kalba. Betgi niekas to nenoréjo, nei lietuviai, gynybiškai pasišiauše prieš lenku, kultura., kurioje mate nutautimo pavoju., nei lenkiškai kalbantys, kurie papräsčiausiai galvojo, kad jie lenkai, ir su panieka žiuréjo j „klausiukus", „chlopu," tauta.. Nedaug buvo kitaip galvojanSiu, asmenu,, nors jie buvo labai jdomüs, vertingi ir energingi. Mano Vilniuje tai buvo vadi-namieji „krajovcai", svajojantys apie Didžiosios Ľietuvos Kunigaikštystés tradicijos išlaikyma. arba federacija. ni tautu,, kurios kadaise jéjo j Ľietuvos Kunigaikštystés sudétj, kaip vie-nintele atsvara, Rusijai. Tie büreliai1 maždaug sutaposu Vilniaus masoniška visuomene-. Tos savoíiškos ideologijosí istofíja"" turi büti kada nors parašyta, bet jeigu sakau, kad tai jdomu, dargi žavinga, tai sakau áabsď, ex post, nes kaip jaunas žmogus sü vi-sais avangardiniaiš polinkiais^ susidoméjes moderniaja poezija, prancüzu, intelektualiniu judéjimu ir t. t, vietoje neskyriau tam didesnio démesio. Be to, tai buvo judéjimas jau tada pra-laiméjes, paskutiniai aidai. Iš lietuviu, pusés negaléjo susilaukti net simpatijos šešélio, atrodé kaip „jogailiškos idéjos" tesinys. Ir be abejonés, po sentimentálni priširišimu prie Didžiosios kunigaikštystés idéjos, daugelio šléktiškos kilmés „krajovcii" samonéje slypéjo svajoné apie dominacija.. Vis délto Ludwikas Abramowiczius ir pora kitu, buvo gilüs žmonés ir nuoširdžiai priešinosi lenku, nacionalizmui. Tai búvo plačios galvosenos paveldétojai, panašus j apsišvietusius aštuonioliktojo šimtmečio žmones buvusioj Zečpospolitoj. Nemanau, kad lietuviu, puséje buvo koks nors atitikmuo. Ten; fur but viskas buvo naujas nä-cionalizmas, neišvengiamaí spazmatiskas. Vienaip är kitaip, iš visu, vilniečiu,, kalbančiu. lenkiškai, yieni „krajovcai" Vilniu. laiké sostine, o né provincija. O aš dabar galvoju: jeigu kas linki tam miestui gero, turi noréti, kad tai bütu. sostiné — o tai airtomatíškai panaikina bet kokias lenkiškas pretenzijas j >,lenkiška. Vüniu,".
176
\
mm
Turiu čia paliesti tautinés išdavystés klausima.. Kaip žinai, ten kur pažeisti jausmai, toks priekaištas lengvai metamas, ir tikriausiai tai patyrei savo kailiu. „Krajovcu." idéja susilauké išdavystés etiketés iš abieju. pusiu, — iš lenkiško ir lietuviško necionalizmo pusiu.. Daug ka. prisiminiau, kai su Adamu Wažyku, buvau 1967 metais Rencontre mondiale de poésie suvažiavimé Montrealyje ir pataikém \ intelektualíne Kvebeko aplinka, su jai budingu pranciizišku fanatiškumu, bet taip pat ir tada, kai po keleriu. metu. dalyvavau poezijos suvažiavimé Rotterdame, kuriame susipažinau su daugeliu belgu., kalbančiu. fla-mandiškai. Jie mieliau kalbéjo angliškai negu prancuziškai, tarp kitko jau geriau mokéjo anglu, kaľba, negu pťancuzu.. Prieš kara;, mano studentavimo metais Paryžiuje, truputj kvepéjo „išdavyste" mano apsilankymai Ľietuvos pasiuntinybéje pas Oskary Milašiu.. Na, tas tai buvo lenkams „išdavikas", ir ma-čiau, kaip toks priešiškumas persiduoda lyg elektros srové, iš tikruju. be lodžiu.. Čia visuomenô turi savo paslaptingus susi-žinojimo bGdus. Bet Oskar o Milašiaus laiškai Christianui Gaus-sui, kuriuos atradau Princetono universiteto bibliotekoje ir paskelbiau atskira knygéle Paryžiuje, duoda atsakyma, \ klau-simq, kaip ir kodél jis pasiskeíbé lietuviu. Kada tai padaré, 1918 metais, nieko apie lietuviu, tautinj ju'déjima, nežinojo, papräsčiausiai pyko išgirdes, kad lenkai nenori pripažinti nepri-klausomos Ľietuvos (turéjo omeny, be abejo, Dmowskio-vado-vaujamus lenkus nacionalistus, kurie buvo aktyvús diplomati-nése sferose Taikos Konferencijos metu). Véliau dirbo Ľietuvos labui tarptautineje plotméje. Šiandien, žiúrint iš perspektyvos, matyti, kad jo pažiúra Vilniaus klausimu buvo teisinga. Vis délto, jeigu lietuviai jj ir gerbé, tai žiúréjo i jj su nepasitikéjimu, nes jis nebiivo lietuviu kalbos žmogus, o lenku.. Teisybe sakant, präncuzu, to 1T galéjo rinktis. Jeigu aš pasiskelbčiau lietuviu, tai koks aš lietuvis, jeigu rašau lenkiškai? Tas nepasiti-kéjimas ir buvo priežastis, kodél jis savanoriškai pasitrauké iš diplomatinés karjeros ir pasitenkino kukliu pataréjo postu pasiuntinybéje, nors vienu metu jam buvo pasiúlyta užsienio reikalii ministro vieta. Pastebék lenkq neatlaidumy — tai antra pusé. Neseniai, kai Lenkijoje Arturas Miedzyrzeckis išverté Oskaro Milašiaus apysaky „ĽAmoureuse Initiation" ir buvo präd ita apie Oskaro kúryba. rašyti, pasi odé laikrašty „Tygod-íúk. Powszechny" laiškas redakcijai, kurio autorius priminé, kad
177
su lenkiškumu Oskaras Milašius nieko bendro neturjs, nes jo išsižadéjes.
Lietuviu, išeivijos spaudoje kai kas yra mane puldinéjes — kam, nors Oskaro giminé, esu lenkas, o ne lietuvis. Iš kitos pusés, tarp lenku, esu ne karty patyres itarimy, kad kažkas ne-tvarkoj su mano lenkiškumu. Ir turiu prisipažinti, kad truputis ťíesos loje pažiůroje. buvo, nors dar vaikas Rusi jo je deklamuo-davau: „Kto ty jestes? Polák maly. Jaki znak twój? Orzel bialy". (Kas tu esi? Mažas lenkas. Koks tavo ženklas? Bal tas erelis)'. Rusi jo je, apskritai su rusais, visuomet jaučiausi šimtaprocenti-niu lenku, bet tai nesunku. Kas kita buvo, kai susidúriau su tautos kamienu, su lenkais „iš Karalystés". Mano santykiai su Lenkija buvo skaudús, ne mažiau, o gal daugiau negu Gom-browicziaus. Bútu. perdéjimas čia jžiúréti kažkoki potrauki Lietuvai, iš tikruju, tai lémě mano asmeniškas likimas, vengimas pilnai jsijungti j bet kokiy žmoniu, bendřuomene,-r tai yra, mano kupra, mano luošumas. Ir taip pat reikia čia matyti konflikty su prieškarine lenku, inteligentija, nes mano gálvosena buvo gerokai tarptautiné ar kosmopolitiné.
Gana šunku- visa tai dabar atkurti. Veiké jvairios jtakos jau mokykliniais metais, pvz., skaitymas literatúriniu. leidiníti, kurie iš tikruju, buvo ne lenku_ inteligentijos leidiniai, o Lenkijos žy-d\\ — kalbu apie leidžiamus Varšuvoje, pvz., „Wiadomosci Li-terackie". Gal iš čia kilo mano ankstyvas maištas prieš Sienkie-wicziu. ir lenku. dvasiy, kuri buvo arúma naturaliíer endeciana. O studiju, metais veiké Oskaro Milašiaus jtaka; jo politiniuose raštuose, paskelbtuose po mirties, galima rasti labai blaivu. padéties jvertinimy. 1927 metais jis rašé, kad Lenkija galétu, suburti apie save Pabaltijo valstybes, Suomijy ir Čekoslova-kijy, sudarydama su jomis glaudžias syjungas, ir tuo budu su-kurtu, atsvary vokiečiu, spaudimui, bet tam Lenkija turétu, atsi-žaděti savo messianisňie national outrecuidant et chimerique, ko nesugeba, ir todél po kokiu. dešimties metli, prieisianti prie katastrofos.
Apie dar vieny [taky turiu papasakoti, ir tai bus ilgesné istorija. Nesi pirmas mano lietuvis draugas. Yra faktas, kad studiju. metais mane stipriai veiké lietuvis draugas, dargi ne iš Vilniaus bet, kaip tada sakydavo, iš „kauniškés Lietuvos". Kaip jis pas mus pateko? Kaip žinai, dipiomatiniq. santykiu, tarp Lenkijos ir Lietuvos tada, kai buvau universitete, 1929—
178
^ 1934 metais, nebuvo, siena buvo uždarytav ir abidvi valstybes viena kitai krété pokštus — Lenkija finansiškai rémé „lenkiš-, kumy" Lietuvoje, Lietuva daré ta. patj, palaikydama „lietuviš-kumy" Vilniaus kraste. Susipažinau su juo 1929 m. teisěs filosof i jos prosemináře, kuriam vadovavo docente íEjmkówna: staiga praděda kalbéti aukštas vaikinas raginiais akiniais, su kuokštu kanapiniu, plauku., lyg stengiasi kalbéti lenkiškai, bet tai iš tikruju, rusu. kalba su vokiečiu priemaišomis. Jo vardas Pra-; nas Ancevičius ar ba Franciszek Ancewicz. O štai jo istorija,' labai liúdna. Jis buvo kiles iš neturtingos valstiečiu, šeimos, pa-sieké gimnazijy, susižavéjo rusu, revoliueine titerafura (Gorkiu ir t. t.) ir tapo revoliucionieriumi. Dalyvavo Plečkaiěio nepasi-sekusiame 1926 m. socialistmiameipuče ir turéjo bégti iš Lietuvos. Pabégo i Viena,, kur gyveno Karlo Markso vardo darbi-ninku, namu. komplekse ir kur jam padéjo socialistai. Aplamai Pranas, arba Draugas, kaip aš jj (lietuviškai) vadinau, visa, gyvenimy išbuvo radikalus vienietiško marksizmo stiliaus so-l't cialistas, ir tai jo tragédija. Nes, be abejonés, tai buvo žmogus, |r trokštantis politinés veiklos, o pasmerktas emigranto daliai. Vilniuje, vietiniu. lietuviu, tarpe, jis buvo „sudeges", nes jie buvo lojalús Kauno vyriausybei, o jis, tai vyriausybei buvo po-litinis nusikaltélis. Savo ruožtu, lietuviai komunistai jo ypatin-gai neapkenté, nes baisiai juos erzino savo puikiu Tarybu, Sy-júngos reikalu, pažinimu ir savo nuomoniu, statumu; todél jie panaudojo savo iprasty metody, šmeižty, paskelbdami ji „lenku; agentu", provokatoriumi ir t. t. Paskleidé gandus, kad papirk-- tas, apmokétas, nes iš kur ima studijoms pinigus? Bet aš su Drau-gu gyvenau tame pačiame aukšte studentu, bendrabutyje Tauro kalné ir žinojau, kad jo menkos pragyvenimo léšos (ó Vilnius b^uvo ypatingai pigus miestas) ateidavo iš Amerikos, iš lietuviu_ s^audos, rodos antiklerikalinés ir kairiosios, kuriai jis rašé ko-respondencijas (buvo užkietějes ateistas). Kai pinigu, siunta véluodavo, Draugas skolindavosú Buvau taip pat liudininkas jp ilgai trunkančiu, ir sunkiu, depresiji^, nes jame reiškési neu-rotiškumaš kartu su dideliais gabumais. Todél mano pasikalbé-jimai su Pránu — pastebék,- pasitaiké mano formavimosi me-ttais — paaiškina kodél, kai persikéliau j Varšuvy, žinojau dešimt sykiii daugiau apie komunizmy negu visi mano kolegos litera--tai kartu sudéjus, nes juk Pranas sekě visky, kas vyko už rytinés ■:í?ienos. Ir žinoma, mano pažiura j Lenkijy ir lenkiškumy, savo
179
natúra „endekinj" ir parapijinj, turéjo buti kitokia děl mano pasimokymo.
