Gintaras BERESNEVIČIUS
DAUSOS
Lsleido 1990
GIMTINES laikrascio redkolegija Kulturine-moksline-humanitarine draugija TAURA Spaude RYTO sp., Klaipeda
Printed and made in Lithuania
Copyright © 1990 by (J. Beresnevicius
Cover copyright © 1990 by S. Miskinis
Photo copyright © 1990 by TAURA and E. Nenianins
GINTARAS BERESNEVIČTUS
DAUSOS
POMIRTINIO GYVENIMO SAMPRATA SENOJOJE LIETUVIU PASAULÉŽIUROJE
GIMTINÉ TAU RA
Isleido 1990 „Gimtines" redkolegija
Kulturine-moksline-humanitarine draugija TAURA
Printed and made in Lithuania Copyright (g) 1990 by G. Beresnevicius Cover copyright © by 1990 S. Miskinis
Spaudé „Ryto" sp., Klaipeda
GINTARAS BERESNEVIČIUS
DAUSOS
Didysis Kosmosas. Didis Kosmosas. Nesuvoktas ir ne-pavaldus. Bet Jame esame mes - Jo niaži Žiedeliai - užgime., gyvenq, pasitrauksia, j savajq Žiemq ir vél butinai grjšiq; tie patys - ne tokie patys. Noríme tikéti. Reikia...
...nes šia vienintelia gija esame susije. su tuo, kq ateidami randame ir išeidanii paliekanie. Tai musi| vienintelé Amži-nybé.
O rasdami ir nustebdami žadinanie savyje Viltj, kad gali búti geriau, gali búti gražiau. Viltis pagimdys gerq ir gražq darbq. Jj ir noríme paiikti išeidanii.
Didysis Ratas. Mažasis Ratas. Ir mes su viltimi.
Leidéjai
Pratarmé
Intensyvéjant senosios lietuviq pasauléžiuros studijoms, vis dažniau susiduriama su senovés lietuviq pomirtinio gy-venimo sampratos problema. Ji svarbi tiek méginant atkurti anuometinés religijos svarbiausius jvaizdžius, tiek siekiant paniatuotai prabilti apie senovés lietuviq pasaulio suvokimo lytis ir búdus. Kadangi búties interpretacija senosiose kul-turose buvo vis tik religiné, tokiq jvaizdžiq atsekimas tuři betarpiškq reikšme, šios interpretacijos horizontui suvokti.
Šiame darbe, remiantis istoriniq saltiniq, archeologine, tautosakine medžiaga bei kitq tyrinétojq pasiekimais ir bus siekiama nusakyti gana reiksminga. senosios lietuviq pasauléžiuros démenj - pomirtinio gyvenimo sampratq. Désningas klausimas - kokiu budu galima tai padaryti ir apskritai ar išvis tai šiandien fmanoma? Juk istoriniai šaltiniai dažnai tendencingi, rašyti žmoniq, labai paviršutiniškai susipažinu-sii( su senaja lietuviq pasauléžiúra, archeoiogijos duomenis šunku vienareikšmiai interpretuoti, o tautosakoje susilyd? ir pagoniškosios, ir krikščioniškosios pasauléžiuros elementai, be to, ir pati pagoniškoji pasauléžiúra néra vienalyté. Mecha-niškai suderinus jvairiq mokslq duomenis, galima pasiekti tik menamq rekonstrukcijq, su senaja pomirtinio gyvenimo samprata neturinčia nieko bendra. Išsyk ieškant vieningos, visais laikais ir visomis aplinkybémis galiojusios pomirtinio gyvenimo sampratos, taip ir atsitiktq. Išeities taško bend-riausiam jos atsekimui, matyt, tektq ieškoti bútent senosios pasauléžiuros nevienalytiškume. Archeologiniai duomenys rodo, jog tiek indoeuropiečiq (toliai - ide.) pasaulyje, tiek konkrečiai baltq žemése istorijos eigoje vyko žymus pasau-léžiúros pokyčiai, atsispindéjg laidojimo pa proč iq kaitoje. Si kaita negaléjo nepalikti pédsakq ir liaudies atmintyje užfik-suotoje mitologijoje, papročiuose, folklore; joje išlieka netgi patys archaiškiausi vaizdiniai, senojoje pasauléžiúroje nau-
7
jieji vaizdiniai ne paneigia senuosius, o susipina su jais ir toliau gyvuoja greta (Vélius, 1987, 8). Tad pagrindinis šio darbo uždavinys bútq ne rekonstmoti senajq pomirtinio gy-venimo sampratq, o pirmiausia išsklaidyti esamq medžiaga.. Tik tai atlikus, bus galima prabilti apie pačia. pomirtinio gyvenimo sampratq.
Tokio sklaidymo principus bendriausiais bruožais nusako K. Grígas (Grigas, 1988). Tuříma, tautosakine. medžiaga. teks skirstyti pagal atitinkamus laikotarpius, remiantis chronolo-giniu bei emociniu-funkciniu požiQríu. Pirmiausia bus na-grinéjama, kiek pasakq ar sakmiq kilme. galima motyvuoti senajai ar naujesniajai pasauléžiúrai búdinga pomirtinio gyvenimo samprata, kadangi nesyk pagoniškqjq jvaizdžiq relik-tai bus fsipynf j krikščioniškuosius roj aus, skaistyklos, pragaro jvaizdžius. Drauge chronologinj požiurj teks papil-dyti emociniu-funkciniu, aiškinantis, kokias vertybes - pa-goniškas ar krikščioniškas tas ar kitas tautosakos tekstas išreiškia, kokiu bödu jos funkcionuoja (plg. Grigas, 1988, 136). Šitokj medžiagos skJaidymq papildys atitinkama kitq ide. tautq mitologijq medžiaga, kuri, lyginama su senosios lietuviq pasauléžiuros elementais, ypac didele. reikšm? jgys, prasidéjus "antriniam" medžiagos sklaidymo etapui, kuomet, iš kriksčioniškosios pasauléžiuros atskyrus pagoniškosios pasauléžiuros elementus, ir iš pagoniškosios reikés savo ruo-žtu išskirti jvairiq epochq archainiq jvaizdžiq sluoksnius. Reikia pridéti, kad tautosakiné medžiaga, nors ir talpindama ištisus senqjq pasauléžiQrq sluoksnius, vis delto turi skirtings autentiškumo lygj: kuo seniau pasáka ar sakmé užrašyta, tuo didesné autentiškumo tikimybé. Tad šiame darbe dau-giausia bus remiamasi iki 1940 m. užrašyta tautosaka.
Kol kas, deja, fragmentiški šaltiniai ir pirmas žvilgsnis j palyginti neseniai pradétq nuosekliau tyrinéti tautosakq pa-teikia gan miglotq senovés lietuviq pomirtinio gyvenimo sa-mpratos vaizdq. Kol kas jj nagrinéjo tik J. Basanavičius (Basanavičius, 1903) ir N. Vélius (kiek ši terna atsiskleidé per
8
liet u v iq velnio |vaizd| • Vélius, 1987, 162-200), tačiau šiais laikais be minétq autorii| aptariamam klausimui platesniq studijq nebuvo skirta. Tai ne vien lietuviq mitologijos prob-lema: žymesnio tyrinétojq démesio nesusilauké ir apskritai ide. pomirtinio gyvenimo suvokimas. Matyt, tai sajygojo dau-gybé neaiškumq, nes mus pasieke. ištisq istoriniq epochi| pomirtinio gyvenimo jvaizdžiai be galo persipyn^. V. Propas pažymi, jog išvis néra tautq, turinčii| vieninga^ pomirtinio gyvenimo jvaizdj, šie jvaizdžiai visuomet jvairialypiai ir daž-nai prieštaringi (Ilponn, 1986,287).
Ir teologiné, ir filosofíné senqjq kul túr q mintis aiškiausiai išsikristalizavo to meto pomirtinio gyvenimo sampratoje. Gi-liau perm^sčius transcendentinio veiksnio santykio su žmo-gumi ypatybes, senieji jvaizdžiai búdavo nureikšminami, ir religijos kaip "visuminio santykio su visuma" (Mann, 1989, 58) pobOdis keísdavosi: šitokio lužio laikotarpius atspindétq senovés lietuviq bei baltq mituose išlike. Sovijaus, Šventara-gio, Videvučio ir Brutenio religiniq reformq pédsakai. Tačiau tokie pokyčiai nesunaikindavo viso senojo žinojimo, ir toliau išliekančio senuosiuose sakraliniuose mituose, kurie neiš-nykdavo, o toliau funkcionuodavo tautq atmintyje, dažnai virsdami j pasakas, nors gali búti, kad reformy patyrusios kulturos periferijoje savo sakraline. reikšme. jie išlaikydavo daug ilgiau; pagaliau, reformos toli gražu ne visoms tautoms ar genčiq grupéms búdavo priimtinos ir jos toliau likdavo sen oj oj e pasauléjautoje. Drauge reformos nebůdavo tiek "su-galvotos", kad iš jq kiltq nauji mitai - naujos pasauléjautos esme, atitinkantys mitai išnirdavo iš senqjq mitq sistemos, juos tik reikéjo aktualizuoti; galbút kaip tik tam tikrq peri-feriniq mitq "savaiminis" aktualizavimasis virsdavo nuosek-lia permanentine reforma ar tokiu vyksmu, kurj reforma pavadinti galima retrospektyviai. Atrodo, kad ide. tautq "visuminio santykio su visuma' pobúdis keisdamasis atsispin-dédavo bútent pomirtinio gyvenimo sampratos kaitoje - kaip minéta, tq liudija plačiose ide. pasaulio žemése archeologq at-
9
sekami kadainykščiai laidojimo papročiq pokyčiai. Todél, nors ir nesant aiškiq vieningos pomirtinio gyvenimo sam-pratos pédsakq, atskiros sampratos - ypač žinant, kuri iš jq ankstyvesné ir kuri vélyvesné - tampa labai svarbiais šifrais, per kuriuos galima jžvelgti senqsias büties interpretacijos lytis. Turint omenyje, kad pomirtinio gyvenimo sampratos kaitoje užfíksuojami ir mastymo pokyčiai, šiame darbe greta pačii} pomirtinio gyvenimo jvaizdžiq analizés didelis démesys bus skiriamas jq kaitai. Deja, dél tam tikro archeologq nuo-moniq išsiskyrimo konkrečiq jvaizdžiq nepavyks vienareikš-miai priskirti konkretiems laikotarpiams bei gentims, tačiau bus méginama tiesiog chronologiškai išskirti jvaizdžiq sluok-snius, aiškinantis, kurie jq ankstesni, ir kuris kurj keičia. Tam teks pasitelkti istorinius šaltinius bei anksčiau rašiusiq tyrinétojq išvadas ir ypač - tautosakine. medžiagq, nes ja. nagrinéjant, bene autentiškiausiai galima atsekti senosios pasauléžiuros bruožus; jokia spekuliacija šiame senosios pa-sauléžiuros tyrimo etapě tautosakos studijavimo nepakeis.
Išsyk reikia paminéti, jog darbe nebus skiriama dčmesio senovés lietuviq suvokime egzistavusiai sričiai "tarp" šio ir ano pasauliq, kuriai priklausytq galutinai ryšio su savo kü-nais nenutrauk^ mirusieji - vaiduliai, slogučiai, vaiduokliai ir pan., kadangi tokie mirusieji specifínei "ano pasauiio" erdvei nepriklauso ir esti tarpinéje zonoje. Darbe bus pasitelkiamos tik tos pasakos ir sakmés, kuriose daugmaž aiškiai kalbama bútent apie pomirtinj pasaulj. Daugelyje tyrimo akiratin ne-patekusiq pasakq kalbama apie jvykius, nutinkančius tarsi "kitame" pasaulyje, "už júrq mariq" ir pan.: tačiau šiame tyrimo etapě, dar neišsiaiškinus bendriausiq pomirtinio g>\e-nimo sampratos bruožq, ankstoka kelti klausimq apie pasakq vaizduojamos kitos erdvčs galimas sqsajas su pomirtiniu pasauliu.
Darbo pavadinime nurodoma, jog bus nagrinéjama bütent senoji lietuviq pomirtinio gyvenimo samprata, tačiau tai ne-reiškia, jog bus kalbama tik apie lietuviq, kaip V - VI a. po
10
Kristaus susiformavusios etninés bendrijos, pomirtinio gyve-nimo sampratq: ji tiesiog bus aptariama, daugiausia remian-tis lietuviq tautq liečiančia medžiaga. Tačiau ši medžiaga atspindi ne vien lietuviq pasauléžiuraj lietuviq kultQroje ap-tikti reiškiniai gali bOti ir baltiškos, ir indoeuropietiškos, ir bendražmogiškos prigimties, ir tuo büdu per lie t u vi q pasau-léžiurq atsiskleis atitinkamai baltiškos, indoeuropietiškos ar dar archaiškesnés kultúros bruožai (Vélius, 1989,10). Šiame darbe nesyk bus susiduriama su reiškiniais, kurie pačiq lietuviq ar net baltq pasauléžiúrose realiai jau nebefunkcionavo, bet vis délto išlikdavo mitq periferijose. Tuo büdu per lietuviq pomirtinio gyvenimo sa m p rata, atsivers archaiškasis žmo-nijos paveldas, atspindintis labai gilius žmonijos sajnonéjimo tarpsnius.
Kiek šiuo metu galima spresti, pomirtinio gyvenimo samp-rata, sajygojo toli gražu ne socialinés konpensacijos poreikiai ar žmogaus bejégiškumas gamtos ar visuomenés atžvilgiu. Senosios kultúros, keitusios reljefa. ir jau naudojusios gamtq savo poreikiams, tokio bejégiškumo nejuto. Socialinés struktures, atsirandančios jq viduje, bent jau ide. atveju buvo paremtos trijq pagrindiniq socialiniq sluoksniq prigimtais jiems raiškos búdais, ir jokiq tarpusavio prieštarq tarp na-türaliame sambQvyje gyvenančiq valstiečiq, kar i q bei žyniq luomq negaléjo büti.
Tikéjimq pomirtiniu gyvenimu visq pirma apsprendé pats transcendentinis veiksnys. Kiek jis aktyviai veiké pomirtinio gyvenimo sampratos pobúdj, šunku pasakyti; tik galima nu-manyti, kad pirmapradžiame dialóge tarp jo ir žmonijos ak-tyviuoju pradú buvo bütent jis. turint omenyje, vis délto šiame darbe démesys bus telkiamas bütent { žmogaus san-tykio su transcendentiniu veiksniu kaita. bei šios kaitos fik-savimq konkrečiais pomirtinio gyvenimo jvaizdžiais.
Ruošdamas šiq studijq, autorius nuolatos konsultavosi su daug vertingq pastabq bei pasiülymq suteikusiu fílologijos daktaru Norbertu Véliumi. Nuo pat pirmqjq rankraščio va-
11
riantq darba. stebéjo ir daug autoriui padéjo filosofijos dak-taras, profesorius Bronius Genzelis. Kai kuriais atskirais klausimais autorius konsultavosi su filosofais Vytautu AJi-šausku, Albínu Plešniu ir Jonu Maliukevičiumi. Visiems jiems autorius nuoširdžiai dékoja.
I. Istoriniq šaltiniq ir tyrinéjimii apžvalga
Istoriniq šaltiniq, liečiančiq senovés lietuviq tikéjima^ pomirtiniu gyvenimu, apžvalga
Istoriniai šaltiniai retsykiais pamini ir lietuviq, ir kitq balti{ genčii| tikéjimq pomirtiniu gyvenimu. Ji| informacija néra gausi, tačiau véliau, lyginant su tautosakine bei ar-cheologine medžiaga, ji jgis svarbiq reikšm$. Be to, tik rem-damiesi istoriniq šaltiniq duomenimis, galime tyrinéti pomir-tinio gyvenimo sampratq.
Tokiu liudijimq randama nuo XIII a. Vincentas Ked-lubekas, Krokuvos výskupas (1208-1218, m. 1223) teigia, kad jotvingiai tikéjo, jog po mirties žmonés vél atgimsta naujais kQnais, o grubesnés sielos po mirties jsikünija gyvúnuose (Mannhardt, 1936,14). Kiek šiuo liudijimu galima pasitikéti, néra visiškai aišku. Mat tiesiogiai šio teiginio nepatvirtina joks kitas šaltinis. Be to, dar A. Bruckneris atkreipé démes j j galima. Krokuvos výsku po susižavéjimq klasikine lektora, kurios veikiamas jis ir galéjo priskirti jotvingiams senqjq tautq tikej imq metempsichoze (Brückner, 1979,34-35). Tuo labiau, kad jotvingius V. Kadlubekas laiko getais, ir šj pagoniškq tikej imq aiškina kaip bendrq visiems getams (Est enim omnium Getharum communis dementia). Antra vertus, šalia V. Kadlubeko liudijimo gal butq galima prisiminti J. Dlugošo minétq nepaprastq jotvingiq karingumq - jie kaudavosi su dešimtj kartq pranokstančiu priešininku, niekad nebégdavo ir grumdavosi, kol visi žudavo (Dlugosz, 1974, VII, 178-179). Gal tokia ypatinga narsa, ištisa, tautq atvedusi j pražutj, buvo sajygota ypatingo tikéjimo pomirtiniu gyvenimu. Šiaip ar taip, klausimas dél Kadlubeko teiginio autentiškumo tebe-lieka neaiškus. Prie jo véliau dar teks sugrjžti, kalbant apie tikejimq reinkarnacija.
Šaltiniuose minimas mirusiqjq apraudojimo paprotys -1210 m. kuršiai, kaudamiesi su kala vij uočiais prie Rygos, sus-
13
tabdo savo antpuolj, kuomet persvara yra ji| puséje, kad ištisas tris dienas paskirtq mirusii|ji| apraudojimui (Man-nhardt, 1936,33). Ši žinia nekelia jokiq abejoniq, nes mirusiq-jq apraudojimo paprotj patvirtina ir kiti istoriniai šaltiniai, ir iki šiq dienq Lietuvoje bei kai kuriose aplinkinése vietose išlike. mirusiqjq apraudojimo paprociai, gausiai u ž ras via raudq. Užuominq apie lietuviq tikejimq pomirtiniu gyvenimu galima atrasti Vygando Marburgiečio liudijimuose, kur jis mini lietuviq íikéjimq pomirtiniu gyvenimu, padedantj stoiš-kai pasitikti mirtj Pilénuose (Mannhardt, 1936,120), o Hen-riko Latvio liudijimu, našlés po vyrq mirties žudosi netgi en-tuziastingai, vildamosios aname pasaulyje su jais susitikti (Mannhardt, 1936,30). To paties vedini - Pilypo de Mezjero ir Baltramiejaus Anglo liudijimu - ant valdovo laidotuviq laužo kopia mirusiojo pavaldiniai (Nikžentaitis, 1988,18-19, MaTy3oea, 1978,53-54). Tarnq aukojimq ar pasiaukojimq mirus valdovui PrOsijoje mini Petras Dusburgietis (Dusbur-gietis, 1985, 87-88), kad šitai buvo paplit? ir tarp lietuviq, paliudija rusq metraščiai bei Bychovco kronika (I1CPJI XVII, 227-238; 295-356; 239-294; 359-412, M.Strijkovskis (St-rijkowski, 1846 I, 308-311). Senosios Lietuvos kunigaikštis Šventaragis, metraščiq liudijimu, po mirties buvo sudegintas girioje ties Neries ir Vilnios santaka, ir drauge sudegintas jo mylimas vergas, sakalas, kurtas ir drabužiai. Panašios apei-gos, kuomet su mirusiu valdovu buvo deginamas jo žirgas ar žirgai, šunys, minimi ir Al gird o bei K^stučio laidotuviq apra-šymuose (Mannhardt, 1936, 123-124). Papročius, kuomet mirusysis deginamas su ginklais, žirgais, drabužiais, mini Žiliberas de Lanua (Mannhardt, 1936,175), Dlugošas (Man-nhardt, 1936, 142) ir kiti. Tokius liudijimus patvirtina ar-cheologiniai duomenys. Žinoma daug [kapiq déjimo faktq, sykiu ran da ma ir aukojamq gyvuliq (žirgq, šunq ir pan.) kaulq. Žmoniq aukojimas, ar greičiau pasiaukojinias lai-dojant zymesnj žmogq, žinomas dar nuo indoeuropiečiq virvelinés keramikos kultüros laikq - randami grupiniai to
14
meto palaidojimai, archeológii aiškinami kaip žmoniq aukos (Gediga, 1976,67-68). Reikia pažyméti, kad i istoriniq šaltiniq akiratj nepateko grupinés aukos. Netgi žymq valdovq lai-dojant, pasiaukodavo vienas jo tarnas. Tai rodo, kad tarp lietuviq grupiniai žmoniq pasiaukojimai išnyko gan anksti. Tačiau jtikétina, kad šaltiniq duomenys apie žuvusiq vyrq žmonq pasiaukojimq turi pagrindo - tokio papročio atspin-džiais galétq büti ir baltq žemése randami poriniai kapai. Nereikia manyti, kad čia susiduriama su žmoniq aukojimu -stiprus religinis jausmas bei büsimojo gyvenimo viitis tik-riausiai sqlygojo tokiq pasiaukojimq savanoriškumq.
Greta minétq liudijimq, baltq genčiq tikéjimq pomirtiniu gyvenimu paliečiančiq tik prabégomis, svarbus liudijimas ap-tinkanvas Vokiečiq Ordino 1249 m. taikos sutartyje su pru-sais, kur minimi prusq žyniai Tulissones vel Ligaschones", kurie prie laidotuviq laužo stebédavo mirusiojo kelionf dan-gaus viduriu (per medium celi) - sprendžiant iš jq regéjimo, j pomirtinj pasaulj mirusysis išvykdavo lydimas gausios drau-gijos, pasipuoš^s, ginkluotas (Mannhardt, 1936,42). Šis liudijimas iš esmés patikimas, kadangi taikos sutartyje turéjo büti kalbama apie abiem pusém - ir vokíečiams, ir prúsams -gerai žinomus faktus. Apie prusq tikéjimq pomirtiniu gyvenimu kalba Petras Dusburgietis. Jis teigia prosu s tikéjus kúno prisikélimu, tačiau "ne taip, kaip dera". Ir kilmingieji, ir paprasti žmonés, valdovai ir vargšai, prQsq tikéjimu, ir ki-tame gyvenime tebepriklauso tam pačiam luomui, užsiima tuo pačiu, kuo ir šiame gyvenime. Mirusiems reikalingi tar-nai, tarnaités, žirgai, darbo jrankiai, ginklai - visa tai turés vél atgyti ir vél atliks savo kadainykšt^ paskirtj (Dusburgietis, 1985, 87-88). Atrodo, šitokias išvadas Dusburgietis padaré, pasirém^s ne kieno nors pasakojimu apie prüsq tikéjimq pomirtiniu gyvenimu, o jam žinomais prüsq laidojimo pap-ročiais. Šie teiginiai pernelyg bendri, kad prapléstq müsq žinias apie prOsiškaJq pomirtinio gyvenimo sampratq.
Kaip buvo galima pastebéti, didžioji liudijimq dalis lig
15
šiol lieté prüsus, kuršius, jotvingius - fakty, kalbančiq apie lietuvius maža. Tad labai svarbus Malalos kronikos per-rašinétojo intarpas (1261), kuriame aptinkamas lietuviams bei kitoms aplinkinéms tautoms priskiriamas Sovijaus mitas (Mannhardt, 1936, 56-60 ir t.), pasakojantis apie kelione^ [ pomirtinj pasaulj ir trejopus laidojimo ("migdymo") büdus, iš kuriq geriausias pasirodo essjs degintinis. Šis mitas bus ap-tartas véliau.
Tarp pagoniškqjq prüsq dievq šaltiniai mini mirusiqjq dievq Patolq (Patollo). Simono Grünau kronikoje šis nak-timis besivaidenqs rüstus mirties dievas reikalauja kruvinq aukq, kartais - net žmogaus krau jo (Mannhardt, 1936, 196-197). Toks "Pecols atque Pocols" minimas 1530 m. "Prüsq Pomezanijos ir Sam bij os výsku pysčiq sinodq nutarimuose" (Mannhardt, 1936, 233). Véliau šiedu lyg ir vienai dievybei taikyti vardai išskiriami kaip du - Pecols ir Pocols (Mannhardt, 1936,235) ir atitinkamai aiškinami kaip Plutonas ir požemio dvasios (infernales Furial). "Súduviq knygeléje" XVI a. vid. Pecols vadinamas pragaro ir sutemq dievas, Pocols suvokiamas kaip skrajojančios dvasios arba velnias (Mannhardt, 1936, 246-247), Jonas Malecijus 1563 m. mini Poc-clum - pragaro, ir Poccolum - oro dvasiq dievi| (Mannhardt, 1936,295) - tad prüsq pragaro, mirties dievybés nesyk rodosi ne tik kaip požemio, bet ir kaip oro dvasios. Sie prüsq dievq vardai véliau tyrinétojq bus nesyk priskiriami lietuviams, kaip pomirtinio gyvenimo dievybés. Lietuviq mirusiqjq die-vyb^ Veliuonij (Velona) bei mirusiqjq vaišinimq švenčiq metu mini J. Lasickis (Mannhardt, 1936,357).
Didžioji dauguma mus pasiekusiq istoriniq šaltiniq mini laidojimo papročius, bemaž nieko nepasakydami apie pači<| pomirtinio gyvenimo sampratq. Tačiau ir laidotuviq, ir bu-dyniq, apraudojimq, šermenq papročiq aprašymai suteikia šiokiq tokiq žiniq ir apie pomirtinio gyvenimo supratimq. Seniausias iš mus pasiekusiq -Vulfstanoliudijimas iš 880-890 m., pasakojantis apie aisčiq paprotj laikyti nesudegint<| mi-
16
rusjji namuose menesj ar du; kunigaiksciai ir kiti kilmingieji buvo laikomi namie pasarvoti ir visq pusmetj. Pries deginant künq, büdavo j kelias dalis padalintas mirusiojo turtas, is-destomas kas myliq, taip, kad arciausiai velionio sodybos, bütq sudeta maziausia jo turto dalis, toliausiai - pati did-ziausia. Po to rengiamos zirgq lenktynes, ir turintys geriau-sius zirgus pasiima didesniqsias turto dalis, menkesniais zirgais jojantys - mazesnes. Issidalijus mirusiojo turtq, künas büdavo sudeginamas drauge su sarvais ir drabuziais. Aisciai tikj, kad mirusieji turi buti sudeginti, ir radus nesudegusj zmogaus kaulq,büdavoaukojamos didelesaukos (SRP1734). Apie süduviq laidotuves XVI a. vid. rasoma, jog mirusysis aprengiamas baltais drabuziais, ir sodinamas ant kedes tro-bos gale. Atidaroma alaus statine ir kiekvienas susirinkusiq-jq uzgeria mirusjjj, priekaistaudamas siajam, ko jis numire, palike> zmonq, turtus (viskas isskaiciuojama), prasydamas, kad mirusysis aname pasaulyje pasveikintq'tevus, brolius, draugus, ir kad su jais taip pat gerai gyventq (Mannbardt, 1936,257). Panasius budyniq paprocius mini S. Schwabe apie 1573 m. (Basanavicius, 1903, XLV), sermenq paprociai minimi [srucio parapijos vizitacijos apyskaitoje 1638 m. (Man-nhardt, 1936, 426), Pretorijaus apie 1670 m. (Mannliardt. 1936, 602), apeigq detales, per anizius, regis, menkai tepa-kitusios, minimos ir XIX-XX a. (BM IL 63-64 ir t.). Aukojimas mirusiesiems, kuomet, mirus tevui, aukojamas jautis, mo-tinai - karve, o sünui ar dukrai - versis ar avis, minimas 1723 m. jezuitq misijos a p ras \ me (Lebedys, 1976, 211), panasüs patarimai, siülantys aukoti gyvulius velioniui, islike. su mir-timi susijusioje tautosakoje (BMIL65).
Nuo senq laikq zinomas paprotys mirusiuosius aprau-doti - sitokius paprocius, kaip mineta, rasytiniai saltiniai mini nuo 1210 m. Kiek veliau, 1426 in., Sanilandijos vyskupas numato 3 markiq bau da uz mirusiqjq apraudojimq kapuose (Mannhardt, 1936,159), tokie paprociai smerkiami ir 1639 m. (srucio "Recessus generalis" (Mannhardt, 1936,429). Raudos
17
aptinkamos süduviq papročiuose XVI a. vid. (Mannhardt, 1936,257), S. Schwabe 1550-1570 m. raštuose (BMIL 68), min-imos Pretorijaus, apie 1670 m. (Mannhardt, 1936, 603), A. v. Brando aprašyme, apie 1673 m. (Mannhardt, 1936,608), dau-gelio kitq liudininkq pateiktuose pasakojimuose. Lietuviq ir prüsq raudojimo papročio pagrindiniai bruožai neatrodo bu-v£ skirtingi, tik su laiku nyko kai kurie pernelyg pagoniški reliktai - mirusiojo sodinimas ant kédés ir jo užgérimas (apie raudojimo papročius istoriniuose šaltiniuose plačiau žr. BMIL 67-70).
"Süduviq knygeléje" aprašytas velionio išlydéjimo pap-rotys. Mirusiojo artimieji lydédavo jj apsup^, mosuodami nuogais kardais ore ir šaukdami: "Begeyte, Begeyte Pecolle". Ten pat randamas dar Vulfstano aprašyto lenktyniq dél mirusiojo turto papročio atšvaitas: ant stulpo padétq šilingq pasiima pirmasis prijojes. Po to visi vél joja apie mirusjjj, mosuodami peiliais ar kardais (Mannhardt, 1936, 257-258). Šiq žiniq apie velionio lydčjimq su nuogais kardais ar peiliais ir piktq dvasiq baidymq včliau atkartojo J. Malecijus (Mannhardt, 1936,297), M.Strijkovskis,S. Schwabe (žr. BMIL 79), Tetzneris (BMIL 80).
Baltiškus šernienq papročius kiek plačiau atpasakoja M. Pretorijus. Jq metu didelé reikšmč buvusi skirta gérimui. Susirinkusieji geria alq, meldžiasi, nulieja ant žemés alaus šlakelius. Aukojama Žemynčlei, manant, kad mirusiojo vélei nuo to palengvés. Ant žemés metama po tris kqsnelius duonos ir mésos, nupilama po tiek pat šaukštq, linkint, kad Žemynélé kitame pasaulyje (kiti sako, danguje) butq maloni, jo sielq globotq ir aprüpintq (Mannhardt, 1936, 603-604). Šermenys minimi ir vélesniuose šaltiniuose (žr. BMIL 91-93).
Iš budyniq, raudq, palydq, šernienq papročiq ryškéja keli budingiausi tikéjimo pomirtiniu gyvenimu bruožai. Tiesa, tas pomirtinis gyvenimas regimas tik iš pasiliekančiqjq pozici j os: tikima, kad mirusysis aname pasaulyje sutiks ir savo, ir kitq žmoniq mirusius gimines, kaimynus, gyv ieji perduoda
18
Siems sveikinimus, tikima, kad anapus mirusiojo laukia di-delis džiaugsmas. Antra vertus, manoma, kad mirusjjj supa gausybé piktq dvasiq - jas nubaidyti ar pažeisti ir siekiama mojuojant kardais ir peiliais. Be to, mirusjjj stengiamasi, tiesa labai mandagiai, bet - išstumti iš gyvenamosios aplinkos apraudant, užgeriant, aukojant, pabréžtinai atsisveikinant visais imanomais büdais.
Su laidojimo paprociais susij? istoriniq šaltiniq duo-menys yra patekg tyrinétojq akiratin, ir jie, šiuos liudijimus interpretuodami, jungdami juos su žinomais liaudies tiké-jimais, nesyk palieté ir baltq bei konkrečiai - lietuviq pomir-tinio gyvenimo problemas.
Tyrinéjimq, skirtq pomirtinio gyvenimo sampratai senojoje lietuviq pasauléžiuroje, apžvalga
Senovés lietuviq pomirtinio gyvenimo sampratai išsiaiš-kinti iki šiol nebuvo skirta daugiau demesio ir ji dažniausiai buvo nusakoma keliomis eilutémis ar pastraipa. Isimtimi tegalétq büti J. ßasanaviciaus studija - jq aptarsime véliau -bei kai kurie N. Véliaus darbai.
Tarp pirmqjq inéginimq išsiaiškinti senuosius lietuviq tikéjimus pažymétinas prolietuviško šubravcq draugijos sparno sumanymas rinkti medžiagq apie senuosius lietuviq tikéjimus, kuris, deja, sužlugo, draugijoje jsigaléjus panpo-lonistinéms nuotaikoms. Duomenq apie senuosius lietuviq tikéjimus rinkimo iniciatorius K. Kontrimas buvo pasišov^s surinkti medžiagq apie Pokliq, tačiau vaisiq šis darbas, kiek yra žinoma, nedavé. Tik véliau tq pačiq šubravcq pašieptas Dionizas Poška pradeda nuoseklq senovés lietuviq tikéjimo tyrimq. D. Poška savo darbe "Apie senoviškas pagoniškas religines apeigas" aptaria ir pomirtinio gyvenimo sampratq. Jis mini Pokliq ir Jagaubj - lietuviq ir žemaičiq pragaro dievus (Poška, 1959, 348-349), lietuviams, žemaičiams ir prüsams bendru mirties dievu laiko Patulq (Ten pat, 366-
19
367). Neapsiribodamas "pragaro" jvaizdžiu, D. Poška, rem-damasis A. Naruševičiaus "Lenku, tautos istorijos" IV-ame tome perpasakotu V. Kadlubeko liudijimu, teigia, kad Lietu-voje ir Ženiaitijoje tikéta metempsichoze ar metaniorfozémis (Ten pat, 372-375), šitaip lietuviq mitologijai priskirdamas ne tik prüsq, bet ir jotvingiq tikéjimus. Issyk reikia pasakyti, kad tokia projekcija hü dinga didžiajai daliai XIX a. lietuviq niito-logijos tyriňétojq.
T. Narbutas savo "Lietuviq tautos istorijos" I-anie tome pateikia kelis iki tol nežinomus liudijimus bei savo paties samprotavimus apie senovés lietuviq t i kej i m 4 pomirtiniu gy-venimu (Narbutt, 1835,382-386). Remdamasis V. Kadlubeku, jis teigia lietuvius kadaise tikéjus mirusiqjq véliq persikélimu í véliau gimstamčiujq ir netgi gyvünq künus. Tokj tikej i ni4 T. Narbutas laiko senu, senqjq lietuviq perimtu iš indq-skitq genčiq, o vélesniaisiais laikais esq tikéta visai kitaip. Büsi-majame gyvenime žyniai žadédave. žmonéms gražias žmonas, daugybe. drabužiq: žiemq - šiltq, vasarq - baltq, skáni us val-gius, saldžius gérimus, ramq miegq didelése, mikštose lovose. Ten - sveikata, nuolatinis džiaugsinas, juokas ir šokiai. Ta-čiau tai skirta tik doriems, pikti ir blogi nieko neturésiq, ir büsiq tik kankinami.
Žmogaus vélé išlaikanti žmogaus pavidalq, ir, žyniams padedant, išvykstanti link kal n o, vadinanio Anafielu, ant ku-rio véléms reikis užkopti. Tam reikalingi esq ilgi nagai - savi ir net žvériq, ginklai, žirgai, tarnai. Vargingam, niekuo neap-sisunkinusiam, dievq nejžeidusiam žinogui j kalná, užkopti esq lengviau nei turtingam. Nuslydusiajani grasinqs Vizunas (Vyžunas? - G. B.), nupučiantis ar praryjantis nuo kalno nusiritusius nedorélius. Ant kalno sédinti dievybé, kuri teisia mirusiuosius, atsižvelgdama [ jq gyvenimo darbus. T. Nar-butas teigia, kad lietuviai turéjo ir rojaus, ir pragaro jvaiz-džius. Pirmuoju atveju mirusiqjq šešeliai jsikurdave^ dievq buveinéje, kuri esanti danguje, šiauriniame Paukšciq Tako gale, ten šnekučiuodav^si su dievais, gerdave. su jais alq,
20
dziaugdavesi jvairiais malonumais, kuriems patirti igydave. simta. naujq pojüciq, ir, laisvi nuo lenkq ir rusq priespaudos, vald$ vokiecius. Is metempsichozes, T. Narbuto nuomone, lieka tik tikejimas, jog vaiko ar savo metq neisgyvenusio zmogaus, taip pat beprocio siela klajoja aukstutineje vejq erdveje, kol pagaliau grjzta j naujq zmogaus küna., o po to turi istobuleti tiek, kad bütq verta amzinojo gyvenimo.
Siais T. Narbuto duomenimis buvo jprasta nepasitiketi, bet pastaruoju metu randania vis daugiau faktq, patvirtinan-ciq jo teiginius, jo pasakojimus apie Anafielq imama sieti su Strijkovskio ir Lietuvos metrasciq duomenimis apie gyvünq nagus, metamus | laidotuviq lauzq, bei su folkloru, kuriame islik^ pasakojimai apie stiklo ar kristolo kalnq, ( kurj ko-piama po mirties (Tonopoit, 1980/1,34).
Simonas Daukantas savo darbe Tikyba senoves lietuviq (Daukantas, 1976 I, 488-538), aptaria ir lietuviq tikejimq pomirtiniu gyvenimu (Ten pat,497-501 ).Jis pasttbi, jog lietu-viai, kalnenai ir zemaiciai jau nuo seniausiq laikq tikejo j antra, gyvenimq, po mirties sielai iskeliavus | aukstybes laimin gi au gyventi. Toliau seka gan artimas T. Narbutui pa-sakojimas apie dangiskajj teisuoliq likimq, tik pridedama, jog danguje juos globojo Perkünas. Tikejimq metempsichoze S. Daukantas kvestionuoja, taip pat tyciniu lietuviq tikejiniq iskraipymu laiko Dusburgiecio liudijimq, kad prüsai man£, jog po mirties mirusieji lieka tokie, kokie buvo 2emeje, ir dirba tuos pacius darbus. S. Daukanto nuomone, tai tera pramanas krikscioniq, pavydejusiq lietuviams didzios gar-bes, jog, "pagal Zamolksio mokslq, mirusieji danguje nieko nedirbo". S. Daukantas niegina atkurti visq lietuviq jsivaiz-duotq pomirtinio atpildo sistemq, neapsiribodanias dangis-kojo teisuoliq likinioatpasakojimu. Dorieji tureje. eiti [ dangq, nedorqjq bei nelaikiq, atemusiq sau gyvybe,, sielos pereidavo [ gyvulius, kitus gyvius arba j medzius, ezerus ir upes, ir tenai kentedavo nepritekliq ir badq lig to laiko, kai joms büdavo leidziama iseiti is to küno. () nuozmtq zmoniq, kraugeriq ir
*
21
bedieviq sielos turéjusios eiti j pragarq. Pažyiuětina, jog S. Daukantas pirmasis su pomirtiniu gyvenimu susiejo Perkü-nq. Be to, sekimas T. Narbuto tekstu ne toks jau neabejotinas. Pats T. Narbutas didžiqjq dalj dokumentu, ir liudijimq nuo-rašq gavo butent is S. Daukanto, tad greitiausiai abiejq šiq autoriq nusakoma pomirtinio gyvenimo sam piata paremta tais pačiais šaltiniais.
Véliau pomirtinio gyvenimo suvokimq lietuviq religijoje paliečia J. Jaroševičius (Jaroszewicz, 1844, 186-189). Viena pagrindiniq lietuviq pagoniškosios religijos nuostatq jis laiko tikéjimq j sielos nemirtingumq, büsimqj j gyvenimq, pomirtinj atpildq ir bausme.. Pagrjstai teigdamas, jog senieji tikéjimai turéj^remtis metempsichoze, J. Jaroševičius supriešina Dus-burgiečio ir Kadlubeko liudijimus ir prieina išvados, jog jot-vingiq archainé metempsichozés sistenia išsilaiké ilgiausiai.
J. I. Kra šev ski s pažymi, jog l.ietuvoje pomirtinio gyvenimo samprata labai jvairavo, tačiau skirtingi jos jvaizdžiai visgi sutinka tarpusavyje - tikéta kiekvieno žmogaus nemir-tingumu, büsimasis gyvenimas laikomas žemiškojogyvenimo tqsa, tik sielos galia nepalyginimai išauga. Cituodamas T. Narbutq, J. I. Kraševskis teigia, kad, lietuviq jsitikinimu, eg-zistuoja ne tik laimingqjq véliq kraštas - ant aukšto kalno, Rytq puséje, bet ir pragaras, kur Pokolius kankina blogq žmoniq véles, nukritusias nuo kalno, ir seniausiqjq antrojo gyvenimo jvaizdžiq - mirusiqjq véliq peréjimas j jvairius gy-vius (Kraszewski, 1847,138-140). Nauja J. I. Kraševskio min-tis - tai nuomoné, jog lietuviai pripažino jmanoma visiško žmogaus pražuvimo galimybe. (pražuvq-Ten pat, 139); véliau šiq nuomone perémé J. Basanavicius ir J. ŠliQpas. J. I. Kraševskis pateikia duomenis apie laidotuviq ir šernienq papro-čius (Ten pat, 141-150). L. A. Jucevicius susidomi lietuviq tikéjimais j jvairius žmoniq pervirtimus. Lietuviai, jo liudi-jimu, mano, kad kiekvienas paukštis, kiekvienas žvéris ki-tados buvgs žmogumi, kuris už diev q \ alios nepaisymq ta po nubaustas ir paverstas j kitokiq gyvq bütybe. atbüti atgailos
v*
už savo kaltes (Jucevičius, 1959, 94). Jis surinko ganétinai sakmiq apie tokius virtimus, jo jvardijamus "metamorfóze-mis" (Ten pat, 93-127). Ties lietuviq diev q vardais apsistojes J. Lelevelis (Lelewel, 1863, 81-106) pažymi Veliuonq (Wel-lona), "amžinybčs deive/', prü s q vadinamq Giltine, latviq Wel-li-deeva. Šj J. Lelevelio da r bij komentave> M. Akelaitis pas-tebijog lietuviai tiki lavonqgebéjimu veikti (Akielewicz, 1863, 108), tuo nužymédamas galimybe^ kalbéti ne tik apie dangq, pragarq, metempsichoz^, bet ir apie piktq, su velniu susijusiq mirusiujq buvojimq žemiškoje aplinkoje. Apie tai véliau kal-béjo E. Volteris, J. Basanavicius ir kiti vélesni tyrinétojai.
Lietuviq mitologijos problémom is XIX a. vid. susidomi ir vokiečiq mokslininkai, dažniausiai sudarinédami plačias ry-tq Europos senqjq tikéjimq apžvalgas. J. I. Hanuschas, pa-dares nemažq jtakq XIX a. lietuviq ir lenkq tyrinétojams, o dabar, deja, pamirštas, pateikia jdomiq Pykuolio (Pikiello) interpretacjq. Pykuolis turéjes büti požemio mirusiqjq val-dovas, tačiau tam tikra prašme jis tebeišlaik^s pirmykštj savo identiškumq su Perkünu. Mat Pykuolis senovéje traktuotas kaip naktinés Saulés, t.y. Ménulio, sinibolls, o Perkünas tuo-laik buvo suprantamas kaip dienos Saule (Hanusch, 1842, 219). Ieškodamas paraleliq indq bei kitq tautq mituose, J. I. Hanuschas lietuviq mirties dievybes [veda {bendrq mitologinj kontekstq, tuo geriau išryskindamas jq funkcijas. Drauge su T. Narbutu jis prüsq Nijolg sieja su indq Kali, o Veliuonq (Wellona) J. I. Hanuschas aiškina kaip žiemos Saulg, išo-riškai panašiq j egiptiečiq Serapj, véliau tapusiq lietuviq ateities. arba pomirtinio gyvenimo, deive (Hanusch, 244-247); kitur Veliuonq jis apibüdina kaip amžinybés deive. (Ten pat, 413). Apskritai, nusakydamas senovés lietuviq pomirtinio gyvenimo jvaizdj (Ten pat, 408-416), autorius remiasi T. Nar-buto bei K. Hartknocho suteikiamomis žiniomis, pritaria T. Narbuto nuomonei, jog mirusieji gyvena šiauriniame Paukš-čiq Tako gale, ir kalno motyvo interpretaviinui. J. Lippertas, aptardamas lietuviq protéviq kultu (Lippert, 1881, 69-77),
23
teigia, kad mirusiqjq kultas čia toks tikras ir pasirodo tokia gryna esme bei išraiška, kokiq vargu ar galima rasti kurioje kitoje tautoje. Kaibedamas apie mirusiqjq garbinimo apei-gas, jis išskiria keturias jq dalis (sušaukimaj maitinimq bei girdymq; linksminimq dainomis, šokiais, gélémis ir išsiun-timq namo) ir randa paraleles su japonq apeigomis. Cituoda-mas Sebastianu Franko liudijimq, jis pastebi, kad kiekvienq spalio pirmajq miškuose švenčiamos mirusiqjq šventés, kuriose kažkokiq reikšme. turi Perkünas (Ten pat, 73-74), bet plačiau šio klausimo neaptaria. Vienas pirmqjq žalčius ir paukščius lietuviq tikej i nie J. Lippertas ima aiškinti kaip fetišus ar protéviq véles, galiausiai, analizuodamas tik vienq lietuviq pasakq, prieina išvados, kad senovés lietuviq pomir-tinis pasaulis jsivaizduotas ne virš žemés, o anapus mariq (Ten pat, 74-75), tuo atkreipdamas démesj j gan svarbq lietuviq pasauléžiúros segmenty, bet jj suabsoliutindamas. Lietuviq pomirtinio gyvenimo sam pratq lieté ir rusq mokslininkai. P. Kukolnikas pasakq "Eglé žalčiq karaliené" interpretuoja kaip lietuviq tikéjimo metamorfozémis iliustracijq (KyKO-jihiiHK, 1854,70). E. Volteris vienas pirmqjq velniq (velinas) ima kildinti iš "welis, welionis" - numirélis, lavonas, mirusio žmogaus dvasia (Bojibrcp, 1886, 121). Nesistengdamas smulkiau nusakyti lietuviq bei latviq pomirtinio gyvenimo jvaizdžiq, E. Volteris teigia, jog pomirtinis gyvenimas pa-našus i žemiškqjj (Ten pat, 125). Jis atkreipia démesj j "véliq varteliq" problematikos kompleksq (Ten pat, 179-187), tuo pradédamas šio svarbaus jvaizdžio tyrimq. Teobaldas, aptar-damas lietuviq pagonybe., skiria vietos pomirtinio gyvenimo sampratai (Tco6aJiB;i, 1890, 9-15), kur atkartoja T. Nar-butq, tik, aptardamas V. Kadlubeko liudijimq, teigia, kad lietuviai, irypačjotvingiai, tikej? j metempsichoze. tikiki XIII a., t.y., iki glaudesnio suartéjimo su Europos tautomis (Ten pat, 14). Pažymétinas jo užrašytas liudijimas apie dangumi traukiančiq "laukin? medžiokle/', stebétq netoli Lydos (Ten pat, 187). Lietuviq tikéjímq pomirtiniu gyvenimu rekonstruk-
24
cijai gan svarbus Lautenbacho teiginias, kad liet. "pragaras", latv. "pragars" - néra tiek jau sukrikščioninti, kaip jprasta manyti (JIayTcn6ax, 1915,408-409).