Nenbréčiau perdéti savo supolitinimo. Netikau bét kokiam politiniam sprendimui ar veikimui; už tai sau priekaištavau, bet niekad nepajégiau nugaléti savo individualizmo ir pasiduoti organizacinei disciplinai. Pranas buvo Nepriklausomo v Socia-listinio Jaunimo S^jungos úniversitete pirminiiikas, o vis délto aš nejstôjau i ta. organizaci]^, tai yra, jis man kaip dräugas buvo vienas dalykas, o jo revoliucinis tikéjimas kitas.
Pranas apgyné teisés doktorata. ir pradéjo déstyti Rytu, Europos Tyrimu. Institute. Čia gera proga paliesti reikalus, kurie šiandien jau tikřai mjslingi, t. y., lenku. poliíikos nenuo-seklumus lietuvíu., gúdu. ir ukrainiečiu. atžvilgiu. Reikalas tas, käd panäšiai kaip ir Amerikoje, Lenkijoje tarpusavy rungési jväirios jégos, nors ketvirtajäme dešimtmetyje kasmet stipréjo dešinéir jos „sulenkinimo" programa su policiriémis priemoné-. mis, net iigi žiäurios ukrainiečiu, kaimu. pacifikaci jos. Vilhiu je lietuvíu persékiôjimu užšiémé vaivada Bociaňskis — tai buvo jau po Pilsudskio mirties. O tuo pačiu laiku atsirado Rytu. Europos Tyrimu. Institutaš, kuris buvo jsteigtas visai kitu. jegu., norš tiesa, jau" užgožui jsísiubavusio fašistinés kryp"ties nacio-nalizmo. Tos jégos, kurias galima apibudinti kaip liberalias, ne be masonišku. ryšiii, buvo ištikimos Pilsudskio federäcinéms svajonéms. Nebútinai socialistinés ar masoniškos — pavyzdžiui, Swianiewiczius dirbo institute, panäšiai kaip Ír keletas kitu. Ste-pono Batoro universiteto profesoriu., o jis visa, gyvenima, buvo karštas kätalikas. Tam tikru laikotaŕpiu vaivadijos administra-eija pradéjo kai kuriuos lietuvius jéga deportuoti, paprasčiausiai permesdaiňa juos per siéna. j Lietuva.. Noréjo taip pat deportuoti Praná., o ten Kaune, žirioma, bútu. pasodinf jj \ dabokle. Kaip tik instituto žmonés j[ apgyné. Min tis jkurti instituty buvo pui-ki — kur ne kur, bet Lenkijoje reikéjó mokytis apie kaimynus, bent tiems žmonéms, kurie rengési administracinei ar diploma-tinei tarnybäi. Institute buvo déstomi dalykai, kurie šiandien vadinaá sovietologija, daug artksčiau negu ta šaka išsiplétojo Amerikoje, t.y.; ekonomika, geografija, Tarybu, Sajungos sant-varkos klausimai, taip pat istorija ir músu, regiono kalbos: lietu-viu., latviu., estu., gudu_. Gana búdinga, kad kai musu. grupés „Žagary" buve nariai Henřykas Dembiňskis ir Stefanas Jedry-chowskis buvo Vilniuje apšaukti k jmunistais, taip pat truputi
.?■
ť"
věliau, kai buvo patraukti j teisma., instituto vadams tai ne-trukdé juos laikyti jdarbintus. Instituto sekretorius buvo mano kolega poetas Teodoras Bujnickis. Iš Váršuvos paskaitoms atva-žiuodavo Stanislawas Baczyňskis (búsimo poeto Krzystofo Baczynskip tévas), íiltrakairysis, gana tipiškás tam tikro mentáli-teto žmogus: Pilsudskio pasekéjas, legionierius, lenku. sukilimo Silezijoje dalyvis, iš tos lenku. inteligentijos, kuri éjo kovoti už nepriklausoma. Lenkija, vardan savo radikaliu. idéju.. Man atrodo, kad Pranas Ancevičius ir Baczyňskis ypatingai gerai su-gyveno, ir kad jis jkalbéjo Praná, persikeltí j Varšuva,, toli nuo vietiríés administraci jos persekiojimq, taip pat padéjo jam susi-rasti darba., jau neatsimenu kuriame tyrimo institute ar biblio-tekoje. Tai buvo, tarp kitko, prieš pat karq.
Studiju. metáis Vilnius man reišké Katedros aikštés apylinkes. Iš vienos pusés universitetas, iš kitos Rudnickio kaviné Mieke-vičiaus gatvés kampe, ir šalimais Rytu, Europos tyrimu, institu-tas. Můsii universitete testinumas jautési labiau negu kituose lenku. universitetuose, išskyrus (Krokuvos) Jogailos universi-tetq. Nes uždarymo-laikotarpis po 1831 metu. sukilimo kažkaip sutrumpéjo, dingo, ir gyvenome filomatu, dvasia. Ulaugti Vilniuje, tai reišké tik iš dalies priklausyti^dvidešimtájam šimtmečiui, gal daugiausia kino deka. Kartais man šiandien maišosi: Akade-minis Bastunu. klubas, o ypatingai Bastunu. senioru, klubas, su. IŠubravcu. (Nenaudélii\) klubu, kurj sudaré jauno Mickevičiaus profesoriai. Net ir lože „Uořusis Lietuvis", man atrodo, tebe-veikě mano laikais.
• - Palyginti su Vilniumi, Varšuva buvo bjaurus miestas, centri-niuose kvartaluose ir kai kuriu.ose periferiniuose sklidinas žydu. (amatininku. ir smulkiu. prekybininku.) arba lenkiško proletaria-to skurdo, ir negaléjo prilygti civilizuotiems miestams kaip gra-žioji-čekii Praha, bet vis délto Varšuva jau buvo dvideŠimtasis amžius. Atvažiavusiems iš Váršuvos, tokiems kaip K. I. Galczyns-kis,'Vilnius atrodé višiška egzotika. O aš Varšuva pasibaiséjau. -Teisés studiju. vidury metus išbuvau Varšuvdsuniversitete, ir - ťai buvo netikes patyrimas. Neišlaikiau egza.minii (pas profeso-. íius, kurie negaléjo lygintis su vilniškiais) ir sugrjžau j Vilniu..
Ligi siol negaliu sau átšakyti j klausimq, kodél tiek metu. pra-raďau studijuodamás teise. Buvo taip: jstojau \ polonistikq, jÍ^u"os Pabégau po dvieju. savaičiu., ir nuo to laiko, kai užsira-paur; teise, kvailas (lietuviškas?) užsispyrimas, géda sykj pra-
180
déjus ka. nors mesti^ mane priverté iškentéti net iki diplomo. Teisé tuomet duodavo bendra. išsilavinima., kaip šiandien Ameri-koje antropolog!ja arba sociologija; teise studijavo tie, kurie nelabai žinojo, ka. toliau veikti. O humanistika reikalavo, kad sau pasakytum: ka, gi, búsiu viduriněs mokyklos mokytoju. Jau-nystéje buna didelés ir neaiškios svajonés, šunku búti blaiviam ir pasirinkti kuklia, mokytojo profesi-ja> Jeigu šiandien rinkčiaus, su dabartiniu pafyrimu, pasirinkčiau ne polonistika, ir ne filosofija. (o lankiau filosofijos paskaitas ir seminarus), o vadinamaja. klasikine filologija. ir taip pat studi juočiau hebraju, kalba. ir biblistika.. Bet tuo metu lotynu. ir graiku. kalbos reišké tradiciš-kai privaloma. programy ir dél to daugiausia senovés poetus, o man, pavyzdžiui, baisiai nuobodžios buvo graiku. tragédijos, profesory išverstos i lenku, kalba.. Virgilijus man apkarto mo-kykloje, ir visa filologija man atrodé nuobodumo viršúné. Šiandien lotynu. ir graiku. kalbos (pastarosios pradéjau mokytis bai-ges šeSiasdešimt metu.) man reiškia ka, kita: priéjima, prie hele-nistinio pasaulio ir krikščionybés pradu.. Jeigu tada bútu. atsi-rades protingas žmogus, kuris man bútu. pavadovaves, galbút per nuoboduma. búčiau prasikapstes. Ten buvo tikräi puikus graiku, kalbos profesorius Stefana s Srebrny, ir pas ji turéjau studijuoti. O jeigu dar búčiau išmokes hebraju. kalba., búčiau vienas iš nedaugelio gerai išsilavinusiu, literátu.. Vis delto teisé Vilniuje, mano nuomone, aukščiau stovéjo negu kituose lenku. universitetuose; tai reiškia, kiekvienais iš keturiu, privalomu. metu, iki diplomo bent vienas dalykas buvo labai geras. Tai yra: teisés teorija (docente Ejnik), Didžioáos Lietuvos Kunigaikš-tystés santvarkos istorija (Iwo Jaworskis), bäudžiamoji teisé (Bronislawas Wróblewskis, kuris iš tikruju. pasinaudojo tuo pre-tekstu déstytj antropologijos kursa.), teisés filosofijos istorija (Wiktoras Sukiennickis). Todél Vilniuje, tiek vidurinéje mo-kykloje, tiek universitete, vis delto gavau pusétinai.gera. išsilavinima,, nors galéjo búti geresnis. Pastebékime, kad mokslas po 1918 metu. turéjo búti staiga improvizuotas, taigi netrúko asme-nu_, kurie kažkokiu atsitiktinumu atsirado katedrose. Šiaip ar taip, nebuvo Vilniuje né vieno tokio nerimto profesoriaus kaip išgarséjes Jarra Varšuvoje, kuris egzaminams liepdavo atminti-nai išmokti visa, jo teisés teorijos vadovélj, ir nepraleisdavo stu-dento, kuris atsákydavo „savo žodžiais", nors tas jo vadovélis buvo grynas vapaliojimas.
Svarbu, kai kalbame apie Vilniu,, kad jis didele dalimi buvo/ žydiškas miestas. Visai kitokiu büdu negu Varšuva. Žydu, kvar-talas Vilniuje buvo labirintas siauru, gatveliu,, visai viduramžišku.,; namai sujungti arkadomis, nelygus grindinys dvieju., gal triju. metru, platumo. O Varšuvoje bjaurüs XIX šimtmečio nuomo-jami daugiabučiai namai. Žydiškas skurdas Vilniuje mažiau krito J akj, bef tai nereiškia, kad jo nebuvo. Bet nečia skirfümas. Vilnius buvo stiprus žydu. kultúrinis centras su tradicijomis. Priminsiu, kaip tik čia, žydu. darbininku, sluoksniuose (tu,, kurie kalbéjo jidiš), prieš Pirmajj kara. susiorganizavo Bundas. Jo vadai Alteris ir Erlichas véliau buvo Stahno sušaudyti. Vilnius turéjo Žydu, istprijos instituty, kuris persikélé véliau j Niujorkq. Ir manau, kad Vilnius ypatingai prisidéjo prie hebraiškumo atgimimo Izraelyje. Tokiame mieste gyvendamas turéjau jsigyti apie visa tai žániu., bet papročiai trukdé. Žydiškas Vilnius ir nežydiškas gyveno atskirai. Dar prisidéjo kalbéjimas ir rašymas ne ta pačia kalba. Búdamas studentu, buvau labai internaciona-liškai nusiteikes; bet tai buvo gana lékštas nusiteikimás. Nieko nežinojau apie žydu. istorijq Lenkijoje ir Lietuvoje, apie ju. reli-ginj mqstym^, žydišk^ misticizm^, kabal:}. Tik negreitai, Ameri-koje, apie tai sužinojau. Tai parodo, kiek tos dvi visuomenés buvo atsiskyrusios, nes ka. kalbéti apie kitus miestus prieškari-néje Lenkijoje, jeigu tokioje kaimynystéje likau ignorantu. Nie-kas, kiek žinau, nedrjsó Lenkijoje pasiülyti, kad hebraju kalba bütu. déstoma mokyklose kaip viena iš „klaákiniu." kalbu., kad hütu. déstoma intelektualiné Lenkijos žydu. istorija arba netgi Kad bütu. skaitomas ir komentuojamas Senaás Testamentas: tokj bütq akmenim užmuše. Ir jeigu žydq neapykanta lenkams, šalia keisto ju. atlaidumo vokiečiams ir rusams, labai tnane erzi-na ir skaudina, tai turiu prisipažinti, kad smulkus antisemitiz-mas—angliškai sakyčiau petty, prancuziškai mesquin — gali tjek pat isiutinti, kiek nusikalstamojo pobudžio antisemitizmas, -nes tai kiekvien^ dienq jaučiama.
Viliuosi, kad mano laiške rasi medžiagos refleksijai. Ir tu • ir aš norime, kad lenku. ir lietuviu. santykiai susiklostytu. kitaip t negu' praeityje. Dvi tautos pergyveno baisius laikus, buvo nu-galetos, pažemintos, sutryptos. Naujos kartos kitaip kalbésis, ^negu buvo kalbama prieškariniais metais. Tačiau turime skaity-jfis-su inercijos jéga ir su faktu, kad ideologinéje tuštun oje, i atsirado, nacionalizmas ir Lenkijoje, ir Lietuvoje ne karta.
sugrjš i jprast% vaga., nes kiekvienos tautos istorijoje yra pasU kartojantys motyvai, patterns. Aštuonioliktojo šimtmečio gale Lenkijoje prasidéjo skilimas [ reformos ir sarmaty stovyklas, ir tas skilimas jvairiomis formomis išliko ligi šiandien, nors sa_-lygomis, kur néra viešo forump ar tik pusiau viešas, definicijos dingsta. Galbút Paryžiuje „Kulturos" išleista Adamo Michniko knyga „Bažnyčia, kairé, dialogas" pažymi to skilimo gala,. Nes vis delto músu. šimtmetyje, bent iki 1939 m., Bažnyčia buvo sarmatiško mentaliteto, iš kurio kilo modernusis nacionalizmas, pagrindiné atrama. Dabar ryškéja nauja sajunga. Bažnyčia Lenkijoje darosi stipriu pažangos jégu, centru, o pažanga toje sánt-varkoje negali reikšti nieko kito, tik veiksminga, žmogaus gyni-m%, Bet tie labai komplikuoti pasikeitimai per diena. nejvyksta. Jie taip pat neleidžia konstatuoti prieškarinio tipo nacionalisti-niu, nuotaiku, staigaus išnykimo daugelio klerikalu, tarpe;
Lietuviai 1918—1939* metu. laikotarpy neměgo viso to, kas maní buvo Vilniuje artima: „krajoveu,", federaciniu, svajoniu,, regionalizmo, fflasonq-liberalu,, kurie kadaise nuéjo su Pilsuds-kiu. Kaip man atrodo, jie verčiau búb\ turéje reikala, su artima naturaliter endeciana, nes tada bent aiškiai matomas priešas. Gal ju. buvo teisybé, nespreshi. Tačiau, bútent toji linija, o ne sarmatiné, šiandien teikia lenku. lietuviii draugystés viltj. Ir ga-liausiai, Jerzy Giedroyc, paryžiškěs „Kulturos", kurios seniai esu bendradarbis, redaktorius, politiškai yra kiles bútent iš-tos linijos.
Czeslaw Milosz
Brangus Česlovai,
Išvažiavau iš Vilniaus prieš pusantru_ metu., ir nežinia, ar j ta. miesta, grišiu; šiaip ar taip, negrjšiu artimiausioje ateityje. Vienas mano bičiulis, irgi naujasis émigrantas ir ganá ambicin-gas sovietologas, tvirtina, jog didžiuliai pakitimai Rytu. Europo-je gali ivykti stačiai per keleriuš metus. Tada músu, emigracija natúraliai baigtu,si. Nors esu veikiau optimistas, su tuo pořiúriu nesutinku: viskas, be abejo, užtruks, turime priprašti prie antro-jo gyvenimo Vakan ose. Kai kuriais atžvilgiais jis primrna po-mirtíni gyvenima.. Susitinkame žmones, kuriu. neturějomě vilties .$iaaje<pasa.ulyje stísitikti, o su senaisiais pažistamais esame išsi-
-1Š4
skyre maždaug amžinai. Ryšiai su jais yra kiek spiritistiški. Nuo músu. nutolsta senieji peizažai; tuo tarpu matome daiktus, apie kuriuos turéjome labai miglota, supratima,. Rašau šiuos žodžius Venecijos viešbutélyje, keli žingsniai nuo San Marco. Jet prieš penkerius metus kas man butu, pasakes, jog šičia rašysiu Táu laiška,, búčiau atréžes, kad tai negirdétai gyvos vaizduotés jro- ' dymas.
Dar atsimenu kiekviena, Vilniaus skefsgatvj; galéčiau pereiti per ta, miesta, nesidairydamas \ šalis, mastydamas apie kažkaj sayo, bet surasčiau ten viska,. Beje, kartais tai darau per sapna,. Tačiau miestas negrižtamai nuo maneš traukiasi: žinau, kad jis keičiasi, bet tuose pasikeitimuose jau nedalyvauju. Pradědu jj matyti paprastesniu, bendresniu ir gal istoriškesniu pavidalu. Nejuntu nostalgijos. Kada ryžausi emigruoti, dáugelis man saké, jog nostalgija yra baisus daiktas; nemeluodamas atsaki-néjau, kad jaučiu siaubinga, nostalgija, Pranelzijai, Italijai ir taip toliau — stipresnés nebus jau niekada. Esu Iaimingas, gir-dedamas Venecijos varpus ir žinodamas, kad po penkiq miňu-ciu, galiu vél pamatyti San Giorgio Maggiore — gal patj gra-žiausiaji pasaulyje fasáda,. Nenoréčiau grjžti j dabartinj Vil-niu. — ties^ sakant, negaléjau ten ištverti. Bet myliú ta, miest^ ir dabar tikrai imu suvokti, kad jis irgi yra Europos dalis. £■ Mudu pažjstame mM patj Vilniu,; net galima pasakyti, kad tei-du diametraliai priešingi mieslaL Toks absoliutus pasikeiti-• jjjías néra dažnas dalykas. Manau, kad Varšuva, nors ir buvo jlfiísiškai sugriauta, pasikeité mažiau. Gal iš dalies analogiškas J;^^lniaus likimui yra Gdaňsko ar Vroclavo likimas (ir žymiai ^|bjlogesnis — Karaiiaučiaus likimas) i Ten irgi pasikeité gyvento-j^í, kalba, civilizaciniai modeliai; be to, sakysime, prieškarinis jglncigas turéjo lenkišk^ užnugari ir kažkoki lenkišk^ substráty, Týgiai kaip Vilnius, priklausydamas istorinei Lietuvai, susilieté ^* SU etn°Srafme, Lietuva. Bet viskas yra nauja. Žinoma, liko ' * ll''ngus, Vilija; (k'uri yadinasi Neris), net smélio seklumos toje .v^3e» kur i NerÍ iteka Vilehka arba Vilnelé; liko kai kurie íne-^i^^ai — daug medžiu,; bet kas gi dar? Tiesa, pasiliko architektú-Tatai yra svarbu.
^^nding, kaip tik architektura su teikia miestams aura.; visa |jh gyvenimo stilius, net kraštovaizdis ir klimatas kažkokia ^sjne yra architekturos funkcija. Vilnius — barcsinis miestas. |au barokas, apskritai imant, reikalauja erdvés, distancijos,
yra, turime priaugti ligi pareigos pojúčio, ligi protingo ir oraus gyvenimo, ligi kažkokios savos, nemechaniškos vietos jeigu ne erdvéje, tai laike, ir tas augimas yra labai sunkus, kas mirksnis galime ir pralaiméti. Tai pirmiausia dvidešimtojo amžiaus totalitarizmu, pasekmé. Vienas iš tu, totalitarizmu, apsireišké kaip tik nuosaikioje Thomo-Manno téviškéje, bet tai atskiras klausi-mas.
Nesu kiles iš Vilniaus. Gimiau Klaipédoje, iš kurios mano tévai buvo priversti išvažiuoti 1939 metais, kai ta, miesta, ir apy-
-4inkes užémé Hitleris. Tada buvau dveju, metu.. Vaikyste, kitaip tariant vokiečiu, okupacija., praleidau Kaune. Betpaskui jaujvjr* tau.yjlniečiu, kaip ir túkstančiai lietuviu,, kurie per kara, ir po
'karo suvažiavo i savo istorine spstioe. Miestas jiems buvo visai népažistamás.'Prieš kara., kaip žinome, tarp Vilniaus ir nepri^ klausomos Lietuvos beveik nebuvo ryšiu.. Tiesa, egzistavo Vilniaus mitas, reikšmingas lietuviškajai vaizduotei — apie tai véliau; bet čia jau kita dimensija. Taip pat egzistavo ir net egzis-tuoja senieji lietuviai vilniečiai; tai jdomi žmoniu. grupě, tačiau nedidélé iř turbut~jäu: išífiirštanti. Todél gyyenimas Vilniuje nuo pat pradžiu. buvo sunkus jaugimas j nauja. dirv^. Na ir iš viso tai buvo chaosas.
Kaip sakiau, puséje miesto plytéjo griuvésiai. Sena jame „Jereke" buvo sudegintas kas antras namas. Tačiau tenai kyšojo medinis kinas„Helios" (dabar maždaug toje vietoje stovi gana pompastiška naujoji Vilniaus opera). Sitos gatvéS vardo istorija priděra nupasakoti atskirai. Lietuviškoji valdžia pavadino j^ Gedimino gatve, palikdama Mickevičiaus varda. jos tesiniui Žvéryne. Kažkur apie 1950 metus buvo paskelbta, kad darbo žmoniu. rňaséms prašant vardas bus pakeistas — gatvé vadinsis d raugo Stalino prospektu. Ta, išdidu. varda. ji turéjo ligi XX su-važiavimo. Tada vienas pradedantis grafikas, kurj šiek tiek paži-nojau, surašé valdžiai peticija., siulydamas grjžti prie seno jo pa-vadinimo. Ji tuojau pat išmeté iš instituto; senu papratimu jis pateko j rekrútus, kitaip tariant j Raudonajq armij^, iš kurios grjžo palúžes. Tiesa, dirbo savo profesinj darba,, bet sirguliavo ir miré, kaip pakuždomis buvo šnekama, dél to, kad kažkur šiau-rinéje bazéje gavo pér didele radioakty viq spinduliu. doze. Gatvé pagaiiau virto, žinoma, Lenino prospektu. Tačiau mano karta visadá7 vadino ir tebevadina j% ^©ČRníuike". Reikia pasáky ti, Gediminas oficialiai irgi Iiko, nes gavo Katedros aikšte.
Tiš*
Tuo búdu religija buvo išbraukta iš žemélapio, o lietuviškasis tiacionalizmas, nors ir névisiškai likviduo.tas, atsidúré jam pri-derančioje antroje vietoje.
Visas žydu. getas (ir Vokiečiu. gatvé, nedelsiant pavadinta Muziejaus gatve) buvo, fantastiška negyva erdvé, tikriausiai garta panaši \ pokarine Varšuv% Senosios sinagggos sienos dar stúksojo, bet jas tuojau pat nugriové, Griové ir ivairius kitus daiktus, nevisai atitinkančius naujaja, tvarka,. Viena^ryta. pama-téme, kad dingo Trys Kryžiai — nakti juos išsprogdino. Pra-džioje buvo suremontuotos, paskui nuverstos trys šventuju, sta-tulos nuo Katedros frontono: spauda išaiškino, jog pirmykšěiame Stuokos-Gucevičiaus projekte ju, nebuve (tai, beje, teisybé; bet valdžiai labiau rúpéjo kryžius, kurj nuvertě taip pat). Búdavo užsimenama apie kažkokia, didžiule magistrále, kuri jungsianti stotj ir Antakalnj; kaip tik tos búsimos magistralés lirjijoje turéjo atsidurti Aušros Vartai ir dvi bažnyčios — Dominikonu. ir šv. Kotrynos. Taip pat buvo kalbama apie tikro tarybinio dango-raižio statyba. Lukiškése, vietoje šv. Jokúbo (tokj dangoraižj spéta pastatyti Rygoje). Po Stalino mirties tie gražús projektai kážkaip savaime išnyko. Bet vis^ miesta, apsiauté pilki standart!-niai namái, šalia"kuriu caro kareiviniu. architektura atrodé gana padoriai; tokie namai palyginti sékmingai sudarké Antakaln; ir vietomis émé spraustis net j istorinj centra^ sakysime, kaip tik j Muziejaus gatve. • .