XIX - XX a. sankirtoje ir XX a. pradžioje, iniant apibend-rinti ankstesnius lietuviq senqjq tikéjimq tyrimus, plačiau aptariamos atskiros temos, tarp jq ir pomirtinio gyvenimo samprata. Literáte K. Skirmuntt pažymi gilq lietuviq tikéjimq žmogaus sielos nemirtingumu. Tačiau šis tikéjinias, kaip ir kiti pagoniškieji, buves jvairialypis ir nepastovus. Sielos po-mirtiniame gyvenime neturéjusios apibréžtq ribq. Jos arba likdavusios amžinai ilsétis karste, vis delto užsiimdamos ko-kia nors veikla, arba, išsiskyrusios su kunu, "gyveno tarp vakaro ir nakties šešéliq, tamsiame věliq kraste, kur vis delto užklysta Saule ir žvaigždés; kai kada, bastydamosis po pasau-lj, jos pereina j kitus organinius kúnus (medžius, gyvunus), tačiau metempsichozés samprata lietuviq tikéjime nejsigalé-jo" (Skirmuntt, 1897,45-46) - kaip matyti, sunkios problemos literatams davési sprostí daug lengviau nei mokslininkams, nes pirmieji galéjo nepaisyti jokiq prieštaravimq. Tačiau ir patys tyrinétojai, kompiliuodami turimas žinias, neužsiim-dami tekstq kritika, maišydami ištisq epoch q bei genčiq tiké-jimus, neišvengiamai dar padidindavo ir taip nemažq painia-vq senqjq tikéjimq tyrimuose. Tad A. Bruckneris, šio amžiaus pradžioje apsiém^s sprostí baltq pasauléžiuros bei kultúros problemas, susidúré su didžiuliu jq kalnu, ir hiperkriticizmo kujis atsimušé j išties kietqakmenj. Visq pirma A. Bruckneris ima kvestionuoti V. Kadlubeko teiginj apie jotvingiq tikéjimq metempsichoze - lenkq tyrinétojo nuomone, šioje vietoje "Vin-centas leidosi suklaidinamas klasikinés lekturos reminiscen-cijq; indiškosios sielq kelionés prúsai nežinojo, tikéjo { po-mirtinj gyvenimq, tikslq žemiškojo atspindj" (Brúckner, 1979, 34-35) - tad autorius mieliau seka Dusburgiečio liudijimu apie prúsq tikéjimq pomirtiniu gyvenimu, jsivaizduojamu kaip žemiškojo tqsa. Tačiau čia gal ir be reikalo jotvingiai, nors ir artima prúsams gentis, su jais tapatinama. Be to, baltq
25
tikéjimo metem ps ich oze visiškai paneigti nepavyksta - toliau kill běda mas apie lietuviq tikej im u s pomirtiniu gyvenimu, A. Bruckneris pabréžia, kad lietuviai tikéjo pomirtiniu gyve-nimu tolimuose vakaruose, už saulélydžio, nors kitos vélés lieka žeméje gyvünq pavidalais arba kaip dvasios-globéjos (Ten pat, 174-175). Reikia pripažinti nemažq lenkq moksli-ninko nuopelnq - pagaliau paméginta susisteminti priešta-ringus liudijimus ir juos pagal užrašymo vietas išskirstyti atskiroms baltu, gentinis. Tikejimas pomirtiniu gyvenimu pa-prastai siejamas su vaizdiniais apie tas vietas, j kurias at-vykstama oro keliu, kaip pas prüsus, ir vandens, kaip pas lat-vius; šios kelionés kryptis orientuojama [ vakarus, Saulés laidq. Drauge tai neatmeta nei anksčiau miiiétos galimybés kitoms véléms jsikünyti gyvünuose ar tapti dvasiomis-glo-béjomis, taipogi ir véliq grjžimo j Žem£ galimybés taní tikrq š venči q metu (Ten pat, 174). Didžiosios metinés apeigos, ku-riq metu maitinami ir garbinami mirusieji, leidžia autoriui kalbéti apie nekrokultq, kurio tikslas - sukvietus véles, iš-prašyti jq, kad užtikrintq kasmetinj darbq ritmq, nuo rudens iki rudens, kad vélés nekliudytq žmoniq pastangoms ir die-viškajai globai (Ten pat, 175). Sis nekrokultas, büdingas iš esmés ir slavams, ir lietuviams, Lietuvoje buvo labiau jsi-šaknij^s (Ten pat, 178).
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje tautinio atgimimo sq-jüdis [siübavo naujq susidoméjimo lietuviq mitologija bangq, ir pirmoji ženkli jo išraiška - kapitalinis dr. Jono Basa-navičiaus darbas "Iš gyvenimo lietuviškq véliq bei vel n iq (Basanavičius, 1903). Jis susideda iš dviejq daliq. Pirmoji -tai paties J. Basanavičiaus darbas, kuriame nagrinéjama se-noji lietuviq pomirtinio gyvenimo samprata (Ten pat, I-LXXXIII), čia, remiantis daugybe surinktq liudijimq, kalbama apie šermenq, laidojimo papročius, apie véles lietuviq tikéjime, nuosekliai analizuojami istoriniai liudijimai, tarp jq ir Sovijaus mitas. J. Basanavičius, atlikes rimtq tipologin^ analiz^, prieina pakankamai pagrjstq išvadq, jog
26
lietuviq tikéjime "... turime sekančias fornias dvasiq esybés -resp. neesybés aname sviete: 1. nemaryste^ rojuje ir pragare... 2. persimainymas jq in dievus... 3. persimainymas dvasiq in akmenis, medžius, žvéris ir t.t. (metamorphosis) bei jq at-gimimas naujuose kunuos (metempsychosis) ir 4. visiškas bei amžinas išnykimas dvasios, pražuva" (Ten pat, L1V-LV). Prie šio išskaičiavimo išties šunku kq pridéti ar kq iš jo atimti, išskyrus kvestionuotinq iš I. Kraševskio perimtq "pražuvos" teigimq. Taciau tipologinio metodo taikymas dar negali išaiš-kinti šiq skirtingq pomirtinio gyvenimo sampratq tarpusavio santykiq, ir tai tebelieka paslaptimi. Antrq knygos dalj sudaro V. kalvaičio ir iš dalies paties J. Basanavičiaus surinkta ver-tinga tautosakině medžiaga, atspindinti su mirtimi ir pomir-tiniu gyvenimu susijusius tikéjimus. J. Basanavičius, kalbé-damas apie V. Kalvaičio rinkinj, nedaug teperdeda, teigdamas, jog ši surinkta medžiaga ne vienu aspektu ver-tingesné už "indq bei eranq šventknyges", ir "iš jos mokslas ne menkai dar laimés" (Ten pat, III).
Tolimesnis labai svarbus žingsnis lietuviq pomirtinio gy-venimo sampratos rekonstrukcijoje - dviejq puslapiq K. Bú-gbs straipsnis "Senovés lietuviq "rojaus" vardas" (Búga, 1958 I, 553-554), kuriame žymusis kalbininkas išaiškina "dausq' semantikq, prieidamas išvados, kad dausos, arba dausios, "ir bus tikrasis senovés lietuviq "rojus", musq tévq protéviq bei seneliq proseneliq ilséjimosi šalis, kurioje visados esq šilta ir kur kas rudenj lekia iš mús krašto paukščiai" (Ten pat). Tai labai svarbi rekonstrukcija, kuria rémési daugelis vélesniq lietuviq mitologijos tyrinétojq. K. Búga taip pat lieté sielos ir vélés terminq problematiky (Ten pat, 105-107), mégindamas atskirti ir nusakyti šiuos iki tol gana supainiotus terminus.
Kiek véliau kai kurias lietuviq protéviq kulto detales, remdamasis daugiausia B. Lippertu, aiškino Vydúnas (Vidu-nas, 1916,36). Toliau pažymétinas platokas J. Linksmúnélio kompiliacinis darbas "Keletas bruožq iš senovés lietuviq tikybos" (Linksmunélis, 1925,454-460; 526-531), kur autorius,
27
jungdamas draugén T. Narbuto, L. Jucevičiaus, J. Basana-vičiaus, K. Bugos duomenis bei rekonstrukcijas, teigia, kad senovés lietuviai tikej?, njog jiems mirus, jq vélés pereinančios í augančius ant jq kapo medžius. O kurie dél tévynés žůdavo, buvo tikima, jog tq laimingiausia yra mirtis ir jog mirusio vélés tiesiog, be jokiq kliúčiq, eina pas Praamžiq dausosna" (Ten pat, 455-456). Nepalaidotq žmoniq "vélelés" klajodave. po pasaulj (Ten pat). Piešdamas bendrq pomirtinio pasaulio vaizdq, autorius seka T. Narbutu ir pripažjsta rojq ant auksto kalno - laimingqjq šalj ir piktiems skirtq nenumaldomq Py-kuolio kerštq pragare (Ten pat, 458); tačiau ir čia, ir lie-tuviams priskirdamas Pykulj ir Nijole, - pragaro, požemio dievus, autorius maišo prQsq ir lietuviq tikéjimus nusakan-čius duomenis ir kritiškai nejvertina tekstq.
Iš kitq tyrinétojq, méginusiq rekonstruoti senqjq lietuviq tikéjimus, remiantis šaltiniais ar folklore duomenimis, išsis-kiria "senovés lietuviq tikéjimo išpažinéjo" J. Gedimino-Ber-žanskio-Klausučio tekstas "Senovés lietuviq tikéjimas..." (Ge-diminas-Beržanskis-Klausutis, 1928), kuriame vulgaraus panteizmo ir lékšto materializmo samplaika pateikiama kaip senqjq lietuviq tikéjimq kvintesencija. Pasák autoriaus, šiuo-se tikéjimuose žmogus suvokiamas kaip menka gamtos dale-lé, kurios amžinumas yra ne kas kita kaip žmogq sudarančios materijos amžinumas. Kompiliacinés literatúros tradicijq pratesia J. Šliupo darbas "Lietuviq, latviq bei prusq arba baltq ir jq proseniq mythologija" (Šliúpas, 1932), kuriame, be viso kito, pateikiami ir pomirtinio gyvenimo [vaizdžiai, - \ vienq vietq sudéti (vairiq laikq ir kraštq tikejimai (Ten pat, 106-111).
J. Žilius-Jonila tuo metu pateikia [domiq iš J. Lasickio rinkinio žinomq Veliuonos bei Ažagalio interpretacijq ana-logiškq germanq-skandinavq religiniq vaizdiniq kontekste (Žilius-Jonila, 1929,18).
Nors ir parašytas daug anksčiau, tačiau tik 1935 m. pasirodo Povilo Višinskio studentiškq metq darbas "Antro-
28
pologiné žemaičiq charakteristika" (Bhiuhhckhh, 1935), parašytas rusq kal ba. Tai rimta moksliné studija, besire-mianti ir gyvaja P. Višinskiui žinoma liaudies tradicija, čia aptinkame kai kuriij na u j q duomenq, reikšmingq pomirtinio gyvenimo sampratos rekonstrukcijai. Tai - aiškinimas, kokiu büdu jau anapus esančios mirusiqjq vélés gali bendrauti su gyvaisiai, labai svarbi sapnq analizé (Ten pat, 144-145; 166).
Pomirtinio gyvenimo sampratai svarbüs darbai pasirodé penktojo dešimtmečio pradžioje. M. Alseikaité-Gimbutiené (Alseikaité-Gimbutiené, 1942, 1-12), remdamasi P. Dusbur-giečio informacija bei archeologiniais duomenimis (jkapé-mis), teigia, kad lietuviq jsivaizduojamas pomirtinis gyveni-mas labai panašus j žemiškojo tqsq (Ten pat, 1). "Pomirtiniame gyvenime žmogus ir toliau tesia žemés gy-venimq. Ir aname pasaulyje jis eina tas pačias pareigas, dirba tokius pačius darbus, priklauso tokiam pačiam socialiniam laipsniui" (Ten pat, 5). Kiek včliau archeologé paskelbia dar-bq "Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje" (Alseikaité-Gimbutiené, 1943/1, 53-80), kuriame pateikiama tikéjimq j pomirtinj gyvenimq periodizacija. Pažymčtina autorés studija apie kapq tipus senojoje Lietuvoje (Alseikaité-Gimbutiené, 1943). Šie M. Alseikaités-Gimbutienés darbai svarbüs tuo, kad juose pagaliau rimtai siejami archeologiniai bei šaltiniq ir tautosakos duomenys. Tais pačiais metais M. Čilvinaité paskelbia dárbq "Sarginimo, marinimo ir laidotuviq papro-čiai" (Čilvinaité, 1943, 179-202), kuriame pateikti duomenys aktualüs ir šiandien.
Tuo pat metu lietuviq tikéjimo pomirtiniu gyvenimu klau-simus aptaré keli kiti Europos mokslininkai. W. Jungfer, kalbédamas apie senovés Lietuvq, paliečia mirusiqjq kulto problemas (Jungfer, 1929,71-78), pabréždamas šio kulto gilu-mq ir intensyvumq, didvyriq ir paprastq mirusiqjq sudievin-imq. 1936 m. Rygoje paskelbiamas anksčiau sudarytas W. Mannhardto šaltiniq, liečiančiq baltiškqjq mitologijq, rinki-nys su plačiais komentarais (Mannhardt, 1936), kuriame
29
daug vietos skiriama Sovijaus mito tekstams bei jq analizei (Ten pat, 57-63), be to, paskelbta daugelis šaltiniq, liečiančiq lietuviq, latviq, prusq pomirtinio gyvenimo sampratq, drauge su paties W. Mannhardto bei redaktoriq komentarais.
Pokario laikotarpiu, lietuviq mitologijos t)rimai sustojo maždaug 20-čiai metq. Keturiasdešimtqjq metq pradžioje pasirodžiusiq rimtq darbq tqsa, tačiau ir paskutiniu akordu tapo Z. Slaviúno darbas "Liaudies papročiai ir mitiniai jvaiz-džiai Mažvydo raštuose" (Slaviúnas, 1947,165-214). Autorius, aiškindaniasis jvairius baltq mitologijos faktus, aptaria ir mirusiqjq véliq buvimo vietas, kal ba apie véles vandeny (Ten pat, 178), mirusiqjq véliq jsikurimq medžiuose (šj tikejimq yra linkes kildinti iš papročio mirusiuosius laidoti miškuose - ten pat, 181-182), apie dvasios jsikúnijimq žalciuose, gyvu-liuose,ypač sparnuotuose gyviuose - paukščiuose, peteliškése (Ten pat, 187-188, plg. 192). Lietuviq protéviq kultq véliau paliečia V.Gobis (Gobis, 1966,13-15), atkartodamasteiginius apie pomirtinj gyvenimq, kaip žemiškojo tqsq. Šio klausinio nagrinéjimui démesio skiria P. Dunduliené, siedama protéviq, proseniq dvasiq kultq su totemq garbinimu. Tyrinétoja mano, jog, formuojantis protéviq kultui, buvusiuose tote-muose buvo apgyvendintos mirusiqjq dvasios (Dunduliené, 1969,206). Vélesniuose darbuose autore teigia, jog vélés buvo jkurdintos gamtos objektuose - medžiuose, miškuose, van-denyse, gyvúnuose (Dunduliené, 1979, 4), ir kalba apie in-karnacijq (Ten pat, 76-82), medžius, kaip véliq bei dievq buveines (Ten pat, 83-90), apie véliq ir paukščiq sqsajq seno-joje pasauléžiuroje (Ten pat, 84-86), proseniq véles, jsikú-rusias žalciuose, gyvatése (Dunduliené, 1979/1, 22;169-143); kitur P. Dunduliené iš sudievintq protéviq kildina namq die-vybes (Dunduliené, 1976, 150-153). Tyrinétoja pagrjstai at-reipia démesj j tai, kad Paukščiq Takas laikomas mirusiqjq keliu i pomirtinj pasaulj (Dunduliené, 1988,60-61).
Apie senovés lietuviq pomirtinio gyvenimo sampratq užsimena J. Jurginis. Remdamasis archeologiniais duome-
30
niniis bei istoriniais šaltiniais, autorius mirusiqjq deginimo paprotj sieja su tikéjimu tolimesniu gyvenimu dausose (Jurginis, 1976,22), kalba apie pagoniškq papročiq, susijusiq su tikéjimu j pomirtinj gyvenimq gyvavimq ir krikščionybés epo-choje (Ten pat, 109-110). Véliau J. Jurginis pateikia jdomiq sqsajq, tiesa, vengdamas jq akcentuoti • pasak jo, lietuviq pagoniq jsitikinimu, "Perkünas ... gyveno danguje, o mirusiujq vélés keliaudavo j dausas..." (Jurginis, 1987, 157). Nag-rinédamas senajq lietuviq pasauléžiúrq, A. Rybelis mégina li us ta tyt i pomirtinio gyvenimo vietq: mirusieji gyveno ne po žeme, o tam tikrose žemés vietose • dausose, arba šiek tiek auksciau žemés - kalneliuose, medžiq viršunése, miškuose (Rybelis, 1978, 38) ir mano, kad požeminio pomirtinio gyvenimo vaizdinys budingesnis pru sam s, galbüt dél kitq tautq, pvz., germanq, jtakos (Ten pat). Šitokia mintis pakankamai pamatuota, tačiau, kaip ir kiti tyrinétojai, A. Rybelis nesiima aiškinti, ar senovés lietuviq pomirtinio gyvenimo samprata tokia buvusi nuolatos, ar kitusi istorijos tékméje.
Lietuviq pomirtinio gyvenimo sampratos nagrinéjimui svarbQs N. Véliaus darbai. SiQlydamas lietuviq mitologiniq sakmiq klasifikavimo schemq, N. Vélius j atskiras grupes išskiria sakmes apie mirusiuosius bei su jais susijusias bu-tybes (Vélius, 1977,22-23), véliau šiq schemq papildo (Vélius, 1979,160-207). Mokslininkas parengia spaudai ne vienq tau-tosakos rinkinj, kuriq medžiaga gali remtis vélesni pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinéjimai (praktiškai Lietuvoje nuo J. Basanavičiaus laikq tokiq rinkiniq nebuvo skelbta). N. Vélius links ta pomirtinj gyvenimq lokalizuoti "vakaruose, už vandens" (Vélius, 1983,226), arba "požemy, už vandens" (Vélius, 1986, 39), tokias išvadas paremdamas tam tikrq tau-tosakos sluoksniq analize, bei sena ide. tradici ja, nurodančia vandens ribq tarp šio ir ano pasaulio. Problemas, susijusias su mirusiqjq kultu N. Vélius paliečia nesyk, kalbédamas apie laidojimo papročius (Vélius, 1977/1; Vélius,1983, 238-241), mirusiqjq reikšm^ KQčiq apeigose (Vélius, 1983, 141-143),
31
analizuodamas Sovijaus mitq (Velius, 1986,17-20,39; Velius, 1988,58-59), liesdamas mirusiujq sudievinimo klausimq (Melius, 1986,19) ir kt. Atskiroje studijoje N. Velius iskelia lietu-viq pasakq senelio-Dievo kilmes problemq, jtikinamai at-skleisdamas kai kuriose pasakose aptinkamq sio personazo sqsajq su lietuviq mirusiujq dievu Velniu, Velinu (Velius, 1979/1), nors galbut ne visuomet tokia interpretacija yra vie-nintele galima. Toliau Velnio, Velino jvaizdj N. Velius nag-rineja lietuviq pasakojamosios tautosakos motyvo 'Velnio arkliai - kunigai ir ponai" sviesoje, parodydamas sio motyvo rysj su senaisiais ide. vaizdiniais (Velius, 1981). Kitoje studijoje atskleidziamos svarbios velnio ir mirusiujq santykiq ypatybes, mirusiujq ir augalq sqsajos (Bcjiioc, 1982). Nag-rinedamas pasakos Apakintas milzinas" istakas, N. Velius aptaria nui vandens" esancm pomirtinio pasaulio vaizdinj (Velius, 1982). Svarbiausiame pomirtinio gyvenimo sampra-tos problemas liecmnciame darbe N. Velius jq nagrineja per su mirusiaisiais susijusio chtoniskojo velnio jvaizdj (Velius, 1987, 162-200). Velnias cia pagrjstai interpretuojamas kaip pirmosios - maginio, sakralinio suverenumo, funkcijos reis-kejas (Ten pat, 22 ir t.), siejamas su mirusiaisiais, ypac -jgavusiais gyvuliq pavidalus, nusakomos jo, kaip tarn tikro is-torinio laikotarpio mirusiujq valdovo, funkcijos. Sitaip suvoktas velnias ir jo viespatija tampa svarbia grandimi, nagrinejant pomirtinio gyvenimo sampratq. Minimoje studijoje pateikiama velnio jvaizdj liecianciq istoriniq saltiniq bei tyrinejimq apzvalga (Velius, 1987,12-31) tokia issami, kad sunku kq nors beprideti. Pomirtinio gyvenimo sampratai svarbus ir N. Veliaus straipsnis apie baltiskus mirusiujq laidojimo paprocius, paremtas rasytiniq saltiniq duomeni-mis, ten pat atskleidziama ir Sovijaus mito archaine indo-europietiska prigimtis (Velius, 1988).
Pazymetinas D. Saukos aptartas laidotuviq raudq rysys su senuoju lietuviq tikejimu bei jo tvirtinimas, jog lietuviai tikej£ apciuopiamai realia, fizine veliq egzistencija po mirties
32
(Sauka, 1982,117-119). A. Seselskyté, analizuodama pasáky apie podukry, sieja mirusiuosius su požemine karalyste, (Se-selskyté, 1985,68 ir t.). Drauge reiktq pridurti, kad, remian-tis šios tarptautinés pasakos analize, toli gražu negalima tikétis pilniau rekonstruoti senovés lietuviq pomirtinio gyve-nimo sampraty. Iš paskesniq darbq, liečiančiq lietuviq pomirtinio gyvenimo suvokimy, galima paminéti F. Mačiansko pastabas, sumuojančias Z. SlaviQno, P. Dundulienés bei kai kuriq kitq autoriq nuomones (Mačianskas, 1985), raudq problematiky tiriant| N. Laurinkienés straipsnj (JlaypmiKcnc, 1987). Etnografé R. Giedriené, analizuodama kapiniq pamin-klus, paliečia protéviq kulty, interpretuoja "véliq kalneliq" ir "véliq varteliq" terminus, teigia, jog lietuviams budingas ti-kéjimas pomirtiniais žmogaus jsikúnijimais j augaly ar j paukštj (Giadriené, 1977,71-72). Simetrijos pokyčius pomir-tiniame gyvenime aptaria G. Beresnevičius (Beresnevičius, 1989), kitur autorius paliečia kai kuriuos prusq nekrokulto aspektus (Beresnevičius, 1989/1).
Senojo tikéjimo pomirtiniu gyvenimu problemas nagri-néja archeologai. Laidojimo bei j kap iq papročius aiškina V. Urbanavičius (Urbanavičius, 1977), apie protéviq kulto geneze, akmens amžiuje kalba R. Rimantiené (Rimantiené, 1977, 13), ji taip pat aiškina sédimus palaidojimus mezolite, rem-damasi "gyvojo numirélio" teorija (Rimantiené, 1984,104), kai kuriais vélyvojo neolito vaizdiniais, iš kuriq galima daryti išvady, kad to laikotarpio žmonés, matyt, nežinojo požemio karalystés (Ten pat, 266,274), o dangq vaizdavosi pilný van-dens (Ten pat, 266). M. Michelbertas, analizuodamas véles-nius laidojimo paminklus, pažymi, kad senajame geležies amžiuje atsiranda naujq tikéjimo elementq, apie kuriuos galima sprostí iš jkapiq pobudžio (dalgiai, pjautuvai, kalvio darbo jrankiai) - vadinasi, mirusysis aname pasaulyje darys visa tai, ky veik^s ir šiame (Michelbertas, 1986,224); ten pat pateikiamos vertingos pastabos apie degintiniq ir griautiniq palaidojimq problematiky (Ten pat, 224-225); pažymétinas
33
racionalus archeologo te i giny s Jog Lietuvos gyventojq pomir-tinio gyvenimo vaizdinys kito (Ten pat, 230). Laidojimo pap-ročius Lietuvoje aptaria arba paliečia daugelis autori u, (Kun-ciené, 1980; Kulikauskiené, 1988; Girininkas, 1988 ...). Daug su senaisiais laidojimo papročiais susijusios medžiagos pa-teikia R. Kulikauskiené, A. Tautavičius ir kiti tyrinétojai rin-kinyje "Lietuviq etnogenezé" (1987).
Lietuviq ir kitq baltq mitologijos klausimus bei pomir-tinio gyvenimo sampratq vaisingai gvildena daugelis užsienin pasitraukusiq mokslininkq. Latviq tyrinétojas K. Strauber-gs, nagrinédamas sielos samprata. baltiškojoje pasauléžiu-roje, akcentuoja tikéjimq metempsichoze kaip svarbq latviq bei lietuviq tikéjimo j pomirtinj gyvenimq démenj (Staubergs, 1957). Daug sakmiq, liečiančiq pomirtinio gyvenimo, ypač -gyvqjq ir mirusiqjq pasauliq sankirtos fenomenus, pateiké J. Balys (BUL; BDŽ),vélesniuose savodarbuosegan daug viet os paskyr^s lietuviq pomirtinio gyvenimo sampratai. Teigda-mas, jog lietuviams visiškai svetima pažiúra, kad mirusieji gyvena tamsiame požemyje (Balys, 1966, 87, 105), J. Balys laikosi nuomonés, kad "mirusiqjq vélés kopia j aukštq kalná, arba skrenda Paukščiq Taku j dausas" (Ten pat, 105,85,87). Tačiau nekrokultas, autoriaus nuomone, lietuviq tikéjime nebuvo labai intensyvus (Balys, 1956, 12). Véliau J. Balys pateikia labai išsamq su mirtimi susijusiq lietuviq tikéjimq rinkinj (BMIL), kurio (vade rašo: "Niekas nieko tikro ne.žino apie tq "pomirtinj gyvenimq", koks ir kurjis galétq buti: ar ant aukšto kalno, ar dausose, t.y., danguje. Todél žmoniq ťan-tazija prikuré eil? mitq apie atgimimq kitame pavidale (re-inkarnacijq), apie vélés klajojimq šioje žeméje ir atgailavimq vandenyje, medžiuose, namq židinyje arba krosnyje, apie pri-sikélimq iš numirusiq ir kt." (BMIL 11).
Panašios nuomonés laikosi G. Krivickiené, pateikusi tau-tosakos duomenimis grjstq darbq apie gyvqjq ir mirusiqjq santykj lietuviq pasauléžiQroje (Krivickiené, 1975), kur teigia, jog mirusiqjq vélés, patekusios j pomirtinj pasaulj, gyvena
34
panašq gyvenimq kaip ir žmogus, gyvas budamas, su savo artmaisiais, giminémis, mirusiais anksčiau. O yra tas véliij pasaulis "kažkur toli, ant aukšto kalnelio" (Ten pat, 250). Drauge tikima, kad mirusysis gyvena kita forma, kitu pa-vidalu - augaluose, gyvuliuose, paukščiuose, vandenyse (Ten pat, 253). Pažymétina M. Gimbutienés teorija. Tyrinětoja, pomirtinio gyvenimo jvaizdj nagrinéjusi nuo pat 40-qjq metq, tesdama šj darbq, velniq jvardija kaip mirusiqjq ir požemio dievq (Gimbutas, 1974, 87; Gimbutiené, 1970, 137; Gimbu-tiené, 1985,168-170). Mokslininké, manydama, kad mirusiqjq vélés toliau gyvena kapinése, "véliq kalneliuose" (Gimbutiené, 1985, 177), teigia, kad mirusiqjq pasaulis yra už kalno, "už matomo pasaulio krašto, da u s ose" (Ten pat), nesistengdama šiq dviejq jvaizdžiq suderinti. Savitu bödu tyrinétoja mégina spresti gan painiq metempsichozés problemq - jos manymu, lietuviai, be vélés, vykstančios j jai skirtq vietq, žinojo ir sielq, kuri po mirties persikQnija j augalus, gyvulius, paukščius (Ten pat, 177-178), tačiau nepateikia né vieno fakto, liudi-jančio tokj lietuviq tikéjimq. Semiotikas A. J. Greimas teigia "mirties pasaulj", pagal lietuviq tikéjimq, buvus vandenyje, mariq dugne ar mariq saloje (Greimas, 1979,151). Ten pat jis teisingai pabréžia, kad mirusiqjq pasaulis lietuviq pasau-léžiuroje griežtai atskirtas nuo gyvqjq, o tarpiné erdvé tarp šiq sferq apgyventa bOtybiq, "kurios néra nei tikri "gyvieji", nei "mirusieji": tai véliq, raganq... vaideliq ir velniq pasaulis" (Ten pat). Šitaip A. J. Greimas išaiškina kai kuriq tyrinétojq (pvz. Šimkunaité, 1987) ne visai teisingai suprastq mirusiqjq ir gyvqjq pasauliq persipynimo problemq. Iš tiesq, mirusieji, kaip regis, budami jau sau skirtoje vietoje, nebesirodo gyvie-siems, nebent tam tikro pobůdžio sapnuose (Bhiiihiickhh, 1935,144-145,166), o tie parafenomenai, kurie lengva ranka priskiriami mirusiqjq pasauliui (ypaé LPK 3527,3542,3543, 3547,3555,3556,3557,3558,3590 ir kt.) téra tarpinéje zonoje esančiq atgailaujančiq mirusiqjq bei dél tam tikros priežas-ties prie konkrečios vietos prisirišusiq véliq apsireiškimai,
35
beje, dažnai čia veikiantieji asmenys gan neaiškOs ir nebútinai sietini su mirusiaisiais (šia terna plg. ir Hnanou, Tonopos, 1965,103-104).
Senqjq lietuviq pomirtinio gyvenimo sampratai démesio skyré ir Z. Ivinskis. Jis pabréžé iš senqjq arijq religijos pa-veldétq lietuviq t i kej i mq metempsichoze, tačiau drauge mini ir jkapiq, reikalingq kitame gyvenime, déjimo paprotj (Ivinskis, 1978,142), tuo palikdamas galimybe. kal bé t i apie ne vienq pomirtinio gyvenimo |vaizd|. Šiuo aspektu [domus ir V. Bag-danavičiaus požiúris j kai kuriuos lietuviq sakmése apie lau-mes sutinkamus motyvus, leidžiančius kal bé t i apie ti kej i mq reinkarnacija (Bagdanavičius, 1982,41-42). Šunku susilaikyti nepastebéjus, kad tq pačiq sakme. t i kej i m q reinkarnacija švie-soje interpretuoja ir O. Milašius (Milašius, 1989,108-109).
Didele. jtakq ir reikšme. tyrinéjantiems baltq pasauléžiúrq turéjo V. Toporovo ir V. Ivanovo darbai. Juose liečiami velnio ir mirusiqjq santykio klausimai (Ivanov, Toporov, 1973; Hn-aHOB,Tonopoe, 1973,168; Hnanou, Tonopon, 1973/1,46; TonopoB, 1980,54-55; H BaHon, Tonopou, 19871,154; 228-229), aptariamos painios Patolo, Pekolso, Pokolso, kaip su mirusiaisiais susijusiq dievybiq, vardq problemos (To-nopoB, 1972, 299; Hnanon, Tonopon, 1987 I, 155 ir kt.), méginama rekonstruoti sen aj j ide. pomirtinio gyvenimo jvaiz-d|,kur mirusieji vaizduojamikaipgyvuliai (Hnanou, Tono-poB, 1973,16-23; HBaiiOB, TonopoB, 1973,168-189; Hna-HOB,TonopoB, 1973/1,46; Hnanou, Tonopou, 19871,154; 228-229). Svarbios Sovijaus mito rekonstrukcijos (TonopoB, 1980/1,34 ir t), laidojimoapeigqaptarimas (Tonopon, 1987),laidojimoapeigqtekstq apmqstymas (Hnanou, 1987). Turint omenyje lietuviq mitq artumq indoeuropiečiq protau-tés mitologijai, labai svarbus yra T. Gamkrelidzés ir V. Ivanovo monumentalus veikalas "Indoeuropiečiq kalba ir indo-europiečiai" (TaMicpcJiHAsc, Hnanou, 1984).
Nuosekliai baltq ir slavq laidotuviq papročius tiria L. Nevskaja (Hcucxasi, 1980; HcncKan, 1980/1; HcncKan,
36
1981; HcBCKan, 1982; HeBcicasi, 1983; HcecKan, 1987; HeBCKaH, 1988), šia kryptimi dirba ir T. Sudnik bei T. Civ-jan (CyAHHK, Uhbbsih, 1980), apraudojimo tradicijas liečia T. Varfolomejeva (Bapcpo/ioMccBa, 1987).
Savaime suprantama, tyrinétojai, paprastai daugiau dé-mesio neskyr^ pomirtinio gyvenimo sam pra t os nagrinéjimui, ne visuomet pakankamai pagrfstai išskirdavo vienq ar kitq pomirtinio gyvenimo suvokimo aspektq, menkai ištyré skir-tingi| pomirtinio gyvenimo jvaizdžiq tarpusavio santykius bei tokiq jvaizdžiq kaitq. Tačiau pasiekta gana nemažai, ir sajy-gos tolesniam pomirtinio gyvenimo sampratos tyrimui pakankamai palankios.
37
II. Tikéjimai metempsichoze senojoje lietuviu;
pasauléžiuroje
Kiek galima sprostí, tikéjimas metempsichoze, pomir-tine žmogaus gyvenimo tqsa šiame pasaulyje (Wundt, 1923, 396), yra bene archaiškiausias pomirtinio žmogaus likimo [sivaizdavimas. Šiame darbe, remiantis K. G. Jungo nusaky-mu, metempsichoze bus suprantama kaip mirusio žmogaus gyvenimo tqsa, jo sielai peréjus i kitus gamtos künus - auga-lus, gyvünus ir pan. Pomirtinis peréjimas j vien tik žmoniq künus - atskiras metempsichozés atvejis, K. G. Jungo api-büdinamas reinkarnacijos terminu (Jung, 1976, 128-129) -bus nagrinéjamas véliau.
Paprastai tikéjimas mirusiqjq sielq persikúnijimu pris-kíriamas animistinéms idéjoms, arba manoma, kad jis kýla iš totemistinés pasauléžiuros v>KyKOBCKaH, 1977, 149). Šiuo atveju tektq geriau a pni qs tyt i pačiq totemizmo idéjq; 'gyvünq ir medžiq garbinimas" senosiose tautose, turint om-enyje tikej i m q sielq persikúnijimu, turétq búti suprantamas ne vien kaip konkretaus totemo adoravimas nežinia dél kokiq priežasčii| - tektq kalbéti ir apie protéviq, turéjusiq gyvůnq pavidalus, kultq. Taip netgi tarybinéje literatüroje, analizuojant totemistinio kulto rytq slavuose problemq, pri-einama išvados, kad, galimas dalykas, čia dažnai sutinkama totemizmo transformacija j protéviq-gyvunq kultq (KpuBo-iiicch, 1988,7). Šiame darbe j totemistine. teorijq nebus gili-namasi: bus aptariami tik faktai, susije. su tikéjimu j sielq persikunijimq; kiek tai telpa ar netelpa j tradicin^ totemizmo apibréžimq - atskiras klausimas.
Tikéjimai sielq keliavimu apskritai (tiek metempsichoze, tiek reinkarnacija) büdingi jau primityviausiomis sqly-gomis gyvenančioms tautoms - taip mirusiqjq persikúnijimu j naujai gimstančius žmones tiki Australijos aborigenai (JKyKOKCKaH, 1977,1449). Daugelyje tokiq tautq tikéjimas, kad po mirties žmogaus siela jeina { moters künq, ir taip
38
gimsta vaikas, apskritai paaiškina, kodél gimsta žmonés (Glasenapp, 1986, 1638). Tokiq civilizacijos nepaveiktq tau-tq tikéjimas metempsichoze rodytq, kad méginimas moky-mus apie sielq keliavimq vertinti vien kaip indq ar graikq filosofines spekuliacijas (Wundt, 1923, 396) néra pagrjstas. Pirmoji senovés tauta, neabejotinai tikéjusi sielq keliavimu -senieji egiptiečiai (Falke, 1913, 11). Indijoje tikéjimas metempsichoze aptinkamas Upanišadose (800 m. pr. Kr.). Maž-daug tuo pat metu per orfíkus sis tikéjimas ima plisti tarp graikq; galbüt véliau pitagoriečiq ir Platono išvystytai fi-losofínei teorijai apie sielq keliavimq turéjo jtakos trakai ((ilasenapp, 1986, 1638). Tikéjimai reinkarnacija paplite; jvairiose tradicijose - nuo ezoteriniq mokymq iki tarn tikrq islamo atmainq, visq pirma šiituose.
Kol kas bus apsistota ties tikéjimu metempsichoze.
Senqjq tautq sqmonéje gyven^s pomirtinio žniogaus vir-tinio gyvünu ar augalu jvaizdis šiandien mus šokiruoja. Kri-kščioniškoji pasauléžiura bei kultura desakralizavo gyvajq gamtq, ir |:istaroji tapo laisvos žmogaus veiklos arena. Jau Pradžios knygoje aiškiai pasakyta, kad gyvünai atiduoti žmogui, visiškai ir be jokiq išlygq. Jie yra nepalygiiiamai žemesni už žmogq ir přiválo jam tarnauti. Krikščioniškai (ir judéjiškai) tradicijai menamo virtimo gyvünu jvaizdis yra tiesiog košmariškas (pasitenkinsiu primings J. Boscho vizijas ir F. Kafkos "Pavirtiniq").
Antra vertus, neabejotinai žinoma, jog ne tik izoliuotos tautos, bet ir senosios civilizacijos kai kuriems gjvünanis skyré ypatingq démesj; be to, Egipto ir Artimujq Rytq civi-lizacijose buvo paplit^s zoomorfízmas ar bent dievai turéjo ryškiq gyvünq bruožq. Tikriausiai tie vaizdiniai buvo archa-inés pasauléžiúros reliktai, tačiau tai né kiek nesumenkina to ťakto, kad gyvünq pavidalais jsivaizduojamq dievq "die-viškumas" nuo to né kiek nenukentédavo. Tai liudytq, kad transcendentiniq jégq reiškimasis per gyvúnus archainése, Artimujq Rytq ir Egipto civilizacijoms pradžiq davusiose
39
kultúrose buvo giliai jsišaknijusi tradicija. Turbut jos at-švaitus galima jžiúréti ir t a m e, kad atskíros tautos sakra-lizuoja kai kuriuos gyvúnus (lietuviai - žaltj, indai - karve. ir pan.). Pradedant kalbéti apie tikéjimy metempsichoze, reik-ti| pabréžti, jog jo šaknys plyti tanie archainiame žmonijos symonéjimo sluoksnyje, kuriame transcendentiniq veiksniq nuojauta objektyvavosi gyvojoje gamtoje. Tai archaiškiau-sias iš atsekamq žmogaus santykio su transcendentiniais veiksniais modeliq. Šunku pasakyti, kodél žmogus transcen-dencijos proveržy jžiuréjo butent gyvOnuose. Tam reikalin-gos atskiros studijos. Tačiau neabejotina, jog tokios pasau-léregos rémuose žmogaus virtimo gyvQnu galimybé nebuvo vaizduojamasi neigiamai. Jci viename ar kitanie gyvune j ži ú ré ta dievybé, pomirtinis žmogaus virtimas tuo gyvunu galéjo búti suprantamas kai p maksimalus (manomas priar-téjimas prie transcendentinio veiksnio, emociškai atitinkan-čio músi| pomirtinés palaimos vizijy.
Ide. protautéje sielos persikúnijimo samprata turéjo at-sirasti labai anksti, o gal nctgi atiteko jai kaip bendražmo-giškq pirmapradžiq jvaizdžiq paveldas. L. von Schroederis sielos keliavimo jvaizdj kildina tiesiog iš jsivaizdavimo, jog nemateriali mirusiojo siela gali jeiti j gyvúnus, paukšcius, vabzdžius (Schroeder, 1923 l, 75), beje, ty galima aiškinti ir kitaip - kaip tikéjimo metempsichoze sylygoty sielos, kaip paukštelio, vabzdžio ir pan., vaizdinj. Ide. protautés tikéjimy metempsichoze gali paívir íinli ir pastaraisiais dešimt-mečiais rekonstruojamas kadaise ide. protautei žinotas mi-rusiqjq, kaip pievoje besiganančiq gyvuliq, vaizdinys (žr. Puhvel, 1%9; Puhvel, 1969/1; HnaHOR, Toiiopon, 1973, 168-169; Hnanou, Tonopon, 1973/1, 46; Ivanov, Toporov, 1973, 16-23; Hnanou, Tonopon, 1987 I, 154; Hnanou, ToiiopoB, 1987 I, 228-229; raMKpeJiHA3e, HnaHon, 1984 II, 823-824; Vélius, 1979, 97; Vélius, 1981, 146-147; Vé-lius, 1983, 142; Vélius, 1987, 167-190 ir kt.). Ženklus, ga-limus interpretuoti kaip mcíempsichozés šifrus, tyrinétojai
40
[žiúri keltq kultOroje dar Halštato laikotarpiu (Herni, 1988, 190). Europos tautos tikéjo metempsichoze nuo senq laikq, ir istoriniuose šaltiniuose šis tikéjimas sutinkamas jau išsi-kvépes, pasiekes nuosmukj. Vis délto jo liekanos liudija, kad Europos tautos sielq persikunijimu tikéjo panašiai. Lietu-viq tikéjimas, kad medis gali tapti laikinu mirusiojo vélés prieglobsčiu, arba kad mirusysis gali virsti medžiu, sutinkamas pas germanus, kurie irgi žinojo išskirtinj medžiuose jsikúnijančiq mirusiqjq požymj - paprastai tai nekalti žmo-nés arba tie, kurie pereina j medžius prakeikti (Mannhardt, 1904,39-44).
Pereinant prie lietuviq tikéjimo metempsichoze, reikia kiek apsistoti ties viena teorine problema: ar žmogaus vir-timas { gyvünq ar augalq aiškintinas kaip metamorfóze (žmogaus peréjimas gyventi | kitq künq savo gyvenimo ribo-se, nemirus, kaip kad vilkolakysté ar raganq persivertimai), ar kaip metempsichoze (žmogaus sielos peréjimas [ kitq künq po mirties). (vairius persivertimus kaip tikéjimq metempsichoze aiškina T. Narbutas (Narbutt, 1835, 382-383), J. Šliupas (ŠliOpas, 1932, 107), Z. Kinskis (Kinskis, 1976, 142). Tuo metu L. A. Jucevičius etiologinése sakmése minimus persivertimus aiškina kaip metamorfozes (Jucevičius, 1959, 94, plg. 93-127), P. Kukolnikas lietuviq pasáka. Eglé Žalčiq karalienén laiko lietuviq tikéjimo metamorfozémis iliustracija (KyKOJibHHK, 1854, 70). Atsargiai tarp šiq ter-minq lav i ru oj a J. Basanavičius (Basanavičius, 1903, LIV-LV). Išties klausimas sudétingas, nes dažnai šunku išskirti, ar žmogus persiverté j augalq ar gyvOnq dél išorinés prie-žasties - burtq, raganavimo, prakeikimo, ar jo vélé peréjo j kita, kü n q po mirties. Matyt, reikia analizuoti kiekvienq at-vejj. Dažnai susiduriama su aiškiomis metamorfozémis: to-dél vilkolakystés, prakeikimq, raganq persivertimq atvejai nebus nagrinéjami. Tokiuose virtimuose galima jžiuréti ir tikéjimo metempsichoze atšvaitus, regis, tikéjimas metamorfozémis gali rastis ten ir tada, kur ir kada tiki ma pomir-
41
tiniu zmogaus perejimu j kitus künus. Taciau ties metamor-fozes-metempsichozes santykiu nebus apsistota, kadangi daznai pasirodys aisküs perejimai j kitq künq po mirties.
Mirusieji medziuose, augaluose
Lietuvii| tautosakoje nesyk teigiama, jog po mirties zmogaus vele (düsia) apsigyvena medyje (BMIL 106; S&LS 250; BLV 27). Girgzdant medziui, sakoma, kad tai skun-dziasi uz nuodemes kencianti mirusiojo düsia (BMIL 107-109; Jucevicius, 1959, 166). Paprastai aiskinama, jog tai at-gailaujancios sielos, prasancios uz jas pasimelsti. Mus pasiekusiuose uzrasymuose medziuose esancios niirusiujq veles tapatinamos su skaistykloje kencianciomis sielomis. Jq vargai nera amzini. Sakoma, jog Dievui paskyrus atgailq medyje ar gyvulyje gyventi, mirusysis turi toi kenteti, kol Dievas islaisvins (BMIL, 107). Pastebeta, kad tokios atgai-laujancios sielos netapatinamos su pasmerktais mirusiai-siais - buvojimas medziuose sukrikscionintoje pasauleziü-roje niekuomet nereiks pragaro bausmes. Tokie mirusieji dar turi viltj, ir uz juos siüloma pasimelsti: "Pakalbekit po-terelius...Uzu tas düseles, /Kurios laipioja po puseles" (LTV 815; plg. Sliavas, 1985, 137), "...kurios vaiksto po puseles" (LTR 336/312/). Taciau atgailaujancios medziuose sielos jau gan velyvas vaizdinys. Cia numanoma nemirtinga zmogaus siela, kuri, atbuvusi kurj laikq medyje, iseis ten, kur jai skir-ta. Daug archaiskesnis pomirtinio zmogaus virtimo medziu vaizdinys. \ medj virsta labai vaisinga moteris, vardu Blen-dis ar Blinde (Jucevicius, 1959, 119), teisingas, geras zmo-gus, vardu Teisus, po mirties dievq paverciamas uosiu (Ten pat, 123-124). Kartais po mirties pereinama ir j kitus au-galus -1 geles (LTR 422 /133/, 552 /725/), lelijas (BALP 154, TD III 119-120), ant mirusiojo kapo isdygsta rozes, roziq krümas, kuriame, pasak sakmiq, apsigyvena mirusysis (MT VII 7,15,19,26,29).
42
Atskiras pavirtimo medžiais aťvejis sutinkamas pasa-koje "Eglé žalčiq karaliené". Nors Jos sqsajos su nekrokultu neabejotinos (žr. Vélius, 1983/1), tačiau čia matoma aiški metamorfóze, ir tik at ski roje studijoje bütq galima kalbéti apie galimybe. šiq pasakq sieti su metempsichoze.
Jei pasakojamoji tautosaka stengiasi vienaip ar kitaip motyvuoti virtimq medžiu, tai dainose atsispindi daug ar-chaiškesnis pasauléžiuros sluoksnis, kuriame tokios moty-vacijos visiškai nereikéjo. Dainose ir raudose mirusiojo pe-réjimas j medj suprantamas kaip neišvengiamybé, toks pavirtimas neaiškinamas, čia nesama nei atpiido, nei baus-més motyvq. Našlaitélé raudodama išsako, jog giružéléj au-gantis jovarélis - tai jos tévelis, liepužélé - tai močiutč, qžuo-lélis - tai brolelis (JLD III 1260/2, 6, 10). Dainoje mirusi mergele sakosi stovinti šalia kelio berželiu (Lt T IV 2, 185-186). Mirusiq moterq virtimas beržais žinomas ir kitur (BMIL 107), tačiau dažniau minimas moterq virtimas liepo-mis (Meulen, 1919; JLD III 1240, 1244, 1260). Dažnai mi-rusieji apskritai tapatinami su medžiais ir augalais (JSI) I 792 a, 899; JLD III 1243-1246). Raudose tikimasi, kad miru-sysis pavirs medžiu: "O mano dukrele, mano véliq martele!/ Kokiais lapeliais laposi? Kokiais žiedeliais žydési?" (JLD III 1189/1), "O kokiu žolynéliu išdygsi, o kokiomis šakelčmis iššakosi, o kokiais lapeliais išsprogsi, kokiais žiedeliais pra-žysi?" (JLD III 1190/10). Suvalkiečiq raudoje sakoma: Iš-auk močiute, aukštam kalněly, aukštam kalněly balta liepe-le" (Balys, 1966, 86). Čia nekalbama apie gausius prilyginimus, kuomet mirusieji metaforiškai nusakomi kaip medžiai. Tai jau atskira terna, tačiau galima spéti, kad tokiq metaforq pirminiu pavidalu buvo bútent tiesioginis mirusiojo virtimo medžiu vaizdinys. Kiek galima spresti, dainose bei raudose užsiliko archaiškiausias tikéjimo metempsichoze sluoksnis - mirusieji po mirties virsta medžiais. Dél tokio pomirtinio virtimo nesisielojama: atrodo, archainéje pasau-léžiúroje, kúri atsispindi raudose alternatyvos virtimui me-
43
džiu - bent jau geresnés - nežinota. Raudama dél paties mir-ties fakto, jis išjaučiamas taip giliai ir tragiškai, jog iki pat XX a. tinkamesniq žodžiq skausmui išreiksti nesurasta. Ta prašme raudos yra universalios visiems laikams - matyt, dél to jos ir išliko archaiškiausiu pavidalu.
Vaizdiniai apie medžiuose atgailaujančias sielas, kurias mini pasakojamoji tautosaka, jau atspindi vélesn? metem-psichozés sampratq: čia jau žinoma, jog žmogaus esmés au-tentiškiausia tqsa - tai po jo mirties išliekanti siela, kuriai reikalingas naujas bustas. Tokiuose bústuose ir kenčia at-gailaujančios sielos lietuviq tautosakoje - tačiau tai néra metempsichozé grynaja žodžio prašme. Tai krikščionybés sajygotas "žemiškosios" skaistyklos jvaizdis. Tačiau regis, kad tarp jo ir mirusiqjq virtimo medžiais buta tarpinés grandies, kurios krikščionybé nejtakojo. Atrodo, kad šioje trukstamoje grandyje pomirtinis peréjimas \ medj buvo su-prantamas kaip laikinas sielos jsikúnijimas prieš patenkant | protéviq kraštq. Tokio suvokimo pédsakai matomi čia pa-teikiamoje dainoje, užrašytoje Vilniaus kraste:
Nér kur duselei děcis, Nér kur griesnykei décis Ana puolě sauson mendrén, Ty išbuvo trajus metus. Kap suvéjo traji metai, Ir iséjo skandus lietus. Ir papute šiaurus véjas, Ir nulaužé o tq mendrj, O tq mendrj išdžiúvél|. Nér kur duselei décis Nér kur griesnykei décis -Ana puolé apušélén, Ty išbuvo trajus metus. Kap suvéjo traji metai, Ir iséjo skandus lietus,
Ir papúté šiauras véjas, Ir cislrnulaužé apušélj. Nér kur duselei décis, Nér kur griesnykei décis -Ana puolé kelevertén, Ty išbuvo trajus metus. Ar kas ajo, kas važavo Per tq dúšelj griešnykj: Kap suvéjo traji metai Ir cislratajo aniuoléliai: - Reikis, dušia, negulékia, Aik, dosela, bažnyčélon Bus ta visa giminélé, Turés mišiq pirmucinj. (Balys, 1938,133-134)
44
Šioje dainoje pavaizduotas klasikinis metempsichozés ciklas, sielos keliavimas iš vieno kuno j kitq. Jis vélyvesnis nei visuotino pomirtinio virtimo medžiais idéja, tačiau ank-styvesnis nei krikščioniškas tikejimas skaistykla. Atomazga dainos pabaigoje susijusi su plačiai visoje Lietuvoje žinomu tikéjimu, kad "Žaliojo četvergo", ar vadinamqjq "Véliq ve-lykq", naktj mirusieji renkasi pamaldoms j bažnyčiq ir po jq išeina sau skirton pomirtinén buveinén, visam laikui palik-dami žeme, (žr. BLV 115-120). Vélés taip esq škuba j baž-nyčiq, jog dar eiti negalinčios kúdikéliq dvasios tiesiog riste ritasi (BLV 115). Ši šventé siejama su Visais Šventaisiais (lapkričio ld.) arbá su Didžiuoju Ketvirtadieniu. Matyt, se-naisiais laikais tokia mirusiqjq išéjimo šventé buvo pažy-mima spalio pabaigoje - lapkričio pradžioje. Ji pateko i dau-gelio istoriniq šaltiniq akiratj ir yra detaliai nupasakota; šios šventés jspudj puikiai perteikia A.Mickevičius ,rVéliné-se". Krikščionybés [takoje, imta teigti, kad mirusieji tq naktj esq renkasi bažnyčiose paskutinéms mišioms; tačiau galima numatyti, kad senaisiais laikais vélés iš Žemés buvo išly-dimos ypatingu rituálu, reikalaujančiu sakraliniq tekstq ži-nojimo ir žynio dalyvavimo, - modifíkuotq sakmiq apie nak-tines mirusiqjq mišias bútinas herojus - mišias laikantis ir Biblijq skaitantis kunigas; o naujieji vaizdiniai daugmaž at-átikdavo senesniqjq, substratiniq struktúras.
Toks sielos keliavimas iš esmés sutampa su klasikine indiškosios metempsichozés idéja, ir iš tiesq, buvimas med-žiuose (ir kituose gamtos kunuose) savo laiku galéjo búti suprantamas kaip laikinas sielos prieglobstis ir paties pa-goniškojo konteksto viduje. Tokj tikej i mq paliudytq bemaž platoniškos dvasios kupina dainos nuotrupa: "Guli dúšia kaleime:/ Kas važiavo mani tryné/ O kas éjo mani myné" (LTR 3559 /10/). Lietuviai tikčjo, kad Dievas nuodémingo žmogaus nesiunčia išsyk j pragarq, bet liepia pirma Žeméje atkentéti ir pirmiausia jkiša jo sielq j medj; kiti žmonés pa-verčiami arkliais (BMIL 108-109). Krikščionybés jtakoje to-
45
kie laikino atgailavimo Žeměje vaizdiniai negaléjo atsirasti. Tad lietuviq t i kéj i 1114, kad vélei dar ilgai tenká pasilikti šioje Žeméje (Balys, 1966, 86), galima aiškinti kaip seno ide. tau-toms žinomo [vaizdžio apie sielos pomirtines klajones ligi [sikúnijimo naujame kuně ar patekimo j protéviq krašty varianty.
Jei raudose bei dainose minimi mirusiqjq virtimai me-džiais greičiausiai yra reliktai iš gan archaiškq laikq, jau seniai tap? kone metaforom, tai minétasis sielos klaj on i q ciklas, sprendžiant iš minétosios dainos bei kai ku r i q tiké-jimq, turéjo pakankamai ilgy laiky funkcionuoti ikikrikš-čioniškoje pasauléžiuroje.
Medžiais mirusieji jsivaizduojami ir pomirtiniame pa-saulyje (LTR 421 /25/, 924 /212/, 2329 /6/; LMD I 324 /II/; EDS 225-226). Tiesa, tai néra dažnas reiškinys. Atrodo, kad tikéjimai metempsichoze bléso pamažu ir, netgi émus tikéti pomirtiniu gyvenimu užpasaulinése srityse, j jas buvo per-keliami ir reliktiniai, su t i kej i mu metempsichoze susij? vaizdiniai. Tikéjimams metempsichoze g?stant, iš vienos pusés, išliko jsitikinimas, kad mirusieji virsta medžiais, tačiau ne visi - tik tie, kurie dar nebuvo nusipeln? teisiesiems skirto pomirtinio likimo, bet nebuvo ir tokie blogi, kad atitektq piktosioms jégoms. Šie mirusieji (sikurdav? žemiškoje erd-véje augusiuose medžiuose. Antra vertus, sekuliarizuojant gamty, mirusieji buvo iškeldinti iš konkrečiq medžiq, pa-likus jiems viety kaž ku r už vandens ribos esančioje trans-cendentinéje erdvéje. Žinia, toks procesas vykti galéjo, tik jau žinant užpasaulin? sritj, tai yra, jau peržengus tikéjimo metempsichoze epochos rémus. Tačiau aname pasaulyje medžiais virtusiq mirusiqjq vaizdinys lietuviq tikéjime nesu-klestéjo - tautosakoje dažniausiai minimi šiame pasaulyje konkrečiuose medžiuose jsikünij? mirusieji. Tokiq medžiq garbinimy, galbút susijusj su protéviq kultu, mini popiežius Inocentas III 1199 m. buléje (Pakarklis, 1987, 26), Petras Dusburgietis (Dusburgietis, 1985, 87), Jeronimas Prahiškis
46
(KI2 44-45), Jonas Dlugosas (Ten pat, 48-49) ir kiti. Pap-rastai istoriniai saltiniai teigia, kad garbinami buvo atskiri medziai ar giraites - t.y., ne visi miskai apkritai, o tarn tikri, gal but su nekrokultu susije, grieztai lokalizuoti gojai, tik-riausiai atitinkantys senqsias lietuviq laidojimo vietas. 1606 m. ir 1611 m. Jezuitq Ordino kronikose minimi zmoniq gar-binti medziai bei gojai. Tikedami, kad tokiuose gojuose ne-galima nulauzti ne sakeles, lietuviai, patys susirge, pasiligo-jus ar kritus gyvuliams, neuzderejus javams, ir pan., manydavo, jog tai yra bausme uz gojaus jzeidimq (Lebedys, 1976,208). Pazymetina, kad gyvuliq kritimas ar javq derlin-gumas priklauso toli grazu ne nuo misko dievybiq: derlin-gumo garantais ide. tikejimuose yra proteviai. Matyt, jezu-itai aprase medziuose jsikunijusiq proteviq dvasiq garbi-nimq. Turint galvoje iki pat XX a. islikusias tradicijas, reiketq pabrezti, kad mirusiqjq proteviq iskeldinimas is me-dziq desakralizuojant pasaulj, sprendziant is turimq duo-menq, vyko ne medzius "perkeliant" j anq pasaulj, o siau-rinant tokiq medziq plotus iki atskirq sventq gojq ar net atskirq medziq. Panasiai buta ir Graikijoje (Karapon, 1913,314-315).
Tai, kad tokios giraites ir atskiri medziai sietini su mi-rusiaisiais, rodo ne tik funkcijos, kurias atlikdavo tokiuose sventuose medziuose gyvenusios dvasios, bet ir islik^ su laidojimo vietomis susije. tikejimai. Stai Mazojoje Lietuvoje XVIII a. ant moterq kapq buvo statomi paminklai is epuses, vyrams - is qiuolo (Balys, 1966, 86), matyt, siekiant kokiu nors budu kompensuoti draudimq laidoti giraitese bei so-dinti palei kapus medzius - dar XIX-XX a. vyrams ir mote-rims kapq kryzius dirbo is atitinkamai vyriskq ir moteriskq medziq (Basanavicius, 1970,344; Giedriene, 1976,21). Tokia simbolika islikusi ir sapnq aiskinimuose - jei sapne matai qzuolq ar berzq - mirs vyras, jei matai Saul? leidziantis arba egl? - mirs moteris (Basanavicius, 1903, LXIX). Tikint, kad mirusiojo siela pereina j medj, augantj ant kapo - siq pa-
47
žiurq dar iki müsq dienq išlaiko Pelesos gyventojai (Hc-BCKasi, 1980, 248, 250) - vietoje paminkJij ant kapq dar šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Užnemunéje sodinti me-džiai, moterims parenkant liepas, egles, vyrams - qžuolus, mau medzi u s, klevus (Giedriené, 1976, 21). Kasifíkuodamas medžiq kulto tarpsnius, J. Balys pažymi, kad tikéjimas, jog medin pereinqs gyventi mires žmogus ypač ryškus tais at-vejais, kai medis išauga ant kapo (Balys, 1966, 65-69). Tad regime, jog tikéjimas persikünijimu j medžius be galo gy-vybingas. Jo vieta metempsichozés sistemoje išryškés véliau, nagrinéjant ir kitokio pobúdžio persikünijimus.
Virtimas gyvuliais ir žvérimis
V. Kadlubeko tvirtinimq, kad jotvingiai tikéj$, jog mi-rusysis gali atgimti gyvönu, ligšiolinéje Ii terato roje pri i m ta kvestionuoti. Tačiau dar 1606 m. jézuitas Stribingijus sako latvius tikéjus, esq, kai kúri q mirusiujq sielos pasiverčia j vilkus bei lokius (Straubergs, 1957, 212-213). Ar tokio ti-kéjimo neatspindi lietuviq etiologinés sakmés apie gyvuliais ir žvérimis virtusius žmones (LPK 773,3112,3115)? Tokiose sakmése paprastai vaizduojamas nedoras, jžulus, gobšus žmogus, jžeidžiantis seneliu pasivertusj Dievq. Už bausm^ Dievas j| paverčia gyvuliu - arkliu (EDS 70-75; SŠLS 58-60; Ruseckas, 1936, 124-125), asilu (EDS 80-83), kiaule (EDS 95-97), avimi (EDS 86-87), ožka, ožiu (EDS 46, 106-107), jaučiu (EDS 90-91), šunimi (EDS 115-124); žmonés paver-čiami ir žvérimis - mešká (EDS 103-104; Jucevičius, 1959, 118), vilku (EDS 131-135), kiškiu (EDS 99), kurmiu (EDS 100; Jucevičius, 1959, 119), lape (EDS 101-102), šešku (EDS 108), varle, rupOže (MT IX 26-27).
Apie tolimesnj tokio paverstojo likimq nepasakojama; atrodo, jis ir toliau lieka tuo gyvünu, i kurj buvo paverstas. Tik kai kuriais atvejais žmogus gyvuliu paverčiamas tam tikram laikui. Tai karta i s atsitinka virstant arkliu (EDS 70-
48
75; Ruseckas, 1936, 124-125) ir asilu (EDS 82-83). Šitokie laikini pavirtimai galétq priminti Apuléjaus "Auksinio asilo" metamorfozes. Jose kaip tik pasakojama apie virtimus ark-liu (TlojiHKOBa, 1988, 28-29) ir asilu. Greičiausiai lietuviq asilo vaizdinys nebuvo adektvatus, nes asilai müsq platu-mose negyvena. Tačiau {stabu tai, kad ir senovés graikq, ir bizantiškqjq metamorfoziq romanq pateikiami pavirtimai, ir lietuviq etiologinés sakmčs išskiria tq pat| laikino virtimo motyvq - metamorfóze, iš žmogaus j arklj, asilq ir atgal; toks vaizdiniq sutapimas negalétq büti atsitiktinis. Ide. protauté-je, gyvenusioje, matyt, dabartinés Užkaukazés ir aplinkinéje teritorijoje, asilas turéjo büti žinomas, reikia manyti, sa vo metu jj dar turéjo žinoti baltai savo arealo pietiniuose pa-kraščiuose. Žodinéje tradicijoje asilo vaizdinj galéjo palai-kyti bibliniai motyvai, nors vargu ar apie asilq lietuviai bus sužinojy tik iš Biblijos. Joje minimi ir kiti lietuviams ne-žinomi gyvunai, bet nei virtimq šakalu, nei Hutu, nei hiena lietuviq etiologinése sakmése néra. Reikia manyti, kad bibliniai vaizdiniai asilq tik palaiké ir išsaugojo nuo visiškos užmaršties, o pats asilas baltq ir netgi lietuviq visiškai už-mirštas nebuvo. Matyt, senieji indoeuropiečiai žinojo laikino pavirtimo asilu ar arkliu mitq, kurio versijq nuostabiu büdu išsaugojo ne tik graikq, bet ir lietuviq tradicija. Ga-limas dalykas, kad metamorfózy | arklj galima bütq sieti su gausiais lietuviq tautosakoje pomirtinio virtimo | arklj pra-gare vaizdiniais.
Tačiau jei laikinus virtimus i arklius bei asilus galima sieti su ide. žinoma metamorfóze, kaip reikétq suprasti ki-tas lietuviq etiologinés sakmes, kuriose Dievq [žeidys asmuo jau nebeatvirsta žmogumi? Tokios negrjžtamos metamorfozes gali büti aiškinamos ir kaip tikéjimo metempsichoze segmentas. Tose sakmése sutinkamas aiškiai už krikščioniš-kuosius motyvus ankstesnis vaizdinys: Dievas jj |žeidusius žmones, gobšuolius, nedorélius paverčia gyvuliais ir žvéri-mis. Tokia Dievo veikla nesuderinama su krikščioniškaja
49
Dievo sam pra ta, be to, ir nusidéjélio laukiantis likimas kris-čionybéje néra numatomas kaip virtimas gyvuliu. Tokie jvy-kiai išnyra lietuviq etiologinése sakniése, aiškinančiose vie-no ar kito gyvüno kilm?, ir, matyt, besišaknijančiose senojoje pasauléžiuroje. Sios sakmés gyvünq kilme. nu-pasakoja, remdamosios vienu principu - Dievo ir žmogaus konfliktu, išsprendžiamu ne žmogaus mirtimi, o persiver-timu, nusmukimu { žemesn?, gyvuliškajq, pakopq. Neužmir-štant to, kad etiologinés sakmés - savitas tautosakos lyg-muo, bylojantis apie "pasaulio tvérimo" laikus, besiremiantis originaliomis laiko, žmogaus, Dievo ir žmogaus bendravimo sampratomis, vis delto reikia atkreipti dé-mes| j tai, kokiu vaizdiniq kompleksu šios sakmés remiasi. Aiškindamos vieno ar kito gyvuno atsiradimq, etiologinés sakmés prieina vienos išvados - jis atsirades iš žmogaus. Vadinasi, sakmés radosi tokiame žmonijos sqmonéjimo lyg-menyje, kuomet žmogaus virtimo gyvuliu galimybé buvo ge-rai žinoma.
Tokios metamorfozés, kaip minéta, gali buti aiškinamos ir kaip tikéjimo metempsichoze atgarsiai. Galima prisiminti ypatingq senovés baltq démesj šventybei. Pirmieji misionie-riai - Adalbertas, Brunonas, nužudomi, kai jie pažeidžia ko-kias nors šventvietes ar šventybes - mirtis grésé vien už tai. O etiologinése sakmése žmonés jžeidžia pat| Dievq. Elemen-tariausia to pasékmé bůtq jžeidéjo mirtis. Tai, kad etiologinése sakmése apie mirtj nekalbama, dar nereiškia, kad tokius virtimus reikétq jvardyti metamorfozémis. Sielq per-sikúnijimo epochoje takoskyra tarp gyvenimo ir mirties ne-buvo ryški - ir čia, ir ten buvo tas pats gyvenimas toje pačio-je Žeméje, tik skirtinguose kúnuose, ir pats "virtimo" faktas visiškai galéjo atstoti mirties savokq. Be to, tokiq sakmiq gausumas liudija, kad savo metu virtimo gyvuliu galimybé buvo gerai žinoma.
Norétqsi pastebéti, kad daugelyje su metempsichoze sie-tinq tekstq sutinkamas Dievas. Šunku susilaikyti nepažy-
50
méjus, kad tokiq archainiq tikéjimq ir Dievo sampratos bu-vimas greta galétq bOti rimtas argumentas, jrodant pramo-noteistine. teorijq.
Laikinus persivertimus tautosaka interpretuoja kaip nuorodas | tokio žmogaus pomirtinj likimq - apie vienq tokj tik para. užtrukusf pikto pono pavertimq arkliu paporin^s pasakorius priduria: N...katrie yra bagotais ponais, tie po smerčio visi bus arkliais" (SŠLP 60). Šiame fragmente ma-toma, jog senieji metempsichozés sistemoje funkcionave. žmogaus virtimo gyvuliu vaizdiniai iš esmés išsilaiko labai ilgai. Toks te i giny s visiškai {manomas ir tikéjimo metempsi-choze sistemoje. Tačiau šiuo pasakymu numanyta kas kita: bOtent, virtimas gyvuliu Nkitame pasaulyje".
Velnio kontroliuojami gyvuliu; pavidalo mirusieji sutin-kami ir "aname pasaulyje". N. Vélius, analizaves atitinka-mas sakmes ir pasakas, prieina išvados, jog arkliais ir jau-čiais po mirties paverčiami dažniausiai pikti ponai, kunigai (Vélius, 1987, 180). Paprastai jie sutinkami pragare, j kurj atvykes žmogus randa ten velnius, važinéjančius tokiais arkliais, arba velniai jais tampo krovinius. Toliau (Ten pat, 162-190) patebima, kad nesyk sukrikščioninti pragaro mo-tyvai dar néra nutryne. senqjq vaizdiniq • arkliais važiuoti ponaiciai dingsta ežere ar baloje, mirusieji siejami su ežeru, vandeniu, žeme. N. Vélius parodo, kad gyvuliq pavidalo mirusieji - išties autentiškas baltiškas jvaizdis, besišaknijantis ypač sename ide. pasauléžiúros (o gal ir dar archaiškes-niame) sluoksnyje. GalbQt čia reikétq prísiminti kai kuriq archeológii teigimq, jog gyvuliq simbolika Lietuvos senqjq gyventojq vaizduojamajame mene genetiškai susijusi su vie-tinémis kultOromis, siekiančiomis neolitq (Vaitkunskiené, 1987). Tokiq simbolikq nulemti galéjo ir tikéjimai, kuriuose svarbiq vietq užemé gyvQnai, gal ir tikéjimai metempsichoze.
Anksčiau minéta, kad sakmése apie gyvuliais ir žvérimis virtusius žmones tiesiogiai nesakoma, kad tie žmonés jais virto po mirties. Bet atrodo, kad virtimas gyvuliais po mir-
51
ties tau t osa koje néra retas (Vélius, 1987, 185). Kapinése dažnai gali pasirodyti su mirusiaisiais siejami balti, šyvi arkliai, baltas avinélis, du ožiukai, ir pan. (Ten pat, 185), mirusieji rodosi kaip šunys (BLV 72-73, 78, 144-146; BDŽ 92, 108-110, 112), katinai (BDŽ 87, 108-110; Vélius, 1987, 188-189), kiaulés (BLV 176, Vélius, 1987, 188-189), ožiukai (BDŽ 114-115), žalčiai (TŽ I 126; BLTS II 75-76), veršis (SŠLP 39). Atskiras tokiij mirusiujq sluoksnis - mir$ šykš-tuoliai, gyvuliq pavidalu saugojantys savo užkastus lobius (BUL 8). Dažniausiai tai gyvuliai - šuo, verši u kas, karvé, avinukas, ožiukas, kumeliukas, arklys, kiaulé, katinas, pa-sitaiko žvérii| pavidalu - zuikis, mešká, paukščiq - gaidys, varna, kalakutas, žqsis, roplii|, šliužij - rupužé, gyvaté (Vélius, 1987, 110 ir t.). Kaip m a tyt i, praktiškai visi gyvünai, i kuriuos Dievas senelis paverčia nedorus žmones, suti n kam i ir kaip aiškQs mirusiujq pavidalai, tad ir visas ciklas sak-miq apie tokius pervirtimus turétq priklausyti tikéjimi; me-tempsichoze tradicijai. Turint omenyje sakmes apie šykš-tuolius, gyvulii| pavidalais saugančius savo užkastus lobius, ir sakmes apie Dievo senelio gyvuliais paverstus nedorélius ir šykštuolius, po mirties arkliais virstančius piktus ponus, aiškéja, kad pomirtinis jsikünijimas j gyvQnus savo laiku buvo suvokiamas kaip bausmé, be to, toks suvokimas galéjo vyrauti sakmiq apie virtimq gyvuliais radimosi laikotarpiu, nes bausmés nusakymas glaudžiai siejasi su tokiq sakmiq siužetu ir taip su jais susilydes, kad vargu ar galétq boti vélesniu intarpu. Gyvüno, | kurj paverčiamas nusikalt^s žmogus, bOdas ir ydos atitinka büda. ir ydas, kuriomis, gy-vas budamas, pasižyméjo tas žmogus. Jo pavertimas sakmé-se néra suvokiamas kaip géris ar bent nekenkimas pavers-tajam (skirtingai nuo virtimo medžiais, ir, kaip bus matyti toliau, iš dalies ir paukščiais). Tai, kad virtimas arkliais bei jaučiais jau mOsq protéviq sen oj oje religijoje galéjo boti lai-komas bausme, mano ir N. Vélius (Vélius, 1987,187). Tiesa, reikéti| manyti, kad virtimo gyvuliu, kaip bausmés, sampra-
52
ta yra velyvesne nei prieS jq atsekamas visuotino pomirtinio virtimo gyvuliais jvaizdis (Ten pat, 186). Sutinkant su tuo, kad pomirtinis virtimas gyvuliu kada nors galejo bflti suvo-kiamas kaip neutralus dalykas, paprasta zemisko gyvenimo tysa kitame kune, tektq pazymeti, kad sitokia samprata galejo gyvuoti tik gan primityvioje gyvuliq augintojq visuome-neje, ir negalejo issilaikyti tarp zemdirbiq, kur virtimas dar-biniu arkliu ar jauem vargiai ar kq zavetq. Verta demesio tai, kad pasakoje "Sveciuose pas elgety (Dieva,)", (uzrasytoje per penkiasdesimt kartq) aname pasaulyje, kur svecias ma-to mirusiuosius, virtusius avimis, galvijais ir pan., nesimato ne vieno arklio, isskyrus zirgq, kuriuo jis pats atjoja { po-mirtinj pasaulj, tuo metu kai pasakose apie kelion? praga-ran arkliais paverstq ponq vaizdiniai labai dazni. Vadinasi, mirusieji, virt? arkliais, rodosi tik pragare, greta velnio, tuo metu kai su rojaus, Dievo jvaizdziais jie nesiejami. Atrodo, kad iS ide. tradicijos paveldetq tikejimy metempsichoze lie-tuviq proteviai savo pasauleziuron integravo jau gerokai pa-kitusiu pavidalu: virtimas gyvuliu pasakose ir sakmese su-prantamas kaip bausme, nelaime, be da. Tikejimas metempsichoze kaip visuotinu pomirtiniu likimu buvo smarkiai transformuotas (iSliko nepakit^s ar menkai pakito virtimo medziais vaizdinys), ir virtimas gyvuliais imtas aiskinti kaip bausme. Toks supratimas turejo rastis veliausiai gyvulinin-kystes ir zemdirbystes sankirtos laikotarpyje.
Kodel piktos, blogos sielos jsikunija bOtent gyvunuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos rySio su juti-miniu pasauliu, jutimiskumo nastos, neisvengiamai turi at-naujinti rySj su materialia erdve. Tarn reikalingi kQnai. Isei-ti toliau, j pomirtinj pasaulj, tokios veles negali, lygiai taip pat kaip ji| negali patenkinti ir virtimas medziais, per ku-riuos nedorq veliq poreikiai negates buti realizuoti. Mobiles, visais reikalingais organais aprupinti gyvuliq kunai tarn geriausiai tinka. Dar tebekraustant sermenq stalq, tokia ve-le atvyksta prie jo pasirinkti trupiniq, tiesa, dar antropo-
53
morfiniu pavidalu, tačiau po trumpo pokalbio su gyvuoju aiškéja, kad ji virtusi voveraite (LT IV 483). Tokios vélés paprastai nesistengia žmonéms pakenkti, jei ji| smulkias už-gaidas gyvieji tenkina ir jei per jas neveikia velnias. Tačiau bendravimas su jomis sakmése nesyk baigiasi nemaloniai, nedidele apgaule, kartais išgqsčiu.
Kol kas susidOréme su virtimais, kuomet žmones gy-vuliais ar žvérimis paverčia senelis, arba jais virstama po mirties, tačiau ir toliau pasiliekama žemiškoje erdvéje. Tai archainio tikéjimo metempsichoze tradicija - mirusieji nau-jais kOnais gyvena čia pat, Žemés pasaulyje. Tačiau nemen-kas tautosakos sluoksnis kal ba ir apie mirusiuosius, sutin-kamus gyvuliq ir žvérii| pavidalais jau aname pasaulyje. Minétoje pasakoje "Svečiuose pas senelj (DievaJ" žmogus, atvykes j pomirtinj pasaulj, mato kelias avis ar jq bandas. Riebios, graziös ir sočios avys ganosi menkoje žoléje, ant dirvono ar tiesiog smélynuose. O aukštoje sodrioje žoléje besiganančios avys labai sulysusios ir bliauna iš bado. Die-vas atvykéliui šiuos vaizdus paaiškina: riebiosios avys - tai mire. varguoliai, kurie, gyvi búdami, sugebéjo pasitenkinti mažu ir niekuo nesiskundé. Todél dabar jiems gera. O sulysusios - tai godfls, turtingi, šykštús Okininkai, pikti ponai. Tai ypač archaiškas vaizdiniq klodas. Ir gerí, ir blogi mire. virsta avimis, skiriasi tik jq "savijauta". Tokie vaizdiniai -véliau bus matyti, kad jie büdingi ne tik lietuvuams, bet ir indams, alanams, graikams - išties seni ide. archetipai. Regis, pirminis šios pasakos siužeto pagrindas buvo mirusiqjq virtimas avimis. Tautosakoje prie šii| vaizdiniq pridéta ir gausybé kitq, susiformavusiq jau vélesnése epochose. Kartais avis atitinka šunq poros, kur ir vienas ir kitas šuo -mire. žmonés, tik jq likimai skirtingi (LTR 260/279/), kartais minimi tiesiog "gyvuléliaf (LTR 552/926/), galvijq banda (LMD I 126/36/), pulkas (LMD I 806/3/). Tačiau greta tokiq archainiq vaizdiniq, kur ir geri, ir blogi mirusieji virsta tais pačiais gyvuliais, yra ir vélyvesniq, kur virtimas gyvuliais -
54
piktq žmoniq likimas. Po mirties virstama šunimis (LTR 527/5/, 552/926/), karvémis (TŽ V 640-641; LMD I 483/28/), kiaulémis, kuiliais (LMD III 217/556/, I 324/11/), ožkomis (LMD I 503/6/), gaidžiais (LTR 370/281/, 552/912/), antimis (LTR 552/926/), žqsimis (LMD I 503/6/), žalčiais (BLP II 18; LTR 1747/37/), gyvatémis (LMD I 806/3/), varlémis (LMD I 324/11/), briedžiais (LTR 370/281/), netgi pusiau žmogumi, pusiau gyvuliu (EDS 233). Yra sakmiq, kuriose mirusieji išlaiko savo žmogiškajj pavidalq (LTR 198/297/, 421/15, 25, 57/... LMD 1 100/1/, 1806/3/... TŽ V 640-641; EDS 231-232...) -apie jas kalbésime véliau. Kol kas pravartu pastebéti, kad visuose sakmiq variantuose išlaikomas visq mirusiqjq vir-timo avimis motyvas yra bene archaiškiausias, tačiau ir jis jau smarkiai paveiktas pomirtinio atpildo idéjos. Čia vél susiduriama su metempsichozés, kaip visuotino pomirtinio likimo jvaizdžio transformacija, kúri greičiausiai jvyko žem-dirbio sqmonéje. Vél peršasi išvada, kad lietuviq protéviai, neaktualizuodami paveldétos visuomenés metempsichozés idéjos, sulydé jq su bausmés samprata. Iš senojoje ide. kul-turoje glQdéjusiq mitq jie išskyré tuos, kurie pomirtinj jsi-kúnijimq j gyvulius aiškino kaip bausme. arba nesipriešino tokiam aiškinimui. Išlik£ nepakeisti motyvai (pvz., virtimas avimis) buvo suvokiami kaip alegorijos. Gyvuliais virtusiq mirusiqjq perkélimas | anq pasaulj ide. gentyse tikriausiai atsirado metempsichozés sistemos krizés laikotarpiu, greičiausiai sutapusiu su gyvulininkystés ir žemdirbystés san-dura. Ide. mituose pasitaikanti požeminé karalysté su pie-vose besiganančiais galvijais galéjo išgelbéti nuo kultúrq ir civilizacijq stingdančio dorq mirusiqjq {sikunijimo { galvi-jus vaizdinio. Tačiau tai negaléjo išspresti visq problemq. Toks mirusiqjq - gyvuliq kažkur anapusinése pievose vaiz-dinys jau ide. protautés epochoje turéjo búti anachronizmu. Ide. mituose aptinkamas požeminés karalystés su besiganančiais galvijais, kuriuos galima interpretuoti kaip miru-siuosius, [vaizdis. Tačiau tai nereiškia, kad tokj jvaizdj pa-
55
veldeje. baltai bOtinai privalejo aktualizuoti. Metempsicho-zes variantas - virtimas gyvuliais, kiek galima atsekti, baltis-koje pasauleiiuroje funkcionavo tikriausiai tik kaip baus-mes motyvas, ir tokie mimsieji siejami su velniu.
Virtimas pauksciais
Virtimas pauksciais priklauso tarn paciam pasauleziG-ros sluoksniui kaip ir virtimas medzlais bei gyvönais. Ta-ciau virtimo pauksciais vaizdiniai irgi rutuliojasi siek tiek savitu bQdu, tad juos galima aptarti atskirame poskyryje.
(sikünijimas augaluose suprantamas daugmaz stoiskai, perejimas j gyvulius ir zveris suprantamas kaip nedoreliq likimas (virtimas pauksciais paprastai turi tragiskq atspal-vj). Pauksciu (ypa€ gegute, antimi) pavirsta nelaiminga mergele, taciau kartais pauksciu paverciamas ir sventvagis, piktadarys, o kartais - gan paradoksaliai siame kontekste -virtimas pauksciu suvokiamas kaip atpildas uz darbstumq, giedrq budq (vieversys).
V. Kreve-Mickevicius, kalbe da mas apie paukscius - ne-laimingus persivertelius, anksciau buvusius zmonemis, pas-tebi, kad {juos su zymiai didesne uzuojauta, pietetu ziurima pietq Lietuvoje, Dzükijoje nei siauriniuose Lietuvos kras-tuose, kur pauksciq garbinimo neuzsiliko (Kreve-Mickevicius, 1930, 17). Prisiminus V. Kadlubeko liudijimq, galima manyti, kad sitokiam pauksciq kulto intensyvumui pietq Lietuvoje turejo jtakos jotvingiai, ko gero, labiau nei kitos baltq gentys tikeje metempsichoze. Antra vertus, tai gali bu-ti aiskinama ir pietq Lietuvos priklausymu ben dram rytq baltq arealui, kuriame, remiantis N. Veliaus tyrinejimais, didesn^ reiksme. nei kituose arealuose turejo su dangumi, sviesa susij^ vaizdiniai.
Sakmes, kuriose zmones paverciami (pasivercia) pauksciais« Lietuvoje gan daznos (LPK 3131, 3132, 3134-3136, 3142, 3148, 3150). Liaudies dainose su mirtimi dazniausiai
56
siejama geguté. Plačiai žinoma, kad geguté galinti iskukuoti mirtj, nelaim?, likusius gyventi metus. Šis gegutés ryšys su mirties pasauliu tikriausiai nulemtas tikéjimo, kad geguté -tai I paukštj pavirtusi mergina, plg.: "Aš regéjau/ Aukštus kalnus,/ Ant tq kalnq/ Du beržaiČiuV Ant tq beržq/ Dvi gegutes/ BekukuojantV - Mes ne gegés/ Tévo dukros..." (BLTS
I 97). Gegute sakmése dažnai rodosi mergele ar moteris, Dievo paversta paukščiu. Taip gegute paverčiama savo mi-rusio vyro verkusi ir piktžodžiavusi žmona (Krévé-Micke-vičius, 1930, 18-19, 27-28), sünaus ar sunq verkusi motina (Ten pat, 19-20, 20-21), net motina drauge su tévu - tévas tuomet paverčiamas duduku (Ten pat, 21-22), mergelés, ver-kusios berneliq (Ten pat, 22-23; EDS 41), žuvusiq broliq gailinti sesuo (Krévé-Mickevičius, 1930,33; EDS 39-41; BLP
II 13), nelaiminga mergina ar podukra (Krévé-Mickevičius, 1930, 24-26; EDS 41), gegute tampa nelaiminga jsimyléjélé (Krévé-Mickevičius, 1930,28-29) - bernelis tuomet virsta sa-kalu (Ten pat) ar kukučiu (Ten pat, 29-30). Kartais jsimylé-jéliai ar kiti žmonés tokiu pavertimu baudžiami už šventva-gyste., piktžodžiavimq, gobšumq (Ten pat, 27-28,30-34; EDS 44-45; LTR 267/22/).
Lietuviq tikéjimuose reikšmingas paukstis yra gandras, dažnai aiškinamas kaip paukščiu paverstas žmogus (LPK 3131,3132). Prúsq lietuviq tarpe dar XIX a. "daugumas déjo lažybq savo galvq, kad gandrai yra paukščiais paversti žmonés, patek? I šiq bOkl? bandymui ir pamokymui, idant pa-žintq daugel| dalykq, apie kuriuos, neturédami sparnq, né neprijauté" (Lietuvininkai, 1970, 81). Šis tikéjimas nusako-mas ir S. Grünau kronikoje, kur jis tvirtina prüsus tikéjus, jog gandrai kadaise buv? žmonémis (Mannhardt, 1936, 203). Gandras etiologinése sakmése aiškinamas kaip smal-sus žmogus, kadaise nepaklus§s Dievo priesakui ir atidare> lietuviškq Pandoros skryniq - maisq, pilnq šliužq bei vabz-džiq (Krévé-Mickevičius, 1930, 49-51; EDS 34-35; BLPY III 1%; BLP 8; LTR 70 a/1110/ ir t.), kartais tai gan piktas
57
zmogus, dazniausiai moteris, jzeides ar jzeidusi Dievq ir uz tai virtus gandru (Kreve-Mickevicius, 1930,56-57,59-60; MT III 71; EDS 36-37). I lakstingala^ po mirties dievai pavercia nelaimingq jsimylejelj, nusiskandinusj upeje - jo mergele virsta roze (EDS 53-54), lakstingala Dievas pavercia nelai-mingq naslaite. (EDS 54), du nelaimingi jsimylejeliai paver-ciami: mergele - roze, bernelis - lakstingala (MT VII 8, 15, 19, 26, 29). Kregidemis virsta prasmegusiame dvare uzda-ryti nekalti zmones (MT II 98-99), motina netydia pavercia dukrq kregzde (MT II 102), liezuvininke karalait^ Dievas pavercia kregzde (EDS 49-50). Remiantis panasiais moty-vais, zmones pavercia mi zvirbliu ir kregzde (EDS 52), varnu (EDS 64), varna (EDS 82-83), karveliais (Kreve-Mickevicius, 1930, 73-80), linge (Jucevicius, 1959, 117), nykstuku (EDS 58), vanagu (MT II 98-99, 100-102), kalakutu (EDS 46-47), povu (EDS 59), zqsimi (EDS 67), gaidziu ir vista (MT IX 30). Tik vieversiu dievq paverciamas linksmas Qki-ninkas - uz savo darbstumq ir giedrq budq (EDS 65).
Turint pries akis siuos duomenis, galima isskirti kelias pagrindines zmoniq virtimo pauksciais priezastis. Dazniausiai pauksciu zmogq pavercia Dievas senelis • uz jzeidimq, sventvagyst^, nepaklausymq, sykstumq, godumq ir pan., -sitokiais motyvais sakmese paremtas daugelio pauksciq at-siradimas. Kitose sakmese teigiama, jog pauksciais virsta mirusiq gailintys zmones (ypac { gegutes) arba patys miru-sieji (gegute, lakstingala). Atskiras motyvas - etiologines sakmes apie gandrq, lietuviskasis Pandoros skrynios mito variantas. Be abejo, ir tais atvejais, kuomet zmogq pauksciu pavercia Dievas, ir tuomet, kai zmogus pauksciu virsta po mirties ar tebegyvendamas, susiduriame su archaines pa-sauleziüros fenomenais; krikscionybes jtaka jq formavimui-si nejmanoma. Kita vertus, krikscionybes jtaka galima jq funkcionavimo srityje - ji gali paveikti konkreciq to motyvo perteikimo formq (ypac kuomet zmones pauksciais paverciami uz sventvagyst? krikscioniskojo tikejimo poziüriu),
58
tačiau néra pagrindo šitokios jtakos absoliutizavimui - ji nebuvo lemiama. Kitas klausimas - ar šiais atvejais susi-duriama su metamorfozémis (žmogaus "natüraliu" virtimu pauksčiu, kuomet nekalbama apie žmogaus mirtj), ar su ti-kéjimu metempsichoze (kuomet žmogaus vélé po mirties pe-reina j paukštj). Atskirais atvejais abejoniq nekyla, nes žmogus aiškiai pere i na j paukštj po mirties. Tačiau etio-loginése sakmése sutinkami persivertimai gana panašus j metamorfozes.
Reikia pastebéti, kad tokios metamorfozes jvyksta ne kasdienéje aplinkoje: pauksčiu žmogus virsta ekstremalioje, ribinéje situacijoje - mirus, žuvus jo artimajam, kuomet liü-dinti sesuo, tévai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi toliau, ji{ liQdesys pernelyg stiprus. O juk lietuviai tiki, kad mirusiojo ilgéjimasis, jo šaukimasis, ilgas jo verkimas at-neša liQdnas pasekmes: tiek mirusysis kenčia dél to (BLV 113; BDŽ 28-29; LTR 284/604/, 294/10, 21/, 539/8/; LMD 1 538/6/), tiek bédq prisišaukia ir patsai liüdintysis, nes ap-verkiamas velionis gali pasiimti sau brangq žmogq (BLV 107-108, 261-263; BLPY II 59; BLP II 113; BDŽ 29-32), bet koks mirusiojo kvietimas apskritai labai pavojingas (plg. LPK 365 B). Tad aptariamoji mergelés-gegutés situacija yra ekstremali ne vien emociniu požiuriu, - tai sqmoningo tabu laužymo, mirusiujq ir mirties šaukimosi situacija. Jos erd-véje jvykusi metamorfóze ir reiškia mirtj - mergelé pereina j mirusiujq pasaulj, virsdama gegute, t.y., čia reiktq jžiuréti metempsichozy. Tai, kad sakmése aiškiai nepasakoma, kad gegute virtusi mergelé virto ja po mirties, matyt, sqlygota pasakotojo vidinés cenzüros - tai jau krikščioniškosios pa-sauléžiúros jtaka pasakojimo formai, tačiau ne vidinei str-uktürai. Dievo jžeidimo atveju ir vél susiduriama su mirties situacija - apie tai bus kalbama žemiau.
Gegute virtusi mergelé pereina j naujq erdvy: "Kukavau rytay Ir vakaréljy Nieks negirdéjo/ Né nesuprato..." (JLD III 1242), kurí, kad ir búdama šiapus, jau nebesusiliečia su
59
žmoniq pasauliu, t.y., tai mirusiqjq erdvé. Tokie virtimai i gegutes ir augalus lietuviq dainose eina greta ir yra panašus (JLD III 1243-1246, 1250, 1251, 1256, 1259, 1261,1263) - šie vaizdiniai tampriai susije. Virtimo augalais ir paukščiais motyvai atsieti nuo virtimo gyvuliais motyvo - jokioje dai-noje neminimi mirusieji, virt? gyvuliais ar žvérimis, nors jie - dažni sakmiq personažai. Daina, budama šviesaus, dangiš-kojo pasauléžiúros poliaus segmentu (daina - diena - Die-vas), negali minéti kitos, priešingos erdvés bútybiq. Augalais virsta žmonés, nenusiženg£ doroviniams priesakams, dainose minimi paukščiais virte^ žmonés - tai nelaimingieji, išsiverke. sau mirtj, kartais - nelaiku mire. (mergelés), be-daliai, o gyvuliais paprastai virsta nedoréliai. Retkarčiais ir etiologinése sakmése, kuriose minimas virtimas paukščiu, sakoma, jog taip atsitiko už bausme. - iššauktq kokio nors nusižengimo; atrodytq, tokj manymq apsprendé virtimo gyvuliais vaizdiniai. Dainose, kaip minéta, išsaugojusiose daug archaiškqjq pasauléžiúros sluoksniq, virtimai paukščiais neinterpretuojami kaip bausmé. Galbút kadaise buvo manyta, jog tam tikrais paukščiais paverčiami žmonés už savo gerq gyvenimo bůdq (plg. vieversys). Tačiau tokie aiš-kinimai Lietuvoje nebuvo populiarus.
Paukščiais virte^ mirusieji sutinkami ne tik žemiškoje erdvéje, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Taip atsitinka ne vie-name pasakos "Svečiuose pas senelj-Dievq" variante. Pomirtiniame pasaulyje besilankantis žmogus mato mirusiuosius ir paukščiq pavidalais. Jie fvardijami tiesiog paukščiais (LMD I 483/28/), varnomis, juodvarniais, balandžiais, gand-rais (Vélius, 1987, 169), zqsimis (LMD I 503/6/), antimis (LTR 552/926/; žr. Vélius, 1987, 169), gaidžiais (LTR 370/281/, 552 /912/). Tokie virtimai gali búti gretinami su ap-silankiusio pomirtiniame pasaulyje pastebima gausybe pau-kščiq, kuriq kilmé pasakoje neakcentuojama. Paukščiais pavirtusiq mirusiqjq likimas pomirtiniame pasaulyje nesis-kiria nuo gyvuliais virtusiq mirusiqjq likimo - žqsimis, gai-
60
dziais virt? mirusieji nuolatos pesasi; geri parapijonys ir ji| ganytojas, virt? pauksciais, ciulba didelio medzio sakose, o blogi - pesasi. Virtimas pauksciais cia, ko gero, nenusako ypatingo mirusiqjq likiirio: ir pauksciq, ir gyvuliq vaizdi-niais sioje pasakoje iliustruojama pomirtinio atpildo ideja. Kaip mineta, tokie "pamokomi vaizdai" bQdingi ide. tautoms - tai reiskia, kad jq formavimosi laikmetis turetq priklausyti bendrai ide. epochai.
2mones, po mirties virte, pauksciais ir pasilike, zemis-koje erdveje - archaiskas vaizdinys, taciau jis buvo nuolat aktualizuojamas. To neatsitiko su velyvesniu pauksciq-mi-rusiqjq pomirtiniame pasaulyje vaizdiniu, kuris, matyt, buvo jimtas I pamokomq vaizdq" schemy. Taciau dar galima atsekti kai kuriuos pauksciq-mirusiqjq vaizdinio perkelimo j anq pasaulj pedsakus.
Mirusieji pomirtiniame pasaulyje jsivaizduojami kaip pauksciai. Taciau ankstesnis, genetiskai pirmesnis greiciau-siai yra ne zemiskoje erdveje pasiliekancio paukscio-mi-rusiojo, o mirusiojo, virtusio vandens pauksciu, vaizdinys. Dazniausiai tai antis ar gulbe. Lietuviq pasakose naslaite po mirties virsta antele. Pasakoje "Naslaite ir raganiükste" ra-gana fstumia naslait? | vandenj (t.y. nuzudo), ir mergaite virsta antimi (LPK 403 A), pasakoje "Antimi pavirtusi mergele (Sigute)" naslaite, sudegusi zarijq duobeje, karvei pa-laizius pelenus, virsta antele ir isskrenda j misky (LPK 453). Kartais ragana tiesiog pavercia moterj antimi (LPK 450). Panasiq motyvq galima aptikti pasakoje "Mergele -gulbe" (LPK 404) ir kt. Siuo atveju svarbus bendras tokioms pasakoms motyvas: mergele po mirties virsta bütent vandens pauksciu - antimi ar gulbe. Virtimas vandens pauksciu reiksmingas, ypac turint galvoje ide. tautoms büdingy ti-kejimy, kad mirusiqjq pasaulis yra uz vandens (upes, ezero, mariq) bei senajj baltq paprotj laidoti mirusiuosius van-denyje. Pasakose antele ar gulbe virstama per ugnj (Sigute sudega zarijose; mergele gulbe virsta, sudeginus gulbes is-
61
naraj, o veliau pasakose minimas vanduo arba miSkas, taip pat daznai jsivaizduotas kaip riba tarp gyvqjq ir mirusiqjq pasauliq (ir. Velius, 1982). Mirusiojo patekimas j vandenj turetq reiksti, kad jis jau jzengia j ribinj pasaulj, skiriantj mimsius nuo gyvqjq, ir, tapes antimi ar gulbe, gali tq ribq jveikti.