Mano mokykla," buvusi jezuitu, gimnazija, stovéjo tos gatvés gale, tarytum sala tarp griuvésiu.. Ji buvo didelé, labai niúri, s™ ir mano atsiminimai iš to meto yra gan prašti, ^vairios paauglio J?f ^mžiaus krizés sutapo su minétuoju pasaulio- nenormalumo, ř^.-Jsažkokio pakrypimo pojúčiu. Jau pirma.jq mokslo diena, grjž-»^ damas namo paklydau griuvésiuose, ir tas varginantis bejégiš-kas klaidžiojimas ieškant namq, truk?s běnt keturias valandas (negaléjau pasiklausti kelio, nes žmoniu, mačiau mažai, be to, .niekas nekalbéjo'lietuviškai), virto man tarsi privačiu simboliu. vVilniaus gyventojai tuo ankstyvuoju periodu buvo labai negau-i sus; antra vertus, tai buvo neaprašcmia magma^ Zydai žuvo be-Jjvjik visi; lenkai gana masiškai vy k o i Lenkijq (arba j Šibira.), ,.^ko veikiau proletarai, na ir lumpeíiai; lietuviai priklausé arba ' pí^ujajam tarybiniam elitui, arba inteligentijps likučiams, dažnai Pjalpžusiems ir iga,sdintiems; atsirado daug rusu, ir kitokin
iinigrantu, — valdininku,, okupaciniu, karininku. su gražiomis
189
perspéktyvii; miestai to je epochoje planuojami jau naujoviškai. Vilniaus barokas tai barokas ant yiduramžišku. pamatuj mat gatveliu..tinklas yra viduramžiškas — viskas čia kreiva, ankšta, painu. Virš ťo labirinťo stúkso gälingi kupolai ir bokštai, pri-klaus? visiskai kitam široimečiui. Niekas čiajtejsasirodo iš karto: kažkokios bažnyčiu, dalyš, pasvire múrai, perkirsti perpus silue-tai šmékšo už kertěs; tarp drégnu, ir nešvariu. koridoriu, sauna j dangu. puiki balta šv.Jono varpiné arba atsiveria nediduké kla-sicistiné aikšté. Miesto istorija ir tautiniai santykiai — lygiai tokia pati painiava. Beje, Tu gerai tai žinai. Mano mokyklos lai-kais puse to Vilniaus buvo sugriauta, bet visos bažnyčios per kaž-koki stebukl? išliko. Artilerijos ugnis sunaikino vien? iš dvieju. dailiu. šv. Kotrynos bokštu., tačiaupo kuxio laiko ir jis buvo atsta-tytas: Žinoma, tarybu, valdžia uždaré daugum? bažnyčiu, — jrengé ten popieriaus ir degtinés sandélius, paskui nevisada sék-. mingai dali bažnyčiu. pritaiké muziejiniams reikalams; bet šiaip ar taip pasiliko išoré; Miestas yra labai suauges su savo aplinka: giedr? diěn? gerai matyti, kad frontonu. linijos atspindi tenykščiu. miškingu. kalvu. hnij?, o gal tai ji jas atspindi. Kažkada parašei, kad debesys virš to miesto irgi yra barokiniaů Tavo teisybé.
Nenoréčiau užtrukti. ties tuo baroku. Vilniuje esama visu. Europos stiliq, (išskyrus romaniškaji), net geros kokybés. Mi-šinys iš tikro keistas, bet stiliai puikiai sugyvena. Mokykloje do-méjausi tuo gana rimtai. Pažinau ne tik visus Vilniaus archi-tekturos paminklus, bet beveik kiekvíen? lang? ir kolQna^Émiau suprasti architektúr? — šiaip ar taip geriau negu kitus menus; kiek pralavinau regimaj?, erdvine vaizduote (muzikiněs, deja, neturiu). Keli mano draugai irgi linko prie architektúros; galé-davome ištisas valandas žaisti, spéliodami stilius, amžius, net dešimtmečius, arba núntinai išskaičiuodami jvairias-Vilniaus jdomybes. Svarbi parama šičia buvo Mikalojaus Vorobjovo knyga, išleista 1940 metais. Profesorius Vorobjovas po karo emigravo [ JAV ir tenai nusižudé (jo maloni dukra gyvena Niu-jorke, víšiškai netikétai susitikau j? pači? pirmajq dien? tame mieste). Jo knyga, išspausdinta tik lietuviškai, yra maždaug Vilniaus Ruskinas arba Muratovas. Paskui mačiau daug miestu., ir „Vilniaus liga" man šiek tiek praéjo. Bet prisipažinsiu, kad blogiausiomis gyvenimo dienomis, jau búdamas suauges, tiesiog eidavau j Skargos kiem?, j aikštele priešais š". On? ar priešais šv. Terese, stovědavau ir žiúrédavau: ir tai padédavo visuomet.
/i.
■t
m
M
m
Šj t? panašaus dabar randu Itali jo je. Topograf iškai Vilnius labai primena Rom?. Netgi turi kaip ir Roma pagoniškuJu pa-minklu, sluoksnj. Pacituosiu čia maž? anekdot?.' Prieš kar? buvo surengta lietuviu. studentu, ekskursija po Európ?: vienas ekskur-sijoš dályvis j? labai iškalbingai apraše. Jo apraše randame štai kokj sakini-. „Atvažiavome i Florencij?: miestas dailus, pa-našus j Vilniu., nors ir blogesnis". Juokingiausia bene bus tai, kad aš su juo beveik sutinku. Šiaip ar taip, Florencijos ir Vilniaus kulturiné zóna yra ta pati, Vilnius priklauso taín pasauliui, kuriam priklauso Florencija. Rusi ja yra visai.kitokia, gal išsky-rus Peterburg?, bet Peterburgas tai sudélingas reikalas. O dél Tartu ir Talino — mano manymu, jie turi su Vilniumi labai mažai bendro (išskyrus vienod? nelemti): tai veikiau skandina-viškoji Európa.
Šit, Vilniaus architektúr? aš gana anksti pradéjau suvokti kaip ženkl?. Ji kalbéjo apie kažk? ir kjl^kazkokius reikalavi-mus. Tai bjiyo. aukšta praeitis keistoje Ír netikroje dabartyje, tradicija pasaulyje, staiga jietekusiame. iradicijq^Jailtutaiakiiltu-riniame pasaulyje. Néra čia ko slépti — didele dalimi lenku. kutturá. Bet ir italu., vokiečiq, prancúzu. kultúra; pirmiausia krikšcioniškoji kultúra (tatai aš supratau véliau). Sakái, kad Tau Vilnius yrä normalumo galimybé. Man jjsjtiekari n&buvo jiormalumas. Nuo vaikystés labai stipriai, nors ir neaiškiai ju-tau, kad pasaulis yra pakrypes, išvirtes, suluošintas. Paskui pradéjau gal vo ti,— ties? sakant, galvoju ir dabar,— kad gyve-name jau po pasaulio pabaigos, kas, beje, neatpalaiduoja mňs\\ nuo jokios atsakomybés. Mano Vilniuje buvo tiktai enklavij, áuodančiii šioki tokj supratim? apie t? žlugusi normálu, pasauli-Žínoma, normalumas iš viso yra reliatyvus daiktas, ir aš itariu, kad žmoniii gyvenimas niekada normaliai nesusiklosto; kiekvie-nas apie t? normalum? kada ne kada pasvajoja, nors tai visuo-met buvo idealus vidurkis, nesutamp?s su fáktais. O músu. epo-ghoje labiausiai nejtikétini likimai yra gal dažniausi, atseit nôrmaliausi.
Neseniai perskaičiau Thomo Manno esé „Liubekas kaip d^asinio gyvenimo forma". Thomas Mannas kalba apie ramu_, ^íu..pasaulj, visada ieškanti vidurio kelio: tame pasaulyje reikš-mingos tokios kategorijos, kaip protas, pareiga, namai. Be abejo-,nés, +atai yra pasikeite. Tos kategorijos nebéra mums duotos j^nuo pat pradžios", tradiciškai; jos gali búti tiktai užduotis; tai
dukterimis, taip pat ir paprasty žmoniy, gyvenančiy elgetiškai arba blogiau. Iš „tuteišy" ir rusy kalby, Iietuviy kalbos nuotrupy kurési naujas keistas žargonas. Miestas buvoí^banditiškas ir pavojingas. Dažnai plykstelédavo mušrynés, ypač suvedinéjant taurines sqskaitas. O pirmiausia jautei sunkia. valdžios ranka,.
Jutäu ja., be abejonés, kitaip negu dauguma, nes mano šeimä buvo tarybinio elito dalis; bet vis delto jutau. Naudodamasis gana turtinga těvo bibliotéka, doméjausi daugybe daikty. Bet netrukus turéjau susiorientuoti, kad esaína něegzištuójančiy (mat, uždrausty) pavardžiy ir něegzištuójančiy (mat, uždrausty) problémy. Tatai mane siutino ir zemino. Poroje knygy, net iš klasikines graiky literaturos, radau užtepta, vértéjo pavarde. Paklausiau tévq, ka, tai reiškia; jis atsaké, jog tokius egzemplio-rius nusipirko Maskvos antikvariáte, o apie vertéja. nieko nežino. Žymiai véliau patyriau, jog tai Adrianas Piotrovskis (Tadeušo Zielinskio sunus), žuves stalininiy valymy laikotarpiu. Kito klasikines graiky literaturos vertéjo, šj sykj [ Iietuviy kalba_, írgi nederéjo garsiai minéti, nes tai buvo nepriklausomos Lietuvos prezidentks Antanas Smetona. Bet ka. čia bekalbéti apie Smeto-na_—juk oficialiai neegzistavo (nes buvo priešiška ir negera) daugiau negu puse Iietuviy literaturos; paskui supratau, jog rusy taip pat Neegzistavo tautiné ir religiné problematika, o tai, savaime aišku, ilgainiui sužadino manyje gana gýva, susidomé-jima, ir viena ir kita. Neegzistavo taip pat dauguma pasaulio šaliy, Prancůzija arba Anglija buvo man grynai literaturiněs sa_vokos, maždaug kaip Jules Verne'o salos; beje, Lenkija irgi. J os buvo tiesiog išgalvotos ar geriausiu atveju likusios praeityje; dabartyje tebuvo kažkoks nediferencijuótas ir visiškai neprieinä-mas (mat, priešiškas) ploťas. Jau baigus universiteta, man pateko j rankas knyga „ Visas Vilnius 1913 metais". Viename iš jos pirmyjy puslapiy radau ilgoka. saraša. užsienio miesty, j kuriuos iš Vilniaus galima nusipirkti tiesioginj geležinkelio bilieta,. Mane sudomino, kiek gity miešty liko. Pasirodé, kad du: Karaliaučius ir Lvovas.