Salia archaisko perejimo "uz vandens" motyvo pastebi-mas, matyt, velyvesnis skriejimo j anapus vaizdinys - j kitq erdve. kai kuriq pasakq herojus perskrenda ant paukscio nugaros, taciau atrodo, kad tai is esmes tas pats kelias, kadangi tokiais atvejais keliauninkui apacioje plyti marios. Vis delto perplaukimo motyvas, ko gero, yra senesnis nei perskridimo, kadangi daug ankstyvesni vaizdiniai, miru-siuosius siejantys su chtonine erdve.
Laikini jsikünijimai ir atgailaujancios sielos
Kaibant apie medziuose jsikuriancias veles, buvo pas-tebeta, kad tai suprantama kaip laikinas veles likimas. Tq pat{ galima pasakyti ir kalbant apie kai kuriuos mirusiqjq, jsikünijusiq gyvünuose vaizdinius - jie, ypac priristi ar pris-irise. prie savo saugojamq lobiq, islaisvinami, tokj lob| is-kasus. Panasiai ir pasakojimuose apie paukscius - nesyk po mirties gegute virsta mergele, t.y., zmogus, neisgyvenes sau skirto laiko ir turjs tuos sau metus isbuti 2emeje. Kitaip yra, kai kalbama apie augalais ar gyvünais virtusius mi-rusiuosius, esancius aname pasaulyje: is visko sprendziant, neatrodo, kad tokiam buvimui yra kokia alternatyva. Laikini jsikünijimai - 2emeje pasiliekanciq mirusiqjq dalia. "Dü-sios pakütavoja ant zemes: vienq düsios pakütavoja akme-nyse, kitq medziuose, skenduoliq - vandenyje" (BMIL 105). "Sielos, kurios patenka j skaistyklq, klajoja po visq pasaulj: vienos apsigyvena medyje ar vandenyje, kitos prie namq arba namuose, ugnyje. Isgyvenusios tarn tikrq laikq, grjzta j dangq" (BMIL 101). Pabreziama, kad velei netenka 2emeje
62
klajoti amžinai: "kai atpakütavoja savo metu. skaičiq, tai ir baigiasi jos žemés kelioné" (BMIL 101). Tokia sielos búklé vadinama kalějimu (LTR3559/10/). Kartais iškylantis "skai-styklos" (vaizdis ne visuomet yra neabejotinai krikščioniš-kosios pasauléžiuros segmentas. "Metq skaičius" paprastai taikomas ne kažkokiam metq skaičiui [ skaistyklq nutrem-toms sieloms, o visq pirma - nelaiku mirusiems, nusižudé-liams, nužudytiems (BMIL 102; BLV 136-139). Miř? prieš laikq vis delto turi atbüti sau skirtus metus, o kadangi tokia siela turi jgauti künq, ji pereina, tarkime, j paukščius. Ne-krikščioniškq substratq nurodo jau pati atgailavimo vieta -Žeméje; tai žemiškoji, o ne transcendentiné erdvé. Bet nelaiku, ne savo mirtimi mirusiq žmoniq, toks likimas tikriausiai lauké nepalaidotq arba palaidotq ne su visomis prideramo-mis apeigomis (žr. Straubergs, 1957,212-213). Mirusieji, dél vienos ar kitos priežasties nepalaidoti, nerimsta, prašydami tai padaryti (LPK 3590; BLV 135-137, 140-141 ir kt.). Tokj tikéjimq, matyt, be reikalo A. Bruckneris aiškina kaip dva-sininkq mokymq (Brückner, 1918,141) - vargu ar krikščioniq dvasininkai galéjo taip mokyti, toks tikéjimas - sena ide. tradicija; dar orfikai teigé, kad net gero žmogaus siela, jei tasai nebuvo tinkamai palaidotas, negali büti priimama j Hadq (Maas, 1895,236); pig. lietuviq tikéjimq "Jei žmogaus künas nepalaidotas, dvasia jo, nors jis ir teisingiausias botq buves, ramybés neturédama, trankosi naktimis, vadinasi, kartais ir kq pikto gyviems padarydama" (BLV 137), todél suprantamos tampa ir kuršiq mirusiqjq apraudojimo apei-gos, kurios sustabdé puolimq gana sékmingu jiems kovos metu (Mannhardt, 1936,33). Apibendrindamas tokius ir pa-našius atvejus, J. Balys teigia: "Liaudis tiki, kad vélei dar ilgai tenká pasilikti šioje žeméje" (Balys, 1966,86).
(sigaliojant krikščionybei, tikéjimo metempsichoze sis-tema jau buvo gana apirusi, pvz., buvo manoma, kad Žeméje laikinai pasiliekančios tokios sielos, kurios dél vienq ar kitq priežasciq dar negali jeiti j pomirtinj pasaulj. Jos
63
dažniausiai tapdavusios medžiais, arba klajodavg jvairiais pavidalais, apsistodamos jvairiausiose vietose, tačiau blogq žmoniq sielos "žvérédavo toliau", taip V. Kadlubeko liudi-jimu, jotvingiai sielos jsikünijimq j gyvQnus suprato kaip bausmy. Véliau, krikščionybés jtakoje, tokios vélés gyvuliq pavidalais priartéjo prie pragaro jvaizdžiq (su velniu jos, matyt, sietos ir anksčiau), o vélés, laikinai pasilikusios Že-méje kitais pavidalais, buvo gretinamos su skaistyklos jvaiz-džiu.
Atskiras tikéjimq metempsichoze atšvaitas - tai tikéji-mas, kad mirusiojo siela "pereina ( medj ar gyvulj tik trečioj dienoj po mirties ir vél po trijq dienq grjžta atgal" (BMIL 95), - tam tikra a bej oné kýla, méginant suprasti, kurgi bü-tent tokia siela grjžta. GalbQt š| klausimq paaiškintq kitas tikéjimas, kur tas pats grjžimo terminas taikomas sielos iš-keliavimui \ dangq nusakyti (BMIL 101). Panašus slavq tikéjimas, kad po mirties siela išlekia iš kuno ir iki palaido-jimo paukšteliu skrajoja nuo medžio prie medžio (Hanuscli, 1842, 407) - visai tikétina, kad, nepalaidojus ar palaidojus netinkamai, jai taip ir tektq skrajoti. GalbQt toks jsitikini-mas sietinas su germanq tikéjimu, gyvavusiu dar krikščionybés epochoje, - tikéta "dviguba" žmogaus mirtimi - antroji ateina tik tuomet, kai suyra velionio palaikai, t.y., kartais po geroko laiko tarpo (Kosman, 1981,31).
Tikéjimq metempsichoze baltuose sklaida
Iš turimq duomenq galima pastebéti, kad tikéjimai metempsichoze, atsekami lietuviq pasauléžiúroje, gan kom-plikuoti - čia susilydé jvairiq laikotarpiq pasauléžiúros, ir šis susilydymas XIX-XX amžiuose, iš kuriq mus pasieké didžioji dauguma užrašytos tautosakos, buvo pats pain-iausias: čia ir ide. protautčje susiformavy vaizdiniai, sietini su bendražmogišku sielq keliavimo jvaizdžiu, ir krikščio-
64
niški motyvai, ir skirtingais laikotarpiais jvairiai interpre-tuoti pagoniški sielq keliavimo mitai. Méginant iš šios sani plai kos išskirti svarbiausius tikéjimo metempsichoze sl-uoksnius, reiki a turéti omenyje, kad grynu pavidalu, tokiu, kokiu juos galima teoriškai rekonstruoti, sielq keliavimo vaizdiniai neegzistavo: jie visuomet buvo persipyne. su gre-timais vaizdiniq kompleksais, jiems dare jtakq ir kaimy-niniq tautq pasauléžiura, ir pagal geografínes opozicijas strukturuotas mqstymas, skirtingq visuomenés sluoksniq pasauléžiura, pagaliau individuali ir kolektyviné žmoniq reakcija j okultinius fenomenus, ir pan. Todéf universaliq modeliq "atkurimas" išsyk pasmerktas: niekuomet negalés apimti teoriné rekonstrukcija visas, tq ar kitq vaizdiniq kompleksq nulémusias sqlygas. "Atkurti" tokj model} reikštq ji dirbtinai konstruoti. Tad žemiau bus tiesiog siekiama išskaidyti turimus duomenis, išskiriant vaizdiniq sluoks-nius nuo archaiškiausiq, giliqjq, iki naujesniqjq, esančiq pačiame paviršiuje, ir sis darbas nebus vadinamas reko-nstravimu, nes tukstantmetés pasauléžiQros rekonstrukcija vargu ar jmanoma. Galima paméginti tik sklaidyti turimus duomenis, juos atrinkti. Neatrodo, kad evoliucionavimas butq esminis religijos bruožas - čia tokia prielaida ir re-miamasi. Religija gali kisti, skleisdama savyje slypinčias potencijas. Taip bus suprantami ir su sielq keliavimu su-sijusiq vaizdiniq kompleksai. Pats vélyviausias vaizdinys nebus tobulesnis už patj archaiškiausiq: susidarius tam tik-roms sqlygoms, jiedu lengvai gali susikeisti vietomis. Vé-lyvesniuose ide. tautq religijq sluoksniuose analizuojami motyvai gludéjo jau senosios ide. protautés mituose. Trans-cendencijon einama per pacius [vairiausius šifrus ir dél žm-ogaus padéties pasaulyje specifíkos né vienas šifras ikikrik-ščioniškose religijose néra tobulesnis už kitq:
Pirmasis tikéjimq metempsichoze sluoksnis -
65
tai tikéjimas visuotiniu mirusiq persikQnijimu \ gamtos künus - augalus, gyvQnus ir pan. Tai tikéjimas, nežinantis pomirtinio atpildo i dej o s - bent jau turími duomenys ne-leidžia manyti kitaip. Sis labai archaiškas tikéjimas buvo išplite> visame ide. pasaulyje nuo Indostano iki Airijos, nuo Graikijos iki germanq ir baltq genčiq. Tikriausiai tok| tikéjimq indoeuropiečiai paveldéjo iš bendražmogiškos sqmo-nés budimo laikq ir jis negali búti laikomas specifíniu ide. tikéjimu, nes liudijimq apie tikéjimq sielq persikünijimu randama visame pasaulyje. Miglota sielos nemirtingumo nuojauta realizuota atitinkamai savo miglotumui - žmogiš-kasis gyvenimas pratesiamas pasvaigusioje gyvuno sieloje.
Lietuviq pasauléžiuroje išliko šio bendražmogiško jude-sio pédsakai. Praktiškai nepakitusiu pavidalu šiq visuotinio pomirtinio persikOnijimo idéjq išlaiké lietuviq dainos bei raudos, kuriose kal ba m a apie mirusiojo virtimq augalu ar paukščiu. { augalq ar paukštj virsta kiekvienas mirusysis, ir tai néra nei atpildas, nei bausmé - tai tiesiog sielos gyvenimo tqsa, sielos nemirtingumo sqlygota neišvengiamybé. Tam ti-krais atvejais dar galima kalbéti apie vos ne vos jžvelgiamus kadainykščio tikéjimo visuotiniu virtimu gyvuliais atšvaitus (tai daugiau liečia pomirtinj virtimq avimi ar galviju). Toks virtimo gyvuliais vaizdinys, galéjes funkcionuoti gyvuliq au-gintojq kultúrose, véliau labai smarkiai išblésta - veikiau-. siai tai atsitinka, pereinant iš gyvuliq augintojq i žemdirbiq pasaulj. Šiam pirmajam sluoksniui priklausytq ir mirusiq-jq-gyvuliq požeminése pievose, ar tiesiog gyvuliq, esančiq už gyviesiems nejveikiamos ribos, motyvas. Lietuviq tikéjime jis sutinkamas, bet jo aktualizavimo pédsakq bemaž néra.
Antrasis tikéjimq metempsichoze sluoksnis -tai tikéjimas pomirtiniu atpildu, patiriamu jsikünijus gyvosios gamtos kOriniuose. Matyt, okultiniq fenomenq ste-béjimas bei žmoguje suaktyvéj$s dorovinis pradas émé ne-besiderinti su senuoju visuotinio pomirtinio lygiavinio per-
66
virtimo jvaizdziu. 2mogus erne suvokti pomirtinio atpildo idejq. Virtimas medziais siuo metu nera transformuojamas atpildo idejos sviesoje, bet ji smarkiai paveikia virtimo gy-vuliais vaizdinj. Lietuviq tautosakoje tq atspindi sakmes apie zmogq, jzeidusj Dievq ir jo paverstq gyvuliu ar pauksciu. Siame sluoksnyje saknijasi ir sakmes apie gyvQnq pavidalais besirodancius mirusiuosius. Pomirtinis gyveni-mas aname pasaulyje (kol kas nera galimybiq aiskintis, ar jis gretintinas su gyvQnais virtusiq ir zemiskoje erdveje pa-silikusiujq gyvavimu) irgi kinta. Mirusieji anapus tebejsi-vaizduojami gyvuliais, taciau ir virt$, pvz., avimis, jie gauna skirtings atlyg|, atsizvelgiant j tai, ko jie nusipelne zemis-kame gyvenime. Aname pasaulyje gyvQnais tebesirodantys mirrsieji paprastai baudziami jau konkretiomis bausme-mis • jie vaizduojami besipesanciais gyvQnais, amzinai alks-tantys, istrosk^. Siame sluoksnyje pomirtinis atpildas, pati-riamas jgavus gyvQnq pavidalus, jau paremtas atlyginimo uz gera ir bausmes ut pikta principals.
Trecias tikejimq metempsichoze sluoksnis -dazniausiai susijes su tikejimais j klaidiiojancias sielas. Mirusieji, nusipelne; geresnio gyvenimo, iSkeliauja anapus, o zemiskoje erdveje lieka nedorelfai, jsikQnije. gyvQnuose, ar nelaimingieji, del vienos ar kitos priezasties negalintys at-sidurti pomirtiniame pasaulyje ir jsikQnijantys pauksciuose bei augaluose, taip pat zmones, neisgyven? jiems skirto laiko, nepalaidoti ar palaidoti netinkamai. Tokie tikejimai budingi daugeliui ide. tautq, ypac jie ryskOs graikq tikejime.
Ketvirtasis tikejimq metempsichoze sluoksnis -jau susijes su krikscionybes jtaka. Jj atstovauja tikejimai medzmose, gyvQnuose ar pauksciuose atgailaujanfto-mis sielomis. Sio sluoksnio vaizdiniai susije, su skaistyklos jvaizdziu. Atgailaujancios sielos praso ut jas pasimelsti, at-likti tarn tikrus darbus, kuriq nenuveikus, rysys, prikaus-
67
tantis jas prie žemiškojo pasaulio, nebus nutrauktas. Mi-rusieji, už bausme. jgave. gyvuliq kunus, imami sieti su pra-gam.
Reinkarnacija?
Kol kas šio klausimo vengta - pernelyg maža duomenq, kad butq galima teigti baltus (lietuvius) kadaise tikéjusius ne apskritai sielq persikünijimu, bet konkrečiai manius, kad po mirties galima atgimti naujo žmogaus kuně. Toks tikéjimas čia, sekant K. G. Jungo apibréžimu, jvardijamas reinkarnacija (Jung, 1976, 128), - labai komplikuotas. Jau minéta, kad W. Wundtas tokj indq tikej i m q laiko vélyvu reiškiniu, atsiradusiu kaip filosofiniq spekuliacijq padarinj (Wundt, 1923,396-400). Tokia mintis išties peršasi. Senovés graikq fllosofas Empedoklis pasakoja: "Jau as kadaise bu-vau berniuku ir taipogi mergaite/ Ir medeliu, ir paukščiu, ir žuvim nebylia vandenyne" (cit. iš filosofijos istorijos... 1977, 78 - verte RJVlironas). Savo reinkarnacijq anamnéz? patei-kia Pitagoras (Diogenas Laertietis VIII 1,4-5, cit. iš JXno-reH Jla3pTCKHH, 1979, 333). Patsai Pitagoras graikams pirmasis pareišké, kad siela keliauja neišvengiamu ratu, pa-eiliui gyvendama tai vienq, ta i kitq gyvenimq (Diogenas Laertietis VIII 1,14, cit. iš Ten pat, 336). Prisiminus Platono "Valstyb?", kitus graikq mqstytojus, galima prieiti išvados, kad reinkarnacija žino tik filosofiniai mokymai. Tačiau reinkarnacija atmena ne tik patys graikq išminčiai, bet ir niekuomet saves mqstymu nevargine, keltq didvyriai. Jie, Diodoro liudijimu, tikej?, kad jq sielos po tam tikro laiko vél grjžta | gyvenimq, tačiau jau kituose kQnuose (cit. iš Schlette, 1980,142). Airiq legendose minimi žmonés, gyvene. elnio, kitq gyvúnq, galiausiai - žmogaus gyvenimq (Ten pat, 142). Sagoje "Meilé Etainai" pasakojama, kaip pas moterj ateina žmogus, teigiantis praeitoje inkamacijóje buv?s j os výru (HCM3,677). O Vincentas Kadlubekas mini jotvingiq
68
t i kej i m q pomirtiniu peréjimu j kitus kunus, žmoniq ir zverili, priklausomai nuo žmogaus nuopelnq (Mannhardt, 1936, 14). Galbut toks tikéjimas, žadantis žuvusiam kariui atgimimq naujam, narsaus, turtingo vyro, gyvenimui, nu-lémé ir ypatingq jotvingiq ka ringu m q. J. Dlugošo liudijimu, jotvingiai buvo be galo karingi ir taip troško šlovés bei ainiq atminimo, kad dešimt iš jq tarpo kovojo su šimtu priešq (Dlugosz VII, 1974, 178). Jie kaudavosi iki paskutinio vyro -net Dlugošas, nejautes pagonims ypatingq sentimentq, ap-rašydamas jotvingiq kovas su Boleslovo Droviojo kariauna, sako, kad šie kov^si su "stebétinu ryžtu" - net žuvus jq ku-nigaikščiui Komatui (atviroje kovoje suvarstytas durklais), išretéjus jotvingiq gretoms, jie kovési toliau, kol visi žuvo (Ten pat, 179). J. Dlugošas rašo, kad toks jq büdas atvedé jotvingius j pražutj, nes jotvingiai niekuomet nesitraukdavo iš nelygios kovos, nebégdavo, ir gausesni priešininkai išžudé bemaž visq tautq (Ten pat, 178). Netgi jotvingiq žodis "mard" - "žmogus" kalbininkq siejamas su lietuviq "marus", "marinti" (merdéti, mirti) ir galbut turéj^s pirmykšt? prašme, "mirtingas" (Zinkevičius, 1985, 76).  Tokia metafiziné orientacija mirties link, |sigaléjusi netgi kalboje, gali büti siejama ir su kažkokiu ypatingu tikéjimu pomirtiniu likimu. Siuo aspektu jdomi ir archeologiné medžiaga. {kapiq déji-mas siejamas su tikéjimu, kad mirusysis pereina j anq pasaulj ir visa tai arba pravers jam anapus, arba padés išvengti mirusiojo grjžimo prie jo paliktq kadaise jam bran-giq daiktq. {kapiq išnykimas galétq büti a**gumentu tiké-jimo metempsichoze ir - iš dalies - reinkarnacija naudai. Pasirodo, jotvingiq kapinynuose, apie V a. po Kristaus jsivy-ravus deginimo paprociui, {kapiq palaipsniui mažéja, netgi laidojant aukštesnio socialinio luomo atstovus. Šio proceso pabaigoje jkapés bemaž išnyksta (Jaskanis, 1964, 56-57). Pažymétina, kad kitur, atsiradus deginimo paprociui, taip neatsitinka. Tuo metu Užnemunéje, IV a. jsigalint deginimo paprociui, jkapiq labai sumažéjo, o dalis kapq - visai be
69
jkapiq (Michelbertas, 1986, 75). Tai - jotvingiq gyventos teritorijos. Tad, gretinant V. Kadlubeko, J. Dlugošo, archeo-logijos duomenis, galima kelti klausimy dél jotvingiq tikéji-mo reinkarnacija. Čia dera ir tai, kad pietq Lietuvoje, kaip minéta, tikéjimo metempsichoze pédsal ai daug ryškesni, pvz., daug populiaresni pasakojimai apie žmones - persiver-télius (Krévé-Mickevičius, 1930, 17). Galbfit tai išties jot-vingii| substrato [taká.
Prúsai žinojo "atgimimo", "naujo gimimo" terminy - et-gimsannien (Tonopoe, 1975 1,104) - neaišku, ar šis žodis archaiškas, galbüt susifcs su tikéjimu metempsichoze ar reinkarnacija, ar naujadaras, vartotas krikščioniškoms syvo-koms nusakyti. Tai, kad tikéjimo reinkarnacija pédsakq galima ieškoti ir lietuviq tikéjimuose, jrodo L. Jucevičiaus užrašytas paliudyimas, kad žmonés tiki šiksnosparnj esant atgailaujančio blogo mirusiojo véle, kúri šikšnosparnyje at-gailauja 300 metq. Tam laikui praéjus, ji vél jsikünija kokia-me nors velionio palikuonyje, bet tuomet ji jau yra teisaus vyro siela. Todél proanOkai visados bOna daug geresni už savo prosenelius (Jucevičius, 1959, 154). Galbüt tai galima bütq sieti su tuo, kad petelišké vadinama "dušele" (TŽ I, 104).
Užuominas apie tikéjimy reinkarnacija galima jžiuréti kai kuriose sakmése apie laumes: taip mažas laumiukas vie-nysyk prasitaria: "yžuolas turí tris šimtus metq, o jo atžala šimty metq, aš gi esmi tris ka us senesnis..." (BLP II, 199). V. Bagdanavičius, atkreip^s dé .esj \ šj laumiuko pasakymy, taria, kad to niekaip kitaip neišaiškinsi, kaip tik taip, kad laumiukas gyvena jau neb< irmy karty (Bagdanavičius, 1982, 41-42). Tačiau šis posa. s galétq paliudyti, jog lietu-viams buvo žinomi reinkarnaci j os principai apskritai, o ne kad konkrečiai funkcionavo toks tikéjimas, kadangi laumés yra transcendentinés esybés ir tai, kas tinka joms, nebutinai galioja ir žmogui.
Galbüt su reinkarnacija sietinas ir anksčiau minétas ti-
70
kéjimas, kad vélé po savo jsikunijimo medyje ar gyvulyje "grjžta atgal" (BMIL 95,101), iš visko sprendžiant, \ dangq. Tačiau grjžti tegalima ten, iš kur išeita. Tikéjimas vélés "grjžimu" i dangq reikštq tikéjimq sielos preegzistencija. Tai savaime reikšmingas dalykas, galimas interpretuoti ir tiké-jimo reinkarnacija šviesoje. Iš principo tokia samprata ("grižimas") bOtq artima platoniškajai versijai. Prie jos dar teks sugrjžti véliau.
Tačiau kol kas pakankamo pagrindo teigti baltus (ir lietuvius) tikéjus reinkarnacija néra: visi pateikti liudijimai ir duomenys gali buti aiškinami ir kitaip. Vis delto, regis, pavyko parodyti, kad klausimo, ar buvo tikima reinkarnacija, kélimas yra pagrjstas.
71
III. Velnio kontroliuojamo "už vandens", "už pasaulio ribos" esančio bei požeminio pomirtinio pasaulio (vaizdžiai senovés lietuviu; pasauléžiuroje
Sovijaus mitas
Kaibant apie tikéj i mq metempsichoze, pastebéta, jog lie-tuviq pasauléžiuroje aptinkami mirusiqjq augalq bei gyvü-nq pavidalais "perkélimo" ( anq pasaulj pédsakai. Remiantis vien tik medžiaga, susijusia su tikéjimu metempsichoze, šunku aptarti šitokio transcendavimo aplinkybes. Gahmas daly kas, mirusieji, jgave^ gyvuliq pavidalus, buvo pamažu "stumiami" už sukultúrinto pasaulio ribos, už toms ar ki-toms gentims žinomos oikumenos, ir ten jkurdinami. Budami kaž ku r toli", tokie gyvuliq pavidalo mirusieji buvo ap-saugoti nuo Okinés gyvqjq veiklos, o drauge netrukdé ir gyviesiems. Tačiau toks transcendavimas téra tik teoriné valga. Sklaidant su metempsichoze susijusiq medžiagq, toks procesas atrodo nesunkiai jžiurimas. Tačiau galimas ir ki-tas paaiškinimas: kad gyvuliq pavidalo mirusieji buvo "per-kelti" ( anq pasaulj tik tuomet, kai sužinota tokj pasaulj apskritai egzistuojant. Iki to laiko mirusieji galéjo büti jsi-küre, "čia ir dabar esančiuose medžiuose ir gyvünuose. Ir vienu, ir kitu atveju retrospektyviai bütq galima atsekti ly-giai taip pat atrodantj vyksmq; tačiau jo priežastys vis délto gali büti skirtingos. Klausimq galima bütq išspr^sti, išsiaiš-kinus, ar pomirtinio pasaulio kaip transcendentinés erdvés, nuo gyvqjq atskirtos ne geografínio nuotolio, o visiškai kitq erdvélaikio dimensijq, samprata galétq savaime atsirasti, "užpasauline/' erdv^, jsivaizduojamq kaip fízinés erdvés dal j, nukeliant kaskart vis toliau, sykiu su besiplečiančiomis oi-kumenos ribomis. Deja, atsako | šj klausimq vargiai galima tikétis. Matyt, tektq apsiriboti, tariant, jog ir iš tikéjimq metempsichoze sistemos buvo jmanoma išsiveržti j iš prin-
72
cipo kitokios, specifínés "užpasaulinés" erdvés sampratq, kol kas nuošalyje paliekant klausimq, ar "kitokios" erdvés supratimas atsirado savaime, ar Jvykus esminiam pasaulé-žiúros lúžiui, pasirémus genialia religiniq reformátori q jž-valga. Jei, kaip minéta, tikéjimq metempsichoze nagrinéji-mas rodytq pirmojo teiginio pagrjstumq, tai tikéjimo "užpasaulinémis" pomirtinio pasaulio erdvémis nagrinéji-mas išsyk atskleidžia didele, antrojo varianto tikimybf.
Pradedant kalbéti apie senovés lietuvii| tikej imq "kitame pasaulyje" pratesiamu žmogaus gyvenimu, išsyk susiduria-ma su Sovijaus mito problema.
Ji prasideda nuo to, kad 1261 m. nežinomas vakarq Ru-sijos metraštininkas, tikriausiai, dvasiškis, perrašinédamas bizantiškq Jono Malalos kronikq, sudarytq Vl-ame amžiuje, nepasitenkino joje buvosiomis žiniomis ir nuo savys pridéjo kai kuriuos, daugiausia slavus liečiančius, dalykus. Tačiau viename intarpe yra labai svarbi žinia apie plačiai baltams žinomo minisiuju deginimo papročio jvedimq. Šis iš esmés vienintelis müsij dienas pasiekes baltiškas mitas liečia did-žiai svarbiq senovés baltq pasauléžiúros dal| - mirusiujq deginimo paprotj bei tikej imq pomirtiniu gyvenimu.
Žemiau pateikiamas tikslus Malalos kronikos intarpo vertimas (verte B. Sa v u kyna s ir J. Tumelis, cit. iš Vélius, 1988, 58; originalai paskelbti W. Mannhardto ir A. Mier-zynskio sudarytuose šaltiniu. rinkiniuose, žr. Mierzynski, 1892,127-129; Mannhardt, 1936,57-59).
Pasa koj i mas apie tokj pagoniškq paklydimq, kad jie Sovijq
Dievu vadina
Sovijus buvo žmogus. Pagave> laukinj šernq, išémes iš jo 9 blužnis, jis davé jas iškepti savo pagimdytiesiems. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiujq iš jo. Mégino jis nueiti j pragarq. Pro aštuonerius vartu s negaléjo, pro devin -tus savo nora, patenkino per savo pagimdytajj, tariant súni|.
73
Broliams supykus ant jo, issiprase jq: nuej^s suieskosiu sa-vo tevq, ir atejo j pragarq. O tevui su juo pavakarieniavus, padare jam guolj ir pakase jj zemeje. Rytq paklause j j, jied-viem atsikelus: ar gerq atilsj turejai. Tas jam sudejavo: ak! kirminq ir ropliq uzestas buvau. Vel rytojaus dienq padare jam vakariene. ir jdejo j medzio kamienq (medj), ir pagulde jj. Rytq paklause jj, ir tasai tare: biciq ir daugybes uodq suestas buvau, aiman, kaip sunkiai miegojau. Vel rytojaus dienq padare didziulj ugniai lauzq ir uikele jj ant ugnies. Rytq paklause jj: ar gerai pailsejai, o tasai jam tare: kaip küdikis lopsy saldziai miegojau.
O didis setoniskas paklydimas, kuris jvestas j lietuviq gimin^, ir jotvingius, ir prüsus, ir jemq, ir lybius, ir daugelj kitq kalbq (giminiq), kurios sovica vadinamos ir (kurios) mano, kad jq sielq vedlys { pragarq esqs Sovijus, buv§ s Abi-melecho laikais, ir siandien savo mirusius kQnus degina lauzuose, kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti helenai. Sitq paklydimq Sovijus jvede, kad jis aukotq nelabiems dievams Andojui ir Perkünui, tariant griausmui, ir 2vorünai, tariant kalei, ir Teliaveliui kalviui, nukalusiam jiems saul?, kuri sviedia 2emeje, ir uzkelusiam jiems ant dangaus saul?. Sitas nelabas paklydimas atejo pas juos is helenq. O metq nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios gimines iki siq metq, kuriais pradejome raSyti Siq knygq, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai".
Yra ir kiek besiskiriantis sio nuoraso velyvesnis varian-tas, kuriame pridedama, jog tasai paprotys buves Lietuvoje iki Vytauto, nes jo paciq po mirties sudegino Ariogaloje, be to, velyvesniajame nuorase kiek kitaip interpretuojama vie-na svarbi mito vieta: mirusysis antrq sykf guldomas j "nie-dine. skryniq" o ne dedamas "j medj" (Mannhardt, 1936, 57-59).
Sovijaus mitas susilauke zymaus tyrinetojq demesio (nuodugniau zr. Velius, 1986, 18-19). Bene daugiausia pas-tangq buvo sudeta, meginant iSsiaiSkinti patj Sovijaus var-
74
da,. XIX a. pabaigoje buvo manyta, kad tai araméjq ar slavq perdirbtas pietq Arabijos dievybés Sabis vardas (Mierzyn-ski, 1982,132-133; šiuo požiQriu pig. fdomiq "arabiškos" ver-sijos interpretacijq A. J. Greimo darbe - Greimas, 1983, 21-24), tačiau tokiq etimologijq jau musq amžiaus pradžioje sukritikavo J. Basanavičius, nurodes, jog Sovijus, arba lie-tuviškai - Savis, turétq búti identiškas tokiems šiq dienq vardams kaip Savas, Savukas, Savukaitis, Sabis, Sabonis ir kt. (Basanavičius, 1903, LVII). Pastaruoju metu greta So-vijaus vardo kildinimo is ide. *saue (*s0-, *sue-), t.y. Saul? nusakančiq šaknq (Tonopoe, 1966, 148-149), daug svar-besniu regisi kildinimas iš žodžio "šauti" - pig. sova - "anga, skylé medyje" - šj variantq 1979 m., paskaitq Vilniaus uni-versitete metu, pasiQlé A. J. Greimas; véliau šitokiq inter-pretacijq jis paskelbé specialioje Sovijaus mito studijoje (Greimas, 1983, 19). Panašiq išvadq prieina ir V. Toporo-vas, nuosekliausiai šio ritualinio ide. termino rekonstruk-cijq išdést^s pastarqjq metq darbuose (Tonopoe, 1986; TonopOB, 1987, 24-28) - iš jos seka, kad Sovijaus vardas sietinas su "šauti", "šovéjas", t.y., Sovijus - Šovéjas, butq šventikas, žynys, svarbiausias laidojimo asmuo, kuris pa-šauna lavonq ant laidotuviq laužo, \ ugnj. Greta šiq aiš-kinimq yra ir originalus N. Véliaus siulymas Sovijq kildinti iš šaknies sav- (sva-), "kuri, ko gero, reiškia "savas" ir buvo vartojama pažyméti asmenims, kurie kq nors patys iš sav^s padaro, išranda, sukuria...", - šiq mintj N. Vélius iliustruoja panašiq prusq mitologijos personažq vardais (Iszwambra-to, Szwaybrotto, Swaisbrati, kildinamais iš svais + brat, plg. indq Svajambhuva - vienas iš Manu vardq, slavq Svarogas -cit. iš Vélius, 1986, 20). Taigi, Sovijaus vardo reikšmé ligi šiol néra iki galo išaiškinta. Rizikuoju šiq painiavq padidin-ti, iš dalies prisidédamas prie pakankamai pagrjstos N. Véliaus interpretacijos. Mano nuomone, Sovijq butq galima aiškinti kaip Sav - éjj, t.y., kelio \ pomirtinj pasaulj atradéjq, "nu - éjusf j{ vien tik savo paties pastangomis. Toks "éji-
75
mas" i anq pasaulj lietuviq tautosakoje labai dažnas, apie "éjimq" i pragarq kalba daugelis lietuviq pasakq (LPK 465 C, 475, 730, 761 ir kt.) - galimas dalykas, šitokiq "éjikq j pragara." pirmeiviu ir buvo Sovijus. Jei "pašovimo" ritualo T^atitikmenq lietuviq tautosakoje bemaž nerandama, "éjimas" anq pasaulj, kaip minéta, sutinkamas dažnai.
Tačiau mite neaiškumq kelia ne vien pats Sovijaus var-
das.
Kaip suprasti išsireiškimq 'jdéjo j medžio kamienq (medj)"? Jokiq problemq nekyla nei suvokiant laidojimq že-méje, nei sudeginimq, tačiau vélyvesnis perrašinétojas, kaip regis, bus pataises jam nebeaiškq išsireiškmq ir "vložiše v dřevo" pakeité "vložil ego v skriniu drevianu", t.y. "jdéjo jj j medine. skryniq" (Mannhardt, 1936, 58). W. Mannhardtas šiq vietq verčia "in einem Baumstamm", suprasdamas "Baumstamm" kaip iš medžio kamieno išskobtq karstq - panašiai kaip buvo daromi aviliai (Ten pat, 63). Ši jmanoma inter-pretacija vis delto neišlaiko kritikos, nes "vložiše v dřevo" pažodinis vertimas "jdéjo j medj", o lietuviq aprašymuose dar galima aptikti užuominq apie paprotj laidoti medžiuo-se. Jezuito J. Lavinskio pranešimu iš XVI a., lietuviai aukš-taičiai savo mirusiq nekrikštytq vaikq kartais nekasdave. j žem?, o jkeldave. juos j liepas; kai kur Aukštaitijoje sekamo-se pasakose vaizduojama, kaip mir? žmonés arba jq kaulai keliami j medžius (Vélius, 1988,59).
Tokia laidojimo tradicija plačiai žinoma. Baltq gyven-tose teritorijose žinomi "antriniai palaidojimai", vykdyti ne tuoj po mirties, o tradicijos nustatytq mirusiqjq šventés die-nq. Palaikai buvo laikomi nepalaidoti iki tos dienos, o ji nesyk galéjo büti ir gan tolima. Galbut ji sutapo su ,rVéliq Velykomis" ar "žaliuoju Četvergu", kuomet, pagal ilgq laikq Lietuvoje išlikusj tikej imq, mirusieji po paskutiniq šioje 2e-méje mišiq išeina iš šio pasaulio visiems laikams. Tokj mirusiqjq laikymq galétq paliudyti akmenukai, déti j akiduo-bes bei netvarkingai kapavietéje suberti kaulai (Szafranski,
76
1979,89, pig. 231-232). Galimas dalykas, taip laidojant, kau-lai kurj laikq galéjo bOti išlaikyti medyje. Geležies amžiuje Lietuvoje ir rytq baltq teritorijoje kartais aptinkamas savi-tas mirusiqjq deginimas: sudegintq mirusiqjq kaulq neuž-kasdavo žemén, o laikydavo virš žemés, tam ti kru ose jrengi-niuose (Mannhardt, 1986, 223-224; plg. Vélius, 1983, 238-239). Galbut panašq laidojimo bOdq mena ir kai kurios liaudies dainos. Sakysime, žuves sQnus prašo varno, kad tasai nuneštq jo kaulus téveliui (Biržiška, 1920, 41), mo-čiutei: "rinki kaulus, dék j grab u s/ veški pas mociute/' (Ten pat, 45). Šiuo aspektu jdomus prusq terminas enkopts - "pa-laidotas", kai kuriq autoriq lyginimas su lietuviq "kopti" -"lipti" (Tonopoe, 1979, 49-50), taigi, galimas sieti su palai-dojimo "iškelianť, "jlaipinanť aukštyn tradicija (plg. prusq enlaipints - "priartintas", "pašvestas" krikščioniškuose teks-tuose - Ten pat, 49-50). Galiausiai tiesioginés žodžiq "j med j" interpretacijos naudai bylotq ir tai, kad Sovijus antrq naktj skundžiasi esq sukandžiotas uodq ir bičiq. Jei jis išties butq palaidotas "medinéje skrynioje", ši detalé liktq nesupran-tama.
Šj mitq dar mena lietuviq raudos: "O kur aš tave dabar désiu? Pakasiu - supusi, pakabinsiu - sudžiusi, numesiu \ patvorél^ - šuneliai sues" (JLD III 1195/2). Čia regime aliu-zijq j palaidojimq "ore" - pakabinant, iškeliant i viršq. Galimas dalykas, trečioji versija, pastarajame užrašyme kiek netikétai vulgarizuota, kadaise galéjo bQti pateikiama kaip sudeginimo galimybé.
(domu, kad Sovijaus mitas, tiesa, jau virt^s pasakos de-tale, yra išlik^s anglq tautosakoje. Pasakoje "Anglijos ka-ralius ir trys jo sQnOs" herojus trijq seneliq paeiliui gul-domas miegoti - pirmq naktj po jj šliaužioja visokios rupužés ir gyvatés, antrajq - jj kandžioja ir gelia, nors ne-pasakyta kas, bet atrodo, - tai jau ne šliužai. Trečiajq naktj jis miega kietai ir atsibunda žvalus (Anglq Pasakos, 1984, 160-163).
77
Šis mitas, matyt, turéjo prototipq tarp ide. mitq, tačiau baltq žemése išsilaiké ilgiausiai. Beje, iš to, kad laidojimas Nmedyjen ar ant tam tikros pakylos baltq žemése žinomas, seka, kad dvasiniai ieškojimai Sovijaus epochoje jau turi žymiq istorijq, kurios turinyje ryškéja "alternatyvinio" laido-jimo bQdo paieškos.
Taigi, Sovijaus žygio metu žinoti du laidojimo bQdai -mirusiojo užkasimas žemén ar kélimas | rciedj. Žeméje lai-dota nuo seniausii| laikq: šiuo búdu mirusysis búdavo pa-vedamas žemei, matyt, pasitikint jos regeneruojančia gália. Toks paprotys nukreipia j Deivés motinos epocha,. Deivé motina, garbinama jau nuo vélyvojo paleolito ("Veneri|" sta-tulélés), senosiose mitologijose paprastai tapatinta su žeme (Terra mater). Ji turi didžiul$ kurybing galiq, drauge su ak-tyviuoju, dangišku pradú dalyvauja pasaulio kúrime, sut-veria jvairias pabaisas, tačiau taip pat ir augalus, gyvulius, žmones. Tyrinétojai pabréžia Deivés motinos. sqsajq su am-žinojo sugrjžimo jvaizdžiu (PabmioBHH, 1987,179). Tad ir nuo seniausiq laikq žinomas laidojimas žeméje turéjo mi-rusjjj priartinti prie gyvybe. teikiančiq Deivés motinos galiq, sugrqžinti j j tarsi j embrionin^ búkle (ne veltui nuo seniau-siq laikq mirusieji laidojami suriesti), tikint, kad visa kita, kas reikalinga žmogaus atgimimui, jvyks jau savaime. Atro-dytq, "kélimas j med|n irgi turétq búti siejamas su Deivés motinos kultu, tikriau - su kiek vélesne jo forma. Deivés motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sqlygojo žeme lie-čiančiq tabu atsiradimq: lavono užkasimas ar tiesiog pats kasimasis žemén imtas suprasti kaip pačios žemés išnieki-nimas. Taip dar lamaistai prieš laidojant prašydavo žemés leidimo iškasti kapq, o kadangi žemé pažeidžiama, jos atsi-prašoma, jai aukojama (JKyitoBcitasi, 1977,123). Mirusiq-jq kúnus imta kelti aukštyn, ir žemén juos užkasdavo tik tuomet, kai iš jq telikdavo kaulai, o galbút pasitikéta pa-čiuose medžiuose slypinčia generuojančia žemés gália. Vie-no iš šiq dviejq laidojimo búdq pasirinkimq sqlygojo, matyt,
78
dvi Deivés motinos kulto pakraipos. Galimas daly kas, šios dvi "sektos" netgi koegzistavo vienoje kulturoje, ir büta tam tikro religinio konflikto, kurio istorijq ir atpasakoja Sovi-jaus mitas, kuris, paneigdamas du pirmuosius laidojimo budus, atskleidžia, jog chronologiškai pirmesniu buvo lai-dojimas žeméje, vélesniu - kélimas | medžius. Deginimas, kuriuo Sovijus radikaliai išsprendé šj prieštaravimq, matyt, anksčiau praktikuojamas nebuvo.
Sovyus sumedžioja (pagauna) laukinj šernq: nuo šios akimirkos ir prasideda siužeto vystymasis. Tokia mito pra-džia toli gražu ne atsitiktiné. Pas aisčius matytas šerno figü-réles Tacitas mini I a. po Kristaus. Šerno vaizdinys labai sudétingas, ir šiuo metu tyrinétojai jj aiškina gan priešta-ringai (žr. Vélius, 1986,18-19). Tačiau atrodo, jog šernq rei-kéti| jrašyti { Deivés motinos semantinj laukq (Didelyté, 1985,23-24, Beresnevičius, 1989/1, 76-77). Tai galima patvir-tinti ir kiti| tikéjimi| pavyzdžiais - taip budistq panteono Mariči - Deivé motina važinéja, jsikinkiusi j savo vežéčias septynis šernus, o pati vaizduojama su kiaulés galva (2Ky*-OBCKasi, 1977, 24-25). A. J. Greimas šernq interpretuoja kaip ankstesnés religijos fazés atstovq. Ten ypač ryškQs, do-minuojantys turéjo büti Motinos žemés ir primityvaus chao-so p rada i (Greimas, 1983, 10). Tai visiškai pamatuotas teiginys, tačiau vargu ar galima sutikti su nuomone, kad šernas - tai "nugalétas priešas", "autentiškas Sovijaus prie-šas" (Greimas, 1983, 8, 10), kurj nugalédamas, Sovijus tarsi nutraukia ryšius su senaja religija. Šerno chtoniškumas, lei-džiantis jrašyti jj | Žemés motinos bei Deivés motinos semantinj laukq, vis délto nereiškia, jog šerno nukovimas -opozicijos Deivei motinai išraiška. Atvirksčiai - taip kaip Perkúnui aukojamas jo gyvulys - ožys, taip ir šerno sume-džiojimas greičiau galétq priklausyti archainiam aukojimo Deivei motinai ritualui. Šernas nukaunamas ne tam, kad bütq sunaikintas kaip priešininkas (tokiu atveju mite bütq išreikšta šerno, kaip priešininko, motyvacija), o tam, kad
79
bútii paaukotas Deivei motinai. Vargu, ar, remiantis šerno nukovimu, tektq abejoti Sovijaus lojalumu archainei reli-gijai; šerno aukojimo rítualas j j tik patvirtina.
Taigi, ir du pirmieji laidojimo bOdai, ir šerno aukos motyvas nurodo, kad Sovijaus mito ekspozicijoje atkuriama Deivés motinos religijos vyravimo epocha. Šiy epochy, kiek galima sprostí, galétq apibQdinti tikéjimas metempsichoze ar (ir) reinkarnacija. Greičiausiai su tokiais tikéjimais gre-tintinas suriesti| mirusiqjq laidojimo paprotys (Pbi6aKOB, 1987, 73-74), labiausiai išplites beveik visose neolito pabai-gos ir ankstyvosiose bronzos kult G rose (Gediga, 1976, 52). Mirusieji suriestoje padétyje randami palaidoti ir ide. pris-kiriamos virvelinés keramikos kultOros laikais. Jj pakeitfs deginimo paprotys, kuris reišké esminj lužj senojoje pasau-léžiuroje, balti| žemése atsirado nuo 1300-1200 m. pr. Kristq (Gimbutiené, 1985,69), tiesa, kai kur suriesta mirusiqjq pa-détis išlieka iki VI a. pr. Kristq (Pbi6aKOB, 1987, 74). Bendriausiais bruožais atrodytq, kad Sovijaus mity reikétq priskirti bOtent šiam, iš archeologijos žinomo peréjimo iš suriestq žmoniq palaidojimq j degintinius laikotarpiui. Rei-kia pažyméti, kad ne tik suriestq mirusiqjq laidojimas žeméje galétq jrodyti egzistavus tikéjimy reinkarnacija ar metempsichoze. Antrasis Sovijaus mite minimas laidojimo búdas iš esmés reiškia mirusiojo atitekimy paukščiams, galbQt savo laiku mirusieji budavo atiduodami ir žvérims sudraskyti. Čia galima prisiminti ir lamaistq paprotj mirusiqjq palaikus palikti paukščiams ir žvérims - jei šie palai-kus greitai suéda, tai reiškia, jog mirusysis gyveno teisingy gyvenimy ir kituose gyvenimuose atgims aukštesniojo luomo žmogumi (^KyKOBCKaR, 1977,123).
Galima daryti išvady, kad Sovijaus mitas šaknijasi ben-druose chtoniškojo pobúdžio Deivés motinos kulto rémuose. Juose funkcionuojantis tikéjimas pomirtiniu gyvenimu api-búdintinas kaip tikéjimas metempsichoze (reinkarnacija). Tačiau Sovijus j šj metempsichozés raty nepatenka: matyt,
80
pirmasis iš gyvqjq. Kokiu búdu tai jam realiai pavyksta, kol kas šunku pasakyti. Tačiau Sovijaus išsiveržimas iš metem-psichozés ciklo néra toks jau eilinis jvykis, kad jis teliktq žinomas vien tik jo mitq paveldéjusioms ide. tautoms.
Tyrinétojai pagr(stai mano, jog Sovijaus mitas yra ar-chaiškos indoeuropietiškos prigimties (TonopoB, 1986; Vé-lius, 1988, 59). Čia derétq prisiminti, kad pati ide. pasau-léžiúra nebuvo vienalyté nei hermetiška; jai dare jtakq ir Artimqjq Rytq civilizacijos, ir senosios substratinés kultu-ros. Indoeuropiečiq kultura atsirado ne tuščioje vietoje: ji susikuré ant tvirto kultúrinés tradicijos pagrindo. Todél Sovijaus mitas turéjo atspindéti ir senosios, ikiindoeuropie-tiškos pasauléžiúros elementus. Tad aptikus universalaus, bendražmogiškojo lygmens pédsakus Sovijaus mite, nederě-tq stebétis. Paraleliq Sovijaus mitui galima atrasti univer-saliose šamanistinése praktikose, plačiai paplitusiose Eura-zijoje ir kai kur kitur.
Sovijaus mito ekspozicijoje galima rasti paraleliq su ša-mano jšventinimo apeigomis. Búsimasis šamanas 9 dienas praleidžia vienumoje; j j globoja "šamanas-tévas" ir 9 "súnús" (!). {šventinamasis šamanas gyvena atskiroje palapinéje, triskart apjuostoje virve, pasninkauja. Atéjus iškilmiq die-nai, búsimasis šamanas kopia j jurtos viduryje jkastq medj, o taip pat ir j kas devintq medj iš tq, kurie susodinti aplink jurt<| (Wasilewski, 1979, 61-62). Pati šamano kelioné viršun ir žemyn simbolizuoja jo kelione. { kitq pasaulj; {domu, kad kopiama [ kas devintq medj, tarsi pabréžiant, kad sěkmingai (eiti { anq pasaulj išties jmanoma tik per devintus Sovijaus vartus. Sis devyneriq vartq motyvas svarbus. Dar M. Davainio-Silvestraičio užrašytoje lietuviq pasakoje súnus, kenčiantis pragare, aiškina tévui, kaip jj galima išva-duoti: "reik, ing pekla, nuéjusiam, Ijsti par 9 pečius degan-čius, ir iš ten mane išvesti" (DSPO, 233-234). Sioje lietuviq pasakoje juntama krikščionybés jtaka, tačiau nepatyr?s sa-nianQ pirmosios kelionés j anq pasaulj ritualas bei Sovijaus
81
mi tas sutinka iki smulkmenq - tévas, devyni súnus, maisto trukumas (blužnies negaves tévas Sovijaus mite ir pasnin-kas prieš šamano jšventinimq), o šamano ir Sovijaus kelio-nés sutampa ir toliau, kai | "pragarq" ar anq pasaulj jeina-ma pro devintus vartus ar per devintq med|. Neliečiant sudétingq mito ir ritualinio santykio klausimq, galima tru-mpai pažyméti, jog šamanq rituále nujaučiamas už jo sly-pintis mitas apie pirmajq kelione. j anq pasaulj, kurj atkar-todamas busimasis šamanas susitapatina su mitiniu pirmeiviu. Jei šamanui pavyksta atkartoti šiojo žygj, jis ri-tualo budu tarsi jsijungia j pirmapradj vyksmq ir jau sank-cionuotu budu [sigauna j anq pasaulj. Todél šamanq apeigo-se ir stengiamasi kaip galima tiksliau atkurti pirmojo jéjimo i anq pasaulj situacijq - dél to šamanq ritualas ir geba tiek ilgai išlikti nepakites.
Tiek Sovijaus mitas, tiek šamanq ritualas paremtas tuo pačiu modeliu. Šamanui véliau teks lydéti mirusiuosius j anq pasaulj, užtikrinti mirusiojo saugumq tame kelyje ir pradžiuginti bendragenčius sékminga kelionés baigtimi. Jš-ventinimo rituále šamanas ir mokosi tq pasaulj pasiekti. Taigi, Sovijaus mite susiduriama netgi ne su bendra indoeu-ropiečiams, o su universalia struktura, atkartojančia kelionés anapus archetipq. Baltiškasis mitas kombinuojamas iš dviejq siužetq: pirmasis - tai tévo jej i mas j pragarq pade-dant súnui, antrasis - patogiausio laidojimo (migdymo) bu-do ieškojimas. Abu jie tikriausiai yra universalús, tačiau skiriasi jq universalumo lygmuo. Pirmasis, matyt, universalús bendražmogiškoje plotméje, o antrasis, tikriausiai yra ide. paveldas, turint omenyje ide. tautoms búdingq laidojimo búdq kaitq. Sovijaus mite akcentuojamas butent antrasis motyvas. Atrodytq, šis mitas atsirado, jungiantis dviems jau žinomiems mitams: prie pirmojo, dar iš archainiq šamanq apeigq žinomo motyvo, visuotinai duotoje kultúroje žinomo ir aprobuoto, jungiant antrajj. íšitaip, matyt, stengiamasi suteikti ypatingq reikšm^ antrajam. Šiq reikšme^ tu-
82
rej o suteikti pats mito apie kelione, { pragarq autorite tas, kurio désninga tqsa ir pateikiamas antrasis mitas, skirtas pateisinti palaikq deginimq.
Tai, kad Sovijaus mito ištakq galima ieškoti šamaninése kultúrose, patvirtina ir kai kurie buriatq papročiai. Šama-nai buvo laidojami trejopu bodu - arba žeméje, arba ant tam tikros pakylos (aranga), arba sudeginami (Mnxaňji-OB, 1987, 44). Žinoti visi trys búdai, tačiau garsesnieji ša-manai laidoti arba ant pakylos, arba sudeginami (Ten pat, 44). Vadinasi, ir buriatq šamanizme svyruota, renkantis lai-dojimo büdq, tačiau tokio radikalaus sprendimo, kaip kad ide. kultürai pasiulé Sovijus, nebuvo rasta. Šamanistiné tra-dicija, regis, nežinojo mito t^sinio, t.y. jis buvo prates ta s tik indoeuropiečiq kultüroje.
Yra dar keli esminiai Sovijaus mito aspektai. Sovijus, matyt, turintis žynio kvalifíkacijas, ruošiasi kažkokiai svar-biai aukai, susijusiai su Deivés motinos kultu. Šios au kos metu aukojamas šernas; tam tikras jo dalis turi suvalgyti patys aukotojai. Tuo ritualas pabaigiamas. Tačiau Sovijui atsitinka nenumatytas daly kas - devyni sünüs suvalgo šerno blužnis, ir Sovijui jq nebelieka. Taigi, Sovijus iškrenta iš ritualo - buvgs jo organizatoriumi, sumedžiojes šernq, su-ruoše> jo kepimq, t.y., palik^s sunums tik technines smulk-menas, jis, atrodytq, trumpam pasišalina. Tačiau sünq rajumo deka Sovijus apgaunamas. Čia ir prasideda visa Sovijaus tragedija: jis yra lojalus Deivés motinos religijai. Tačiau dél sünq apsileidimo ritualo jam pabaigti nepavyksta. Sovijus prasilenkia su sankcionuotu santykiu su Deive mo-tina, jis išstumiamas iš šios religijos erdvés. Atrodytq, kad čia kalbama ne apie sünq rajumq, o apie sajnokslq, nes iš-ties - pagrindinio žynio vaidmenj atliekančio žmogaus nuša-linimas nuo ritualo tokiam asmeniui galéjo turéti baisias pasekmes. Juk, neišbaig^s ritualo, jis praranda kontaktq su Deive motina ir atsiduria tuščioje niekieno erdvéje.
Tik todél, kad Sovijus buvo išstumtas iš Deivés motinos
83
ritualo, jam atsivéré anksčiau né nenumatyta galimybé. So-vijus "nueina" j pomirtinj pasaulj. Tačiau iš mito matyti, jog pomirtinis pasaulis iki Sovijaus žygio buvo nežinomas. J{ atstojo metempsichozés ar reinkarnacijos ciklai. Sovijus, at-rasdamas pomirtinj pasaulj, tampa bent jau tokios svarbos religiniu veikéju kaip, tarkime, Buda, sugebéjes nutraukti reinkarnacijif grandines. Tačiau Sovijus išsiveržia ne j nirvána,, o j konkrétu, pomirtinj pasaulj, kuris jo atstovaujamai kultúrai yra visiškai nežinoma žerné. Kažkokiu budu jis jsis-kverbia j pomirtinj pasaulj, tikraja to žodžio prašme tap-damas transcendencijos kontinento Kolumbu.
Tačiau tuo mito j tampa dar nesibaigia. Anksčiau žinomi laidojimo búdai - laidojimas žeméje ar kélimas medin, už-tikrinantys patekimq j metempsichozés cikla., nejgalina Sovijaus pasilikti atrastame pomirtiniame pasaulyje. Matyt, jo neramus miegas ir aimanos tiesiog reiškia tam tikrq Sovijaus "pakibimq" tarp dvieji| pasauliq, žemiškojo ir anapusi-nio; tikriausiai dalis jo sielos pasilieka Žeméje. Jq išvaduoti tebuvo galima radikaliu budu - sudeginant kúnq. Tik tuo-met Sovijus išsilaisvina nuo kontakto su žemiškaja erdve ir visiškai persikelia j pomirtinj pasaulj.
Nuo šiol jis imasi mirusiuosius věsti pas save. Žinoma, ne išsyk visos gentys bei tautos pasinaudoja Sovijaus pagal-ba. Tam visq pirma buvo reikalingas laidojimo bířdo pakei-timas. Tik sudegintam mirusiajam Sovijus galéjo padéti. Degintinio laidojimo budo palaipsniškas jsigaléjimas did-žiuliuose ide. pasaulio plotuose rodo, jog Sovijaus kelio išpažinéjq palengva daugéjo. Matyt, tam turéjo jtakos tiek misionieri^ veikla, tiek kontaktai tarp ide. kulturu., tiek pa-čiq okultiniq fenonienq stebéjimas.
Malalos kronikos intarpo jrašymo metu deginimo papr-otys dar neseniai buvo pasiek^s ir Lietuvos vakarines žemes. Tad Sovijaus mitas íšties galéjo funkcionuoti pakankamai ilgai ir turéti tokiq didel? ideologin? reikšme, jog pcrženges Lietuvos ribas, pateko jos kaimynq akiratin.
84
Pomirtinio pasaulio jvaizdzio bruoiai
Sovijaus mitas pakeicia pomirtinio pasaulio pozemiuo-se ar "uz pasaulio ribq" problematikq. Kaip ir Sovijus, \ mirusiqjq karalyst^, esanciq ui Okeano, leidziasi Nimrodas asirq legendose, panasius motyvus zino graikai - tai mitai apie Odisejq, Tesejq, germanai - apie Odinq, ir kt. Ties a, niekur tokio zygio pirmapradiskumas nera toks ryskus kaip Sovijaus mite. Po Sovijaus atsirado ir kitq keliautojq ; po-mirtine. karalyst?. Nors niekuomet kelias { pragarus nebuvo paprastas, vis delto velesniesiems keliautojams buvo leng-viau nei Sovijui. Jie, dazniausiai dargi turedami dievq pro-tekcijq, atvykdavo \ tokiq vietq, kur jau rasdavo kitus, ank-sciau mirusius zmones; Sovijus buvo pirmasis, ir jj butq galima prilyginti nebent tokiam senosios mitologijos per-sonazui kaip Jama.
Nuo seno vakaruose, jsivaizduojamuose smukimo, de-gradavimo, mirties krastu (Velius, 1983; Tonopoe, 1982, 51), lokalizuojamas mirusiqjq pasaulis. Graikai zino Had% vakaruose, kur leidziasi Saule. Taciau issyk motyvai pei *-sipina: tie patys graikai Hadq {sivaizduoja ir giliai poze-miuose, visiskai nesistengdami siq dviejq jvaizdziq suderin-ti tarpusavyje. Tq pastebedamas, I. Trencenis-Waldapfelis mano, jog tokios painiavos priezastimi buvo zmogaus su-trikimas didziosios mirties paslapties akivaizdoje - zmogus pries jq jauciasi pernelyg bejegis, kad galetq kontroliuoti vienq kitam priestaraujancius jvaizdzius (Trencsenyi-Wal-dapfel, 1974, 213). Tokiq prie§taringq pomirtinio gyvenimo sampratq koegzistavimas buvo nesuprantamas jau antikoje - taip Lukianas savo "Mirusiqjq pasnekesiuose" III sk. ty-ciojasi i§ priestaringo motyvo: herojus Trofonijus po mirties buvoja Hade, o tuo pacm metu - ir Beotijoje, prie Le-badejos esan£ioje oloje, kur pranasauja jj aplankantiems gyviesiems (Lukian 1,1981, 366). E. Rode, stengdamasis siq
85
problemq issprysti, priskiria Trofonijq zmonems, kurie gyvi nugarmejo j pozemius, todel teigia, kad Trofonijus egzis-tuoja toli grazu ne Hade (Rohde, 19-, 68). Taciau vien is to aisku, kad siuolaikinis tyrinetojas, susidurgs su pomirtinio gyvenimo pozemiuose jvairove, patenka j ne kq geresny pa-det j nei antikos stebetojas - jau toje epochoje daug kas buvo nebeaisku. Beje, taip yra ir nagrinejamu atveju - is mito negalima aiskiai suprasti, ar Sovijus "nuejo" j nuz pasaulio ribos" esantj "pragarq", ar "nusileido" | pozeminj pasaulj, nes viskq komplikuoja tiek Hado jvaizdis, per kurio prizing kronininkas perteikia mitq, tiek ir lietuviq tautosakoje zi-nomi ir "nusileidimo" j pragarq ir "nuejimo" j jj motyvai.
(vairuoja ne tik senosioms tautoms zinomi galutinio mi-rusiojo keliones tikslo jvaizdziai. Sprendziant is etruskq stelq, freskq, sarkofagij bareljefq, mirusysis j pozemiq kara-lyste. eina pesciomis, joja raitas, vaziuoja vezimu arba jj gle-byje nesa sparnuotas demonas (Burianas, Mouchova, 1983, 132), arba jj lydi du demonai, o kelione vyksta kvadriga, traukiama dviejq sparnuotq zirgq (THMoefceeea, 1980,48). Vadinasi, jau nuo pirmqjq mirusiojo zingsniq galimi skir-tingi jo keliones variantai. Kaip pasirodys veliau, ir lietuviq pasakose bei sakmese pomirtines keliones j pragarq vaiz-dinys - nevienalytis. Kiek galima sprysti, tokie skirtumai ne-ra atsitiktiniai. Jie saknijasi ide. bendrumo epochoje ir bu-tent joje tektq ieskoti sudetingq ir priestaringq pomirtinio gyvenimo pozemiuose jvaizdziq kilmes. Galimas dalykas, tas skirtybes sqlygojo atskiriems socialiniams sluoksniams pri-skiriamas skirtingas pomirtinis likimas. Gali buti ir taip, kad pomirtinj likimq apsprende netgi ne priklausomybe so-cialiniam luomui, o tai, kokj ritualq pripazino tas ar kitas zmogus - taip senoves Graikijoje greta visuotines Hado lem-ties buvo ir sviesus Eleusino misterijq adeptams skirtas pomirtinis likimas; pomirtiniu gyvenimu savaip tikejo ir or-tlkai. Pomirtinis likimas priklause ne nuo socialines pade-ties - Hadas sulygindavo visus - o nuo to, kokiq religine,
86
sistemq mirusysis išpažino gyvas büdamas. Galbüt tokia "sektq" jvairové atsirado jau ide. bendrumo laikotarpyje.
Galima ir trecia versija, aiskinanti šitokj daugialypumq, - istoriné. Nera abejoniq, kad istorijos eigoje tikéjimai po-mirtiniu gyvenimu skleidési skirtingai. Atsekamas medžio-tojq genčiq epochoje paplit^s tikéjimas metepsichoze užlei-do vietq tikéjimui, jog žmogus ir po mirties išlaiko savo žmogiškaji pavidalq - ir po zeme, ir užpasaulinése srityse, ir danguje. Laidojimo papročiq kaita, apémusi didžiuiius Eu-razijos plotus, rodo, kad tikéjimas pomirtiniu gyvenimu taip pat atitinkamai keitési. Galbüt senieji jvaizdžiai klojosi vienas ant kito, ir naujieji mokymai, j i m da m i senuosius, ne-bojo susiklosčiusiq prieštarii. Pridéjus, kad šiuos galimus aiškinimus papildo ir geografínés bei kosmologinés versijos, turétq tapti aišku, kad šio mazgo taip paprastai neiš maz-gysi.
Požeminio ar užpasaulinio pomirtinio gyvenimo vaizdi-niai tikriausiai atsiranda tuo metu, kai medžiokle besiver-čiančios gentys pradeda pereiti prie gyvulininkystés ir žem-dirbystés, - kuomet suriestq mirusiujq laidojimq, žymintj tikej i m q metempsichoze bei reinkarnacija, pakeičia laidoji-mai, kuomet mirusieji guldomi ištiesti. Tuo metu, kai k u r iq tyrinétojq nuomone, galutinai sunyksta tikéjimai sielq per-sikünijimu, ir mirusieji jau jsivaizduojami kaip žmonés (PbibaKOB, 1981, 278-279). Reikia pridurti, kad tikéjimas sielq persikünijimu (bent baltq tikéjimuose) išliko gan ilgq laikotarpj, galbüt, glüdedamas tikéjimq periferijose, jis vis delto nebuvo užmirštas ir büdavo aktualizuojamas kaip sa-votiškas pagoniškos "skaistyklos" simbolis.
Tikéjimq pomirtine egzistencija požemiuose ar "už van-dens" jvairové lietuviq senuosiuose tikéjimuose vis delto tu-rés tam tikrq bendrq bruožq - jq tarpe bus atsekamas dau-giau ar mažiau ryškus tikéjimq metempsichoze substratas. Todél "požeminio" ar "užvandeninio" mirusiqjq antropomor-finiu pavidalu gyvenimo versijos bet kokiu atveju bus véles-
87
nes už tikéjimus metempsichoze.
Kelias [ pragary
Kaip jau minéta, Sovijaus mitas néra vienišas motyvas: lietuviq tautosakoje su juo gali buti gretinama daugybé pa-sakq bei sakmiq, kuriose minimi herojai, kaip ir Sovijus, keliaujantys pragaran arba j "any pasaulj". Ryškiausiai šie motyvai atsekami pasakose "Trys plaukai iš velnio barzdos" (LPK 461), ' Kelioné | kity pasaul|" (LPK 465 C), Pragaro katilo kurstytojas" (LPK 475), "Veza pragaran pyragus" (LPK 730), "Laiškas iš pragaro" (LPK 761), "Našlaité šuli-nyje" (LPK 480) bei sakméje "Muzikantas jkreKta pragaran" (LPK 3279). Du pastarieji tipai nuo ankstesniiyq skiriasi tuo, kad ji| herojai "prasmenga" \ kity pasaulj, patekdami ten vertikaliu keliu - per šulinj ar atsivérusiy kape skyl^, o kitose pasakose keiiauja horizon taliu keliu.
I pragary ("pekly") einama tiesiai, be ypatingq dvejoniq, plg.: "Jis éjo, éjo ir priéjo pragary, jéjo i vidij ir pamaté Liucipieriij..." (EDS 84-86), "eina, eina, priéjo pekly, priéjo prie durii, pabeldé, jleido (LTR 272/47/), "žmogus numir^s -nuéj^s I pekly" (DŽT II 183-186). Keliautojai j pragary, nešantys ten pyragus (LPK 730), tiesiog eina pésti (LTR 42/69/, 68/329/, 368/279/, 405/260/, 422/143/, 462/45, 53, 106, 183, 286, 293, 354/, 522/19/, 544/244/, 552/931/, 662/214/, 724/108/,...; LMD I 106/1/, I 133/209, 283/, I 503/4/, í 1000/675/,...; DSPO 237; EDS 204-205; DŽT II 120-121...). Kartais nurodomas laikas, kurj reikia eiti - trys dienos (LTR 284/520/). Herojai j pragary gali važiuoti vežimu (LTR 42/5/, 260/15,108/, 552/911/, 619/40/, 724/29/; LMD 1300/14/, I 324/13/). Kartais žmogus savo kelionei laukia ponais - ar-kliais važiuotq velniq (LTR 356/184/, 619/26/). Tokie važiuoti velniai pragaran lekia labai greitai, nesiekdami žemés (LMD I 126/7/), i požeminj dvary jkinkyti karíeton smakai nesa oru (LMD I 324/9/). Jei herojus keiiauja velnio važ-
88
nyčiojamu vežimu, kelias tetrunka valandq (LMD 1126/7/).
Tačiau apie patj keliq mažai tepasakoma. Keliauninkai paprastai nesusimqsto, kur tasai pragaras ar "pekla", o eina tiesiai, kol prieina savo tikslq. Paklaustas, ar toli 'pekla", vienas žmogus taria: "Eik, eik ir atrasi" (DŽT II 120-121). Kartais keliq j pragarq jiems nurodo sutiktas senelis, daž-niausiai taip atsitinka pasakoje "Veža pragaran pyragus" (LPK 730). Jis moko: "Šit tuoj už ano kalno pamatysi pa-miškéj rúkstant, tai ten ir pekla" (LTR 42/5/). "Čia tuoj už krúmeliq ir pekla" (LTR 687/23/), kartais senelis nurodo, jog i "pekla," patenkama per tilteli (LTR 724/108/). Kartais tas pats senelis paaiškina, jog j pragarq keliq žinos pati žmogaus kumelaité - tereikia jq laisvai paleisti, - ji ir nuveš (LMD I 324/13/), beje, išties - kaip matome iš kitos pasakos - ties pragäfii arklys pats sustoja, prunkščia, žemes kasa (LTR 260/15/, plg. LT III 619). Kartais tariama, jog išjoti iš pragaro galima tik su žirgu (Lt III 247-248). Kartais kelia. j pragarq nurodo sapne pasirodes aukštas žmogus ant širmo žirgo (LTR 619/40/). Kartais nurodoma kryptis: "Eik tiesiai j šiaurius. Prieisi didj ežerq. Ir už jo yra pekla" (DSPO 79). Kartais žmogus, ieškodamas pragaro, eina j vakarus (per Lietuvq, Vokietijq, FrancijaJ. J j perkelia už mariq, kur žmogus ir atranda p r aga r q (LTR 462/45/). "Pekla" vaizduojama esanti "kažkur toli": žmogus eina j "pekla." taip pat kaip ir { Romq (DŽT II 121-125), t.y., principinio skirtumo kelionés pobQdyje néra. Šie kelio vaizdiniai liečia tik horizontálu, ke-liq j pragarq. Tačiau tai, kad jie bendrais bruožais sutampa, leidžia manyti tokius vaizdinius esant bendros kilmés.
Arkliais paversti pikti ponai pragare
Dar kalbant apie tikéjimus metempsichoze, buvo išskir-ti du pomirtinio virtimo gyvuliais variantai - virtimas gyvu-liais žemiškoje erdvéje ir virtimas jais pomirtiniame pasau-lyje. Pasakojimq apie pomirtinj virtima. arkliais (arba jau-
89
čiais) lietuviq pasakose bei sakmése gausu. Dažniausiai - tai pikti ponai, kunigai ir pan., po mirties paversti (viřte;) ark-liais ir atiteke. velniui. Dažnai tokius arklius, kuriais važiné-ja velnias, galima pamatyti Žeméje (sakmé "Velnio arkliai -nusidéjéliai", LPK 3304). Tiesa, kartais tokie motyvai pa-sirodo ir pasakose, sakysime, "Keiioné { kitq pasaulj" (LPK 465 C), kur žmogus, keliaujantis pragaran, ponais-arkliais važiuotus velnius sutinka miške (LTR 619/26/, 356/184/). Ta-čiau tokius važiuotq velniq pasirodymus Žeméje tektq aiš-kinti kaip laikinai iš pragaro išnirusius, jie dingsta ežere arba baloje (Vélius, 1987,181), t.y., sugr|žta atgal j pragarq. Toks Žeméje sutinkamas ponq-arkliq jvaizdis galbút šak-nijasi tame tikéjimq metempsichoze sluoksnyje, kuriame gy-vuliais pavirt$ mirusieji pasiiieka žemiškame pasaulyje.
Arkliais virtusiq žmoniq motyvas be minétos sakmés Velnio arkliai - nusidéjéliai", sutinkamas sakméje "Muzi-kantas jkrenta pragaran" (LPK 3279), ir pasakose "Bernas veda velniukste/' (LPK 424), "Keiioné i kitq pasaulj" (LPK 465 C), "Pragaro katilo kurstytojas" (LPK 475). Šj motyvq nuodugniai nagrinéjo N. Vélius (Vélius, 1981; Vélius, 1987, 179 ir t.).
Pasakoje "Keiioné j kitq pasaulj" j "peklq", pragarq at-vyke. herojai jeina pro duris, vedančias j kalnq (LMD I 324/13/), pro "peklos duris" (BLV p. 109-111 N 8), arba tie-siog tariama, kad herojus "atéjo" j pragarq ar "peklq". Ten jis randa arkliais paverstus ponus, jkinkytus j vežimus, ka-rietas (LTR 462/293/, 687/41, 42/, BLV 109-111). Pragare gy-venimas verda: dega ugnis, žmonés vaikščioja, važinéja po tq ugnj (LTR 260/15/), atvykusieji mato ten važinéjant karie-tas (LMD I 314/4/). Velniai šioje pasakoje, vos tik pamate. atvykusj piktq ponq, išsyk jj griebia, supuolf dideliu půlku (LMD 1324/13/).
Pragare sutinkami arkliai (arba jaučiai) kaip mirusieji interpretuojami ir kitose pasakose - "Bernas veda velniukš-te" ir "Pragaro katilo kurstytojas" (Vélius, 1981, 140; Vélius,
90
1987,180-181).
Sis jau iš tikéjimo metempsichoze žinomas jvaizdis šiu-osyk atsiskJeidžia plačiau: galima pastebéti, kad mirusieji gyvuliq pavidalais atskirti nuo gyvqjq pasaulio tarn tikro atstumo. Pasakq herojai jj gali nesunkiai jveikti, tačiau ap-skritai pomirtinis pasaulis gan patikimai izoliuotas. Ponai-arkliai žeméje savavališkai nebepasirodo, o iš sakmiq, pa-sakojimq apie tokiais arkliais Žeméje važinéjančius velnius matyti, kad ponai, paversti arkliais, nebeturi jokios valios ir yra visiškoje velnio valdžioje. Šiose pasakose susiduriame ir su mirusiqjq valdovu, tai - velnias, velniai, važinéjantys jiems priklausančiais mirusiaisiais.
Reiki a manyti, kad ir ikikrikščioniškoje versijoje šie pa-grindiniai pasakos motyvai buvo. Matyt, silpstant tikéjimui metempsichoze, pomirtinio virtimo arkliais - darbiniais gy-vuliais • vaizdinys jgavo neigiamq bruožq ir buvo imtas in-terpretuoti kaip blogq žmoniq pomirtinis likimas. Su gy-vuliais (matyt, ir su páčia metempsichozés sistema) susifcs velnias perémé ir gyvuliq pavidalo mirusiqjq valdovo funk-cijas. Kadangi tokie mirusieji ir jq pomirtinis likimas buvo [sivaizduojamas neigiamai, toks neigiamybés atšvaitas galé-jo kristi ir ant paties velnio. Tačiau vis delto jo funkcijos -ne tik bausti mirusiuosius, bet ir apsaugoti nuo jq (piktq mirusiqjq) gyvuosius - pastebimos. Velnias važinéja piktais ponais, tačiau neleidžia jq ( laisv^ - t.y., velnias, - bent šiq tipq pasakose, - beatodairiškai gyviesiems nekenkia. Atvirk-ščiai, ir šiose pasakose, ir tose, kurias nagrinésime véliau, velnias dorus žmones, atkakusius pragaran, netgi apdova-noja.
Senelis palei "peklq". Horizontalus kelias \ pragarq. I.
Daugelio pasakq apie keliones pragaran herojai nesa ar veža pragaran pyragus (LPK 730), laiškq (LPK 761), kursto pragare ugnj (LPK 475), pakeliui j pragarq sutinka pas-
91
laptingq senelj, kuris pataria, kaip pragare elgtis. Atlike^ sa-vo užduotj pragare ir is jo grjždami, jie sutinka tq patj sene-I j, ir j is nu perka nuo pragaro katil q herojaus nugriebtas p u tas, kurios virsta avimis. Šios istorijos nesyk varijuoja, tačiau iš jq galima išskirti bendriausius su pragaru susi-jusius vaizdiniq sluoksnius.
Pragaran vyksta pésčias arba važiuotas žmogus. Visuo-met tai bus vyraš (bernas). Pragaro prieigos apibQdinamos taip: "Sit tuoj už ano kalnelio pamatysi pamiškéj rukstant, tai ten ir pekla" (LTR 42/5/), "Čia tuoj už krü mel i q ir pekla" (LTR 687/23/), • moko senelis. Kartais jis nurodo, jog \ "pekla." pereinama per tiltelj, esantj toléliau "peklos" durq (LTR 724/108/). Palei pragarq pastebimos "didelés balos" (LTR 522/19/), kartais pragaras randamas didelio raisto dugne (LTR 260/428/), aplink pragarq - didelé pOstyné, baisios pel-kés, tyrai (LMD I 1000/674/). Pragaras kartais yra girioje, joje stovi namas, susmeges | žeme. iki pat langq. Viduje su-tinkami velniai (LTR 284/520/). Iki pragaro einama "lau-kais, miškais" (LTR 422/143/).
Pakeliui | pragarq sutinkamas senelis. Tai atsitinka prie raisto (LTR 42/5/), ant kalnelio, palei balas (LTR 522/19/), miške (LTR 68/329/, 1096/248/; LMD I 133/64/; BLPY II 63), krumeíiuose (LTR 687/23/), ant "žalio kalnelio" (LTR 262/197/), nors dažniausiai ta vieta plačiau neapibudinama. Senelis pataria prašyti pragare ne aukso ar pinigq, o putq nuo katilo arba smalos. Išsiskyres su juo, keliauninkas pri-eina peklos", pragaro duris (LTR 260/108/, 272/47/, 522/19/, 724/108/), "peklos vartus" (LTR 552/931/, LTR 42/31/), bel-džiasi j juos (LTR 662/214/).
Atvykélis atsiduria ties "bieso namais" (LTR 68/329/, plg. LTR 284/520/), greta kuriq yra klétis, o joje - du bosai deguto (LTR 68/329/), kartais tai bus požeminis dvaras (LMD I 324/9/) ar rumai, ties kuriq durimis guli "smakas" (LMD 1126/7/).
Pragare minimas kalnas (LTR 208/135/), pragaras yra
92
kalné (LMD I 324/13/), kartais pats pragaras sakmése vaiz-duojamas kalnu (BLV 26). Tačiau apskritai topografiniai ženklai pragaro aprašymuose gan reti. Užtat dažnai minimi katilai, po kuriais kurenasi ugnis (LTR 42/31/, 208/135/, 272/47/, 462/292/,...LMD I 842/1/...). Tuose katiluose kenčia "dušios". Jos gali atrodyti kaip musés (LTR 687/23/), spirgai (LTR 368/298/), smála (LTR 262/197/), grüdai (LTR 462/217/), kamuoliukai (LTR 462/292/), "dušiomis" virsta velniq duoti raudonieji (LTR 522/19/), kartais pasakoma, kad katiluose verda kunigo, vyskupo, bagočiaus "dušelés" (LTR 272/47/), tačiau dažniausiai pasirodo, jog pragare kenčiančios "dušios" - tai putos verdančiq kati Iq paviršiuje (LTR 42/31/, 272/47/, 724/29/,...LMD I 300/14/, I 494/15/, I 1000/675/...).
Kartais iš pragaro atneštos dovanos virsta auksu arba pinigais - tačiau tai jau vélyvesnis pasakos variantas. Dažniausiai iš pragaro išéj£s žmogus pamato, kad jo išsineštos putos virsta avelémis, kurias nu perka anksčiau sutiktas se-nelis.
Sias pasakas bei Jose sutinkamq senelio motyvq išnag-rinéjo N. Vélius (Vélius, 1979; Vélius, 1987, 163-168 ir t.), parode> šiq pasakq sqsajas su pomirtinio gyvenimo vaiz-diniais, atskleidys ypač archaiškus jq sluoksnius, bei senelio ir velnio vaizdiniq artimum^. Šios studijos leidžia toliau testi minétq pasakq nagrinéjimq, pirnráausia - tariant, jog šis putq, virstančiq avelémis, vaizdinys sietlnas su tikéjimu metempsichoze: jau anksčiau pastebéta, kad gyvuliais (tarp jq - ir avimis) virstantys mirusieji - bodingas tikej im o metempsichoze motyvas. Jo susiliejimas su senaisiais krikščio-niškaisiais pasakq siužetais jvyko labai jdomiu büdu. Avys modernizuotoje pasakoje tapatinamos su mirusiujq sielo-mis, kurios putq pavidalu verda velniq kurstomuose pragaro katiluose. Tačiau bemaž niekur tiesiai nesakoma, jog tai butq piktq, negerq žmoniq sielos. Kartais minimi katiluose verdantys ponai ir kunigai greičiausiai atsirado dél siužetq
93
persipynimo. Pasakose bei sakmése apie pikty pony, už jo blogus darbus paversty arkliu, suvokiame, kad ponas dar-biniu gyvuliu virto už bausrng, tačiau neturime pagrindo teigti, kad avimis vaizduojami mirusieji yra nusidějéliai. Daugelyje pasakq apie pragary paaiškinama, kokio pobü-džio nusikaltimus padaré, gyvi büdami, katiluose verdantys ar šiaip kenčiantys nusidějéliai, o müsq nagrinéjamoje pa-sakoje to néra.
Galima atsekti, kad pasáka apie katiluose verdančias nusidčjéliq véles (putq, grüdq, spirgq ir pan. pavidalais) at-sirado, grindžiant jy pagrindiniu mirusiqjq, virtusiq avimis, vaizdiniu. Toks vaizdinys sunkiai dera su senuosiuose krik-ščioniškuose raštuose bei ikonografijoje sutinkamais pra-garo vaizdiniais. Be to, jau anksčiau pastebéta, kad tikej im q metempsichoze sistemoje avimis virstantys mirusieji néra interpretuojami kaip blogi, nedoréliai (išskyrus atskirus at-vejus pasakoje LPK 472, tačiau ir čia, šalia blogq mirusiqjq, virtusiq avimis, sutinkami ir geri mirusieji, taip pat jomis virt^, - skiriasi tik jq savijauta, ne pavidalas). Pasakoje at-sekamas pagrindinis jos motyvas - mirusiqjq, virtusiq avimis, vaizdinys mus pasiekusiose pasakos modifíkacijose de-rinamas su krikščioniškais siužetais; aviq motyvas, netelpantis i pragaro vaizdiniq rémus, "dematerializuoja-mas" - katiluose verda ne avys (tai botq pernelyg šokiruo-jantis vaizdinys), o vélés putq pavidalu. Tik joms atsidúrus už pragaro ribq, vélés atgauna (jgauna?) aviq pavidaly. Pa-žymétina, kad piktq ponq, virtusiq arkliais, nie kas né nesi-ruošia išvesti iš pragaro. Tai jvyksta tik mirusiesiems aviq (putq) pavidalu, - kaip m iné ta, tokie mirusieji néra aiškiai apibQdinami kaip blogi. Kodél taip yra? Kaip galéjo atsiras-ti toks mirusiqjq aviq pavidalais išvedimo iš pragaro siu-žetas?
N. Vélius atkreipé démesf | krikščionybéje gan papli-tusiy alegorijy - tikintieji nesyk krikščioniškuose raštuose vadinami avimis, avelémis, o kunigai, pranašai, galiausiai
94
Dievas - ganytojais (Velius, 1979, 97; Velius, 1987, 173, 183). Mano nuomone, tokio siuzeto, kurj sutinkame LPK 730, for-mavimosi laikmetis greiciausiai sutapo su senosios lietuviq religijos ir krikscionybes sandüra. Jau seniai lietuviams zi-nomas mirusiqjq-aviq vaizdinys, gan ilgq laikq jau nebeak-tualizuotas, galejo atgyti, Sios alegorijos paveiktas. Prirei-kus naujai permqstyti kai kuriuos senosios lietuviq religijos postulatus, jie buvo is naujo interpretuojami krikscioniskq-jq idejq sviesoje, taciau ne konstruojant naujus vaizdinius, o perstatant senus, jau gerai zmomus. Taip pat ir naujos, krikscionybes atnestos idejos buvo priimamos ne visuomet tiesiogiai. Kaip regis, nekart Jos buvo fsisqmoninamos, ope-ruojant senosios lietuviq religijos sqvokomis bei vaizdiniais (ko vertas vien jau Dievo ir velnio terminq islikimas!).
|vedus krikscionyb?, ir krikstytojams, ir misionieriams, kunigams, ir patiems naujakrikstams, paprastiems zmo-nems, turejo kilti ypatingai svarbus klausimas: jei senoji lietuviq religija krikscioniskojo tikejimo atzvilgiu buvo pak-lydimas, kurgi po mirties nuejo kq tik pakrikstytq lietuvii} dorai ir teisingai gyven? tevai, seneliai, proseneliai? Juk jei-gu jie nukeliavo j pragarq, jq sQnQs ir anükai, gyven? ir mir? kaip krikscwnys, pateks \ rojq ir niekuomet su tevais nebe-susitiks?
Atrodo, kad bütent tas gerai lietuviams zinotas mirusiq-jq-aviq vaizdinys, susietas su aviq ir ganytojq (piemenq) alegorijomis tapo tuo vaizdiniq kompleksu, kuriuo remian-tis buvo pasirengta apmqstyti kai kuriuos krikscionybes tei-ginius apie pomirtinj pagoniq likimq. Atrodo, sis komplek-sas buvo sujungtas su Kristaus nuzengimo | pragarq mo-tyvu. Evangelijos apie tai nekalba, bet krikscionybeje toks tikejimas atsekamas jau.nuo apa^talq laikq. Krikscionybeje iinomas ir limbas - pirmasis pragaro ratas, dorai gyvenusiq pagoniq pomirtinio buvojimo vieta (plg. Dantes "Pragarq"). Visa tai, taipogi Paskutiniojo Teismo vizija, galejo sudaryti pagrindq misionieriams, kunigams teigti, jog dorai gyvenu-
95
siq pagoniq pomirtinis likimas toli gražu néra beviltiškas ir kad jie gali tikétis išgelbéjimo. Matyt, tokj išgelbéjima. ir aprašo pasáka LPK 730, kuria, galbut derétq vadinti lietuviq apokrifu.
Pats iš-ganymo terminas taipogi nukelia j tuos laikus, kai besikurianti lietuviq krikščioniška terminologija naudo-josi jau seniai lietuviams žinomais terminais, kilusiais iš mirusiqjq, fsivaizduojamq gyvuliais, vaizdinio. Pasakoje LPK 730 sutinkamas Senelis turí ir senojo lietuviq Dievo, ir, matyt, velnio (Velius, 1979 ir kt.) bruožq. Taip atsitiko, ko gero, del to, kad naujai permqstant senujq tikejimq perso-nažus, jq yungimas j naujojo ti kej i mo konteksta. buvo gan problemiškas ir sudétingas: lietuviq velnias, susij$s su gyvu-liq pavidalo mirusiaisiais, su vandeniu, žeme, raistais, kryž-kelém (tokiose vietose, kaip minéta, Senelis ir sutinkamas), šioje pasakoje sumišo su lietuviq Dievo-senelio vaizdiniu is vienos pusés, iš kitos - su Kristaus, nužengusio j pragarus bei išvaduojančio kenčiančias sielas, bei Dievo Tevo, besirO-pinančio savo avelémis, motyvais. Išties, ši pasáka dabar-tiniu jos pavidalu turéjo susiformuoti tikéjimq bei jos iliust-ruojančiq ir aiškinančiq siužetq pynimosi laikais. Taciau aišku, kad šios pasakos Senelis - tai tasai ganytojas, kuris rupinasi mirusiqjq išgelbéjimu iš pragaro (pragarq) kančiq ir iš-ganymu, t*y., rupinasi, kad mirusieji - avelés bútq ne tik pri-ganyti (ne veltui pasakoje avelés atsiduria ant didelés, žalios pievos), bet ir is-ganyti (Seneliui, kiek galima numa-nyti, pasakoje priskirtas ganytojo - piemens funkcijos, t.y., jis turi turéti ir tvartq (aptvarq), kur sueis iš-ganytos avys).
Pastaroji pasakos interpretacija néra vienintelé, ir dau-gelis pasakos vietq tebelieka neaiškios. Sakysime, ne visai aišku su kuo reiktq sieti herojq, išnešantj iš pragaro putas? Labai galimas dalykas, kad pagonybés-krikščionybés sandu-roje pasirodanti pasakos interpretacija yra "antriné", "uždé-ta" ant kažkokiq kitq, archaiškq reikšmiq.
Tokiq reikšmiq ieškant, senajame mitq indekse, regis,
96
butq vienas motyvas, galintis atitikti músq nagrinéjamq pa-sakq. Senieji indoeuropiečiai žinojo Griausmavaldžio ir jo priešininko - Slibino (velnio) kovq, kurios vienu pagrindiniq motyvq, greta žmonos neištikimybés, yra kova dél galvijq. Juos pagrobia Slibinas, tačiau Griausmavaldžiui pavyksta juos atsikovoti.
Lietuviq pasakose bei sakmése dažnai minimi gyvuliais virt? mirusieji. Galimas dalykas, kova tarp Griausmavaldžio ir Slibino (velnio) vyko bOtent dél tokiq gyvuliq - miru-siqjq: galbút šitos kovos atgarsj ir galima aptikti pasakoje apie mirusiqjq gyvuliq pavidalais išvadavimq iš pragaro.
Pomirtinis pasaulis "už vandens". Horizontalus kelias. II.
Kol kas nagrinétas gan abstraktus kelias | pragarq. Jis tiesiog nueinamas pésčiomis ar nuvažiuojamas vežimu. Šis kelias, beje, niekad nebus "nujojamas" - nors keliq \ pragarq dažnai žino arklys, jkinkytas | vežimq, ir gali keliauninkq ten nuvežti, - žmogus | pragarq niekada nejoja raitas, ant žirgo.
Anksčiau nagrinétose pasakose kelias labai neapibréž-tas, kaip kad Sovijaus mite: tiek Sovijus, tiek šiq pasakq herojai tiesiog ima ir nueina { pragarq. Toks paprasčiausias kelias, matyt, yra ir pats ankstyviausias kelias pragaran: jis dar neapipintas |vairiomis smulkmenomis ir nuotykiais.
Daug sudétingesnis kelias nusakomas pasakoje "Trys plaukai iš velnio barzdos" (LPK 461). Čia pragaras papras-tai vaizduojamas Už mariq ar upés, ir keliautojas, siqstas parnešti trijq plaukq iš velnio barzdos, pirmiausia turi nu-kakti iki šio vandens. (domu, kad pakeliui žmogus nesyk užeina pas Saule (LTR 370/309/, 462/183/...). Pakeliui jis randa išdžiQvusj šulin|, sergančiq karalait^, obelf (LTR 462/45,106/), vien sergančiq karalait? (LTR 462/286/), obelj ir šulinj (LMD 1 133.177/), obelj, išdžiQvusiq up?, tévus, ku-riq dukte dingusi (LMD 1133/283/), išdžiúvusj šulinj, tévus,
97
kuriq dukte prapuolusi, užversta. pinigq "sklepa/' (LMD I 291/7/), pakaruokli (LTR 452/65/). Sutiktieji keliauninko klausia, kokiu budu jie gali atgyti, atrasti pražuvusiq gyvas-tj ar pradingusj dalykq. Atsakus { šiuos klausimus pasakos herojus turi gauti anapus vandens - ten, kur jis keliauja - [ pragarq, "peklq", pas velniq, ar, kai kada - pas burtininkq ar žmogédrq (LTR 452/65/), "j šétoniška. karalyst?" (LMD I 291/7/), pas "karaliq Cimindq", gyvenantj už mariq (LMD I 106/1/), pas karaliq Žaltj (LMD 1133/209/).
Pagrindiné kliütis, kuriq keliautojas turi jveikti - prieš jo trokštamq tikslq plytintis vanduo - marios (LTR 449 a /108/, 452/65/, 462/45,183/, 262/187/, 370/109/; LMD 1106/1/, I 291/7/...), "jüros ir marios" (LTR 409/50/), upé (LTR 42/69/; LMD I 133/177, 283/), arba dvi upés (LRSPS 103-104), tie-siog vanduo (LTR 462/106/). Per šiq bemaž visuomet su-tinkamq vandens kliutj kilnoja irklininkas (LTR 42/69/, 462/183, 286/), keltininkas (LTR 262/187/, 279/110/, 462/345/), luotininkas (LMD I 133/177/), nešiotojas (LTR 462/106/), kilnotoja per marias (LTR 409/50/, 449 a /108/). Pažymétina, kad kartais vietoj keltininko randamas tiltas (LMD 1 133/283/; pig. LRSPS 103-104). Tokie keltininkai pa-prastai kilnoja ne savo noru, ir dirba tq darbq labai ilgai. Toks nešiotojas sakosi nešioj^s keleivius šimtq tükstanciq metq (LTR 462/106/), penkis šimtus metq (LTR 409/50/), o išsigelbéti nuo šio darbo keltininkas gali paskandin^s du žmones, tuomet anie už jj kilnos (LTR 462 /286/), boba-kelti-ninké išsivaduos, jei rankomis iki kra ujo jdréks kitam žmo-gui - tada kitas pasiliks jos vietoje (LTR 409 /50/). Toks motyvas turétq sietis su tikéjimu, jog kapinése, prie jq vartq nuolat budi paskutinis mirusysis, kur{ nuo šios pareigos išvaduoja sekantis palaidotasis, savo ruožtu stojantis sar-gybon (BLV112).
Anapus vandens atrandamas pragaras, "pekla", velnias. (domu, jog sykiais čia sutinkamas slibinas ar s ma kas (LTR 409 /5G7, 449a /108/; LMD I 113 /283/; pig. "karalius Žaltys"
98
LMD 1133 /209í). Tačiau pati pekla pasirodo esanti panaši i kitus jau žinomus jvaizdžius. Čia visur aplinkui smi r da, úžia, name sutinkama velnio žmona (LTR 462 /106V), velnias randamas miške, kur namelyje keliauninkas mato savo mi-rusj pikty ponq (LTR 462 /354/), velniq namas stovi di-deliame miške (LTR 409 /37/), karta i s tai bus didelis dvaras (LMD I 133 /283/), tiesiog dvaras (LMD I 291 lil), vienu at-veju peklq žmogus randa, užlipes ant kalno ir {lindes j j j pro skyle (LTR 462/53/).
Šioje pasakoje parodomas kelias j pragarq, vedantis per vandens ribq. Tai přiměna pasakq LPK 301 C, kur pasa-kojama apie karalait?, véjo ar milžino nunešty j salq vidury marili (LTR 10 a /73, 80/, 544 /231/). "Anoje pusěje" sutinka-mi vaizdai přiměna arba pragarq, arba ten minimas chto-niškq bruožq senis. (domu, kad lietuviq dainoje "Aš eisiu eisiu { ty žemel?" (LLDK M VI 995) už "juni niariq" ieškoma žemelés, kur gyvenama be darbelio. Kitur mariose pasken-dusi mergele nueina j kity mariq krašty, kur suranda savo brolj, Dievo žirgus beganantj (TD IV 350,351).
Sie motyvai přiměna pasakq LPK 480, kurioje pod u kra pro šulinj patenká j požeminj pasaulj. Kai kurie motyvai sutampa su pasáka LPK 461 - ypač tai, kad keliaudamas pastarosios herojus aptinka ypatingus veikéjus - obelj, šulinj, panašiai kaip ir našlaité, tačiau tai - dar tik pakeliui j pragrq, o ne jame.
Šioje pasakoje sutinkamas jdomus, antikinj Charonq primenantis keltininko paveikslas. Šioje vietoje prisiminti-nas ir Romos monety déjimo j kapu s paprotys, paplites Va-kanj Lietuvoje ir PrQsijoje (Michelbertas, 1972, 50; Michelbertas 1986, 189, 191). Dažniausiai monetos kape sudětos j tošin? déžut£ arba molin j puodelj (kartais šalia jo), prie mirusiojo galvos. Sis paprotys išties přiměna graikq ir ro-ménii tikéjimq, jog mirusiojo vélé Charonui už pervežimq j Hadq turí duoti vienq obolq (Michelbertas, 1972, 50-51), ši-toks monety déjimas žinomas ir vélesniais laikais Latvijoje,
99
tikint, kad prieSingu atveju mirusiojo vele neiskeliaus (Mannhardt, 1936,419,477).
Pasakoje Tiltas | anq pasaulj" (LPK 806) aptinkamas archaiskas pomirtinio pasaulio, esancio "ui vandens", jvaiz-dis. Trims broliams ganant pas senelj avis, tretiasis brolis, paskui avis persikeles j kitq upes krantq, atsiduria mirusiqjq pasaulyje (Velius, 1987, 172-173). Sioje pasakoje, matyt, regimas vienas seniausiq mirusiqjq, virtusiq gyvuliais, pomirtinio gyvenimo jvaizdis. Tai, kad mirusieji aviq pavidalu keliasi per upe. (vandenj), rodo, kad "uz vandens" esancio pomirtinio gyvenimo jvaizdis atsiranda dar tuo metu (bent jau ne veliau), kai mirusieji jsivaizduojami gyvuliais (avi-mis), taigi, atitinkamai "uz vandens" esancio pomirtinio gyvenimo jvaizdis bus vienas seniausiq pomirtinio gyvenimo sampratos demenq.