Visaip buvo ravima praeitis ir skiepijamas naujas mentali-tetas. Lengva suprasti, kad čia dar negana kryžiy vartymo arba kiny „Casinó" ir „Adria" netikéto pervadinimo „Maskva" ir „Spaliu" (tiedu nauji vardai išliko Iigi pastarojo meto). Naujaja, ideologija. prievarta grúdo visais jmanomais metodais, ir dar taip, kad žmogy spécialiai nužeminty, parodyty, jog jis nieko ne-
vertas. Seni mokytojai ir universiteto profesoriai, dusdami iš bejégiško niršulio, kartojo daiktus, kuriais netikéjo ir kuriy žmo-gui gal iš viso nedera sakyti. Poetas Putinas, jau nebejaunas ir visy gerbiamas, kurj laika, tyléjo, bet véliau pradéjo spausdinti tai, kas reikalauta. Romane apie 1863 metus prakišo sakinj, kurisdaug kam padaré jspúdi: kad tauta turi subresti ne tik lais-vei, bet ir vergijai. Man tas sakinys atrodo kapituliantiškas. Ne-reikia pratintis prie vergo rolés. Beje, Putinas rašé i stalčiy eilé-rašcius, kurie dabar išplaukia emigracijos žurnaluose. Verte Mickevičiy, posédžiavo Moksly Akademijoje ir buvo katastro-fiškai nelaimingas; miré po daugelio mety tokio gyvenimo. Jam buvo iškeltos oficialios laidotuvés.
r. Kitas poetas, Sruoga, pateko ( vokiečiy kaceta,, iš kurio grjžo i Vilniy. Suspéjo parašyti knyga. apie savo nuotykius, gana idomia., ciniškq, truputi panašios tonacijos, kaip Borovskio knygo§. Rašytojy susirinkime vienas partinis veikéjas pasaké — < nei daugiau nei mažiau — kad vokiečiai tikriausiai buvo teisús, ri      laikydami tokius žmogeliukšcius kacetuose. Sruoga patyré šoka.
ir netrukus po to susirinkimo miré. i? Buvo keletas narsiy žmoniy — arba tokiy, kurie vis vien
;| mftuiréjo ko prarasti, kaip senas rusy emigrantas, religinis filo-š sbfas Karsavinas; savaime aišku, jie žuvo. Bet žúdavo ir kiti. W     Pagaliau buvo priprasta prie visko — prie privalomy demonstra-
{cijy, netikry draugysčiy, prie specialios kalbos, diametraliai priešingos tam, kas iš tikryjy turima galvoje. Jsivyravo sumies-čionéjimas ir reliatyvi ramybé. Žmonés— beje, pirmiausia išsi-J layines slu*oksnis — laiko kasdieninj mel^ denarais, kuriuos « tenká mokéti ciesoriui, jeigu norima pakenčiamai gyventi, ir m., nemato čia moralinés prôblemos. Gal kaip tik to valdžiai ir rei-fc.: kějo. , '
fe Tai naujo, jau postalininio laikotarpio reiškinys. Bet reikia fc atsiminti, kad Lietuvoje stalinizmas iš esmés niekad nesibaigé; Ä* suminkštéjo, praéjusiame dešimtmetyje netgi labai, bet liko tuo ;Är paěiu, kuo ir buves. Manau, jog situaci ja Lenkijoje vis delto afet »yra kitokia. Truputi kitokia ji netgi Rusijoje. Lietuviy ittteligenti-:fc:si;joje vyrauja bejégiškumo jausmas ir visiška demoralizacija. ÄÍ; 'í Nejsivaizduoju Lietuvos TSR Moksly Akademijos nario, kuris K: řf "pasekty Sacharovu,- nors be abejonés esama tokiy, kurie juo S§'-v dvasioje žavisi. Beje, čia paranku teisintis: Sacharovas yra rusy yřeikalas, Lietuva yra okupuota šalis, turinti savo problémy, ir
190
191
visky prívalu aukoti, idant buty išgelbéta lietuviu, kaíba ir kultura,— atseit, reikia tupéti ramiai. Tik nežinia, ar tuo búdu išgelbéta kultura bus ko nors verta.
Lietuviu rezistencijos centras yra kitur. Šičia grižtu prie pokarinio Vilniaus ir prie asmeninty atsimmiími. Gan dažnai girdédavau apie partizanu. kary Lietuvos miškuose. Tiesy pasa-kius, tai irgi turéjo búti draudžiama terna, bet partizanu, karas buvo taip jsisiúbaves, jog nebejmaňoma buvo apie j| visai tyléti. Suprantama, valdžia stengési ne tik uŽgniaužti partizamis, bet ir visokiais bůdais apspjaudyti. Ji tai daro lig šiol: tikriausias kélias j pasisekimy oficialioje lietuviu literaturóje arba kine yra partizanavimo sušlykštinimas, kartais gana klastingas, nes su tam tikru gerai apskaičiuotu tiesos procentu. Tas karas buvo tragiškas ir nematytai žiaurus. Girdéjau ir apie masines depor-tacijas; tai jau buvo griežtai uždrausta terna, bet žinojau, jog žmonesf pirmiausia sodiečius, veža j Sibiry, kur ju. laukia sunkus gyvenimas. To negalima buvo nežinoti. Dingo du mano klasés draugai: ju. namuose išgirdau, jog abu su šeima išvežti, nes ju, tévas pasirodé esys senosios Lietuvos karininkas. Buvo išvežtas j Sibiry mano tévo brolis; tévas stengési jj ištraukti, bet nesékmin-gai; netrukus jis miré, pb daugelio mety grjžo tik jo našlé su dukra. Išnykdavo pažjstami, priklause senajai inteligentijai. Kai kurie grjžo; gana didelé ju, dalis dabar rašo itin lojalius daik-tus.
Kalbi apie keturiasdešimtyju. mety nusikaltimy. Abu žinome, kad didžiausiy masty tas nusikaltimas jgijo po káro. Buvo depor-tuotas, kaip tvirtinama, kas šeštas lietuvis. Tai siejosi su kolekty-vizacija, bet ne tiktai: pirmiausia stengtasi karty visiems laikams atpratinti tauty nuo bet kokiu. méginiinxi spresti savo likimy ir netgi apie jj galvoti. Sekési nevisiškai, ir dabar jau galima pasa-kyti, kad aplamai nepasiseké. Bet ne.dél valdžios kaltés.
Partizanavimas buvo beviltiškas reikalas. Vakarai, kaip žinome, nesidoméjo Báltijos kraštq padétimi. Tu rašei apie ty pa-détj knygoje „Pavergtas protas" ir už tai kiekvienas lietuvis turi búti tau dékingas; deja, to deramai nesiklausyta. Net ir dabar skaitau Vakaru, spaudoje katastrofiškai kvailus elaboratus Báltijos valstybiu. iema. Vakarai kažkaip jprato-manyti, jog Rusija visada buvo ir dél šventos ramybés turi búti tose terito-rijose, o visa kita yra nereikšmingas epizodas. Tiesa, pasiiaiko ir protingesniii balsu, gal dažniau negu tada: tai jau išganingas
192
Solženicyno ir panašiu. i jj poveikis. Lietuva po karo neteko daugiau kraujo, negu kitos Báltijos valstybes, bet gal kaip tik dél to liko iš ju, labiausiai užsispyrusi. Karas miškuose truko ligi Stalino mirties, o iš esmés ilgiau: paskutinieji partizanai laikési praktiškai ligi músn dienu..
Po to karo liko nedaug istorinés dokumentacijos; jeigu ji eg-zistuoja, tai pirmiausia žinomujv\ archyvu, gelmése. Tokios informaci jos beprotiškai bijomasi. Prieš kelety ménesiii Vilniuje buvo teisiamas buves partizanas Balys Gajauskas: jis gavo pen-kiolika metu, daugiausia už tai, kad řinko archy vine medžiagy apie misko kary (reikia pasakyti, kad prieš tai jis jau atsédéjo savo dvidešimt penkerius metus). Pokarío laikotarpiu girdějome, kad partizanu, rankose yra pirmiausia rajpnai i pietvakarius nuo Vilniaus, kažkur apie Druskininkus. Aplink Vilniq lietuviii partizanu. nebuvo arba buvo žymiai mažiau, nes gyventojai čia nesi-jauté esy lietuviai; tuo tarpu kur j laiky čia klajojo Armia Kra-jowa, kurios santykiai su lietuviais nevisada buvo geri. Bet pa-čiame mieste funkcionavo lietuviškas pogrinďis. Suprantama,. aš nieko apie jj nežinojau ir tik dabar pradědu šj ty patirti; bet jútau kažky tokio ore. \ kaléjimy pateko poetas, artimas tévo draugas Kazys Boruta, nes kažin ky žinojo ir nejskundé. Ta pavardé Tau néra svetima — kiek atmenu, senais laikais esi vertes Boruty i lenku. kalby. Po Stalino kaléjimo Boruta liko doras vyraš: kai lietuviu. rašytoju, susirinkime buvo niekinamas Pasternakas, jis vienintelis atsistojo ir išéjo. Borutos draugé Ona Lixkauskaité pateko \ teismy drauge su juo ir gavo dešimt mety. Po Stalino mirties išéjo iš kaléjimo. Neseniai, turédama daugiau nei septyniasdešimt, jstojo j lietuviškyjy Helsinkio grupe,.
Suprantama, pogrindis buvo infiltruotas. Daug siúty rankose laiké, vienas KGB agentas; šiandien jis verčiasi teismo medicína, tiksliau pasakius lavomv preparavimu. Žinau^ kad tai skamba pernelyg literaturiškai, ir vis delto tai tiesa. Pagaliau viskas buvo sunaikinta. Man bestudijuojant universitete tai buvo pra-eities reikalas, žmonés sédějo Gulage arba guléjo po žeme; liku-sitiju, tarpe vyko kažkoks prisitaikymas ir stabilizacija, juo la-biau kad režimas, tariant Achmatovos žodžiais, irgi rinkosi labiau vegetarine diety. Bet, jei neklystu, penkiasdešimt devintaisiais metais studenty susirinkime mums buvo pasakyta, jog atskleista organizacija, kuri f .'ologijos fakultete varé priešišky veikly. Tos organizacijos nariai šnekejosi savo tarpe apie Lietuvos reika-
7, T. Vendova 193
lus ir, rodos, rašé kažkókius atsišaukimus. Neturéjau rýšiu, su tais žmónémis, net nei vieno ju, nebuvau mates, bet tada jau buvau peréjes politing mutacijq, taigi pajutau jiems simpatijq. Rezistencija ruseno daug metu.: jau nebe ginkluota, bet idéjiné rezistencija. Laikau ja_ vienintele morališkai leistina, be to, vienintele rezultatyvia. Tauta negali sutikti, kad jq Iaužytu., spjaudytu, jai j veida, ir lieptu, už visa tai džiaugsmingai dékoti. Nejmanoma išrauti normaliu, žmogišku, refleksu., ypač kai turime reikalo su lietuvišku užsispyrimu, kuris net priežodyje minimas, ir su tradiciniu, gerus septynis šimtmečius ugdytu atspaŕumu. Pastáraisiais metais nejtikétinai pražydo lietuviu. savilaida, o tai rodo, jog pasipriešinimas gavo naujq ir svarbia. dimensija.. Kaž-kaip jau šunku nébekreipti démešio j tp krašto likim% Žináu, jog tai néra lietuviu inteligentijoš nuepelnas; šiaip ar taip, čia nusipeln&ne ta inteligentijoš dalis, kurí yra matoma. Egzistuoja, net labai dažnai pasitaiko sumiesčionéjes homo. sovietkus, kuris kukliai (arba ir nekukliai) turtéja, drebédamas priiminéja gimines iš užsienio-, o laikui bégant ir pats ima užsienin važinéti. Jis fyliai ir mirtinai neapkenčia rusu,, bet bútent rusu.; sistema jam yra paranki, be tos sistemos jis nežinotu, ka, daryti, bent kurj laikq. Bet egzistuoja ir kiti žmonés — daugiausia iš pap-rastuju.
Pažinojau vienq ju, — Viktora; Petku,. Priskirčiau j[ prie ypatingiausiu. asmenu., kokius gyvenime esu regéjes. Tas stam-bus flegmatiškas žemaitis praleido Gulage penkiolika metu.. Pirmqsyk pateko ten dar nepilnametis už ryšius su pogrindžiu, nors nebuvo laik^s rankose ginklo. Po Stalino mirties buvo pa-leistas, bet netrukus vél suimtas, šj karta/už tai, kad turéjo sub-vérsyvios literaturos. Prie minétosios literaturos priklausé Šelma Lagerlôf ir lietuviu.-rusu_ poeto Baltrušaičio knyga, išspausdinta 1911 metais. Petkus sédéjo aštuonerius metus (tuo tarpu Baltru-šaitis, lygiai kaip ir Lagerlôf, buvo ŕeabilituotas). Išéjes, žinoma, negavo normalaus darbo, bet surinko vienä. iš geresniuju, Vilniuje lituanistiríiu bibliotéky. Jstojima^ j Lietuvos Helsinkio grup? laiké naturaliaúsiu daiktu, nors be abejonés suvoké, kaip ir visi, kad pateks j kaléjima, pirmasis. Buvo areštuotas. Jb teismas vyko vienu metu su Ginzburgo ir Ščaranskio teismais — tarp kitko, šieda buvo jo bičiuliai (Petkus taip pat bičiuliavosi su Sacharo-vu ir iš v.so nebuvo rušofobas). Tada jau bnvau' Vakaruose, Prancúzijoje; beveik nieko negaléjau jam padéti, tiktai kas ry-
194
tas skaičiau visus man prieinamus laikrašcius ir jutau, kaip Petkaus figúra diena iš dienos auga. Jis neatsakinéjo \ jokius teismo klausimus. Davé suprasti, kad tai jo manymu okupacinis ir neteisétas teismas, su kuriuo bendradarbiauti ir netgi bendrau-ti nepridera. Paskui tiesiog tyléjo arba miegojo. Gavo naujq penkiolikos metu, termin%.