Sie "uz vandens" esancio pomirtinio pasaulio motyvai susisaukia su lietuviq daina "Vai, kad as plaukiau", kur gal-büt minimas jau sutiktas perplaukimo motyvas:
Vai, kad as plaukiau
Per jüras marias...
Ko tolyn plaukiau,
To tolyn grimzdau...
Vai, kad priplaukiau
Aukstq kalnelj,
Ant to kalno dvarelj (LLD II, 1 452)
Toks savaiminis luoto grimzdimas zinomas sakmese ypatingais atvejais: tuomet, kai luotu j kitq pus? keliasi mirusieji (BLV 56-57). Dar Lukianas "Mirusiqjq pasnekesiuo-se", X sk. perteikia Charono skundq del mirusiqjq veliq, pernelyg slegianciq jo luotq, del ko sisai grimzta (Lukian, 1981 1,376-381). Prokopijus is Cezarejos, pasakodamas apie bretonq laivininkus, kurie dvasiq prisedusias laives plukdo j Britanijq, pamini, kad tie laivai, nors isrodydave. tusti, bu-vo tiek pripildyti dvasiq, jog j vandenj grimzdavo iki pat krastq (De bello gothico, IV, 20).
100
Mariose esantis "aukStas kalnelis", ant kurio stovi "dva-relis", su nekrokultu siejamas ir kitur, - naslaitei savo rau-doje svarstant: "...gal aS pavirstau/ Marga lydekele/ Tai gal aS nuplauktau/ ( aukStajj kalnelj/ Tai gal a§ rastau/ Rad-najq motule/ Ir tikrq tevulj^ Ir tikras sesules.n (LT II 525). Taeiau dazniausiai keliaujama laive. Taip plaukdamas val-timi link pragaro, vienas J. Sliupo surinktq pasakq herojus pasiekia salq upes viduryje, apaugusiq karklynais, ten vi-dudienj an£iq pavidalu atlekia dvylika Liucipieriaus dukrq (LRSPS 104), laivu keliauja ir pats mirusysis viename pasa-kos apie dekingq numirelj variantq - ir, padejes savo isgel-betojui, dingsta i§ laivo, kai tik priplaukiamas mariq vidu-rys (LRSPS 270-274).
Anoj pusej mariq (saloje) kartais aptinkama Ausrine (Greimas, 1979,113-184), beje, kai kuriose dainose Ausrine pranasauja mirtj (LLDK M VI 1011). Jdomi paralele aptinkama Egipto tikejimuose - laivu \ paslaptingajq salq plaukia mirusio faraono siela, o veda ja. rytine zvaigzde. Fa-raonas ten iesko gyvenimo medzw, tikedamasis is jo pa-sisemti jegq gyvenimui Ra karalysteje (Ilponn, 1986, 294). Beje, gydanciojo ir gyvojo vandens lietuviq pasakq herojai iesko toje patioje erdveje - gauna jj palei marias, is mariq dugno, galiausiai • parsigabena iS salos (Greimas, 1979, 152). Apie Ausrine^ kaip kelrod?, jdomiq prielaidq pateikia Di. Frezeris - jo nuomone, butent AuSrine \ Betliejq vede Tris Karalius (4>p33ep, 1983, 327). Drauge galima prisi-minti lietuviq tikejimq, jog Ausrine atsirado gimus Kristui ir rode keliq Trims Karaliams (Balys, 1951,15).
Dar nepriplaukus salos sutinkami obels simboliai: herojus, dar prieS keliaudamas pas Ausrine^ atsiduria obelq sode (Greimas, 1979, 125-126). Keltq padavimuose (apie Brano, Febalo sunaus plaukiojimq) herojus, dar ne negal-vodamas keliauti \ salas, gauna sidabrine. sakele. - kvietimo zenklq (HCH3 667). Jau aplink salas paciose mariose -"iydinti lyguma", tiesa, nematoma prasalaittams: sie regi tik
101
pach} jQrq. Tas netru kdo salq karaliui Manananui skrieti per bangas vežéčiomis (Ten pat, 669); regis, ir anksčiau mi-nétas numirélis, "išlipes" iš laivo mariq vidury, buvo jau pa-siekgs savo tikslq, nematomq kitiems. Pačioje saloje keltq padavimai mini "žydintj senajj medj" (Ten pat, 667), prime-nantj aukšty medj saloje ant kalnelio, pažjstamq iš lietuviq dainq. Europoje kaip paralely galima paminéti "Adonio so-dus", vaisingumo garantus, sodinamus, siekiant užtikrinti gerq derliq (<řp33ep, 1983, 321-327). Kaip žinoma, Adonio mylimoji - tai Venera, drauge su juo reprezentuojanti vaisingumo sferq. Stebuklingo sodo a psu p ta sédi ir dievaité, Gilgamešo sutikta ant jOros kranto. Ant vieno, paties gra-žiausio, šio sodo medžio auga krištoliniai obuoliai. Avalone, moterq saloje, kaip ir kit u ose laimingqjq archipelaguose, auga medžiai, vedantys vaisius ištisus metus - ji ir vadi-nama moterq, arba obuoliq, sala (Gqssowski, 1979,53).
Lietuviq pasáka "Apakintas milžinas" galbQt irgi nuro-do i senuosius pomirtinio gyvenimo vaizdinius - čia žmonés, plaukdami laivais, patenka pas m i ti ne. bütyb^; vanduo čia s u pra n ta m a s kaip skiriamoji riba tarp gyvqjq ir mirusiqjq pasauliq: šiq pasakq nagrinéj$s N. Vélius toliau pažymi, kad tq tautq, kuriq teritorijos ribojasi su upémis, jQromis ir pan., mitologijose kaip skiriamoji riba tarp gyviyq ir miru-siqjq pasauliq akcentuojamas vanduo, o tq, kurios gyvena ne prie vandens, - miškas (Vélius, 1982,125).
Galima pastebéti, kad lietuviq žinotas "už vandens" (mariq) esantis pomirtinis pasaulis, primenantis keltq Lai-mingujq salaš, kadaise galéjo bOti gan pastoviu fvaizdžiu, kurio šaknys glúdéjo ide. protautés pasauléžiúroje. "Anoje puséje" lietuviq pasakose aptinkamas arba kalnas, arba lie-tuviškajai "pragaro" sampratai artimi vaizdiniai, arba tam tikra chtoniné butybé, galiausiai kartais išties galima many-ti anapus pasirodant Aušrin^. Visi šie besiskiriantys vaidi-niai priklauso tam pačiam, "už mariq", "už horizonto" esan-čiam pasauliui. Ten lietuviq kosmologijoje prasideda tiek
102
dangiškoji erdvé (Dievas, Aušriné), tiek, galima spéti, ir chtoniškoji (velniai, senis, milžinas). Pasakyti, kuriuo metu lietuviai (baltai) tikéjo nuž vandens" esančiu pomirtiniu pa-sauliu, néra taip paprasta, kadangi kol kas néra kriterijq, jgalinančiq vienq kurj vaizdiniq kompleksq laikyti ankstes-niu ar vélesniu. GalbOt išties šiuo atveju pomirtinj pasaulj "už vandens" derétq priskirti ne tiek konkrečiam laikotar-piui, kiek tam t i kra i baltiškai tautai, genčiq grupei, kurí turéjo gyventi arti vandens (júrq, mariq), be to, galbut ilgq laika kontaktavo su keltais. Tačiau atrodo, kad tokia tauta ar genčiq grupe neišlaiké šio "už vandens" esančio pomir-tinio pasaulio (vaizdžio iki susidúrimo su krikščionybe, nes tokiose pasakose sukrikščionintq motyvq labai maža, o ir jos pačios labai jvairuoja; kaip atrodo, savo sakraline. reikš-my tokie mitai prarado dar prieš krikščionybés jvedimq ir, ilgesnj laikq nebesureikšminami, nusmuko pasakq lygme-nin.
Drauge tenká apgailestauti, kad archeologinéje literatu-roje dar néra pakankamo aiškumo dél laidojimo vandenyje. Matyt, šios pomirtinio gyvenimo "už vandens" sampratos to-limesnis tyrimas priklausytq archeologams.
Vertikalus kelias j požemius. I.
Lietuviams žinoma pasáka apie našlaity, jstumtq ar jk-ritusiq | šulinj ir ten atradusiq kitq pasaulj - LPK 480. Jis apibudinamas kaip "kitas svietas" (LTR 10 b /135/), "antras svietas" (LTR 462 /438/), "žalia pieva" (LMD 1 133 /172/), "graži pieva" (EDS 204), "gražus sodas", "laukas", "daržas (Seselskyté, 1985, 68). Bemaž visuose pasakos variantuose minima, kad, eidama toliau, našlaité užeina obelj ar kriau-šy, kuriq, tos paprašyta, nukrečia, krosnj, prašančiq jq pa-kurti (arba duonq krosnyje, prašančiq jq iškepti), karvy, kurí prašo jq pamelžti. Atlikusi šiuos darbus, našlaité prieina graži u s rumus", "didelj dvarq" arba "trobely" (Seselskyté,
103
1985, 68), kur sutinka boby, bobele. troboje (LTR 462 /438/; LMD 1 133 /172/), ragany su labai ilgu dančiu (LTR 449 b /105/), "seny boby su ilgais dantimis", "vieny moteriške/' (Se-selskyté, 1985, 65). Kitose pasakq versijose tai gali búti se-nelis (LTR 10 b /135/; EDS 204; žr. Seselskyté, 1985, 75). Pod u kra atlieka jai užduotus darbus (dažniausiai úkinius, nors senelis dažnoje versijoje prašo paganyti jo aveles) ir už tai ragana (boba, moterišké) gausiai jy apdovanoja - apipila "aukso lietumľ (LMD I 133 /172/, LTR 449 b /105/...), po kurio podukra Nvisa stoja auksiné", "apkimba auksu", "grjžta namo auksuota sidabruota" arba ji pod u kra i padovanoja auksine, rit£, "aukso ožj", "daug pinigq, aukso ir kitq daiktq" (Seselskyté, 1985,76-77).
Siai pasakai tyrinétojai skyré nemaža démesio (Vélius, 1979, 96-97; Seselskyté, 1985, 64-81; Vélius, 1987, 172 ir t.). Nesyk tariama, kad podukra patenka bútent j mirusiqjq pasaulj (Seselskyté, 1985,68 ir t., plg. Kerbelyté, 1986,63).
N. Vélius, atsekdamas šioje pasakoje vaizduojamy mirusiqjq pasaulj ir nagrinédamas jy kitij pasakq kontekste, išskiria aviq, kaip mirusiqjq, vaizdinj bei su velnio sféra sietinus raganos ar senelio vaizdinius (Vélius, 1979, 96; Vélius, 1987,172; žr. Seselskyté, 1985,81).
Pažymétina, kad podukra j "any pasaulj" patenka pro šulinj, bútent jis sujungia dvi skirtingas erdves. Kitose tau-tose tai gali búti ir "pelés urvelis", upelis, šaltinis, upé, eketé ir pan. (Seselskyté, 1985, 67-68). Tai, matyt, reliktas iš tq laikq, kuomet bendraeuropietiškoje symonéje mirusiqjq pa-saulis jsivaizduotas "už vandens" - tuo aspektu lietuviq pa-sakos šulinys nurodo j mirusiqjq pasaulj (Vélius, 1979, 96; Vélius, 1987, 172), plg. "peklos" sutapatinimy su šuliniu (LTR 10 b /128/). Išties, pod u kros "nuskendimas" pamatuo-tai gali búti gretinamas su kadaise lietuviams ar kitiems baltams búdingu laidojimu vandenyje. Pažymétinas móty-vas, kurio aptarimui, tiesa, reikétq ištisos studijos - vienoje lietuviq pasakoje žmogus, gave> algy už išdirbtus metus,
104
jmeta jq j Sulinj "Dievui ant apieros" (LMD I 314 /4/). Pa-nasus tikejimas XVII a. uzrasytas Latvijoje - latviai, lauk-dami lietaus, mesdavo j sulinj dovanas (Mannhardt, 1936, 489). "Sulinio" vaizdinys galbut nurodytq kelio j pozeminj mirusiqjq pasaulj variantq; galimas dalykas, jog tiek "ver-tikaliu", tiek ir "horizontals" keliu buvo atkankama j tq patj pasaulj, kurio grieztaja prasme negalima jvardinti "poze-miniu": senosios - tarp jq ir lietuviq - kosmologijos zinojo, kad pomirtinis pasaulis, esqs po zeme, sferoms (ar dangaus skliautui) sukantis, nakties metu atsiduria virs zemes. | tokj pasaulj galima nusigauti tiek keliaujant vertikaliai "apa-cion", tiek keliaujant "uz" horizonto linijos, - skiriasi tik ke-liai, o ne pats tikslas.
Pasaka apie podukrq nera sukriksdioninta. Matyt, joje sutinkami motyvai senosios lietuviq religijos sanduros su krikscionybe metu jau nebebuvo aktualQs, t.y., tuo metu lie-tuviai panasaus pomirtinio gyvenimo jvaizdzio jau nebetu-rejo. Tikriausiai anksciau lietuviq zinotas pomirtinio gyvenimo nuz pasaulio ribos", "pozemyje" ar "uz vandens" jvaizdis buvo artimesnis pasakoms LPK 472, LPK 730 ir kitoms, aptartoms anksciau.
Antra vertus, pasaka apie podukrq nurodytq j vienq, dar tik besimezganciq problemq, kurios spr^sti autorius kol kas nesiryzta. Auksciau, kalbant apie tikejimus metempsi-choze, pastebeta, kad po mirties j vandens paukscius - an-teles, gulbes - virsta daugiausia moterys. Pasakoje apie podukrq irgi kalbama apie "paskendimq", "perejimq uz vandens" - ir jos heroje visuose variantuose bus tik mergai-te. Tuo metu j pragarq vyksta vien tik vyrai. Gal perejimas "ui. vandens" • speciflnis moterq pomirtinis likimas?
Taciau jmanomas ir kitoks aiskinimas, butent, kad pasakos apie moterq ir mergeliq virtimus bei pasaka apie podukrq priklause tokiai kultOrai, kurioje vyravo moterys, -tad jos dazniausiai ir tapdavo pasakq herojemis. Turint omenyje ypatingq rekonstruojamos matriarchatines kultu-
105
ros archaiskumq, netektq stebetis, kad pasakos, kuriose j pomirtinj pasaulj keliauja moterys, pasizymi ypac archaiska pomirtinio pasaulio samprata.
Sis klausimas kol kas lieka atviras.
Vertikalus kelias j pozemius. II.
Pasakoje apie podukrq naslaite nesutinka nei velnii|, nei specifiniq pragaro vaizdiniq, o sakmeje "Muzikantas jkren-ta pragaran" (LPK 3279) jq bus apstu. Joje pasakojama apie herojq - muzikantq, per atsiverusiq ant nedoro pono kapo skyle. nusileidziantj zemyn ir tokiu büdu patenkantj j pragarq. Muzikantq bedugnen leidzia krepsyje, arba jis pats leidziasi virve. Paprastai tokia kelione trunka ilgai - ketu-rias dienas ir naktis (LTR 552 /909, 910/), parq (LTR 368 /2/), sesis menesius, o pragaras pasiekiamas tik septintqjj (LTR 368/l 17/), septynis menesius (LTR 368 /3/). Netgi ilgai leidesis, muzikantas, nupjov^s virv?, krenta tris dienas ir tris naktis. Beje, kaip veliau pasirodys, sj keliq atgal, tik jau velnio nesamas, muzikantas jveiks per vienq minut? (LTR 425 a /107/), kitur sakoma, kad muzikantq "velnias kaip vie-sulas" isnesa j zem? (LTR 337 /29/). Tiesa, kartais muzikantas tiesiog eina j pragarq pescias (LTR 368 1256/). Apacioje muzikantas isvysta "tokj pat pasaulj kaip ir zemeje", velnius, pasikinkytu ponu vezancius kelmus (LTR 368 /l 17/; LT IV 498-499). Mato nusidejelius, degancius ugnyje (LMD I 481 /l/, I 1548 /l/; LTR 364 /20/...), tradicinius velnio, smalos, kankinimq vaizdinius (LTR 425 a /107/, 364 /2Ü7, 337 /29/). N. Velius pastebi, kad nesyk pragaran patek? ponai ir kiti nusidejeliai sioje sakmeje patenka j mazdaug tokj pragarq, kokj apraso senieji lietuviski krikscioniskieji rastai (Velius, 1987,182). Zinoma, sios sakmes substratas greiciausiai yra senesnis, ir, kaip toliau nurodo N. Velius, tikriausiai jis ga-letq sutapti su tiek sioje sakmeje, tiek kitose pasakose daznai sutinkamu ponq, paverstq j arklius ir dirbanciq sun-
106
kius darbus, vaizdiniu.
Taciau, kita vertus, jsidemetina, kad pasakose aptinka-mo vandens, kaip ribos tarp gyvqjq ir mirusiqjq pasaulio, sioje sakmeje nera - muzikantas paprastai leidziasi per atsi-verusiq kape skyl?. Turint omenyje pasakoje apie podukrq minimq vertikalq keliq \ pozemiuose esantj "kitq pasaulj", galima manyti, kad toks "pozeminio" pomirtinio pasaulio jvaizdis kadaise buvo zinomas, taciau arba nebuvo popu-liarus, arba su laiku primirstas, - siaip ar taip, tokiq "ver-tikalaus" kelio vaizdiniq lietuviq tautosakoje yra maziau, nei "horizontalaus", be to, "horizontalaus" kelio gale sutinkami vaizdiniai panasüs \ "vertikalaus" kelio pabaigoje aptinka-mus. Atrodo, kad lietuviai "pozeminio" pasaulio vaizdiniq turejo daug maziau nei "uz pasaulio ribos" esancio. Be to, daugiausia krikscionybes jtakos patyre tos pasakos, kuriose kalbama apie "horizontaliq" kelion? j pragarq - ar jis bütq "uz vandens", ar kazkur toli: bütent tokiq kelioniq gale sutinkami velniai, kankinantys ponus, [gavusius arkliq pavi-dalq. Sakme "Muzikantas fkrenta pragaran" kaip tik yra pa-veikta "uzpasaulinio" pomirtinio gyvenimo sampratos. Tai rodytq, kad krikscionybes susidürimo su senqja lietuviq re-ligija laikotarpiu pastarojoje daug aktualesni buvo pomirtinio pasaulio, esancio ne kazkur toli, bet zemes pavirsiuje vaizdiniai. Net jeigu herojus keliauja {tarsi "po zeme" esantj pragarq, jis jeina j kalno vidq: tokiu büdu toks pragaras yra ne "po zeme", o greiciau - "po kalnu" - taigi, vis delto ant zemes pavirsiaus.
Indoeuropieciq tautoms tikriausiai gerai zinomi pozeminio pomirtinio pasaulio vaizdiniai, lietuviq tikejime, bent jau paskutiniaisiais simtmeciais iki Kriksto, nebuvo aktua-lizuojami, bet tai nereiskia, kad jie nebuvo zinomi lietuviq proteviams baltq protautes laikais ar dar seniau.
107
"Užpasaulinés" sritys
Kelias, kurj keliaujantis j pragarq tuři jveikti, gali, kaip jau pastebéta, věsti tiesiai "peklon", be ypatingq kliučiq, -tačiau žymus tautosakos sluoksnis kalba apie "už vandens" esantj pomirtinj pasaulj. N. Vélius tokj pasaulj mano buvus jvardintq "paskandq" terminu (Vélius, 1986, 36). Sis žodis lietuviq kalboje gali reikšti tvanq, patvinimq, nuskendimq, galiausiai - pragarq. ("Paskiria j j amžinoms paskandos kan-čiomus", "Koks čia gyvenimas - tikra paskanda" - LKŽ IX, 479). Ankstyvojoje religinéje lietuviq literatúroje sutinkama "paskanda", kaip pragaro atitikmenys (Zinkevičius, 1988, 171,245,2763). "Paskanda" taip pat buvo suvokiama ir "pra-žuties", "prapulties" prašme - sakoma: "dingo kaip j vandenj" - "pražuvo"; arba pažyméti tvanui - "Nojaus paskanda" (DSPO, 165). E. Fraenkelis pateikia tokias "paskandos" rei-kšmes - "Überflutung, Sintflut, ewige Verdammnis", kildin-damas šj žodj iš "paskandinti" - "versenken, verdammen" etc., t.y. - skesti (Fraenkel, 1962, 544). V. Toporovas terminus "svieto paskanda", "amžina paskanda" supranta kaip "svieto pražuvimq" (TonopOB, 1975,170-171). Tad "paskanda" apima gan platq semantinj laukq, daugiausia pabré-žiant "pražuties" aspektq, ir, galimas dalykas, šiuo žodžiu kadaise buvo jvardijan.as tarn tikras pomirtinio gyvenimo [vaizdis senojoje lietuviq religijoje, tikriausiai turéj^s gan neigiamq atspalvj. Galbüt ta erdvé buvo jsivaizduojama drégna, pig. posak| "blogus raštus skaito - po peklq braido" (LTR 552 /1050/) bei kai kuriose pasakos LPK 472 versijose aptinkamq pragaro, kaip ežero, vaizdinj (EDS 229-230, 236-238, plg. 230-236).
Pats lietuviq "pragaras", matyt, yra išvestinis žodis, savo meto naujadaras, pažymintis amžinos kančios vietq, kur pa-smerktos sielos kenčia ugnies kančias - plg. prüs. gorme -"karštis", plg. liet. garmaliuoti - "virti", "be tvarkos judéti, zuiti", garma - "édrúnas" ir pan. Galbüt iš tos pačios šaknies
108
kiles ir germanii vardas (žr. TonopOB, 1979, 276-280, plg. LKŽ X, 499-500). Paskandq terminas vargu ar tiko krikš-čioniškojo pragaro [vaizdžiui nusakyti, o požeminio pomir-tinio pasaulio termino, nesant ir atitinkamo jvaizdžio, kaip regis, nebuvo. Priešingu atveju, tokio požeminio pasaulio jvardijimq butq perémusi krikščionybé, kaip ji pereme ir Dievo bei Velnio vardus. Netiesiogiai tq liudija ir liet. skoli-nys "atklanés" (iš lenk, otchlan), apibúdinantis viety, kurion eina nekrikštytq vaikq ar teisingai gyvenusiq nekrikščioniq vélés (Frae.ikel, 1962, 21), bei plačiai žinomas žodis "pekla" (iš lenk, pieklo).
Vis delto atrodo, kad iš gausybés ligšiol nagrinétq už-pasaulinio pomirtinio gyvenimo vaizdiniq lietuviams bene geriausiai buvo žinomi gyvenimo "už vandens" (paskandq) ir "už pasaulio ribq" jvaizdžiai. Ji| tarpusavio santykj aiški-nantis, reiktq grjžti atgal ir prisiminti archaiškiausius "už-pasaulinio" pomirtinio gyvenimo jvaizdžius.
Tikéjimq "užpasauliniu" pomirtir.iu gyvenimu baltuose
sklaida
Pirmas tikéjimq "užpasauliniu" pomirtiniu gyvenimu
lygmuo
Méginant suvokti pomirtinio pasaulio sampratos raidq, tektq pripažinti, kad bene pirmuosiuose, iš tikéjimq metem-psichoze kilusiuose, pomirtinés erdvés vaizdiniuose gyvu-liais viřte, mirusieji atsiduria kažkur "už vandens" esančiose žaliose, sodriose pievose. Jos galéjo plytéti tiek horizontalio-je plokštumoje, kažkur toli, tiek, visiškai {tikétina, šiame laikotarpyje émé rastis ir "anapusiniq" ganyklq, kuriose ga-nési gyvuliais virty mirusieji, jvaizdis. Šis tikéjimo pomirtiniu užpasauliniu gyvenimu lygmuo tebebuvo stipriai vei-kiamas tikéjimo metempsichoze. Mirusieji virsdavo gyvuliais nebütinai negrjžtaniai - po tam tikro laiko jie vél galéjo Žeméje virsti žmonémis. Tai tikéjimo metempsichoze
109
apogéjus, savita, ištobulinta sistema. Joje tikéjimas metem-psichoze n u kry p s ta kiton pusén, nei sakysime, indq tikéji-me. Išliekant isikúnijimq ciklui, pomirtinis likimas jau per-keliamas j kitas erdves. Atrodytq, šiame lygmenyje reikétq ieškoti pomirtinio gyvenimo valdovo vaizdinio šaknq. Tai piemuo, ganytojas, dievybé, tikriausiai artima lietuviq vel-niui, kartu su savo globojamais gyvuliais-mirusiaisiais per-keliama anapus.
Antrasis tikéjimq "užpasauliniu" pomirtiniu gyvenimu
lygmuo
Iš tikéjimo sielq keliavimu pančiq vaduotasi su dideliu vargu ir labai pamažu. Sovijaus reforma, brendusi jau pir-majame tikéjimo "užpasauliniu" pomirtiniu gyvenimu lygmenyje, vis delto, kaip regis, buvo vienkartinis jvykis, kuris pagrindé vien tik galimyb? patekti j pomirtinj pasaulj ir ne išsyk palieté visus žmones. Sovijaus atrastas kelias dar ne-buvo jprastas ir naujas pasaulis dar nebuvo apgyvendintas. Su Sovijaus reforma galima butq sieti méginimq (tvirtinti tikéjimq | žmogaus gyvenimo testinumq antropomorfiniu pavidalu, bet reikia turéti omenyje, kad greta ilgq laikq eg-zistavo ir pirmasis lygmuo, pagal kurj mirusieji tebevirs-davo gyvuliais ir pan. Kiek galima sprostí, Sovijaus atrastas pasaulis - tas pats, j kurj lietuviq sakmése bei pasakose nusileidžiama, keliaujama pésčiomis ar važiuojama vežéčio-se (vélesné modifikacija). Lietuviams sis mokymas, matyt, buvo gan artimas.
Trečiasis tikéjimq "užpasauliniu" pomirtiniu gyvenimu
lygmuo
Chronologiškai jis vélesnis už pirmajj, tačiau trečiojo lygmens santykis su antruoju nearškus. Galbut jis vystési paraleliai, atskirose gentyse, o gal ir tq pačiq genčiq kon-tekste galéjo sugyventi skirtingi mokymai. Šiame lygmenyje ypatingai pabréžiama vandens riba tarp gyvqjq ir mirusiqjq
110
pasaulio. Jame tikriausiai išliko ir požeminio pomirtinio gy-venimo jvaizdis. Siame sluoksnyje atsiranda ir keltininkas, perkeliantis mirusiuosius per vandens kliutj - jis, kaip rodo paralelés graikq, etruskq, roménq mitologijose, budingas ne vienai ide. tautai ir t u rét q buti atsirade> vienoje iš ide. ben-drumo pakopq. Galbut kadaise lietuviq protéviai (baltai) žinojo ir Laimingqjq salq jvaizdj, lietuviq ti kej i m u ose iš-likusj pasakoje LPK 461. Čia specialiq tyrimq pareikalautq ir galimos tokios sampratos sqsajos su atitinkamais keltq ir graikq jvaizdžiais, slavq ir germanq papročiais mirusiuosius laidoti laivése. "Už vandens" plytintj mirusiqjq pasaulj, galimas dalykas, pasiekdavo vandenyje laidojami mirusieji.
Ketvirtasis tikéjimq užpasauliniu pomirtiniu gyvenimu
íygmuo
Jame ankstesnés pomirtinio gyvenimo "už pasaulio ri-bq", "už vandens" sampratos susiduria su nauja pomirtinio gyvenimo samprata - dangiškqja. Šiuo atveju nesvarbu, ar tokiq sampratq atneša krikščionybé, ar ji susiformuoja irs-tant senajai religijai. Tačiau pomirtinis gyvenimas už ho-rizontaliq (ar infernaliniq) ribq [gauna neigiamq atspalvj ir tampa pomirtinio atpildo blogiesiems ir nedoréliams vieta. Atitinkami procesai vyko ir anksčiau: taip blogq mirusiqjq pomirtiniu likimu tikéjimo metamorfóze nykimo laikotarpiu budavo laikomas [sikunijimas | tam t i kru s gyvunus, kuris buvo vertinamas kaip neigiamas, pomirtinis likimas. jsiga-lint tikéjimui "užpasauliniu" pomirtiniu gyvenimu, visi ne-doréliai arba - kai kada - "drungnieji" ar nelaiméliai virsta gyvúnais, medžiais. Atéjus laikui, toks pats procesas pakei-čia ir horizontalaus ar infernalinio pomirtinio likimo sampratq: "už pasaulio ribos" arba "po žeme" imami talpinti ne-dorai gyven? mirusieji. Anksčiau subtiliai skirti mokymai (antrasis ir trečiasis lygmenys) ima tarpusavyje lietis, atsiranda savotiška painiava, sudaranti sunkumq šiuolaiki-niam tyrinétojui, bet ne to meto žmonéms: senesnioji pomir-
111
tinio gyvenimo samprata, imta vertinti kaip pomirtinés bau-smés vieta, tampa antraeile, ir daugiau démesio skiriama ne jos lokalizavimo problemai, o toje vietoje patiriamos bau-smés savybii| nusakymui.Tačiau daugiausia pastangq deda-ma dangiškajam pomirtiniam likimui suvokti bei iliustruo-ti.
Penktasis tikéjimq "užpasauliniu" pomirtiniu gyvenimu
lygmuo
Jis jau ištisai persunktas krikščioniškais vaizdiniais, vis delto "uždétais" ant senujq substráty. Krikščioniškos litera-turos ir ikonografíjos jtakoje atgaivinami kai kurie senieji, jau i pasakas išvirt? mitai apie požeminj nusidéjéliq likimq. Vis delto lietuvii| pasauléžiQroje tiek velniai, tiek smalos ka-tilai bei pats pragaras mieliau talpinami žemés paviršiuje ar kalno viduje. Šiame sluoksnyje jvairiuose laikotarpiuose besišaknijantys motyvai ypač smarkiai susilieja tarpusavy-je, o velnias, dar ketvirtajame tikéjimi| užpasauliniu pomirtiniu gyvenimu lygmenyje jgijes neigiamq bruožq (tokio pro-ceso pradžia, matyt, radosi dar tikejimo metempsichoze nykimo laikotarpiu, kuomet velnio kontroliuojami gyvuliq pa vídalo mirusieji imti traktuoti neigiamai), krikščionybés jtakoje galutinai sutapatinami su piktaja dvasia.
Taip pat ir senieji mitai, pasakojantys apie keliones j pomirtinj pasaulj ("pragarq"), savo metu buve. nelyginant vademekumai, savotiški lietuviškos "Mirusiujq knygos" sky-riai bei puslapiai, kurty nuolatinis kartojimas paruošdavo žmones pomirtinei kelionei ir garantuodavo sékmingq jq at-vykimq reikiamon erdvén, liko tik paprasčiausiomis pasa-komis, kuo toliau, tuo labiau apipinamomis jvairiausiomis smulkmenomis, kintančiomis, jvedant naujus veikéjus, nau-jai pervardinant personažus, laisvai pinantis tiek senosios, tiek krikscioniškosios pasauléžiOros elementams.
112
IV. Dangaus Dievo korttroliuojamo "danguje", "ant kalno" esančio pomirtinio pasaulio [vaizdžiai senojoje lietuviii pasauléžiúroje. Pomirtinio pasaulio "padangése" problema.
Aukščiau kal beta apie horizontalia kryptimi keliaujant pasiekiamq pomirtinj pasaulj, kurio senesniu variantu galé-jo búti ir požeminé mirusiujq karalysté. Šio kelio gale daž-niausiai aptinkamas velnias. Jtikétina, kad tokio "už pasaulio rim|" esančio pomirtinio pasaulio jvaizdis kadaise bal-tiškoje pasauléžiúroje vyravo. Vis delto esama ir ženkliq kitokio {vaizdžio pédsakq. Pagrindinis jj išskiriantis moty-vas - Dangaus Dievo dominavimas tokiame pomirtiniame pasaulyje. Svarbu, kad tokiose pasakose greta Dievo valdo-mos mirusiujq erdvés (ypač pasakoje LPK 472) pastebima ir ta, kurioje dominuoja velnias - tai rodytq, jog motyvq apie Dievo valdomq pomirtinj pasaulj radimosi metu buvo gerai žinomas nuo šios erdvés besiskiriantis velnio ir jam prik-lausančiq mirusiujq pasaulis.
Dievo valdomo pomirtinio pasaulio samprata paskuti-niaisiais šimtmečiais iki Krikšto turéjo búti ypatingai suak-tualéjusi, nes paskutiniaisiais baltiškosios pagonybés am-žiais dievq perkélimo dangun procesas buvo ypač intensy-vus. Ugnies religijos sustipréjimas, jžiúrimas baltq religiné-se reformose, religinj démesj koncentravo j dangq, tam tikra prašme atsiribojus nuo chtoninés religijos paveldo. Supran-tama, buvo ne kuriami nauji jvaizdžiai, o tiesiog "sudan-ginami" senieji, jau žinomi, taip pat aktualizuojant ir kitus, jau anksčiau žinotus, tačiau mitq periferijoje glúdéjusius jvaizdžius, susijusius su dangumi.
Šitaip toliau bus suvokiami tam tikri pomirtinio pasaulio bei jo prieigq vaizdiniai, jej? j platesnj Dievo valdomo pomirtinio pasaulio jvaizdj. Atskiri vaizdiniai (Kelio, Psi-chopompo ir kt.) radosi jau ankstyvuosiuose pomirtinio gy-venimo jvaizdžiuose ir dangiškojo pomirtinio gyvenimo sa-
113
mpraton jie jéjo kiek transformuoti, tačiau dar išlaike. ir savo senajj pavidaly. Vis delto jie jau funkcionavo santyki-nai naujame jvaizdyje, todél, senajai religinei sistemai sui-rus, tokie vaizdiniai musq dienas pasieké "iškrite/' nebe iš "užpasaulinés" pomirtinés karalystés jvaizdžio, o iš "dangiš-kosios" mirusiqjq erdvés sampratos. Todél tokiq vaizdiniq tyrimui galimi du keliai. Vienas - juos sklaidant, niéginti priartéti prie pamatiniq, šiuos vaizdinius generavusiq pro-vaizdžiq. Tačiau tai didelés apimties atskirq studijq reika-las. Antras kelias - méginti šiuos vaizdinius susieti paskuti-niojo juos apjungusio jvaizdžio rémuose, nes, kaip minčta, jie músq laikus pasieké butent šiam jvaizdžiui subiréjus. Suprantama, šiuos vaizdinius analizuoti galima ir chtoninés religijos rémuose - ir juose butq galima surasti ir palydovo j anq pasaulj, ir kelio motyvus: tokiu atveju jie nepernelyg pakistq. Vis delto, kadangi jau pasakyta, jog dangiškoji reli-gija apibréžé vélyvajj baltiškqjq religijq tarpsnj, siekiant di-desnj démesj koncentruoti j vélyvajy religine, sistemy, šie vaizdiniai bus aptariami jos rémuose. Visa tai prisimintina, skaitant žemiau pateikiamy Dievo kontroliuojamo pomir-tinio pasaulio bei jj sudarančiq vaizdiniq analiz^.
Kelias
Lietuviq raudos mini keliy, j kurj išsiruošia mirusysis. Su juo siejamas Aušros, ryto, užtekančios Saulés vaizdinys, priešingai "užpasaulinei" sferai budingiems vakaro vaizdi-niams. Čia galima prisiminti ir papročius laidoti atitinka-mai ryte ir vakare. Raudose sakoma: "Jau aušrelé išaušo,/ Saulelé užtekéjo..." (TŽ 1278), "Aušra aušrelé/ Jau teka sau-lelé..." (TŽ 1295), "Aušrelé aušta, saulelé teka... čésas keliau-ti tolimq kelelj j tavo téviškélf (JLD III 1190/6; LT II 531). Kelias raudose dažnai minimas: "Mano dukrele/ Dukrele le-lijéley Oi, tai palikai/ Růtq darželj..." (LT II 520), "Motulé pasrengus/ \ didel? kelionél?..." (LT II 520), Tčvuli, iške-
114
liausi/ Didelěn kelionélén..." (TŽ I 279). Pats mirusysis daž-nai vadinamas "keleiviu" - "nendznas keleivis", išeinantis ( didelj keliq (DŽT II 235), "keliauninkéliu" - té ve li mano, keliauninkéli mano" (JLD III 1183/4), "véliq sveteliu", "vieš-nele" - tai vardas, kurj žmogus gauna mir^s; sis vardas kai kur siejamas su velionio, kaip pasiuntinio tarp gyvqjq ir mirusiqjq pasauliq, vaizdiniu (HeBCKan, 1982, 200). Ke-lias yra tolimas ir ilgas: "Motinéle, maža tavo sylelé, mažas tavo viekelis, tolima tavo kelionélé..." (JLD III 1178/7), minima didelé kelionélé", "tolimas kelelis" (JLD III 1190/6,7; LT II 520, 531; TŽ I 281,283,294 ir kt.). Kur jis veda, daug maž aišku - tai protéviq kelias, véliq kelias, bet raudose jis smul-kiau nenusakomas, jj išskirti siekiama daugiau apofatiniu metodu, parodant, kur tas kelias neveda: "Dzieduci mana, senuci mana, tai kur tu pasiruošes:/ ar dzidzian kelianelén, ar dzidzian kermošelin, ar švintant bažnytélén?" (Balys, 1938,178), plg. "Didelén kelionélén.../ \ kuria, šalel??/ Oi ar j rytelius,/ Ar j vakarélius^ Ar j tq šalel?,/ Kur aukštas kalne-lis?" (TŽ 1294).
Kelias - universalus vaizdinys, galintis tikti bet kokiam pasaulévaizdžiui: ir šiandien sakoma "paskutiné kelioné" ir pan. (žr. Vélius, 1977, 144 ir kt.). Tad ypatingq rezultát q iš Kelio semantinio lauko tyrinéjimo néra ko tikétis. Tačiau bütent dél Kelio jvaizdžio universalumo galima j| nagrinéti bet kokiame kontekste: mirusiojo vélé ar panirdama j van-denis, ar prasmegdama požemiuosna, ar kildama [ dangq, privaléjo nueiti keliq, gyviyq pasaulj atskiriantj nuo mirusiujq karalystés. Išties, kelias gali tiesiog kilti \ viršq, plg. paprotj ligoniui mirštant, lubose ties lova padaryti skyl?, kad siela galétq greičiau ir lengviau dangun nulékti (Alsei-kaité-Gimbutiené, 1943,54).
Keíio j pomirtinj pasaulj vaizdinys išlieka labai ilgai. Dar šiais laikais Pelesoje, kur šio krašto tyrinétoja L. Nevs-kaja pažymi bemaž pilnq Pelesos ir baltq laidojimo apeigq sutapimq - netgi frazeologijoje, - išlikes archaiškas "kelio"
115
vaizdinys (HeecKan, 1980/1,245 ir kt.). Lietuvoje laidojant stebima, kad nepalaidotq suristomis kojomis (Cilvinaite, 1943, 183): visa tai apspr^sta tikejimo pomirtiniu keliu, tu-rinciu atitikmenis kitq ide. tautq pasaulevaizdziuose. Vo-kieciai zino minetq "keliavimq" atitinkancius "abspazieren", "ins Jenseits reiten" (Negelein, 1919, 123) - taip yra ir dau-gelyje kitq kalbq. Graikq laidojimo vietose randama moline avalyne, kartais netgi po dvi batq poras - tad kelione isties laukusi sunki; alemanq kapinynuose randamos keliauninkq lazdos, speciali avalyne deta ir j skandinavq kapus - jq tike-ta, kad mirusiajam teks eiti akmenuotu, dagiais apaugusiu keliu (npoiin, 1986,50-59). Tiesa, kai kur tarp lietuviq isli-k? paprociai mirusiuosius laidoti basus - taip jie greiciau galesiq nubegti j Dievo teismq (Cilvinaite, 1943,191).
Pats iskeliavimas toli grazu nereiskia, kad mirusysis laimingai atkaks, kur jam skirta. Jj gali uzpulti kitq mi-rusiqjq veles (Basanavicius, 1926, 15), jei mirusysis nesus-kumbamas priimti [ gerqjq veliq "lemtq pulkelj", jis gali büti piktq "veliq pultas" (JLD III 1187/11). Taip tamsiosios mi-rusiqjq "düsios" gaudo vietos neturincias, taciau sviesesnes nekrikstytq küdikiq dvaseles: "gaudo ir gaudo... po tamsy-bes, neduodamos ne kiek atilsio" (BW 43). Dainoje sakoma, kad vele gali atsidurti ties uzrakintais dangaus vartais, ant kuriq uzkabinti "lenciügai" (LTR 4893 /5/), düsele verkdama iesko "savo daiktelio", o jos telaukia "peklos" vartai ir pei-liais, britvomis isklotas guolis (LTR 1018 /12/, 4157 /198/, plg. TD IV 134).
Vadinasi, tiek geri, tiek pikti mirusieji bent jau zengti pradeda vienu ir tuo paciu keliu. Kelio vaizdinyje glüdejo ne tik mirusiojo "isejimas" pas protevius, bet ir bOdas "isstum-ti" mirqsjjj kuo toliau nuo gyvqjq. Kelias raudose mirusiajam nuolat primenamas, jis islydimas gana atkakliai, nors ir labai mandagiu budu. Atrodo, kad mirusysis, isej^s \ ke-liq, jau neturi galimybes grjzti - net jei jam "anapus" ne-siseka, niekur ne nenumanoma galimybe ne stoiskai k^sti
116
anapusines bédas, o méginti grjžti | žemiškaj j pasaulj ir čia ieškoti prieglobsčio... Bútent dél to raudose taip dažnai mi-nimas kelias - gyviesiems svarbiausia buvo išvengti mirusio-jo pasilikimo netoliese. Žeméje pasilikdavo tik tie mirusieji, kurie dél vieni| ar kitq sumetimq nežengdavo j keliq. Apskri-tai kelio vaizdinys nurodo jau pasibaigusiq tikéjimo metem-psichoze ar reinkarnacija epocha., jis jau sqlygoja transcen-dentinio pasaulio jvaizdj.
Paminétinos paralelés tarp lietuviq raudq ir Irano arijq sakraliniq tekstq, pasakojančiq apie mirusiojo išvykimq: plg. "Aušrelé aušta, Saulelé teka..." (JLD III 1190/6 ir kt.) ir "Aušta Aušriné...kopia..Mitra, Saule teka" (Guntert, 1923, 401). Matyt, tokie sakraliniq tekstq sutapimai neatsitikti-niai, o šaknijasi ide. provaizdžiq komplekse. Apskritai lietu-viq dainose auštančios aušrelés ir tekančios Saulés vaizdin-iai artimai siejami su mirtimi (LLDK VI 991). Jei besi-leidžianti Saule nurodytq j chtoniškajj mirusiqjq pasaulj (kaip ir atitinkamas paprotys laidoti vakare), tai tekančios Aušrinés bei Saulés vaizdiniai, kaip ir paprotys laidoti ryte, jau sqlygotq dangiškajj mirusiojo keliq, kuriame mirusysis keliauja drauge su Saule.
Kaip minéta, kelias niekur néra smulkiau nupasakoja-mas, jis tepaminimas vienu dviem žodžiais (Ilponii, 1986, 48). Tačiau svarbiausieji jvykiai prasideda kelyje. Juk "Rig-vedos" himne laidotuviq laužui sakoma, jog mirusysis "Kuo-met išvyks jis j šj keliq, vedantj iš gyvenimo/ Tai taps jis pavaldus dievams" (cit. iš PB 200).
Psichopompas ir pomirtinio pasaulio "padangése" problema
Dievai netru n ka šia savo teise pasinaudoti. Lietuviq tautosakoje teigiama, kad mirusyi turi "...šviesa pasitikti ant kelio viečnasties ir ten nuvesti, ant ko yra anas žmogus užsidirbes" (DSPO 145). Tačiau sis "Life after life" nuotaiko-mis nuspalvintas pastebéjimas lietuviq tautosakai apskritai
117
néra búdingas. Paprastai mirusjjj pasitinkančios butybés jvardijamos angelais ar velniais. Lietuviq tautosakoje vel-nias dažnai prisistato prie mirštančio žmogaus, neša jj j pragarq (Vélius, 1987, 162). Tačiau dažnai greta velnio mi-nimi žmogaus myrio metu dalyvaujantys angelai (LPK 808: LTR 368 /238/, 462 /190/; LMD I 324 /3 žr. BLV...), angelas ar angelai teisaus žmogaus ar vajkelio dusia/' neša j dangq, plg. "Po Bubelio mirties atéjo angelas ir nunešé jj j dangq" (LTR 370 /3107, plg. LMD I 324 /3/). Tuo metu jie kartais grumiasi su velniais (LTR 462 /98/) juos nugindami (LMD 1 32413/). Netikétai pasirodo, kad iw Qgq j padanges gali nešti velnias, plg. palinkéjimq "Kad tav e velnias nuneštq [ padanges" (Lebedys, 1956, 356-357, plg. Balys, 1937, 167). Yra ir daugiau tokiq "nešimo" atvejq: "Nutarabanijo kaip velnias dOšiq per kalná/, "Lekia kaip velnias dúšiq pagaveV', "Nesa kaip velnias griešnq dúšia/' ir ke. (Vosylyté, 1977, 222-223). Kartais sis personažas pakeičiamas, galbút sakytojui émus nesuprasti, kaip velnias gali tampyti "dúšia/" j kalnq ar po padanges, kur, rodosi, jam visai ne vieta. Viename užkal-béjime sakoma: "Trys angelai pro (per) devynis kalnus..." (LT V 905; BLMM 532). Kitur tariama: "Kad tave Perkunai per devynis kalnus neštu/' (Balys, 1937,165).
I velniui priskiriamq gebéjimq skristi atkreipia démesj N. Vélius (Vélius, 1987,69-72) - jo pastebéjimu, velnias, nors ir búdamas perdém žemiška bútybé, yra susijes su atmosféra, ypač - žemutiniais jos sluoksniais (Vélius, 1987,69). N. Vélius pastebi, (naudojuosi žodine informacija), kad "padanges" toli gražu nereiškia dangaus", t.y., velnias, nešda-mas dúšiq j "padanges", paties "dangaus", kaip regis, nepa-siekia. Gali búti, "padangése" yra tam tikra velnio dominija, netapatinama su "dangumi" ar pomirtiniu pasauliu, esančiu "ant kalno". Taip pietvakariq slavams žinomos samovilos, galbút kildintinos iš mirusiujq véliq, stato pilis ne danguje ir ne žeméje, o po debesimis ar debesyje (Basanavicius, 1921, 25-26). Čia prisimintinas lietuviq užkalbéjimas, skir-
118
tas lietaus debesiui nuvyti: "Debeséli, pragaréli, gudij šalin, gudq šalin!" (BLMM 145). Chtoniškojo "pragaro" termino taikymas danguje slenkančiam debeséliui néra kas netikéto. Galimas dalykas, savo metu, [sigalint dangiškajai religijai, netgi požeminis pragaras buvo "kilstelétas" viršun. Taip tarp Malalos kronikos intarpe išvardijamq lietuviq dievij netgi turintys aiškiq žemiškq bruožq jau yra "|keltin dangun. Taip ir skandinavq mitologijoje Valhala, kaip dangiškoji mirusiqjq buveiné, kaip regisi, palyginus vélai atsiskyré nuo požeminio mirusiqjq pasaulio - Hel (Mcjicthhckhh, 1987, 212). Tačiau čia aptariamoje lietuviq pasauléžiuroje tikriau-siai aptinkamas atskiras pomirtinio pasaulio lokalizacijos atvejis - "padangése". Jis sietinas su velniu, kuris šjsyk apsi-reiškia lietuviq mitologijos tyrinéjimuose menkai tenagriné-tu "atmosferiniu" savo aspektu, kurio, pasiremiant N. Vé-liaus "chtoniškumo" koncepcija, ko gero nereikétq suprie-šinti "žemiškajanť. Pasák N. Véliaus, "chtoniškasis" pasau-lis apima ne tik "žemiškajq", bet ir "užpasaulin?" erdv§; t.y., velnias iš principo esti tokiame transcendencijos lygmenyje, iš kurio jis gali vienodai reikštis tiek žeméje, tiek ore ar požemiuose.
Prie "padangiq" sampratos dar teks sugrjžti; tačiau tame pačiame kontekste galima aptikti ir aiškiomis psicho-pompo savybémis pasižymint j velniq ar jam artimq dievyb?.
Taip, užkalbant nuo kraujo bégimo, sakoma: "Valiuli, dievuli, kraujq suturé k, dOšios iš kOno nevaryk, kad su krauju nebégtq, kOno vieno nepaliktq. Per kiety akmenél|, per aukštq qžuolélj, Valiuli dievuli, kraujq |sakau, kraujq gyslose sulaikau" (TŽ IV 504; TL V 899). Užkalbéjimuose paprastai kreipiamasi j tq dievybe, ar démona,, kuris globoja atitinkamq sferq ir šiuo konkrečiu atveju gali geriausiai pa-déti. Begant krauju i ir baiminantis, kad drauge su juo neiš-bégtq ir siela, kreipiamasi tiesiog j sielos (vélés) palydovq, psichopompq, kurio valioje yra sielos iškélimas iš kOno. Pri-simintina mjslé "Kuo vardu dievas? - Valys (jis butent pras-
119
tq ir karaliq suvalo)". (Lebedys, 1956, 486-487). Galbut už-kalbéjime minimi qžuolélis ir akmenélis turí ryšj su sielos perkélimo keliu (plg. "kaip velnias dQšiq per kalnq"), be to, žinoma, kad žemiškajq ir dangiškajq sferas senuosiuose jva-izdžiuose jungia Pasaulio medis, čia jvardijamas qžuoléliu. |domu, kad ši vieta tautosakoje varijuoja, sielos palydovas jvardijamas tai angelu, tai velniu, Valiu, Valiuliu - pastara-sis vardas gal ir reikštq liet u vi š kaj j psichopompq. Galbút dél panašaus sqskambio (Valys - velnias) tautosakoje ir atsiranda tam tikra painiava: velnias karta i s atrodo esqs bent dvieji| rušiq, nes šalia "žemiškojo" velnio yra ir velniai, sutinkami ore bei padangése, dažnai turintys ryškius psi-chopompo bruožus. Kaip minéta, velniai kartais jsivaizduo-jami kaip skraidančios bOtybés. "Biesai" ant Šatrijos gali sugadinti gerq orq - kai virš kalno kaupiasi miglos, žmonés sako, kad tai "biesai" peilius ir "videlčius" galanda - bus "nepagada" (TD III 55). Velnius, esančius ore, mini sakmé, teigianti, jog Dievui išmetus velnius iš dangaus, vieni nu-krito ant žemés, kiti liko kabéti ore (Balys, 1937,154) - taigi, butq bent dvi velniq rQšys, ku r i q viena priklauso oro sferai. Saulei užtemus, žmonés sakydavo, kad tai velniai jq pri-dengia (BLTS II 45-46; Balys, 1951, 14; Balys, 1966, 50). Tačiau ši užsimezgusi prieštara, kaip minéta, gali boti pa-aiškinta velnio "chtoniškumu" plačiaja prasme. Galbut šiq velnio prigimtj užmiršus, ir atsirado velniq skirstymas, dar netapes aiškia sistema, tačiau realiai funkcionuojantis.
Štai vél priartéjome prie "padangiq" problemos, kuriq dabartiniame mitologijos tyrimq etape tenká sprostí drauge su psichopompo klausimu. Lietuviai kai kur Grjžulo ratus laiko sulužusiu "Antikristo" ar Liucipieriaus vežimu (Balys, 1951, 16). Padavimai apie juodajj magq Tvardovskj vél přiměna velniq, kaip botyb?, nešančiq sielq padangiq keliu: "...sakoma, kad Ménulyje matosi pakibes Tvardauskas. Jis buvo pardaves velniui savo sielq, bet visokioms gudrybéms mokédav^s išsisukti; kai pagaliau velnias jj sugriebes nešé
120
pragaran, jis užsikabin^s už Ménulio ir pradéjes giedoti Marijos giesmf, tada velnias nebegaléjes jo toliau nešti ir palikes ant Ménulio" (Balys, 1951, 11). Jei velnias butq ne-š?s Tvardausky | požeminius pragarus, ty., jei ši legenda butq atsiradusi pseudokrikščioniško mystymo pagrindu, vargu ar pavyktq suvokti, kodél velnio kelyje pasirodé Mé-nulis. Šiuo atveju greičiau tektq kalbéti apie "padanges". {domu, kad bendrojoje ide. tradicijoje Ménulis čia kaip tik vietoje. Irano arijai žino tris sielos žingsnius pomirtiniame kelyje: pirmuoju siela jveikia erdve. nuo žvaigždžiq iki Ménulio, antruoju - nuo Ménulio iki Saulés, trečiuoju • nuo Saulés iki aukščiausiojo dangaus, Zaratustros karalystés (Guntert, 1923, 402; Lommel, 1930,191). Trijq žingsniq tra-dicijai galima butq priskirti pasakas, kuriose mergaité kelio pas savo dingusj vyry klausia Ménesio, žvaigždés, Saulés (LTR 370 122/, plg. LMD I 133 /173/). Pažymétina, kad lie-tuviq tikéjime Ménuo priklauso žemiausiai sferai. Galbut "trijq žingsniq" pédsakai išlike, trijose "godelése", išsakomo-se Vakarinei Žvaigždelei (Balys, 1943, 4). (tikétina, kad pa-davimuose apie Tvardausky rado atgarsj užmirštas senas mitas, pasakoj$s apie kažkokio pikto burtininko kelione,, su-stabdyty prie Ménulio vartq.
"Padanges", j kurias velnias gabena mirusiuosius, ma-tyt, ir bOtq sietinos su žemyja, Ménulio, sféra lietuviq tradicijoje. Tvardauskui dar pavyksta jos išvengti: jis užsikabina už Ménulio ir šaukiasi Marijos. Atrodytq, kad šiuo atveju velnio tikslas galéjo bOti antroji Ménulio pusé, arba erdvé "už" Ménulio. Tvardausko mal d os Marijai, ir bOtent jai, mo-tyvas néra atsitiktinis - lietuviq manymu, Marija stovi ant Ménulio (BLTS II 50), t.y., tarsi "pamynusi" jj, o pačiame Ménulyje liaudies fantazija jžiOri jo jtraukty mergaité, mo-terj su naščiais, Kainy, kibirais nesiojantj savo brolio krau-jy, arba nešantj ant pečiq užmušty Abel{ ir beieškantj, kur j j paslépti (BLTS II 49-50), - trumpai tariant, nieko gero. Ga-limas dalykas, kai kurie su Ménuliu sietini burtai sylygo-
121
jami suvokimo apie Ménulio ir velnio rysj (MT I 152). Ta-čiau galima spéti, kad neigiamq pobüdj mitai apie Ménulj jgavo santykinai vélesniais (nors dar ikikrikščioniškais) lai-kais, kuomet išryškéjo su jais nesutampanti ir juos prano-kstanti dangiškoji vaizdiniq sistema. Maldelés j jaunq Mé-nulj (BLMM 17, 19-20), kurias J. Balys laiko labai archa-iškomis (Balys, 1943, 11), galbüt nurodo kadaise matytq Ménulio ryšj su pomirtiniu gyvenimu, greičiausiai atitinka-nčiu "padanges".
Kol kas tegalima pasakyti, kad lietuviq tautosakoje išli-ko velnio kontroliuojamo pomirtinio pasaulio - "padangése" pédsakai. Tačiau jie susipyn? tiek su "padangiq" kontekste funkcionavusiu velnio-psichopompo vaizdiniu, tiek su nuo jo besiskiriančiu velnio-mediatoriaus, tiek su krikscioniš-kaisiais velnio, tempiančio "dOšias" j pragarq, vaizdiniais. Galbüt velniui, "boginančiam" sielas | savo dominijq - "pa-danges", su laiku buvo priskirtos apskritai specialaus sielij gabentojo funkcijos, tuo metu nenunykstant ir atmosferiniq dvasiq ar demonq vaizdiniams - priešingai, oro dvasios kaip tik galéjo igauti tam tikrq savarankiškumq.
Šie procesai turéjo büti bendri visiems baltams. T. Narbutas mini prüsq Patelq, oro dvasiq dievq, tam tikrq "aukš-tesniojo angelo'1 rüsj, nors be reikalo painioja j| su Patolu. Patelas (J. Lasickio sqraše jj gal atitiktq Aigis) mirusiojo vél? vesdaves j amžinos buveinés vietq. Jis galéj?s pasirodyti peteliškés pavidalu (Narbutt, 1835, 33-34) - beje, tai orfikq sielos simbolis. Liudijimai baltq mitologijoje isskiria atski-rq oro demonq sritj - jai ir vadovaves Patelas, arba, kitq liudijimq nuomone, Pokolius (Pacols, Pocols, Poccolus -Mannhardt, 1936, 233, 244, 246, 266, 295, 300, 312, 362). Véliau ši oro dvasiq viešpatija primirštama (matyt, jau kri-kščionybés [takoje), ir visos dvasios imamos vadinti vel-niais. Taip ir atsiranda velnias, "boginantis" Tvardovskj, velniai, uždengiantys danguje šviesulius, nešantys vél? per kalnq. Anksčiau visus šiuos darbus galéjo nuveikti kažkoks
122
kitas svarbus personažas, j| galéjo atitikti pru s q Pykuolis (nepainioti su Patoliu; neaiškus ir Pykuolio santykis su Po-kliumi), lietuviq Valys, Valiulis, galbüt ir (arba) Aigis. Visi em s Siems personažams tektq pripažinti "chtoniškajq", plačiaja prašme, prigimtj ir tam tikrq ryšj su velniu, dél ko šios dievybés lengvai galéjo jam užleisti vietq.
Panašiq bruožq yra ir kitose ide. mitologijose. Irano arijq tradicija pasakoja apie Nairyo-Sanha, Ahuros pasiun-tinj, lydintj sielas. Pasiuntinj, palydovq, atliekantj ir kai ku-rias funkcijas pomirtiniame teisme, žino etruskai - tai de-monai Lasa, etruskq atvaizduose matomi prie mirusiqjq (THMO(J>eeBa, 1980, 50). Žinomi ir kiti psichopompai - tai tq pačiq etruskq dievas Turms, panašiai kaip ir graikq Her-mis bei roménq Merkurijus, perkeliantis J anq pas* ij mirusiqjq véles, etruskq Charonas - transform u o tas graikiš-kas personažas, taip pat lydintis mirusiuosius. Antikinéje mitologijoje psichopompq esti kelios rušys, ir jie tarpusavy-je pasiskirsty funkcijomis - Hermes Psychopompos pasitin-ka graikq mirusiuosius ir atveda juos prie Acheronto upés kranto, kur jq valtyje laukia Charonas (Trencsenyi - Walda-pfel, 1974,213). Sielq globotojas Hermis graikq mitologijoje buvo vadinamas Vedliu, Vartininku ir Požemiq valdovu, nes butent Hermis atveda ten véles iš künq, žemés, jüros. Tyras véles jis iškelia aukštyn, o netyras erinijos sukausto gran-dinémis (Diogenas Leartietis VIII, 31 - cit. iš ünoren Jlae-pTCKHH, 1979, 340). N. Vélius mano, kad lietuviq velnias giminingas Hermiui (Vélius, 1987, 171), tad, galimas daly-kas, tai, kad velnias gabena vély per kalnq ar "skraidina" jq oru, nurodytq j jam, kaip ir Hermiui, budingq ir esminy psichopompo funkcijq. Antra vertus, velniu jvardijamoš esy-bés buvojimas ore lyg přiměna specifine, oro dvasiq rušj, turéjusiq savo vardq ir reikšmy senojoje lietuviq religinéje sistemoje, tačiau véliau krikščionybés jtakoje virtusiq tie-siog velniais. Šiuodu variantai tautosakoje aptinkami jau pernelyg persipyny, kad pavyktq vienareikšmiškai pasakyti,
123
ar mirusiojo vélés "boginimas j kalný", "ořu" ir pan. yra pa-ties velnio, ar specialios, oro dvasias valdančios dievybés funkcija. Tikriausiai skirtingais istoriniais laikotarpiais pa-eiliui gyvavo abu variantai, tačiau šiandien pernelyg šunku pasakyti, kuriuo metu ir kokia seka.
Ir vienu, ir kitu atveju dievyb^, gabenančiy mirusiojo vél?, tegalima jvardyti arba velniu, t.y. dievu, arba oro démonu, ar dievybe, šiuo atveju atliekančia psichopompo fun-kcijy. Tačiau lieka neaiškios botybés, kurias tautosaka jvar-dija angelais. Jos drauge su velniais budi tics mirštančiuo-ju, ir, jei sis gyveno dorai, - pačios nesa jo véle. dangun. Be a bej o, šis vaizdinys yra paveiktas krikščioniškosios pasau-iéžiúros, konkrečios angelo sampratos, tačiau neatrodo, kad angelo vietoje senojoje religijoje negaléjo buti kokios nors geras véles perkeliančios dievybés. Atrodo, kad tiek velniq, tiek angely atveju archaiškiausias vaizdinys bQtq toks, ku-riame vél? po mirties perima arba vienas velnias (Velinas, Valys), arba vienas angelas (kol kas neidentifikuotas "gerasis" psichopompas). Irano arijq religijoje žinoma, kad po mirties dél žmogaus vélés kaunasi du demonai, gerasis ir piktasis. Šaltiniuose pasakojama, kad piktasis Vizarsha (ki-tur - Vizareša) mégina pagauti véles su kilpa ir jas supan-čioti, o gerasis Srausha jas gina (Lommel, 1930, 186-187). (domu, kad N. Véliaus darbe atskleidžiama velnio ir kilpos sysaja (Vélius, 1987, 193-195). Matyt, tekty pripažinti, kad ir lietuviq pasauléžiQroje gerojo ir piktojo demono kova dél mirusiojo vélés yra archaiškas vaizdinys. Jei blogyj j démony galima botq sutapatinti su Valiu, Valiuliu ar velniu (gali-mas dalykas, Valys yra Velnio reprezentantas), tai gerasis demonas kol kas lieka neaiškus. Žinoma tik tai, kad jis kri-kščionybés jtakoje buvo sutapatintas su angelu.
Antra vertus, galéjo reikštis ir vienas psichopompas, kuris, priklausomai nuo žmogaus gerq ar blogq darbq, ga-bendavo jj j pomirtinio atpildo ar bausmés viety, tuo metu pasireikšdamas skirtingais savo aspektais, kurie krikščio-
124
nybés jtakoje galbüt buvo hipostazuojami ir sutapatinti su angelq ar velniq veikla. Kylančios problemos savaime su-prantamos ir neišvengiamos, nes lietuviq psichopompo pro-blema dar tik pradéta nagrinéti. Tai galima pasakyti ir apie "padanges", kaip tam tikrq pomirtinio pasaulio sferq, - jos kontürai kol kas labai neaiškOs.
Dievo pasiuntinys
Lietuviq pasakose herojui kartais per sapnq pasirodo "kažkoks žmogus ant žirgo" (LTR 260 /108/), nurodantis ke-liq j pomirtinj pasaulj. Sis kelrodis apibúdinamas ir kaip "aukštas žmogus ant širmo arklio" (LTR 619 /40/), o, matyt, jau smarkiau sukrikščionintoje pasakoje toks ant širmos kumelés atjojes asmuo apibQdinamas kaip Šventas Petras (LTR 356 /174/). Pastarasis raitelis ne veltui pavadinamas Šv. Petru: pasakose jis nurodo keliq i pomirtinj pasaulj bei Dievui labai artimq erdve., o Šv. Petras krikscionybés jtakos persunktoje tautosakoje vaizduojamas dangaus (rojaus) vartq raktininku, artimu pačiam Dievui ir dažnai su juo bendraujančiu asmeniu. Vadinasi, ir senesnéje pasakos ver-sijoje šis raitelis turéjo reikšti senovés lietuviq religijoje gan svarbq asmenj. Reikšmingas ir jo pasirodymas sapne. Lietuviq manymu, sapnq priežastimi gali bOti kraujas, velnias arba Dievas. Pirmuoju atveju lengvo turinio sapnai laikomi nereikšmingais, nors juos ir bandoma aiskinti. Susapnavus velnio jkvéptq nuodémingq sapnq, reikia persižegnoti. Sap-nais, kuriuose veikia mirusiqjq vélés ir kurie eina iš Dievo, reikia tikéti (Bhuihhckhh, 1935, 166). Nors tokie aiškini-mai ir atsirad? krikscionybés jtakoje, juose atsispindi gan sena sapnq interpretavimo tradicija. Bútent sapnuose, Simono Grünau liudijimu, prOsq vaidilos ir vaidilutés ben-draudayo su dievais (Mannhardt, 1936, 201). Minétoje pasakoje sapnas, kurj sapnuoja j sudétingq situacijq patekgs doras žmogus, turétq bOti vertas pasitikéjimo.
125
Š j sapne sutinkamq raitelj galima tikétis aptikti ir pasa-kq aprašomoje realybéje. Jis turétq bOti susij^s su Dievu, su mirusiqjq pasauliu - kadangi bOtent ten jis ir atveda keliau-ninkq, nors pasirodyti toks pasiuntinys galétq ir Žeméje. Ieškoti jo reiktq Mtarp" dangaus ir žemés - čia tokio asmens veikla bütq geriausiai atsekama. Prie tokios erdvés žmogus gali kiek priartéti sapne, tačiau j jq patenka tik po mirties, iš gyvujq pasaulio keliaudamas i pomirtine. karalyst$.
Populiarioje iietuviq pasakoje "Svečiuose pas e Ige t q (DievaJ" (LPK 472) pasakojama apie Kučiq, Kalédq ar Vely-kq dienq (ar jos išvakarése) pasirodantj seneliu pasivertqsj Dievq, kuris aplanko gerq, dosnq Qkininkq. Šis elgetq gerai priima, visokeríopai garbs to, vaišina. Dékingas elgeta, kaip véliau pasirodo, - ne kas kitas kaip pats Dievas, rytojaus dienq atsiunčia pabalnotq ir pakamanotq baltos ar žilos spalvos žirgq, sykiais - ir baltq šuniukq, kelionés metu bé-gantj prieš raitelj. Karta i s atsiunčiamos vežečios, kuriose sédi vežéjas, kaip véliau išaiškéja - angelas, nors dažnai jis visiškai neapibOdinamas. Tuo bodu žmogus ir atkanka j po-mirtinj pasaulj, regi ten jvairius pomirtinio atpildo vaizdus (apie juos bus kal ba ma véliau), o kelio gale aptinka ir patj Dievq, kuris pasitinka žmogq nebe elgetos pavidalu, o pa-prastai - didingoje aplinkoje, plg. "nušvito ir dangaus vartai, pasitiko j j Dievas su didžiausiomis miniomis žmoniq" (LTR 337/57/).
Pasakoje jsidémétina štai kas: pas Dievq žmogq neša baltas arklys (LTR 324 /ll/, 337 /57/; LMD I 105 /22/, I 324 /II/, I 483 /28/), baltas žirgas (LTR 368 /89/), širmas (LTR 10 b /128/), šémas (LTR 452 /93/), žilas (LMD I 126 /36/) arkys. Kartais tai gali bOti ir asilas (LTR 370 /3107; LMD I 806 /3/). Toks baltas ar žilas arklio atspalvis neatsitiktinis -tai mirusiqjq pasaulio spalva (Vélius, 1987, 167). Kartais príduriama, jog Dievas atsiunčia "arklj su žmogumi" (LTR 260/246/). Kai kuriose pasakose arklys nusakomas detaliau, plg. "gražus arkliukas pabalnotas, balnas šilkinis, kilpos
126
auksinés" (LTR 552/926/).
Reikia prisiminti, jog tuo, kad mirusieji { pomirtinj pasaulj kel i a uja raiti ant žirgii, baltai tikéjo nuo seno. 1246 m. vasario 7 d. Vokiečiq ordino sutartyje su prQsais sakoma, kad prúsai tikj, jog mirusieji, raiti ant žirgq, gausios paly-dos apsupti, dangaus viduriu skrieja j pomirtinj pasaulj (Mannhardt, 1936, 42). Vienoje pasakoje teigiama, jog toks atsiqstas arklys keleivj pradeda kelti aukštyn (LTR 337 /57/), kitur sakoma, jog tokia kelioné labai greita (LTR 368 /89/), vienoje pasakoje tariama, jog j dangq kylama greitai, "šimtq kar t q greičiau už greičiausiq žaibq" (LTR 260 /446/). Šiuo aspektu prisimintina lietuviq pasáka (LPK 365 B), ku-rioje pas merginq atjoj^s mires mylimasis ar sužadétinis mégina jq nusigabenti j pomirtinj pasaulj ir nešasi jq ant žirgo, kurio spalva kartais irgi nusakoma kaip šyva (BLV 107) ar širma (BLV 108), kai kuriais atvejais mirusysis rai-tas ant savo žirgo skrieja oru. Kartais toks žirgas apibüdi-namas kaip labai didelis, aukštas, jojantis medžiq viršuné-mis (BALP 65-66). Tačiau pastarojoje pasakoje, turinčioje atitikmenq kitose tradicijose, ryški krikščionybés jtaka "su-velninanti" mirusjjj ir galutinj jo kelionés tikslq. Mirusysis gabenasi merginq j pomirtinj pasaulj, tátľiau jis tik atlieka psichopompo vaidmenj, iš tiesq juo nebúdamas. Toks mirusysis pažeidžia pasaulio tvarkq - neturédamas tam jgalio-jimq, mégina j anq pasaulj nusinešti gyvajj, ir todél turí jj gabenti pats - net ir velnias čia jam negali padéti.
Tačiau žirgo, kaip mediatoriaus, funkcija abiejose pasa-kose labai ryški. Apie panašius tikéjimus liudija ir palaido-jimai baltq žemése, kur randami arkliq griaučiai ar galvos, istoriniai aprašymai - lietuviq kunigaiksčiai nuo Šventara-gio laikq deginami drauge su savo žirgais, lietuviq paprotys nelaisvén paimtus riterius aukoti dievams, sudeginant rai-tus. Iš viso to galima daryti išvadq, kad lietuviai, kaip ir kitos ide. tautos, mané, jog mirusysis j anq pasaulj geriau-siai gali nusigauti raitas, be to, žirgas apskritai galéjo ana-
127
pus praversti (šiuo aspektu daug medžiagos palyginimui pateikia E. Tailoras (Taňjiop, 1989, 236-237 ir t.)). Žirgo, kaip mediatoriaus, reikšmé rodo, kad sapne pasirodantis raitelis gali bflti aiškinamas kaip iš transcendentinés erdvés išnyrantis personažas, turintis parodyti keliq j pomirtinj pasaulj. Tai ne paprastas mirusysis - mirusieji kelio j pomirtinj pasaulj nerodo, tik atskirais atvejais, netelpančiais j musil nagrinéjamq psichopompo problemq, su pragaru su-sij? mirusieji mégina nusinešti su savimi gyvuosius. Kartais pasakose herojq j pomirtinj pasaulj gabenantis asmuo (ve-žikas) vadinamas angelu (EDS 231-232), nors kitur toks ve-žikas gali bflti tejvardintas "žmogumi" (LTR 260 /246/). |si-démétini arklio aiškinimai: Dievo atsiqstas angelas - tai asilas, ant kurio žmogus atkeliauja dangun (LMD I 806 /3/). Bet kokiu atveju, nekyla abejonés, kad žirgas buvo suvo-kiamas kaip tarpininkas tarp gyvqjq ir mirusiqjq pasauliq, palengvinantis keliong - tokios nuomonés prieina ir archeo-logai (Vaitkauskiené, 1986, 45). Kartais j pomirtinj pasaulj žmogq lydi (veza) (LTR 318 /18/, 350 /1667, 397 /57/, 552 /912/; LMD I 100 /l/) ar netgi nesa (LTR 397 /57/) pats Dievas.
Dangaus Dievas balty mitologijoje jsivaizduojamas rai-tas (Biezais, 1975, 324), lietuviq dainose ant Dievo žirgyčio minimas bernytis (LTR 765 /72,73/, 831 /26/). Neatsitiktinai čia minimas butent Dievo žirgas • juk tokiu žirgu, gautu iš Dievo, žmogus ir atskrieja j pomirtinj pasaulj. Remiantis pasáka LPK 365 B galima žirgq jrašyti velnio sferon - tačiau aptariamojoje pasakoje, kur žirgas gaunamas tiesiog iš Dievo ir atneša žmogq j pomirtinj, Dievo kontroliuojamq pasaulj, néra pagrindo hipostazuoti vienos iš galimq žirgo prigimties versijq. Žirgas yra tobulas mediatorius - todél juo naudotis susiekimui tarp dviejq pasauliq gali tiek Dievas, tiek velnias. Dievas, siqsdamas žmogui žirgq, atsiunčia s a v o žirgq.
Tad vien iš pačios žirgo prigimties negalima sprostí apie
128
raitelio priklausomyby Dievui ar velniui. Raitelis ant balto (žilo) žirgo lietuvit! ir baltq pasauléžiQroje sutinkamas tiek danguje, tiek žeméje, tiek "tarp" dangaus ir žemés. Raitelis rodosi kaip mediatorius tarp gyvujq ir mirusiujq pasauliq. Jei jis išjojys iš pragaro, kaip pasakoje LPK 265 B, jame galima nesunkiai jžvelgti sqsajas su chtoniniu Velniu, gal-büt kai kuriais atvejais - ir su gero vardo neturinčiu pomir-tiniu pasauliu "padangése". Tačiau šiame poskyryje pagrin-dinis démesys kreipiamas ( paties Dievo pasiuntinj, o ne i raitq mirusjjj, nesvarbu, kur jis bekeliautq. Tai netgi ne die-vq, tai - Dievo pasiuntinys, gaunantis nurodymus bei jgalio-jimus tiesiogiai iš jo. Sis pasiuntinys keistai anonimiškas, jo vadinimas Šv. Petru ar angelu toli gražu neatskleidžia tikro-jo pasiuntinio vardo. Nera aišku, ar pavyktq jj susieti su vienu mums žinomq psichopompq - Valiu, Algiu, velniu. Pir-mieji du žinomi tik fragmentiškai, ir niekur neužsimenama, kad jie bfltq buvy jsivaizduoti raiteliais. Atskiras klausimas, apie kurj jau buvo užsiminta - ar galima jj sieti su velniu -reikalauja atskiros studijos. Nesant pakankamai duomenq, jrodančiq tokio personažo "velniškumq", lygiai taip pat galima teigti, jog tai ankstesniojo poskyrio pabaigoje minétas "gerasis" psichopompas, krikščionybés jtakoje virtys Sv. Petru ar angelu.
Reiki a pripažinti, kad visa "psichopompiné" lietuviq tra-dicija iš esmés labai paini: didžiaja dalimi dél to, kad nepa-vyksta išskirti atskirais laikotarpiais vyravusiq psichopompq vaizdiniq, nekalbant jau apie méginimus konkretq psichopompq priskirti konkrečiai baltiškai etninei bendrijai. Drauge sielq palydovo vaizdinys tam tikrame sluoksnyje su-silieja su mirusiqjq pasaulio "padangése" vaizdiniais bei su jau krikščioniškais motyvais. Tačiau šie neaiškumai néra netikéti: vos pradéjus kalbq apie psichopompq, aiškesniq rezultatq laukti dar netenka.
Tokioje situacijoje trumpq apsistojimq ties Dievo pa-siuntiniu tepavyks užbaigti pasvarstymu apie jo funkcijas.
129
Kaip sakyta, Pasiuntinio prigimtis neaiški, todél ir pastaro-jo poskyrio antraštéje jis jvardintas pagal funkcijq - kaip Dievo pasiuntinys. Jis pasitinka vien gerus žmones ir veda juos i pomirtinj pasaulj, pas Dievq . Neaišku, ar tas pats Pasiuntinys nutrenkia j pragarus nevertuosius. Tačiau Dievo tarnystéje jis elgiasi taip, kaip dera Dievo valiq vykdan-čiam asmeniui - jis be galo anonimiškas. Ne veltui pasakose sakoma, kad mirusiojo ar keliauninko | anq pasaulj pasi-tikti ateina tiesiog "kažkoks žmogus" - jei šiam vaizdiniui lemiamq jtakq butq turéjusi krikščioniška angelo vizija, vie-toje visiškai neaprašinéjamo "kažkokio žmogaus" matytume spindintj auksu, baltai apsirédžiusj šviesoje skrendantj vy-rq. {domu, jog V amžiuje Grigalius Turietis mini aptaria-majai lietuviq pasakai apie kelion? pas Dievq bemaž tapačiq Šv. Radegundos vienuolyno vienuolés vizijq - jq j vietq, kur trykšta gyvasis šaltinis, veda ' kažkoks vyraš" (Grigalius Turietis VI, 29 - cit. iš TpHropHH TypcKHH, 1987, 175) -vienuolé nesugeba jo kitais žodžiais jvardinti, kitu bodu ide-ntifikuoti, nors tame pačiame poskyryje minima, jog kitos to paties vienuolyno vienuolés Disciolos vél? pasiima angelas Mykolas ir nusineša su savimi. Galu gale nejtikétina, kad vienuolé neatskirtq angelo. Vadinasi, kažkokiame archetipi-niame lygmenyje ide. sqmonéje funkcionuoja iš esmés ano-niminio Pasiuntinio vaizdinys: galbút jo nereikétq dirbtinai tapatinti su velniu ar angelu, o pasitenkinti fíksuojant jo anonimiškumq, - kiek galima sprostí, tai ir yra esmingiau-sias tokio transcendentinio veiksnio reiškimosi búdas, žino-tas ir ankstyvujq viduramžiq frankq vienuolyne, ir sen oj oje lietuviq religijoje.
Paukščiq Takas
Kaip pastebéta aukščiau, tikéjimas metempsichoze (ypač virtimu gyvQnais) nulémé ir vélesnius pomirtinio gy-venimo jvaizdžius - tai aiškéja iš tikéjimq "užpasauline"
130
pomirtine egzistencija. Taip pat ir Dangaus Dievo kontro-liuojamo pomirtinio gyvenimo variantas, regis, patyré tikrq tikejimo metempsichoze jtakq. Tikriausiai, tikejimo metem-psichoze irimo laikmečiu paukščiai s vi rtu s i q mirusiqjq per-kélimas j dangq tapo vienu iš besirandančio dangiškojo pomirtinio gyvenimo jvaizdžio démenq. Kaip paaiškés žemiau, dangiškojo pomirtinio gyvenimo rémuose esti mirusiqjq, virtusiq gyvünais ar paukščiais, vaizdiniq; vis delto jie pra-rade, savo pirmykšte. reikšme. ir greičiau přiměna alegorijas. Tačiau paukščiq-mirusiqjq vaizdinys tam tikra prašme pa-déjo išsprgsti naujo pomirtinio kelio problemq, - "horizonta-Iq" pomirtinj pasaulj buvo galima pasiekti pésčiomis ar va-žiuotam, o keliq j Dievo kontroliuojamq pomirtinj pasaulj rode paukščiai. Minétoje Vokiečiq ordino ta i kos sutartyje su prQsais kal ba m a apie prOsq žynius "Tulissones vel Liga-schones", kurie, dalyvaudami mirusiojo laidotuviq apeigose, mato mirusjjj, raitq ant žirgo skriejantj dangaus viduriu ("per medium caeli") j kitq pasaulj (Mannhardt, 1936, 42). Šj "dangaus vidurj" kai kas linksta aiškinti kaip Paukščiq Takq (Žiemys, 1984, 47), ir ši nuomoné turétq buti teisinga. Folkloras teigia, kad mirusiqjq vélés rojun ar dangun skrie-ja "paukščiq keliu" (BLV 22). Paukščiq ir mirusiqjq kelias j dausas senovés lietuviq pasaulévaizdyje, matyt, buvo bend-ras. Dausos - tai vieta, kur visada šilta, ir todél j jas ruden j išlekia paukščiai (Búga, 1958 I, 553). J. Balys mano, kad Paukščiq Tako, kaip mirusiqjq kelio, reikšmé yra labai ar-chaiška (Balys, 1951, 18; pig. BLTS II 53). Kartais sakoma, jog gandras žiemq šqlančius paukščius atveda j dangaus dausas, o kad paukščiai nepaklystq, Dievas nutiesia jiems per dangq keliq (MT I 52-53, 54-55, pig. 55-59, 61-62). Tuo jdomesné pasáka "Gandrq šalyje", kurioje "už mariq" gand-rai pasirodo besq žmonés. Pažymétina, kad pasakos herojus "gandrq šalyje" praleidžia boten t žiemq (TD III 60). Žemai-čiai manydavo, kad mirti esq lengviau ant pagalvés iš paukščiq plunksnq   (Bhiiihhckhh, 1935, 144). Slavq žemése
131
tiketa, kad einant viena kryptimi, Paukstiq Takas atveda j rojq, einant priesinga - j pragarq (Dunduliene, 1988, 61), taigi yra tarsi universalus tiltas. Atrodo, panasiai galejo ti-keti ir lietuviai - jtiketina, kad po specialaus tyrimo pasiro-dytq, kad ir kelias j pragarq (peklq), ir j dangq (rojq) nuo seniausiq laikq vaizduotasis tas pats, tik keliauninkai juo keliaudavo skirtingomis kryptimis. Taciau kol kas taip tei-gti nera pakankamo pagrindo.
Kalnas
Kai kuriose pasakos "Sveciuose pas elgety (Dievq)" va-riantuose Dievas savo sveciq kviecia atvykti "ant kalnelio" ir juodu is ten nuskrenda j dangq (EDS 47, 81). Senele su seneliu, kopiantys dangun, pirmiausia uzlipa ant auksto kalno (LTR 297 /58/). Dainose mergele iki debeseliq jkopia ant kalno uzaugusio "didzio medelio" ar "rozes" sakelemis (LTR 765 /72, 73/, 831 /26/). Vienoje sakmeje Dievas praso arklio ir jaucio uznesti j[ |, matyt, tq patj didelj kalnq" (EDS 77). Kalnas kaip Dangaus Dievo buveine esti arti mirusiqjq karalystes, o gal si nuo jo ir prasideda. Raudose tikimasi, jog mirusysis, nuej^s \ "augstq kalnelj sutiks ten anksciau mirusius gimines (T2 I 279, 287 ir kt.). Nuo auksto kalnelio atsklinda mirusiojo sauksmas (T2 I 300). Pats mirusysis raudose rengiasi kelionen "j tq salel^^ Kur augs-tas kalnelis" (TZ I 294). Kartais dainose mirusiqjq salis irgi siejama su Kalnu, taciau talpinama "uz jo ir vadinama "pa-kalnes salimi" (LTR 765 /72, 73/, 831 /26/). Mirusiqjq ir kalno rysys ypac ryskus Sventaragio mito variantuose, pertei-kiamuose keturiuose metrasciuose (FICPJ1 XVII 227-238, 295-356, 239-294, 357-412) bei M. Strijkovskio (Strijkowski, 1846, 308-311) ir A. Vijüko-Kojelaviciaus (Vijükas-Kojelavi-cius, 1989, 129-130). Tarp jq esmingesniq skirtumq nera. Visuose metrasciuose minimas Sventaragis, Lietuvos didy-sis kunigaikstis, po mirties sudegintas "girioje prie Neries,
132
kur Vilnis jteka j Nerj" (Lietuvos Metraštis, 1971, 60) ir prisakes nuo to laiko visus mirusius valdovus deginti butent ten. Su Šventaragiu sudegino jo žirgy, drabužius, kuriais jis vilkédavo, jo mylimy vergy, šakaly ir kurty. Toliau Metraš-tyje sakoma: ir jeigu kurio nors lietuviq kuoigaikščio arba didiko kuny degindavo, tai prie jo dédavo lušio ar lokio nagus. Mat tikéjo, kad ateisianti teismo diena, ir vaizdavosi, kad ateisiys Dievas, kursai, ant aukšto kalno sédédamas, teisiys gyvuosius bei mirusiuosius. O j ty kalný be lOšies ar lokio nagq búsiy šunku kopti. Ir dél to prie jq dédavo tuos nagus, su kuriais jie turésiy (kopti j ty kalný ir stoti Dievo teisman". (Lietuvos Metraštis, 1971, 60-61). O štai tokj pa-davimy pateikia T. Narbutas: "Yra labai aukštas kalnas, status, neprieinamas, vardu Anafíelas, j kurj šešéliai turi jkopti. Tam reikalingi nagai - savi bei žvériq. Kuo žmogus buvo turtingesnis, tuo sunkiau jam buvo užlipti: nes žemiški turtai slegia siely. Daug lengviau užkopia vargšas, jei jis gyvendamas nejžeidé dievq. Kitaip slibinas Vyžúnas, gyve-nantis kalno papédéje, atima iš nuodémingojo turtuolio jo turtus ir baisus véjo gOsis j j nuneša. Viršuje kalno gyvenanti dieviška esybé teisia mirusiuosius ir kiekvienas gauna pagal nuopelnus" (Narbutt, 1835, 384-385). Š{ fragmenty V. To-porovas (Toiiopon, 1980/1, 32) laiko autentišku, siedamas su rusq tradicija, ir Anafiely lygina su Anas pilis, Anapilis, ir pan.
T. Narbuto fragmento autentiškumy liudytq ir lietuviq sakmés: "...rojus, sako, guljs rytq šalyje ant tokio augšto kalno...", "Kiti sako, rojus esys rytq šalyje ant viršaus tokio "stiklo" kalno, o jau kalnas riogsys aukščiau debesq, o jau jo statumas ir slidumas • neišpasakytas! Užliptie ant jo gal j tik teisingiejei, o dušelés nusidéjéliq nuslysta nog to stiklo ir žemyn nukrinta, kur jq laukia išsižioj^s baisusis Pukys (baisus smakas - J. Basanaviciaus past.) ir, apačioje kalno gulé-damas, jas nupuolusias praryja... Todélei senovéje, sako, nupjaustytus nagus žmonés ne métydav^ ant žemés, bet dé-
133
dav?... už ančio, tikédami, jog žmogui numirus reiksiq lipti per stiklo tiltq ant to stiklo kalno, o su trumpais nagais negalima busiq ant slidumos užsilaikytie, dusia parslysianti ir negalésianti rojun dakaktie" (BLV 21-22). Tad tradicija, vaizduojanti pomirtin? kelione. kaip kopimq | kalnq, patvir-tinta tautosakoje, atrodo, buvusi ar haiška ir patvari. Jsi-démétini pléšrunq nagai, métami j laidotuviq laužq. Taip ir rusq valstiečiai dar XIX a. rinkdavosi savo nukarpytus na-gus, tikédamiesi jais po mirties užkopti j slidq kaip kiau-šinis kalnq; Baltarusijoje buvo akoma, jog šios surinktos nagq nuopjovos po mirties vél si auga ir pasirodo ant pirš-tq, kad mirusysis galétq užkopti ant geležinio kalno, kurio viršuje yra rojus; Podoléje irgi žinomas kalnas, { kurj miru-sieji turésiq kopti; kitose vietose vél tikima, kad mirusie-siems ilgi nagai reikalingi tam, kad jiems pavyktq užkopti j dangaus karalyst? arba ant Siono kalno; kai kurie ypač prietaringi Rusijos sentikiai nešiodavo savo nagq nuopjovas amulete, prie jq pridéje. ir pelédos nagus; Lietuvoje žmbnés degindavo savo nupjautus nagus, o sunkiai sirgdamas žmo-gus jq visai nesikirpdavo (Mannhardt, 1936,336 išn.). Rusq pasakoje caraitis, keliaudamas j varin?, sidabrin? ir auk-sin? karalystes, pasiekia be galo aukštq kalnq, j kurj [kopia, kabindamasis geležiniais nagais, pritvirtintais prie rankq ir kojq (apie krištolo kalnq ir pan. žr. AHPC I 162, 178, 224, 225, 242, 243). T. Narbutas taip pat mini tarp lietuviq pa-plitusj paprotj j gyvenimo pabaigq nesikirpti nagq. Jauni žmonés juos nusikirp? m sdave. j ugnj, nes tikéta, kad šie pravers po mirties, kadan^i, sudeginti ugnyje, drauge su dü-mais pakils j dangq ir ten juos kiekvienas atras. Jei pasi-liktq Žeméje, mirusiojo šešéliui tektq jq ieškoti tol, kol visus susirinks iki mažiausios nuopjovos. Iš čia atsirado ir miru-siqjq šešéliai, šméžuojantys tarp namq - dažnai jie sutin-kami šiukšlynuose, kur ieško savo nagq (Narbutt, 1835, 355, 365). Lietuviq prietaruose teigiama, jog, kai žmogui išauga dideli nagai ir dantys, tai že n klas, kad tas žmogus greitai
134
mirsiqs (BMIL 24). Kitqkart sakoma, kad nagq nedera mé-tyti ant žemés ar negalima jais žemés draskyti, mat numirus teks lipti j aukštq kalnq, j kurj be nagq nejlipsi (BMIL 78-Í9). Pomirtinio kopimo motyvui nykstant, draudimas nagus métyti ant žemés nedingsta, bet imamas naujai aiškinti -taip daryti nedera, nes velnias iš nu mest q nagq esq dirbasi skrybél? (Jucevičius, 1959,163; plg. TŽ V 644). Panašús tiké-jimai galbut émé formuotis dar ide. bendrumo laikmetyje, -tarp hetq sakraliniame tekste dievas ereliui, siunčiamam { amžinos ramybés vietq, siulo pasiimti liuto ir leopardu dan-tis (HuaHOB, 1977, 49). Tačiau atrodo, kad kitose mitologi-jose sis kopimo j kalnq motyvas nebuvo aktualizuotas. Pasa-kojimaiapie kopimq j aukštq kalnq žinomi senosiose baltq teritorijose - Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje: ant šio kal-no augqs medis su aukso obuoliais, gyvasis vanduo trykšte trykštantis šaltiniais, stovj aukso rumai ir pan. (Acfraiiac-bCB, 19Í2,54).
Lietuviq pasakose gausu kelionés \ kalnq motyvo nuo-skalq. Menoje iš jq herojui sakoma: "Nužengsi palei stiklinj kalnq - rasi kalvg... užlipsi prieš kalvg ir nusileisi j tq dvarq" (LT III 335). Stiklo kalnas minimas daugelyje pasakq. Pasáka "Dvylika broliq, juodvarniais lakstančiq" mini erelj -vienintelj, žinantj keliq link kal n o, beje, erelis šlubas (LT III 4^4-430). Tai liudytq jo giminyst? su taip pat šlubu psicho-pompu velniu. Erelis, kaip psichopompas, pasirodo ir beko-p\ant - jis prižiúri, kad mergaité, lipanti j kalnq, nenukristq irineužsimuštq. Čia pat sutinkamas žinomas smeigtukq mo-tytas: mergaité lipa, pasigelbédama 12 smaigteliq, gautq iš stebukJingo pagalbininko. Jai pasakyta, jog, pametus bent viekiq smaigtelj, užkopti nepavyks (plg. v i s q nagq rinkimo prfesakq lietuviq tikéjime). Perkuno pati, ieškodama jo rumuj, lipa stiklo kalnu, déliodama vištq kaulelius. Pritrukus vielo kaulelio, jai beliko nusikqsti mažqj j kairés rankos pir-šteli, kad pakaktq "laipteliq" (Basanavičius, 1970, 597). Sito-kioíi drastiškos priemonés griebiamasi, nes grgsia didesné
135
blogybé, juk kalnas - "nei užkopsi, nei užjosi, nei užsika-barosi - slysta žmogus atpakalias ir dúžta kaip kiaušinis" (GKP 156). Galimas ir kitas atvejas, kuomet j kalnq už-kopiama lengviau, tačiau tuomet kiiaujamasi nebe savimi pačiu ar psichopompu, o kopiantjjj globoja patsai Perku-nas, gyvenantis šio kalno viršuje: "...tas senis nusinešé pas save^s ta. Onel? ant kalnelio, kur šviesus ir čystas kaip sti-klas, kuris yra pietq šaly prie paties majestoto visagalinčio Dievo akiq. Ir iš to jau kalno - ing rojq, gražq darželj" (DSPO 143-144). Kit u r toks kalnas, j kurj skubinasi miru-sysis, vadinamas Jeruzalimo kalnu (DSPO 305; plg. DŽT II 235). I
Kalnq, panéšintj \ baltiškajj mirusiqjq kalnq, galima su-tikti suomiq mitologijoje. Tai Pasaulio kalnas, stáksantis pasaulio viduryje, tolimoje šiauréje - ten plyti mirujiqjq ša-lis Manala ar Tuonela. Tuonelos kalnas labai slidus - kad j j| jkoptq, mirusysis visq gyvenimq turi kaupti nukirptus na-gus (AňxeHBaJibÄ, IlepTyxHH, Xcjimmckhh, 1982, 164). Tai greičiausiai baltq mitologijos jtaka. Ugrofinai po-mirtin| pasaul| vaizduojasi požemiuose, ir kalnas talpina-mas ten pat, tik viršutiniame požemiq aukšte. Tai Savaima -gausybés šalis, esanti kalné, kur patenka šamanai, múšyje žuve. karia i, motinos, mirusios gimdymo metu. Ši dalis, ma>-tyt, visa perimta iš baltq: išlieka net Perkúnas (Perkelej, véliau, krikščionybés jtakoje tap^s suomiq velniu ir su visu kalnu perkeltas { požemius. Tad ir nagai, kopiant \ kalnq, matyt, yra baltiškas skolinys.
Kopimas | Kalnq, prieš tai apsirúpinus nagais - dar maginés (šamanistinés) tradicijos Nekana; kaip minéta, l^e-tuviq pasakose, kuriose pats Dievas kviečiasi žmogq pas ia-ve, šiam jokiq ypatingq pastangq atkakti Dievo pasa ul i n nereikia. Tiesa, doram žmogui {kopti j kalná, lengviau. Kai kurios užuominos apie psichopompq liudija ir kopimo Hainan tradicijoje buvus transcendentinio pagalbininko mjrty-vq, tačiau, kaip galima spéti iš bajorq elgesio prie Šýen-
136
taragio laidotuviq laužo, kariai ir diduomené buvo linky la-biau pasitikéti savo jégomis bei pléšrúnq nagais. Tad Dievo pasauliui pasiekti lietuviai žinojo bent du büdus - vienas jq siulé nagais kabintis j kalnq, kurio viršunéje gyveno Dievas, ir taip paiekti j Dievo valdomq erdvy, antrasis büdas, gali-mas dal) kas, priklausé Dievo išrinktq žmoniq kategorijai, galbüt "tiesioginiu" keliu pas Dievq atkakdavo žyniai. Taip šiedu variantai galéjo sugyventi tarpusavyje, tačiau beveik netenka abejoti, kad jie kily skirtingais laikmečiais ir ko gero skirtingose etninése bendrijose.
Pats kalnas svarbiq reikšmy t u réj o ne vien Dievo val-domo pomirtinio gyvenimo kontekste. Dažnai mitologijose Kalno pa pt děj e yra pragaras, požeminis pomirtinis pasau-lis (3jiHa;ic, 1987,39-40; TonopoB, 1987/1,311). Anksčiau jau susidurta su kai kuriais panašiais motyvais lietuviq pa-sauléžiúroje - "žemutinio" pasaulio valdovas Slibinas, Pu-kys, Vyžunas išties tüno Kalno papédéje.