Šit, Vilniuje dažnai patirdavau labai nesmagu, jausm<|, jog dabartiniai gyventojai kažkaip nepritampa prie to miesto. Neati-tinka Vilniaus masto — Vilnius yra už juos didesnis^Jš dalies kaip tik dél to pasaulis man atrodé deformuotas. O jiik tai ne-liesa, Turime atsiminti, jog Vilniuje dabar spiečiasí lietuviu, , rezistencija, kuria, nei valandélés nesvyruodamas pavadinsiu jdidžia. Mano asmeniniai kontaktai su ja buvo labai nežymús (nors variau privátu, kára, su režimu ir sykj sužaidžiau va ban-que). Bet ji .buvo Vilniaus ,oro dalis,., . ,
Vakiiíôs'poží'uris j fietuviškaji;'nacionalizma, visäda buvo dvilypis. Žinoma, viena ranka ji stengési jam nusukti spranda., bet kita, sakytum, po trupučiukq maitino. Daré keistas laikinas nublaidas — netgi Stalino epocho je. Jau minéjau Gedimino aikšte. Keturiasdešimtaisiais metais nacionalizmas buvo absoliu-čiai uždraustas, tačiau per kara. buvo leista mušti ne vien rusiš-Ktíjo, bet — saikingu mastu — ir liétuviškojo načionalizmo búg-nws. Staiga paaiškéjo, kad galima girti Lietuvos didžiuosius ku-nigaikščius (mat, jie šauniai kovési su vokiečiais). Visa tai buvo kiaurai perregima *(nors, reikia pripažinťi, ambivalentiška); ^oákaro reikalai susipainiojo. Kai kurios nuolaidos buvo taktinis "žíhgsnis dideliame täuťos pavergimo* žaidime. Kitais atvejaís manevravo lietuviu. tarybinis elitas, kuris savo paties interesus gindamas tylomis sabotavo rusifikacijq (kaip sakiau, giliausioje gelméje jis yra pašélusiai aňtirusiškas, ,nors pakanka trupučiuk^ spusteléti, ir jiš padarys visa, kas reikalaujama, netgi daugíau). Bfc to', yra žymiai lengviau valdyti, siundaňt lietuvius prieš len-kus, lertkus prieš lietuvius, visus prieš žydus ir taip toliau (Ien-käms Vilniaus krašte irgi buvo daromos nuolaidos, nors gal ir nedidelés). Na, o rusai yra geras baubas: nedarykite to ir to, nes rusai mus pasmaugs. „Piesnia i pliaska", žinoma, klesti, net labai estetizuotu., nedaugeliui skirťu. renginiii pavidalu, o „dainu. . Sventés" yra lygiai tiek pat charaktéringos režimui, kiek ir ge-\ gužés*; pirmosios demonstracijos. Didžiuosius kunigaikščius * iniiK i jau kažkaip nepatogu. Tačiau buvo atstatyta Traku, pi-5^vV.liSíLtátai jsiutino Chruščiovq, bet jo tapybiškas jniršis liko tik
prisiminimas. Taip pat madingos yra istorinés dramos, pilnos ivairiu. neaiškiu. aliuziju., ir, beje, cenzúros bei partinés kritíkos geraširdiškai aprobuojamos. Žodžiu, ir Lietuvoje valdžia nau-doja nacionalizme kaip papildoma. kontrolés instrumenta. (ir atsarginj vožťuva,); mažiau negu Lenkijoje, bet naudoja. Požiú-ris j katalikybe kur kas Iabiau vienareikšmis: katalikybés valdžia nepritaiko savo reikalui — stengiasi sunaikinti ir tiek. O mano manymu, ne tik nacionalizmas, bet ir katalikybe tose teritorijose yra reáli jéga.
Prisimenu tragikomiškus, labai žeminančius ir gana dažnus vadinamosios nacionalinés poľitikos svyravimus. Ypäč kada rei-kalas lieté simbolius (tas režimas simboliams yra negirdétai jautrus). Raudonaja, véliava. Gedimino kalné pakeité trispalvé, bet ne prieškariné lietuviškoji, o nauja, su vyraujančia raudo-numo porcija. Kúri laika, buvo gražinami herbai miestams, bet visa tai pasibaigé, priéjus prie Vilniaus herbo — šv. Kristupo. Tautos himnas, griežčiausiai uždraustas per pirmaj% okupacija., po karo vél buvo grójamas Vilniaus paraduose, netgi pačiu blo-giausiu Iaikotarpiu; bet véliau jj pavadavo naujas himnas, kurio žodžius parašé mano tévas.
Čia turiu pasakyti šj ta. apie téva,. Negaliu jo teisti ir to ne-darysiu. Žinau, kad jo gyvenimas buvo labai suhkus. Jaunystéje jis buvo kairysis intelektualas, maždaug tos pačips rúšies kaip Kazys Bonita ir Ona Lukauskaité. J o bičiulis, netgi geras biciu -lis, buvo ir Pranas Ancevičius prieš pabégdamas j Lenkija.. Tasai Kauno ir Vilniaus inteligentijos pasauliukas iš tikro yra mažu-tis — viskas jame susije. Taigi apie Ancevičiu. girdéjau nuo vai-kystés, nors jp figúra man egzistavo gana specifiškoje perspek-tyvoje. Mano tévas skyrési nuo savo draugu., nes virto ortodoksu. Nežiriau, ka. jis patyré keturiasdešimtaisiais metais, posédžiauda-raas seime su Jedrychowskiu. Atrodo, lemiamo poveikio jam bus turéjes karas; po to jis jau nebesikeité, pripažino esamaja. situacija. vienintele imanoma situacija. Nebuvo cinikas. Tebe-draugavo su Boruta, ir Lietuva jam nebuvo tušcias garsas. Tarp kitko, jo asmeniné padétis (tuo pačiu ir mano) buvo gana ne-patvari, nes po Stalino mir ties jis išgirdo, jog buvo rengtas senuju. kairuoliu. procesas, jskaitant ir jj, tiktai nesuspéta. Sunkios isto^ rijos, ka, besakyti. Prisipažinsiu, jog tos kartos žmonéms esu linkes atleisti daugiau, negu dabartiniams arivistams: šiaip ar taip, jie turéjo problému., kuriu, tie šiandieniniai nebeturi.
Vilniaus universitetas. Pradéjau jj lankyti, kaip sakiau, rehatyvios stabilizacijos epochoje. Žinoma, jis labiau skyrési nuo Tayo universiteto, negu Tavo universitetas nuo Mickevičiaus Almae Matris. Po 1939 metu. i Vilmu, persikélé Kauno profe-soriai, o Kauno universitetas buvo neblogas; bet mano laikais' jie jau nebedésté, buvo emigracijoje, Sibiře arba iš viso neegzis-tavo. Pora, kaip minétasis Putinas, išéjo i pensija.. Tuoj po káro universiteto lygis — moksle ir bet kokia kita prašme — katastro-fiškai krito. Tiesa, paskaitos tebebuvo skaitomos lietuviškai, bet JH turinys dažniausiai krypo i ideologini ir karin] muštra,. Tai pradéjo keistis labai létai. Tik apie pora, profesoriu. išsaugojau šiltesnius atsiminimus. Sakysime, lietuviu, kalbos profesorius Balčikonis, senovinio tipo leksikografas, retas keistuolis, o drauge iarsus žmogus: kiek žinau, beveik visa, savo uždarbi jis atiduo-ďavo represuotomsšeimoms. Jis kaip tik buvo dar iš Kauno. Arba ,toks profesorius Lebedys, geras XVI ir XVII šimtmečiq, Lietu-,\ps žinovas. Iš logikos mane egzaminavo profesorius Sezemanas, |enas rusu. emigrantas, grjžes iš stahninio lagerio. (kuriame, jtaip žmonés saké, sugebějo užsiiminéti. jóga ir versti \ lietuviu. " jj&lba, Aristotelj). Ne be reikalo miniu tiktai mirusius. Jau man .tjaigus universiteta,, jame, susiformavo baltistikos mokykla, kuri pairauké daugelj — mat, tai patriotinis, ir drauge. tarsi neutra-lus darbas; bet gal ir nevisiškai neutralus, nes mokyklos vadovas .profesorius Kazlauskas netrukus nuskendo Neryje gana paslap-fiigomis aplinkybémis.'
Senojo universtiteto aura. išsaugojo tiktai sienos, gražios -skaityklu. salés ir dar gražesni kiemai. Ju. iš viso yra devyni, o gaL ir trylika. Sakydavome, jog tame labirinte ěsama viety, kur dag niekad nebuvo jženges žmogus. Liko taip pat ir studentu. . ," „bendrabutis Tauro kalné (Bouffalowa Góra), kur aš praleis-^ jdavau daug laiko. Na, gal liko ne tiktai architektura, bet ir bib-i:^gřJ.io,ekdi Didžioji jos dalis buvo lenkiška (véliau tai šiěk tiek pasi-^^..Jkeué). Daug knygq pateko j specfonda., atseit, praktiškai liko ^^^^e^ieinamos; vis delto rasdavau idomiu. daikrq. Gana greitai ^^^píramokau lenkiškai, nors dauguma mano kolegii ta kalba nesi-MaE^doméio (tiesa, man buvo lengviau, nes mano senelé iš motinoš *^J»"*puse^ buvo lenké ir arši Sienkiewicziaus gerbéja, těvas irgi len-iJkiSkai skaité, o prireikus ir susikalbédavo). Parašiau net ilgok^ » ťafltieferat%'„Mickevičius Vilniaus universitete". Gamindamas t^ feferata,, perskaičiau maždaug pusf literaturos, kuria. minětři
196
197
téma galima perskaityti, taigi sužinojau ir apie senaja, Vilniaus masonerija, (tarpukario masonerija, žinoma, yra man terra incognita), ir apie šubravcus, ir apie Kontrima,. Po tq referato su bičiuliais net jsteigéme ratelj pagal šubravcu. modelj; tai buvo rizikinga, turint omenyje visäreges KGB akis, bét kažkaip ištirpo berniškuose pokštuose, na ir alkoholyje. Šiaip ar taip, žinojau apie ano Vilniaus tradicijas. Bet kartu jutau; jog mano tradicijai veikiau priklausó Pošká — šubravcu, išjuoktas keistuólis—-ir Daukantas, turéjes ryšiu, su filomatais, bet pasukes kifu keliu, tapes pirmuoju lietuviu, istoriku. To Daukanto likimas yra jaudi-nantis: tai truputj komiška figura, turinti ir kažkokio šventumo. Man buvo ir liko reikšmingas Donelaitis, aštuonioliktojo amžiaus poetas, mano manymu přirygstas Europos didiesiems. Čia dera pasakyti kelis žodžius apie kalbV Vilnius, kuris dabar yra perpus lietuviškas miestas, vartoja keista. koine, kadangi \ jj suvažiavo visu. Lietuvos tarmiu. atstovai, o antra vertus slaviškaš (ir tary-binis) žargonas irgi daro poveikio. Toděl nau jo ji lietuviu, poežija iš dalies yra maištas prieš ta, koine (čia kaip tik padeda pra-eities rašytojai), iš dalies jos jmantrus perdirbimas. Nota bene rusu, jambas nekelia* man pasipriešinimo, nes tai ir lietuviu, jam-bas, turis ilga, tradicija., ir, maryt, atitinka.s kalbos dvasia. (tik-riausiai viska, lemia kirčiavimo sistema, bet tos temos něplétosiu, nes tai jau lingvistika). Šiaip ar taip lietuviu, literatura — ne-maža dalimi susijusi su Vilniumi — yra mano asriíeniné erdvé; bet universitete pamilau ir lenku, literatura.. Rusu. irgi, net stip-riai pamilau. -
Aišku, niekas manes to nemoké. Čia prisiminsiu savo pir-muosius politinius nuorykius. Mokyklóje virtau kómjaunuoliu, ir man net atrodé, jog kaip tik šiuo-keliu einant galima patai-sýti pasaulj. \ komjaunima, buvo tempiami daugmaž visi, toděl universjteto komjaunuoliai jvairiai atrodé — jie nevisada buvo bukagalviai ir stalinistai, nors bukagalviai ir stalinistai, supran-tama, vyravo ir visuomet tardavo paskutinjjj žodj. Priklausiau. prie vad. tikinčiuju,, kuriu., kiek galiu suvokti,. buvo nedaug. Dvidešimtasis suvažiavimas man ir porai mano draugu. buvo šokas (netgi nepaisant to, ka, jau žinojome); bet galiu nurodyti visiškai tikslia. savo tikrosios mutacijosdata, — tai 1956 metu. lapkričio ketvirtoji, kaí buvo užgniaužtas vengru, sukilimas. Paskui prasidéjo Pasternako byla. Keturiese parašéme jam laiška. su pasigěréjimo žodžiais. Tada pérskaičiau visus jo eiléraščius
.ir puse išmokau atmintinai. Bandénie leisti studentiška, literatůros alrnanacha, „Kúryba", kuris jstrigo cenzuroje ir viešai buvo paVadintas priešišku. Mane meťams išgrudo iš universitete Tuos metůs aš laikau palaimingais. Skaičiau nuo ryto Jigi vakaro. Tuopiet ir supratau, kas yra rusu. poezija, na ir iš viso, kas yra literatura.
Naděžda Mandelštam mégsta žaidima,, kurj pati prasimané: siulo kiekvienam suminéti dešimt tikrai išsilavinusiu, (ir nesenu.) žmoniu, Tarybu. Sajungoje. Bežaidžiant paaiškéja, kad to-kiir yra tik du: vienas kalbininkas ir vienas Bizantijos kultůros specialistas. Tada ponia Naděžda atskleidžia paslaptj: abu Maura, vaikyste sírgo ir nelanké tarybinés mokykíos. Tokios laimés infituréjau. Bet jei jsigijau šiokj tokj išsilavinima. — isigijau per ítiíos vienerius metus. Universitete gavau tik svarbiausias litua-jaistikos žinias (beje, stambús jos regionai man liko neprieinami); šusípažinau ten su Marksu, ko anaiptol nesigailiu, ir šiek tiek ištudijavau klasikine filologija.. Ieškojome su bičiuliu net kokio jgóřsrabino, kad jis duotu, mums supratima. apie hebraju. kalbq, jej^kur tu pokario Vilniuje rasi rabinaj Šiaip ar taip pasirodé, kažko galima iSmokti. Galima plaukti melo ir nereikalingu. fprmaciju. Niagara prieš srove, ir net užplaukti j yiršii, tik :ra|^o hegali temptis paskui save — kiekvienas turi tai daryti *"".Čia prisipažinsiu, kad mane formavo ne tik Vilnius, bet ,.Máskva, labai jdomus miestas, nes anot Žinovjevo ten yra škas ko širdis geidžia: katalikai ir budistai, avangardislai ir ^dentai, matematikai ir merginos, kokii^ Paryžiuje nerasL gá, dauguma tu. merginu. dabar jau kaip tik Paryžiuje. Arba ^n^qne. Bet meskime juokus { Sal{: Maskva tai rimtas paty-
'$^fe&enu P°žiuriu esu tipiškas-luošas tarybinis pilietis — nesu-,|iäi|ku jokia svetima kalba (išskyrus rusu. ir lenku.), net dabar ^merikoje angliškai šnekéti man sunkoka. Skaitau, tiesa, kelio-
mokéjimo rate ir pasakius, kam gi
mii ;ui iš Tarybu. Sajungos tos kalbos? Vakari^ knygos jam pri-* tí>-4.-^^mos absurdiškai mažais. kiekiais, periodika visai neprieina-^^^pa. apie keliones geriau nešnekékime. Juo svarbesné man buvo Ú^yRalba: ir ne man vienam; Pažinojau dešimt ar daugiau ||||nju.,,kurie ms ji irgi buvo langas [ pasaulj. Daug metu, susitik-fjK£$% lenjfc||kume knygyne Gedimino gatvéje; j rr.nkas mums
mís icalbomis, bet atrodo, kad tame pasyvaus j(J]p^u,;o tai mane, pašélusiai kamuoja. Ties% rlhioEuÍ iš Tarvbu Saiuneros tos kalbos? Vakan
patekdavo ir tokíu, knygu., kokiu. tame knygyne nebuvo — pa-vyzdžiui, Tavo rašytu.. Dískutuodavome ir juokaudavome savo tarpe lenkiškai, iš dalies horédami suklaidinti pašalines ausis, iš dalies dél snobizmo, iš dalies iš meilés lenku, kalbai, nes jai už daug ka, buvome dékingi.
Čia prisiartinu prie lietuvq-lenku. problemos. Man asmeniš-kai musu, taurqantagonizmai atrodo didžiulé kvailyste, ir no-réeiau tikéti, kad jie yra praeities réikalas. Manau, kad didelé, gal vyraujanti jaunosios kartós dalis Lietuvoje dabar nejunta lenkams jokio priešiškumo. itariu, jog tas pat yra ir kitoje puséje; gal dar kur užsiliko lenku, aristokratiškumo, poniškumo poza lietuviu. atžvilgiu, o gaľ ir ne. Virš musu, persiríto tokia epocha, jog senieji ginčai atrodo mažáreikŠmiai. Bet gal problema yra kiek sudétingesné.
Lietuva jsigijo tautine savimone gana vélai, suhkiai ir kaip tik opozicijoje prieš Lenkija.. Lenku, kultúros jtaka, ypač po Liublino" unijos, buvo milžiniška; manau, kad aplamai imant pozityvi, nors čia beveik né vienas liétuvis su manimi nesutiks. Be Lenkijos nežinotume daugelio dalyku,, gal ir politiniu. tejsiu. sayokos. Na ir musu. tautinis atgimimas tuŕéjo íipisku. lenkišku, „virštoniu.", kartais sarmatišku., kartais mesianišku., tik tie mode-liai paradoksaliai nukrypdavo prieš lenku. kultúrine dominacija.. Viskas buvo „arvirkščiai": Jogaila yra išdävikas, Jonušas Radvi-la yra didvyris ir taip toliau. Tauta turéjo atsistoti ant koju.. Ji tai daré kartais nemikliai, pasiduodama vaikiškiems kompleksams, kuriu os lengva atleisti, nes pradžioje jie pasitaiko kiekvienam. Tačiau kompleksai gyvuoja pasiutusiafílgai ir virsta balastu. Kalbi apie lenkiška. neatlaiduma; šit, lietuviai tikriausiai dar ne-atlaidesni, atsimena skriauda, šimtus metu.. Mes netgi tuo di- -džiuojamés, nors kažin ar verta. Atsimename, jog lenku. kulturiné (ir socialiné) dominacija ašfuonioliktójo amžiaus Lietuvoje buvo lietuviams grésminga — mes galéjome netekti kalbos ir atskiro istorinio kelio. Pridék skaudii, per kelis amžius susikau-pusj pojútj, jog lietuviai yra antraeilé tauta valstybéje, ir kas iš to pojučio seka — tam tikra. didybés manija., susijusía. su perse-kiojimo manija. Lengva tatai pajuokti, nors čia gimsta ir sveikos ambicijos. Asmeniškai yisai nejunru, kad kaip liétuvis priklau-syčiau antraeilei tautai; jaunoji Lietuvos karta nuo to pojučio atsipalaiduoja, nes Lietuva dabar bet kuriuo aržvilgiu turbút nenusileidžia kitoms Rytú, Europos šalims; bet kai kurie arche-
tipai išlieka ir gali atgimti, ypač todél, kad totalitarizmo patirtis iš viso néra palanki protingiems ir toíerantiskiems požiuriams. Esti kažkoks jprotis demonizuoti lenkus. Pagal šj mentaliteta, (turinti jtakos, nors jau ne per didžiausios), tiems lenkams iš-tisus amžius rúpi vienas vienintelis daiktas: kaip čia Lietuva. prie Lenkijos prijungus, nutautinus ir aplamai sumaišius su purvais. Lenkai esa. pavojingesni už rusus (nes juk jie katalikai ir euro-piečiai). Egzistuoja stereotipinis jvaizdis — machiaveliškas lenkas, gal iš AšmenoSj o gal iš Alpuharos, kuris visada pasieks savo tikslq, jei ne jéga, tai klasta. Šičia, emigracijoje, dažnai stebiu ta mentaliteta,, ir man tada búna siaubingai géda, nes juk ta'i kažkoks nesubrendimas daugmaž iš Gombrowicziaus románu.. Subrendusios tautos — o lietuviai dabar, be abejo, tókie yra — nutautinti tiesiog nejmanoma, net jei kas to labai norétu.. Vísas šitas stereotipas — tai inercija ir traukimas atgal. Jis'gali •buti parankus tik režimui. Todél negalima užmiršti, kad jo esa-ma, ir reikia vengti — taip pat ir lenkams — veiksmu., galinčiu. fŠHprinťi ar gaivinti panašius jäusmus.
"^•Reikalas, aišku, paliečia Vilniu,. Yra specifiška lietuVÍŠka ^Uniaus mitologija; manau, kad ji suvaidino to miesto istorijoje 'didesní, vaidmeni, negu, pavyzdžiui, ekonomíniai santykiai. íénkams Vilnius buvo „kresu." kultúrinis centras, svarbuš, bet šiaip a* taip provinciškas. Lietuviams tai istorinio testinumo ir id.entiteto simbolis, kažkas panašaus j Jeruzale. Devyniolikta jame ír dvidešimtajame amžiuje" lietuviit vaizduote. žymia dalimi formavo karališko ir šventts, prievarta išpléšto -Vilniaus mitas. Tas mitaš"hévisada mane {tikina, ypač jo kunigaikštiškai karališko ji'dalis, bet turime sutikťi, kad kažkokios tiesos čia esama. PaVýzdžiui, nuo Rygos ar Talino Vilnius labai skiriasi, kadangi nebuvo hanziškas .centras, o kaip tik^sostiné, sakralinis miestas, na' ir didžio Universiteto buveiné. Taip pat nebuvo kolonisti^ *íučihys, o naturaliai išaugo iš savo aplinkos. Todél ginčijantis |ďcl Vilniaus, kaip Tu< beje, pastebéjai, ginčijamasi dél to miesto ^istorinio rango: ar jis turí búti regionalinis, ar priklausyti prie - ' strádiciniu. Rytu. Europos sostiniu.. Ginčijamasi taip pat dél Lie-„tuw« rango ir išlikimo. Nes Lietuva be Vilniaus yra valstybé • i|*^eitíeridé, o su Vilniumi atgauna visa. savo praeitj ir visy istorine „'^^'ätsakomyb?.
}ŕ^« Dicieliq kovu. tarp Lietuvos ir Lenkijo; nebuvo, tačiau Vil-MH^mjfaiis problema buvo rimta. Miestas palaipsniui virto lenkiška
(taip pat ir žydiška) enkláva lietuviškoje teritorijoje. Minétojt knygoje „Visas Vilnius 1913 metais" yra tik dvi lietuviškos pa-vardés; tiesa, ne bet kas, o Smetona ir Basanavičius (pirmasis Nepriklausomybés akto signataras). Apylinkése dar devynio-liktajame amžiuje buvo kalbama daugiausia lietuviškai (sužino-jau apie tai kaip tik studijuodamas Mickevičiaus epochq). Ta. istorinj, etnini, na ir socialinj mazga. išrišti galéjo nebent salia-moniškos galvos, kuriu, istorija musy tautoms,apskritai imant, šykštéjo; beje, ir laiko buvo per mažai. Taigi elgtasi neišmintin-gai. Lietuviai negaléjo ir ligi šiol negali atleisti nei Želigowskio epizodo* nei Bociaňskip ir kity polonizaciniy užmačiy; taip pat negaléjo suprasti Pilsudskio federaciniy idéjy, ir čia tiesa buvo jy puséje, nes federacija daroma ne tokiais budais, net jei ji buty ímanoma, kuo aš šiek tiek abejoju. Bet, antra vertus, nenoréjo suprasti, kad lenkai irgi turi teisiy i Vilmy, nes lenky gyvento-jai ir kultura ten tada vyravo. Prievartinis lietuvinimas, lygiai kaip ir lenkinimas, buty buveš neatleistina nuodémé. Šiáip ar taip, „klastingo lenko" stereotipas tais Iaikais, deja, labai pa-plito. Kauno Lietuva laikě save, taip sakant, Piedmonto, kurio . tikslas yra užimti Roma., atseit Vilniy. Tai nebuvo grynai valsty-binis reikalas — veikiau tatai priklausé masiniy jausmy sferai. Ir tikslas buvo pasiektas,. nors istorinés ironijos deka lietuviška-sis užsispyrimas Iaiméjo tragiškiausiomis aplinkybémis.
Bet šiandien, atrodo, abu Iaikome, jog tas ginčas yra išspres-tas. Patyres dvidešimtajj amžiy, Vilnius virto nauju miestu. Tiesa, jis tebéra provincija, netgi blogesné, kadangi visa Sajunga yra siaubinga provincija. Tebéra enkláva, tik dabar jau lietuviy ir-rusy enkláva daugiausia lenky gyvenamose apylinkése. Bet turiu * vilties, kad jis taps demokratinés Lietuvos sostjtie. Lietuviai — net labai sunkiomis sajygomis — sukúré tam prielaidas.
Kiek per anksti kalběti apie ta. demokrating Lietuva,. Vis delto manau, kad reikia jq turěti omenyje kaip galimybf ir kaip užduotj. Šioje perspektyvoje taip pat turime mastyti apie naujus lietuviy—lenky santykius. Mastyti iš esmés ne apie ateitj, o apie dabartj, nes artimiausioji ateitis — tai tos pačios peštynés su totalitarine sistema, tik vykstančios kažkokiomis rimtesněmis formomis (o tos formos jau lyg ir ima atsirasti Lenkijoje). Vilnius, ta amžinoji enkláva, čia gauna nauja. šansq. jis yra susiker-tančiy etniniy zóny miestas ir sykiu visos Ryty Europos mode-lis. Sugyvenimas ir savitarpio pfaturtir 'mas turi aístoti buvusia,
202
trintj, ir kaip tik antitotalitarinis sajúdis čia gali daugiausia pa-déti. Imkime, pavyzdžiui, žydy klausima., Tavo teisybé: Vilnius ňebéra tas pats be žydy rajono, kurj sunaikino iš dalies vokie-čiai, iš dalies taryby valdžia. Bet negausús Vilniaus žydai liko reikšminga grupé. Jy santykiai su lietuviais néra lengvi, nes karo metu dalis lietuviy — lygiai kaip dalis lenku., rusy ir kitu. — fikrai leidos jtraukiama i nusikaltimus. Yra čia daug priežasčiy, j kurias šioje vietoje nesigilinsiu; taip pat reikia pasakyti, kad šimtai lietuviy gelbéjo žydus, rizikuodami net gyvybe; bet nusi-kaltimas yra nusikaltimas, ir nieko čia nepadarysi. Pastaruoju metu lietuviu. emigracijoje sukélé triukšmo televizijos filmas 4;Holocaust", kuriame kalbama apie lietuviu. S S legiona., likvi-/důojanti Varšuvos geta,. Formaliai imant nebuvo tokio legiono, •feuvo veikiau atskiri asmenys; bet ta proga kai kas panoro „ap--|Jriti tautos garbe", lyg buty galima ka. nors apginti nutylint fäktus, netiksliai juos nupasakojant ir verčiant kaltf vokiečiams ^tba ir patiems žydams. Visa tai buvo tik kompleksu. ir nevisiškai tgryhos s^žinés jrodymas. Šit, man, žmogui iš anapus, tai tiesiog t^iíesuprantama. Nes tikriausiai jau atšipalaidavome nuo to kom-plekso. Žinome keleta. aksiomu.. Pirmiausia, kad apie joki nusi--Jcaltima. rievalia tyléti. Antra, kad buvo ir yra kolaborantu., karia^ gausingesniu., kartais nelabai gausiu., žíúrint istorinés situa-tijos, bet nebuvo ir néra tokio daikto kaip kolaboruojančios tautos^Trečia, kad antisemitizmas ir sovíetizacija — tai maž-..daug vieňa ir tas pat., Lietuviu. kultúrai didelis nuostolis, kad ^•ypľikviduoti visi žydiškojo Vilniaus pédsakai, net ir tai, ka. buvo ' 'irggálimä išsaugoti; ir absoliuti géda, kad oficialiai nekalbamá fápje išžudytus žydus — minimi tiktai „nekalti tarybiniai pilie-<čiJi". Supratus tuos paprastus dalykus labai palengvéja lietuviu -^-žydu. problémy sprendimas ir kasdieninis bendradarbia-^  Ýimas. Antisemitizmas Lietuvoje, išskyrus oficialiij}, šiandien , ýra gerokai susilpnéjes, gal net nykšta. Be abejo, žydas tai 4 sípato geriau, bet esu tai girdéjes ir iš žydy.
VTäs páts modelis gali praversti gerinant lietuviu.—lenku. san-S^pus, net ir lietuviu—rusu. santykius, nors visi šie atvejai labai jgwíriasii Lietuviškumo ir lenkiškumo klausimas istoriškai yra pbaisůu susipainiojes, nes pati lietuvio sa.voka, lygiai kaip ir lenko Pfybka, lakui bégant kitéjo. Viena prašme lietuviai yra Micke-V^urir Syrokomlé, kita Witkacy, Gombrowiczius, na ir Milo-3*§Z&5, trečia Poška ir Daukantas, ketvirta šiu. dieny rašytojas, o
BAŠT, »
203
juk Oskaras Milašius netgi penktyja prašme. Aišku tik tiek, kad músu, tautos ľra susijusios ir viena be kitos kažkaip neapsieina. Virsdama modernia tauta ir valstybe, Lietuva turéjo pabréžti, kad skiriasi nuo Lenkijos. Bet dabar to pabréžti nebereikia, nes tai savaime suprantama; nedera taip pat ir plústis, nes, kaip jau sakiau, tai tik režimui paranku. Sakai, kad naujasis lietuviu, nacionalizmas neišvengiamai buvo spazmätiškas ir ankštas; gal nevisada, nes búta kažkokty méginimu, užmegsti dialogy su lenkais, i kuriuos* beje, búdavo atsakoma „niekad, niekaďos"; búta jvairiu, netikéty suartéjinty, jskaitant asmeninius ir šeimy-ninius; bet sutinku, jog ten buvo nemažas fanatizmo ir paprasto nuginkluojančio kvailumo procentas, kaip, beje, ir kiekviename nacionalizme — prancúzii, flamandu,, gal net retoromanu,, kas .j] žino. Turbút mažoms tautoms tai lengviau atleisti, bet šiaip ar taip mes neturétume to sau atleisti paíys. Bet tai jau seni laikai. Taip pat, sakysime, „Vidurině Lietuva" yra plusquamperfectuni. Praeifyje liko federacinés „krajovcu," svajonés: juk dabar „krajovcu," Lietuvoje néra, pats ju. egzistavimo faktas buvo man naujiena — gal tai rodo menky mano išsilavinimy; bet sutinku, jog toje programe je buvo vertingu, minčty, ir tai dera atsiminti. Suomiškai švediško tipo sprendimas búty geras daiktas, nors tai tikriausiai jau prarasta galimybé. Tas pat liečia lietuviu. literatúry lenku. kalba (nors gal tokia literatúra tam tikra prašme egzistuoja: búčiau linkes prie jos priskirti, pavyzdžiui, Tavo „Isos slénj"). Bet pirmiausia turime atsižvelgti j realiy padétj. Q reali padéfis — tai du šimtai túkstančiu, lenku, Vilniaus kraste ir gal apie dvidešimt túkstančiu, lietuviu. Suvalku. kraste. Ju, tarpe jau nebéra aristokraty, beveik néra inteligentu.: tai sodiečiai ir darbininkai, režimo sutrypti žmonés, turintys teise žmoniškai gyventi. Piktinuos, matydamas, kaip lietuviai traktuo-jami Seinu, apylinkése, juo labiau, kad tai daro lenku, Bažnyčia, turinti tiek nuopelnii. Bet jei kada prasidés priverstinis, nesava-noriškas lietuvinimas Vilniaus kraste (dabar jo praktiškai néra, nes jj atstoja rusinimas), aš pirmasis pasakysiu „ne". Ir, tikhiosi, nebúsiu vienintelis.
Tavo teisybé: anapus oficiaiiuju. melu, fasádo visoj Rytu, Europoj lengva rasti nacionalizmus. Tai ambivalentiška, bet labai pavojinga jéga. Visa pasaulinés kultúros verte slypi tradi-ciju. ir kalbu. jvairume; bet kai kalba ir kilmé virsta amuletu, gelbstinčiu per skerdynes, tai jau geriau noréčiau búti tuo pa- *
škérstuoju. Tautiniu, jausmu, humanizacija yra visu. svarbiau-sias reikalas; ky gi, turime prie to, kiek jstengiame, prisidéti. Lietuviu, savilaidoje esama labai pozityviu. reiškiniu., apie kuriuos jau užsiminiau. Bet kartais pasigirsta tradičiniai balsai, panašus I endekú, tiktai a rebours. Tai atsitinka vis delto nepaiyginti rečiau, negu emigraci jo je, ir čia visa paguoda. Lietuviu. savilaida, aplamaí imant, néra inteligentijos reikalas, tačiau prieina prie inteligentišku, išvadu.. Kai dél maneš paties, tai Lietuvoje prieš kokius dešimt metu. búdavau, o emigracijoje, žinoma, búriu kal-tinamas kažkuo panašiu [ tautos išdavimy. Mat, esu kosmopoli-tas, judofilas, polonofilas, netgi rusofilas, b lietuviai mane dažnai pykina, kaip tik děl to, kad tai saviškiai. Pavyzdžiui, Lietuvos Helsinkio grupés silpnybě búdavo ižiúrima štai kur: tai ne lietuviu,, o „bendrasovietiniai" disidentai. O kaip gi kitaip? Reika-laslyra beviltiškas, jeigu jis néra bendras; be to, jaučiamés emo-eíšfeai susij? su viskuo, kas ten vyksta. Ten — vadinasi, ne vien $řatungoje, bet ir visoje Ryty Europoje. Esame Ryty Europos disidentai. Ar tiesiog Ryty Europos žmonés,— tai iš esmés yra faš^pat. Vilnius tampa vienu iš centru,, kur gimsta šita naujoji Jíyjty Europos formacija: gal jam istorija taip lémě. O juk ir Tu ípats tai formacijai priklausai: rašei apie tai ne karty ir geriau 0 visus kitus.
1978.VHI. Tomas Vendova
"'AT V IRA S LAIŠKAS LIETUVIAMS IR LIETUVOS LENKAMS
v
..       ■<■■■■.■ .
^É** ,Pjstaru°Ju metu Lietuvoje regime nepaprastus jvykius. ^ágfrógáus teisty ir tautos teisty iděja, kuriy daug mety gyné sau-1 d,isldenty, rizikuojančiu, kaléjimu, Sibiru ar priverstine
"'^emigráteija, subrandino gražu. vaisty. Ji virto visos lietuviu, tau-J^o^WasaVybe. Jos gynimas šiandien yra šimty túkstančiu,, o gal ^^^milifonu. Lietuvos piliečiu. natúralus refleksas. To revoliuci-"o?proceso nebegalima sustabdyti ar pasukti atgal. ""JValdžios natúralus refleksas — stabdyti ty procesy bet kokia |pa. Ilgáiniui ji, be abejonés, pralaimés. Tačiau laikinos impe-