Kalno ir Pauksciq Tako, kaip kelio \ pomirtinj pasaulj (pas Dievq), vaizdiniai vienas kitam neprieštarauja. Pasak M. Ľliadés, Kalnas laidojimo mitologijoje - nuoroda j dan-giškqjq mirusiqjq buveiny (3jiHaAe, 1987, 167). Taip Irano arijq pasaulévaizdyje Činvat tiltas, jungiantis gyvqjq ir mirusiqjq pasaulius, driekési nuo žemés iki aukščiausios iški-lumos, vedančios j dangq (Lommel, 1930,189). Lietuviq sak-mése minimas tiltas \ rojq, kurj pereina tik teisiosios vélés (BLV 21). I stiklo kalnq kopiama per stiklo tiltq, tuo metu apačioje nuslydusiq véliq laukia išsižiojys Pukys ir jas pra-ryja (BLV 22). Tokie vaizdiniai bemaž žodis žodin atitinka Irano arijq pasaulévaizdj, pagal kurj nuo tilto, vedančio \ dangq, neteisiuosius | pragarus nutraukiantis Vizareša (Lommel, 1930, 189). Toks 'tiltas" tinka ir Pauksčiq Takui, ir Kalnui nusakyti, kartais galbüt sutapdamas su vienu iš jq. Naktj žerintis Pauksčiq Takas apskritai galéjo búti laiko-mas matomu Kosminio kalno šlaitu (ar bent jj atstoti). Tačiau ide. protautéje Kalnas, neprarasdamas savo archetipi-
137
nes prigimties, galéjo búti siejamas su realiu kalnu, kaip graiki| Olimpas. J. Žilius-Jonila pirmasis atkreipé démesj, kad Sakso Gramatiko "Danu. istorijoje" minimas Anafijalo kalnas atitinka T. Narbuto Anafielq (Žilius-Jonila, 1929,16-17). Natúralus klausimas - o gal T. Narbutas tiesiog émé ir savo kuriamai lietuviq mitologijai "pasiskolino" Sakso Gramatiko minétq Anafijalo kalná.? Antra vertus, turint omeny-je lietuviu. ir indoeuripietiškosios mitologijos artumq,1 Ana-fijalq" sutapimas visiškai désningas. Šiuo atveju, prisimi-nus, kad Saksas Gramatikas šj kalnq talpina kažkur tarp Rusijos ir Bizantijos, po keliq nuorodq j V. Ivanovo ir T. Gamkrelidzés hipoteze. apie pirmine, ide. protautés teritorijq magétq tarti, jog tai ne kas kitas kaip Araratas, kuris iš didžiausios ide. protautés teritorijos dalies galéjo búti ma-tomas... Archetipinis Kalno vaizdinys bei atsiminimai apie Ararat^ ide. tautose išties galéjo susipinti j rysku. Kalno mitologinj motyva..
Tačiau šiame tyrimij etapě tokia prielaida toli netgi nuo menkiausiai pagrjstos hipotezés.
Vyžúnas, Pukys
Ide. kosmologijoje tyrinétojai jžvelgia Pasaulio medžio arba Pasaulio kalno ir ties jo šaknimis túnančio Slibino motyva. (HeaHOB, Tonopoe, 1974, 5; Vélius, 1987, 135). Lietuviai dar istoriniais laikais atmena Kalno papédéje tú-nantj Pukj ar Vyžúnq, kitur vadinamq ,fWizunas, Staubunos, Didalis" (Kraszewski, 1847, 134). J. Basanavičiaus pateikto-je sakméje minimas Pukys sutinkamas latviu. mitologijoje -šiuo vardu jie vadina aitvarq. Latviq púkis siejamas su "pú-sti", t.y., "pútis", "tas, kas pučia" (Straubergs, 1957,224). Šia. vardo prašme, galétq patvirtinti ir T. Narbuto pateiktame motyve minima "nupútimo" funkcija - nusidéjélius Vyžúnas nupučia, nubloškia | šalis. Pukio - Vyžúno vélyvesnis palikuonis latviu.   Púkis atitiko lietuviq aitvara. (plg.
138
JlayTciibax, 1915, 409-410). Dionizijus Fabricijus kalba apie latviu. garbintus skraidančius drakonus (Straubergs, 1957, 224-225). Tam tikra chtoniškojo Slibino "drakonizaci-ja" pastebima ir lietuviq mitologijoje - taip žaltys sakmése lekia oru (MT III 154-155), su vetra (MT III 152), išnyra iš debesélio (MT III 155). Irano arijai žino minétajj Vyžunq primenantj Daeva Vizareša, griebiantj nusidéjélio véle^ (Gu-ntert, 1923, 401). "Didelj žaltj", "kirméle/' sakmése žmonés aptinka Kalno skyléje (MT III 155): tikriausiai čia jžiúréti-nas to paties Slibino provaizdis.
Neaišku, ar Pukys - Vyžňnas sielas nupučia, ar jas pra-ryja. Sielos prarijimo atveju (plg. "Ryna kaip velnias dušias" - Vosylyté, 1977, 223), sutinkamas archaiškas kelionés j ana. pasaulj vaizdinys, kuriame minimas kelias pro SI" ino nas-rus (nponn, 1986,288).
Tad Vyžunas - Pukys laukia nusidéjéliq Kalno papédéje ir šiuos nenusisekélius Sizifus, taip ir neužritinusius savo apsunkusiq sielq | Kalnq, jveda j kitq, jiems nuskirtq pasaulj, - tikriausiai išpusto jq sielas po visus pasaulio už-kampius, po laukus ir girias, kur jos ir klaidžioja iki nuskir-to laiko, galbut virsdamos gyvOnais, arba jas praryja. Sli-binas, sutinkamas mirusiojo kelyje • ypač archaiškas vaizdinys. Egiptiečiq "Mirusiujq knyga" pasakoja apie mirusiojo pomirtinéje kelionéje neišvengiamq kovq su milžinišku slibinu Apopiu (Niwinski, 1984,141-142), kúri gali baigtis ir mirusiojo prarijimu (Tenpat, 172).
Sargai
Mirusiojo, užsiropštusio ant Kalno ar kitu bodu L dt-kusio j pomirtinj pasaulj, dar laukia sargas ar sargai, bu-dintys prie dangaus (dausq, rojaus) varti). Pasakoje "Sve-čiuose pas elgetq (Dievq)" minimas kažkoks sargas, stovin-tis prie Dievo dvaro vartq (LTR 421 /64/). J. Basanavičiaus pateikiamoje sakméje tariama: "Prie rojaus varty stovi du
139
milžinu: Auštra, kursai šviečia keliq einantiems j rojq, ir baisusis didžgalvis, storlüpis Véjas, kurs pusteréjimu atgal nupučia tuos, kuríems nedaleista rojun patektie" (BLV 21). Be véji(, dausas sergsti ir šunys. Rigvedoje sakoma:
"Skubék pro du šunis, Saramos palikuonis,
Keturiaakius, démétus, tikru keliu
Ir pasiek tévus, kuriuos lengva rasti,
Kurie linksn.inasi bend roje puotoje su Jama"
(PB 199)
Irano arijai irgi žino du šunis, sauganc"us Činvat tilty, kartais gali boti ir vienas keturiaakis šuo (Lommel, 1930, 190-191). Keturiaakiai šunys, t.y., šunys su démelémis virš akiq, lietuviq nuomone, mato žmogaus mirties metu išskre-ndančiq vél? (Elisonas, 1931, 212) arba nujaučia mirtj (Ten pat, 213-215). Rodytqsi, tokiq tikéjimq šaknys siektia ide. protautés laikmetj. Šunq, sergstinčiq dvarus, motyvas, žino-mas iš užkalbéjimo, skirto apsisaugoti nuo šuns jkandimo: "Ejau pro tris dvarus, regéjau - trys šunes guli. Pro visus tris praéjau - né vienas nekliudé" (LT V 897). GalbOt tuo užkalbéjimu siekiama eiliniam šuneliui priminti kažkokius mitinius autoritetingus šunis, saugančius ne bet kokius dvarus: galbut tai "anapusiniai" šunys-sargai? Pasakoje "Sve-čiuose pas elgety (Dievy)" minimi ties Dievo namais sutin-kami šunys (LTR 262 /182/; LMD 1100 /l/), vienoje versijoje jie praleidžia žmogq, tik gave, du obuolius (LMD I 100 IM). Tai gali bOti tam tikro aukojimo (savotiško Charono obolo) pomirtinio pasaulio sargams pédsakas. Kartais Dievas se-nelis už avis duoda tris ypatingus šunis (LMD I 126 111). J. Balio nuomone, lobius saugančio šuns jvaizdis sakmése ki-l^s iš tikéjimo, kad šuo yra mirusiqjq pasaulio sargas, "cer-berisM (BUL 10-11). Toks šuo sakmése aprašomas taip: "akys jo raudonos, liežuvj iškiš^s, juodas kaip sabalas, o didumo - kaip veršis" (BUL 45). Vis delto lietuviq tikejime šunys buvo tik sargai, o, pvz., graikai Cerberj vadino netgi dievu (Lukianas, "Mirusiqjq pašnekesiai" XXI - cit. iš Lu-
140
kian, 1981,111,404-405).
Reiktq pridurti, kad nors liet uvi u. pasakq variantuose šunys kartais minimi greta Dievo ar kaip jo dvaro sargai, vis délto tebeišlieka jiems bQdinga chtoniné prigimtis - tik-riausiai kadaise jie saugojo ir Velnio kontroliuojamo chto-niškojo pomirtinio pasaulio prieigas.
Grjžtant prie véjq-sargq, tenká pažyméti, kad Auštra néra nei išgalvotas, nei priklausqs kokiai atskirai lokalinei tradicijai. Tai šiaurryčiq véjas (auštrinis), kurio geras ži-nias dangiškosios topografijos srityje pažymi daugelis pasakq (Greimas, 1979,136). Pagal A. J. Greimo rekonstrukcijq, jis yra Aušrinés giminé, tikriausiai pusbrolis, reziduojantis netoliese jos dvaro ir vadinamas Auštriniu (Ten pat, 128). Matyt, su juo tektq identifíkuoti ir Auštrq. Čia paminétinas ir Aržuolas, kurj, E. Fraenkelio nuomone, lietuviai žinojo kaip dangaus vartq sargq (Fraenkel, 1962,28). Suprantama, kad Auštra i, kaip Aušrinés broliui, gali buti priskiriama švietimo funkcija - jis nepučia, tik šviečia keliq einantiems j rojq. Atsimintinas ir raudos jvadinis motyvas - raudos pra-sideda tarus, jog jau kyla Aušriné, ir tai yra laikas miru-siajam iškeliauti. Galimas dalykas, tai sietina su Auštros iškeltu žibintu.
Véjas - baisus, didžgalvis, storlúpis. Panašiai jis nusa-komas ir kit u r: "Nei šioks, nei toks, storlúpis" (LT IV 582). Kodél sutinkami du véjai, aiškéja iš pasakojimq apie véjq šeimynq. Yra du broliai véjai, kuriq pučia tik vienas (LT IV 586-587). Pasakose nepučiantysis véjas apskritai esti sukal-bamas ir geraširdis (LT IV 584-585), kitur irgi siekiama véjams priskirti palankumq žmonéms (Sliavas, 1985,107).
Indq Vaju vadinamas dangaus sargu (HeBeJieua, 1975, 88). Iraniečiai irgi turej o dvi véjo dievybes - Vata ir Vaju. Vata - pučiantis véjo dievas, garbinamas kaip dievybé, nešanti lietaus debesis. Vaju, bendras iraniečiq tradicijai ir Rigvedai, - geranoriškas, pats gyvenimo alsavimas (Eohc, 1987, 14). Anot Irano arijq, mirusiojo kelionés metu jam
141
trukdo piktasis vejas, o gerasis padeda (Lommel, 1930,190). Tok| patj tvirtinimq galime aptikti ir lietuviq tikejimuose.
Vartai
Po ilgq vargq vele atkanka prie rojaus ar dausq vartq. Tai universalus vaizdinys, bQdingas daugeliui mitologijq. Tyrinetojai paiymi, kad vartai baltq mitologijoje bQdingi ir pozeminei, ir dangiskajai pomirtinio gyvenimo versijai (Mannhardt, 1936,62). Isties, lietuviq pasakose zmogus j praga-rq vedamas pro visokius vartus, vartelius arba pro gausybe, durq (LTR 368 /289/, 724 /108/). Is latviq dainq aiSkeja, kad prie vartq dar yra vartininke, kuriai reikia duoti maisto, kitaip ji nejsileis vidun. Vienoje dainoje mirusio vaiko vele praso motinos, kad Sioji iSkeptq duonos - mat kazkoks vartq demonas nelink^s veltui varstyti durq (Mannhardt, 1936, 62). Varteliq motyvas sutinkamas lietuviq raudose: "atkelk veliq vartelius, o atidarykite veliq dureles" (JLD III 1178/6), "O atkelkite veliq vartelius, o atidarykite veliq dureles" (JLD III 1194/1), "...atkelki veliq varteliusn (JLD III 1199/1, plg. 1198/1), "uzstokite ant veliq dureliq, o atidarykit veliq dureles, o atdarykite veliq dureles..." (LT II 542; JLD III 1194), "Atidarykit veliq dureles,/ Atklemkavokit plieno klemke-les..." (BoJibTep, 1886,184), "atdarykit zalio vario dureles" (Ten pat, 187). Salia "veliq varteliq" yra ir juos, matyt, ati-tinkantys "dangaus vartai", galintys kartais atsiverti, pro kuriuos matosi didiiule sviesa (VSV 21), taip pat - zvaigi-des, Menesio, Saules vartai, | kuriuos beldziasi klajojanti vele (TD IV134). Menulio vartus mini ir sakmes - pries juos sutinkamas kaikoks senelis (VLD 212-213), tikriausiai neta-patintinas su Dievu.
Lietuviq pasakoje "Kelione j kita. pasaulj (LPK 465) mi-nimos zalios dangaus durys (LTR 398 /277/, plg. "zalio vario dureles"). Daznai dangaus arba Dievo dvaro vartai minimi pasakoje "Sveciuose pas elgetq (Dievq)" (LTR 368
142
/83/, 462 /90/, 1774 /29/... LMD I 842 /3/, I 843 /38/), kartais jvardinti ir kaip "graži broma" (LMD I 843 /16/). Sie vartai atviri ne visiems - jie neatsiveria prieš nuodémingq vél? (LTR 1018 /12/, 4157 /198/, 4893 /5/). Vartai gali patys užsi-trenkti, kai pro juos bando jsmukti nevertasis. Taip vienoje pasakoje žmogus praeina tik maginiq priemoniq deka; jam pasakoma, jog tai jo laimé - priešingu atveju durys boty jj užmuš? (LRSPS 62). Toks savaime užsitrenkiančiq varty vaizdinys išlikes ir sukrikščionintoje pasakoje: šv. Petras, kiekvienai vélei atéjus, rakina dangaus vartus. Jei vartai ne-atsidaro, tai ty vél? varo i skaistyklq (LTR 368 /181/). Pana-šus grésmingq vart q motyvas sutinkamas priežodyje: "Ne-žiok (nesibark) kaip dangaus vartai" (Vosylyté, 1975, 220). Kai kurie tyrinétojai mano, kad mituose sutinkamq angq j anq pasauij galima interpretuoti kaip slibino nasrus, grqsi-nančius einančiajam, - pasiseka, jei jam taukšteli tik kulnq; rusi| pasakose panašiq paskirtj turi susiglaudžiantys ir vél išsiskiríantys kalnai (Ilponn, 1986, 288-289), plg. Scilés ir Charíbdés uolos graiku. mitologijoje. Edoje, kalbant apie Valgrind - "mirusiujq vartus", pabréžiama, kad žmonéms šty seniyq vartij sklendés bei spynos nežinomos (Grimn, 22 - cit. iš ED 20). Kelty Laimingosiose salose vartai irgi iš grynos bronzos (plg. "vario vartelius"), i juos veda sidab-rinis tiltas (HCH3 703). Dangaus vartus gerai žino piety ir vakarq slavai; šie vartai rakinami po žiemos, išleidžiant | žem? pavasarj. Rakinimo motyvas siejamas su paukščiais, kurie esti tiek slavq vyrijuje (HeaHOB, TonopoB, 1965, 106-107), tiek lietuviq dausose (rojuje).
Suoleliai
Suoleliai raudose minimi iškart po véliq varteliq: "...imk už baltq rankeliq, pasodink j véliq suolelj" (JLD III 1178/6), "o pasodinkite \ véliq suolelf, "pasisodinki \ véliq suolelf, "pasodinai i véliq suolelj" (LT II 542; JLD III 1194/1,1198/1,
143
1199/1, 1204/7). Tautosaka žino Dievo pasaulyje esančius suolelius - pasakoje apie siuvéjq danguje (LPK 800) siu-véjas, prasiskverbgs j dangq Dievui nesant, pamato apačioje (žeméje) vykstančiq neteisyb? ir sviedžia žemyn suolq (LTR 397 /68/), kéd? (LTR 370 /45/), krésliukq, ant kurio Dievas kojas pasidédavo (LTR 356 /174/). Gal lietuviuj pasakq ir raudi| suoleliams atlieptq suolai Eleusino misterijose: ji| metu pašventimo laukiantieji sédédavo ant suolq, apdengti] avii| kailiais (Op33ep, 1983,370) - pomirtinio pasaulio erd-véje avys jau minétos anksčiau; šioje vietoje aptinkami suolai greičiausiai taip pat néra bereiksmiai, juo labiau, kad Eleusino misterijq simbolika buvo skirta nužyméti ypatingq pomirtinj adepto likimq, besiskiriantj nuo kitq, laukiančiq blankaus gyvenimo tesinio niuriame Hade.
Lietuviq raudose suoleliai suprantami taipogi ne viena-reikšmiai - tq gali paliudyti búgštavimas: "Mano sOneli, ma-no dobiléli, ar mokési véliq suolely sédéti" (JLD III 1196/7). Suoleliai galbút budavo skiriami atskiroms žmoniq grupé-ms: vienoje raudoje minimi skirtingi mergeliq ir moteréliq suoleliai (Giedriené, 1976,21).
Raudos priklauso labai archaiškam pasauléžiuros sluo-ksniui; anksčiau, kalbant apie tikéjimus metempsichoze, pastebéta, kad nesyk raudose atsispindi butent tikéjimas pomirtiniu žmogaus peřeji mu j paukštj ar medj. Raudose minimi suoleliai ir varteliai galéjo tikti jvairiems pasauléžiuros sluoksniams, tiek pripažjstantiems pomirtinj pasaulj "už vandens", "požemiuose", tiek "dangiškajam" pomirtinio likimo variantui. Tačiau jau pats "varteliq" bei "suoleliq" a keen ta v i mas raudose nurodo, kad šiais vaizdiniais imta apibréžinéti jau konkrečiai žinomq transcendentinj pasaulj, turintj savo ribas ("varteliai") bei erdv? (kurioje ir talpina-mi "suoleliai"). Vadinasi, tokie vaizdiniai kil? iš epochos, kurioje tikéjimo metempsichoze sistema jau buvo jveikta.
Reliktiniai tikéjimq metempsichoze elemental raudose tradicijos deka išliko, tačiau realiai funkcionavo tik su už-
144
pasaulinés mirusiujq erdvés vizija sutampantys vaizdiniai.
Pamokomi vaizdai
Pakeliui { Dievo valdomq pomirtinj pasaulj žmogus ma-to keistus vaizdus, kuriuos jam Dievas (ar angelas) išaiš-kina. Bemaž visose pasakose pasikartoja pagrindinis mo-tyvas: liesos avys, bliaunančios iš bado žalioje ir vešlioje pievoje ir prisiganiusios, s oči os menkoje žoléje, tiesiog ant dirvono ar netgi ant smélio. Véliau paaiškéja, kad pirmuoju atveju tai mire. šykštuoliai, turtuoliai, pikti žmonés, kuriems visko buvo per maža, antruoju - tai dosnuoliai ar vargšai, visuomet pasitenkin? mažú ir todél po mirties laimingi (EDS 225-226,226-227; LTR 46 /3/, 421 /15/, 527 /5/... LMD I 100 /l/, I 483 /28/...). Kartais aviij vietoje gali bOti karvés (TŽ
V 640-641; LTR 10 b /128/), galvijq banda (LMD I 126 /367) ar galvijq pulkas (LMD I 806 /3/). Bet kokiu atveju tokie vaizdiniai aiškinami vienodai.
Kelionéje j pomirtinj pasaulj pasitaikantys vaizdai gali buti labai jvairús. Štai žmogus stato namus, bet sienojus vis n u slyš ta - tai neišteséj^s pažado pastatyti namq žmogus (TŽ
V 640-641). Du seneliai, vienas ant vieno kalno, kitas ant kito, métosi aukso obuoliais - jie nubausti už "baliavojima,", keturi vyrai laiko parém? namq - nubausti girtuokliai (LTR 421 /15/), moteris, semianti iš vieno šulinio ir pilanti j kitq -"šinkorkan (LMD 1126/36/), dvi bobos, geriančios iš ežero ir vis prašančios gerti - girtuoklés (LMD 1100/1/), žmogus iki kaklo vandenyje, šaukiqs "užtrokšiu" - "pijokas" (LTR 198 /297/). Du besipešantys gaidžiai ar du besibadantys bried-žiai - tai nesugyven? broliai (LTR 370 /281/), dvi besimu-šančios avys - vyras ir žmona, nesilaik? Dievo jsakymq (LTR 368 /83/), du pakeléje besimuša. akmenys - nesugyven? vyras s u páčia (LTR 260 /124/), dvi besikapojančios gyvatés ar besipešančios žqsys - piktos seserys (LMD I 806 /3/; LMD I 503 /6/), šeši vilkai, stumdantys nuo saves negyvq karv?, bet
145
neédantys • broliai, nepasidalij? tévo turto po mirties (LTR 527 /5/), besipešantys gaidžiai - nesutik? kaimynai (LTR 552 /926/), du beržai abipus kelio, plakantys vienas kitq šako-mis, arba du per tvora, besibadantys kuiliai - besiriej? kaimynai (LMD 1324 /ll/), du besipjaunantys šunys - gaspado-riai, pykesi dél niekq (LTR 10 b /128). Žmogus, plaukiqs ežeru ir prašqs gerti - pavyduolis (LTR 449 b /126/, plg. LTR 260 /124/), trys vyrai, besimaudantys iki kaklo vandenyje ir šaukiantys vandens - pavyduoliai (LTR 421 /25/), žmonés upéje, negalintys atsigerti - pavyduoliai, net vandens kitam pagailéj? (LMD I 483 /28/), moterís, semianti v&ndenj ir nie-kaip negalinti atsigerti - goduolé (LTR 544 /287/), du žmonés, métantys obuolj - užmuš? žmogq ir nepasidalij? pinigq (LMD I 843 /16V), žmonés prie gérybém nukrauto stalo ver-kiantys, jog negali valgyti - šykštuoliai (LTR 2601279/).
Žmonés, kasantys šulinj ir pilantys vandenj atgal arba dirbantys tiltq ir negalintys jo pastatyti - ginčininkai (LMD I 503 /6/), du žmonés, besisvaidantys velénomis - ar? sveti-mas ežias (LMD I 806 /3/), kitur ežias drask? žmonés gai-niojasi vienas kitq su dalgiais (LMD I 483 /28/), du žmonés, tveriantys tvorq - kiekvienas traukiantis j savo pus? - ginči-j?si dél žemés ribq (LMD I 100 /l/), dvi moterys piene kais-tančios ant ugnies - dvi brolienés, vogusios viena iš kitos pienq (LMD I 806 /3/), linksmi žmonés, kuriq krepšiai visko pripildyti - dorai pardavinéj? turguje, žmonés, negalintys pripildyti savo krepšiq - turguje sukčiavusieji (EDS 226-227), dvi moterys, besistengiančios jbrukti viena kitai linus -marčios, viena iš kitos vogusios linus (LTR 421 /57/), dirvoje du žmonés, barstantys vienas ant kito žemes - sukčiai, po mirties besidalinantys - še tau, še tau (LTR 370 /310/), dvi mergos, métančios puodq viena kitai - buvo pavogusios turguje puodq (TŽ V 640-641). Mergina, kabanti ant vieno plauko medyje - labai plaukus raičiusi puošeiva (LTR 452 /93/), dvi panoš aukso obuoliu besisvaidančios - merginos, gyvos búdamos nepasidalijusios (ar besidalydavusios) vieno
146
vaikino (LTR 10 b /128/, 198 /297/, 527 /5/), ežere antys, gau-dančios auksinj obuolj - dvi merginos, kurios dalijosi vienu jaunikaičiu (LTR 552 /926/). Žmonés, laikantys virstančiq bažnyčiq - tie, kurie néjo šventom dienom { bažnyčiq, tingi-niai (LMD I 483 /28/), linksmos, pasipuoš? mergaités - plo-vusios stalus šeštadieniais, niekaip negalinčios numazgoti stali{ - ty daré sekmadieniais (EDS 226-227), daug žmonty, laikančiq mažq žagarq tvorel?, šaukdami "neišlaikysim, par-grius!" - žmonés, sak?, kad "bile dOšiai bus gerai, o kunas kad ir tvorq paremt" (LTR 198 /297/).
Geri žmonés - tai paukščiai, gražiai giedantys obels vir-súnéje, blogi žmonés virt? kitoje obelyje besipešančiais pau-kščiais (LMD 1483 /28/, pig. LMD 183213/).
Visi šie vaizdai, kaip paaiškina Dievas, - jo dvaro pra-džia (LTR 10 b /128/). GalbOt tai erdvé, plytinti Kalno papé-déje, - taip vienoje pasakoje pro šiuos vaizdus prasigaves žmogus prijoja "labai aukšty kalnq", ant kurio sutinka po-mirtinio gyvenimo valdovq (DSPO 139-142). Juose parodo-mas pomirtinis likimas tq žmonty, kurie gyve n dam i vienaip ar kitaip nukrypo nuo savo príedermiq. Atpildas už tai - ne "bausmé", o konkrečios žmogaus ydos transcendavimas, prat?simas \ amžinyb?, kurioje žmogus trunka nuolat, netu-rédamas galimybés pasitaisyti. Tuo metu dori žmonés tarsi nuolat pasilieka savo dorybéje. Šitokia pomirtinio atpildo samprata išties artima kriksčioniškajai. Šiems iš pirmo žv-ilgsnio naiviems vaizdiniams visiškai tinka K. Ranerio pas-tebéjimas apie blogyb?, jsigalinčiq žmogaus širdyje taip, kad jos jau nebegalima atskirti nuo paties žmogaus. "Gali bOti, kad ši blogybé yra taip labai galutiné, jog žmogus visiems laikams su ja susitapatina" (Raneris, 1988, 233). Jsidéméti-na, kad tokia gili lietuviq pasauléžioroje aptinkama jžvalga turi gilias šaknis: 2. Diumezilis, aptik?s panašius vaizdinius osetinq (sarmaty palikuonys) ir indq pasauléžioroje, did-žiai sujaudintas tokiq ryškiq paraleliq, teigia, kad tokie vai-zdiniai greičiausiai kil? iš vienos senoviškos moralizuojan-
147
čios ariji} pasakos, išlikusios Indijoje ir Kaukaze (Hk>m-e3HJib, 1976, 78-79). Pasirodo, ši "moralizuojanti arijq pasáka" tvirtai jéjusi lietuviq pasauléžiuron, ir daug tvirčiau nei kitur.
Tačiau tokiq "pamokančiq vaizdiniq" esti ir kitose ide. tautose. Galima paminéti panašius motyvus keltq legendoje "Kar m ako nuotykiai Pažadétoje Žeméje", kur pomirtiniame pasaulyje pastebimi raiteliai, veltui bandantys uždengti plu-nksnomis namo stogq, ir tai jiems vis nepavyksta (HCH3, 688-692). Panašus j lietuviq pasáky motyvas aptinkamas hetq tekste (HeaHOB, 1977, 208). Greta to, kai kuriuos lietuviq pasakq motyvus apie pomirtinj tam t i kro s žmoniq grupés likimq - apie tuos, kurie amžiams pasmerkti lindéti vandenyje - atitinka Grigaliaus Turiečio "Frankq istorijoje" (IV 33) atpasakotas abato Suniulfo sapnas: abatui pasirodé, jog j| atvedé prie ugninés upés, prie kurios iš vienos pusés bégo žmonés ir panirdavo [ jq; vieni stovéjo upéje iki juos-tos, kiti - iki krutinés, dar kiti - iki kaklo; visi verké ir skun-dési, kad juos degina ugnis. Buvo ir tiltas per up$, pédos platumo. Kitame upés krante stovéjo iš lauko pusés nubal-tintas namas. Abatui buvo paaiškinta, jog nuo šio tilto bus numesti tie, kurie blogai vadovaus savo ganomiesiems; o tie, kurie pasirodys veiklús, be baimés pereis tilt^ ir su džiaugs-mu bus jvesti \ anq namq (cit. iš TpHraJiHH TypcKHH, 1987,100).
Jei atmestume "ugninés" upés vaizdinj, visi kiti motyvai stebétinai sutaptq su atitinkamais lietuviq vaizdiniais. Tačiau sis krikščioniškas "ugnies" vaizdinys toli gražu neužgo-žia pamatiniq archetipq. Galimas dalykas, V amžiuje abatas Suniulfas, kurio protéviai geriausiu atveju buvo pakrikštyti prieš pusantro šimtmečio (kiek daugiau ar mažiau - neturi esminio skirtumo), išties tam tikrq specialq transcendentinj apreiškima. galéjo priimti tik per archainius bendraindo-europietiškus archetipus, nes iš esmés nauja krikščioniškq erchetipq sistema tuo laikmečiu dar tik klojosi ant senqjq
148
sluoksniq.
Ši V amžiaus abato vizija leidžia teigti, kad lietuviška pasáka apie keliony pas Dievq ir jos metu regimi [vairiausi vaizdiniai yra ne tiek pasáka, kiek tam tikra mirusiojo ar žynio, pakviesto j transcendencijq, vizija, véliau vienu ar ki-tu budu pranešta gyviesiems. Tačiau giliau j šj klausimq gilintis nevertétq.
Šiame "pamokančiq vaizdq" kontekste prisimintini lie-tuviq pasakq motyvus stebétinai atitinkantys mitai apie Ta-ntalo kančia s ir Sizifo triúsq. Neabejotinai šii| vaizdiniq šaknys glodi ide. protautés archetipq komplekse. Drauge tenká pabréžti, kad ryškiausiai šie vaizdiniai, ir greičiausiai pirminiu savo pavidalu, bus išliky liet u vi q pasakose.
Dieviškoji erdvé
Toliau Dievo valdomame pomirtiniame pasaulyje su-siduriama su Dievo dvaro (rumq), Sodo ir kt. vaizdiniais. Juos mato ne tik Dievo j svečius pakviestasis, bet ir pupos stiebu, atitinkančiu Pasulio medžio kamienq, dangun užko-py senukai (pasakoje LPK 1416). Apie Dievo valdomq dan-giškq pomirtinj pasaulj pasakojama pasakose "Kelionč pas Dievq prašyti atpildo" (LPK 460), "Paukštis nuvilioja j dan-gq" (LPK 472 A), "Siuvéjas danguje" (LPK 800), "Šykšcios moters sunus danguje" (LPK 804), Turtuolio teismas danguje" (LPK 802 A), Turtuolis ir neturtélis danguje" (LPK 805), "Kambariai danguje" (LPK 804 A), kai kuriose pasa-kos "Kelioné i kitq pasaulj" (LPK 465) variantuose, sakméje Piemuo maitina smútkelj" (LPK 3727) ir kt. Bemaž visur aťvykéliq dangun matomi vaizdai sutampa. Piriniausia tai Dievo dvaras.
Dievo dvaras
Savo kelionés pabaigoje žmogus aptinka dvarq (LTR
149
421 /25/, 452 /93/), kuris apibúdinamas kaip labai gražus (EDS 234-235), taip gražus taip puikus (LMD I 503 161), kuriame visur tik mirga, paukšteliai visokiais balsais čiulba (LTR 421 /64/). Tai gali büti ir puikiausi mörai, rümai (LTR 260 /124/), puikiausi rumai, dvaras su labai gražiais kam-bariais, kuriuose atvykélis bijosi ky taliesti, taip viskas gra-žu (LTR 462 /9Ö7), rumai (LTR 3371611,368 /83/), kurie taip žéri, kad net akys raibsta (LMD I 100 HI), netgi gražiausia triaukšté pilis (LRSPS 105). Tame dvare yra labai didelé troba, j kuria, Dievas jsiveda žn ogq (LMD I 100 /l/), pasa-kose minimi dangaus kambaria (LTR 260 /446/, 398 11111), kartais sakoma (LPK 804 A), kad danguje kiekvienam pagal nuopelnus paruošti kambariai (LTR 284 /438/, 368 12651), kupini dangiškos gérybés (KTR 368 11431). Dievo namuose "visko yra", minimas stalas (LMD I 843 /167), netgi puiki sofa, kréslas (LTR 527 /5/), auksiniai indai, visokie valgy-mai, gérimai (LTR 552 /926/).
Pačiame dvare ar netoli jo ponas mato pulkq jo mirusiq baudžiauninkq, mato savo mirusj tévq - ja una., gražq (LTR 527 /5/). Labai gražioje lankoje, kurioje didžiausia linksmy-bé, daugybé angelq, žmogus mato savo mirusiq žmonq (LTR 370 /310/), mirusius vaikus drauge su ž m ona bevaikštančius po soda. (EDS 227-228, 229-230, 236-238), didel? šviesa., an-gelus, su kurias - mirusi žmona ir vaikai (EDS 235-236). (sidémétina, kad netoliese dvaro - "prieš" jj ar "po" juo -pragaras (LTR 452 /93/), vaizduojamas kaip "ugnies ežeras" (EDS 235-236), "nešvaru ežeras" (EDS 236-238), "ežeras (EDS 229-230). Pasakoje ^PK 804) "Šykščios moters sünus danguje" pragaras jsivaizduojamas tiesiog po dangumi - iš ten žmogus mégina trimis svoguno laiškais, kadaise šykš-tuolés motinos (kitais atvejais - žmonos) numestais elgetai, ištraukti ja. iš pragaro (LTR 260 /124/; EDS 130-131, 227-228). Pats pragaras kartais esti už vienq uždraustq durq danguje (EDS 130-131), sode esančioje dideléje skyléje (EDS 227-228); iš viso sprendžiant, atrodo, kad pragaras yra "po"
150
dangumi ir jiedu yra tarsi ant vienos ašies, beje, kaip ir kitose senosiose mitologijose.
Sodas
Salia dvaro easntis sodas (LTR 462 /91/, 552 /926/; EDS 227-231) žydi, jame auga gélés, uogos, obuoliai, kriaušés, slyvos, vyšnios - neapsakoma daugybé; pauksteliai sode vi-sokiais balsais gieda (LTR 552 /926/), čiulba aukso pauksteliai (LTR 337 /57/), beje, minimas Véjas, su kuriuo šneku-čiuojasi Dievas (KTR 337 /57/). Stebuklingas sodas išnyra ir Véjq motinos sodybos aprašyme (Véjai, kaip minéta aukš-čiau, - rojaus sargai), šiame sode auga stebuklingi obuoliai (Greimas, 1979, 125-126). Kitose lietuviq sakmése regimas stebuklingas rojaus medis. Taip Enokas su Elijošiumi, gyvi pateky j rojq, gyvena ten, kol labai pasensta, tada nueina prie vieno medžio, atsiséda ir tampa vél jaunais (Balys, 1939,133).
Kartais sodas pakeičiamas "darželiu"; "rojaus darželis" -žvaigždynas, matomas "ant žiemos rytq šalieš" (DPSO 162-163), beje, panašiq rojaus krypt j nurodo ir sa km é s (BLV 21-22). Galbút šiaurés rytq kryptis sietina su Paukščiq Takú, einančiu ta páčia linkme. Pasakojama, kad yra dangaus gojus ar daržas, kuriame buna teisingai gyveny visq tautq kariai (Narbutt, 1835, 169). Pats rojus apibúdinamas kaip puikiausias ir gražiausias daržas, kuriame auga jvairiausi medžiai su stebuklingiausiais ir gražiausiais vaisiais (BLV 21).
Tvano metu Praamžius numeta žemén kremtamq rie-šuto kevalq, kuriame išsigelbsti lietuviq Nojus su žmona. Praamžiaus sode turétq augti ir daugiau riešutmedžiq. M. Davainio-Silvestraičio pateiktoje pasakoje tariama, kad rie-šutai tame sode labai gausiai augo (šiq fragmentq aptarimq žr. Greimas, 1979, 220 ir t.). Apie savo kelione. ( anq pasaulj pasakojantis juodvarnis sako: "aš dideliai toli buvau, kur
151
žalias gojus, stiklo mu ras., ten kevalus krimtau" (LT III 259). Formule "Žalias gojus, stiklo mQras" primintq Stiklo kalnq ir ant /už/ jo esantj sodq su vešlia augmenija. At-vykusiam j anq pasaulj žmogui Dievas duoda riešutq (LTR 421 /64/). Galbút iš bendro šaltinio kil? ir Dievo (Prakorimo, Praamžiaus) ir keltams žinomi devyneri riešutmedžiai, au-gantys Pažadétoje Žeméje (HCH3 690).
Maginés tradicijos reliktai
Tačiau kelioniq { Dievo valdomq erdve. aprašas bůtq ne-pilnas, nepaminéjus populiarios lietuviq pasakos LPK 1416 "Pupos stiebu | dangq" vaizduojamo kelio pas Dievq. Senelis su senele stebuklingos pupos stiebu užsiropščia j dangq ir ten sutinka Dievq. Jq regimi vaizdai - Dievo sodas ir pan. -mažai tesiskiria nuo jau minétq Dievo pasaulio reginiq. Tačiau esama ir kai kuriq, kartais gan žymiq skirtumq, pir-miausia liečiančiq paties Dievo busto aprašymus bei kai kuriuos kitus netoliese pastebimus dalykus. Anksčiau miné-tose pasakose Dievo pakviestieji keliauninkai paprastai at-siduria ties Dievo dvaru ar rQmais, o pasakoje LPK 1416 vietoje jq regimas "kažkoks namelis" (LTR 724 /39/), trobelé (LTR 462 /400/), "mažutis Dievo namelis" (LTR 724 /144/). Greta minimi vartai arba durys (LMD I 133 /275/; LTR 260 /137/). Tokios prabangos, matytos pasakoje "Svečiuose pas elgetq (Dievq)" jau nebéra. Vietoje to - gausybé pieno pro-duktq (LTR 724 /39/), matyt, gaunamq iš čia pat minimq ožkeliq (LTR 462 /400/, 724 /39, 144/), yra ir oželis, trau-kiantis ratelius (LTR 662 /311/), kitur vadinamus "angelq ratukais" (LTR 449 a /54/), Šv. Petro rateliais (LTR 260 /137/), tiesiog rateliais (LMD I 291 /5/, I 832 /7/; AED 219).
Namelyje aptinkamas duonkubilis ar réčkelé, kupina tešlos duonai kepti (LMD I 291 /5/, I 832 /!/; LTR 260 /137/, 544 /263/), iš kuriq, bobutei paragavus, nesulaikomai ima bégti tešla; sode auga obelis, nuo kurios nuréškus obuolj,
152
nubyra ir visi kiti (LTR 260 /137/, 449 a 154/, 662 /311/; LMD 1291/5/; AED219).
(domu, kad Dievas seneliams draudžia liesti tešlq ar obelj, tačiau Dievo ožkelés, pieno produktai néra uždrausti. Iš anksto uždrausta ir leisti ratelius, o draudimo nepaklau-siusi senuté jq nesuvaldo. Tai, ko gero, reiškia ne vien pap-rastq draudimq liesti Dievui priklausančius daiktus: kodél gi draudžiami bütent žemdirbystés, sodininkystés produktai? Atrodytq, tokia pasáka galéjo rastis dar nejsigaléjus žemés dirbimu grindžiamai Okio sistemai. Be to, gyvulinin-kystei netgi esant gana ankstyvoje stádijoje: danguje mini-mos tik ožkelés. Tokiems gyvuliams ne re i ki a dideliq ganyk-lq plotq, taip pat ir ratq (vežéčiq), kuriais indoeuropiečiai piemenys-klajokliai paskui savo bandas traukdavo iš vieno Eurazijos pakraščio j kitq. Drauge pasakos radimosi metu ankstyvaja gyvulininkyste paremto Okio atstovai jau žino že-mdirbiq kultúrq - duonq, sodus.
Tačiau pasakoje glüdi perspéjimas ar bent jau nepasiti-kéjimas žemdirbiq kultüros pasiekimais. fsidémétina, kad bütent toks pat nepasitikéjimas atsekamas ir laumiq legen-das sukürusioje kultüroje (Bagdanavičius, 1982). Atrodo, kad pasáka "Pupos stiebu j dangq" išties radosi dviejq kul-türq sandüroje, ir priklauso žemesnéje pakopoje esančiai kultürai, plg. vien tik "mažq Dievo namelj", "trobele/'. Tačiau drauge pažymétina, kad pastaroji kultura gan geranoriškai žvelgia i aukštesniajq, joje [žiurédama tam tikrq sakrališku-ma.' >Pač - augalq sodinimo akte, plg. patj "dangiškosios pupos" motyvq. Galbút iš tokios kulturq sankirtos ir kilo vienoje pasakoje užtinkamas paaiškinimas, kad "artojai da-ngun neina" (LTR 662 /213/), t.y., nepaisant aukštesniosios kultüros materialinio pranašumo pripažinimo, religiné jos viršenybé buvo neigiama. Ši pasáka liudija dar kai kuriuos jq sukürusios kultüros bruožus - visq pirma tai búdas, ku-riuo patenkama j dangq. Medžiu j dievq pasaulj kopia ša-manai - panašus vaizdiniai plačiausiai paplue, ugrofínq tau-
lose. Baltams - ir ide. tautoms apskritai - šamanizmas ne-buvo búdingas. Tai liudija, kad ide. protauté greičiausiai jau buvo praéjusi šiq religinio gyvenimo pakopq. Gal tokia šamanistině kelionés j anq pasaulj samprata, išlikusi šioje pasakoje ir gretintina su joje minima úkine sankloda reikš-tq šiq pasakq atsiradus ugrofínq substráte, pastarajam su-siduriant su prie Baltijos atsikrausčiusiomis ide. gentimis, atsinešusiomis rato ir žemdirbystés kulturq. Tokiq prielaidq patvirtintq tai, kad lietuviškas šios pasakos variantas pasi-rodo labai stipriai degradaves (LTR 452 /97/, 462 /400/, 724 /144/ir t.).
Atrodo, kad kultura, kurioje ši pasáka kadaise funkcio-navo tikriausiai kaip sakralinis mitas, po susidurimo su naujaja kultura savarankiškq gyvavimq prarado gan greitai, ir jau nebegaléjo kontroliuoti šios pasakos funkcionavimo. Pasáka naujojoje kultúroje prigijo, tačiau, neatitikdama ide. pasauléžiuros struktúroms, virto daugiau emocine, juo-kq pasáka. Žinoma, teiginj, jog pasakoje "Pupos stiebu \ dangq" susiduriama su butent ugrofínq kultura, reikétq pa tikrinti. Substratiné jq suformavusi kultura galéjo jeiti j prabaltq tradicijq daug anksčiau ir visai kitose vietose.
Kol kas buvo kal beta apie pasaulj, j kurj atkanka Dievo pakviestieji arba mir? žmonés. Pasáka "Pupos stiebu j dangq" atlieptq greičiau šamanistinio pobudžio pasauléžiúrq, tačiau ir čia iš esmés patenkama ton pačion sferon. Atrodo, kad j šiltq, amžinai žaliuojantj kraštq (ar bent jo prieigas) gali atvykti ir maginés kultúros atstovai. Lietuviq sakméje (LPK 3652) "Raganos žiemq lekia žirniauti" pasakojama apie tai, kaip raganos viduržiemy, raitos ant aviliq, nulekia ant kalno, kur žydi gélés, auga žirniai (LTR 344 /725/), j tokj kraštq, kur "buvusi vasara" (LTR 42 /61/), ant tokios žemés, kur žirniais nusétas visas laukas (LTR 619 /156/). Raganos keliauja gan utilitariniais tikslais (tokia kelioniq motyvacija apskritai búdinga maginéms tradicijoms) - žiemq pasiskinti žirniq. Matyt, šioje pasakoje išnyrantys Kalno, "žaliavimo",
amžinos vasaros" vaizdiniai sietini su pomirtiniu lietuviq pasauliu, dausomis, kur "visada šilta" ir "žiemos néra" (Bii-ga, 1959 I, 553). Tai, jog vykstama j pomirtinj pasaulj galétq parodyti ir raganq keliavimas bütent ant aviliuj. Seniau avi-liai buvo skobiami iš medžio, panašiu büdu kaip ir karstai, matyt, tai ir lerne raganq pasirinkimq. Be to, kartais pomir-tinio pasaulio vaizdiniai siejami su bitémis - pig. kartais apt i n kam q žmogaus sielos tapatinimq su bitele.
Dar aiškiau tokia kelioné vaizduojama pasakoje (LPK 306) "Prašoktos kurpaités". Karalaités raganos prieina auk-štai kalná, ir [kopia \ pačiq viršun?. Ten jos atsiséda pailséti. Ant to kalno plyti gražiausias sodas, kuriame auga auksi-niai obuoliai, s kra i do pauksciai. Véliau karalaités prieina prie ežero, per kurj jas perkelia irklininkas, už e. ro - di-džiausias dvaras, kuriame vaikšto žmonés vištq, arkliq, kar-viq kojomis (LTR 260 /471/). Sie motyvai atkartojami dau-gelyje pasakos variantq - sodas su aukso obuoliais (LTR 284 /526/, 358 /627/, 552 /1082/), upé (ežeras), per kuriuos persikeliama (LTR 344 /707/, 552 /1082/), jüra (LTR 284 526), vandens kliütj keičia giria (LTR 452 /49,114/; LMD I 494 /9/), tiltas (LTR 532 /9/), minima erdvé kalno viduje (LTR 358 /636/), požeminiai rúmai (LTR 358 /627/) ir pan. Paprastai ši karalaičiq ar karalaités kelioné suprantama kaip kelioné i pragarq, tačiau pakeliui ji prieina jau žino-mus dangiškojo Vojaus" ant Kalno vaizdinius. Atrodo, kad pasakos radimosi metu "rojij" ir "pragarq" atitik? vaizdiniai buvo išdéstomi vienas už kito; tikriausiai "rojus" buvo jsi-vaizduojamas ant Kalno, "pragaras" - pakalnéje; tais atve-jais, kai Kalnas neminimas, karalaité ragana :,,ína kq panašaus \ anksčiau minétus Vojaus" sodus.
Su sakme apie žirniauti lekiančias raganas šiq pasakq jungia vienas bendras motyvas: | "anq pus?" moteris keliai/ ja savo pačios jégomis, nepasikliaudama Dievo ar kokiq ki-ti) transcendentiniq veiksniq pagalba, jos pagaliau ir ne-prašydama. Pagalbos ne tik neprašoma, jos iš anksto at-
155
s i sa kom a pasinaudojant maginémis priemonémis - jojimu ant aviliq (LPK 3652), užkeikimu (LTR 284 /526/, 260 /471/), manipuliacijomis su obuoliu (LTR 344 /707/), tuo metu kai daugumoje lietuviq pasakq apie panašias keliones j pasaulj klausiama kelio Ménulj, Saul?, Véjq ir pan. Atrodo, sakmés apie žirniaujancias raganas ir pasakos apie karalaičiq ke-lion? galéjo rastis, esant pasauléžiúrai, pripažjstančiai mo-ters-burtininkés galiq, naudojant magines priemones nuka-kti j "anq pasaulj'. Čia vél susiduriama su neindoeuropie-tiška, metricentrine kultura, kuriai taipogi nepažjstamas ratas, bet žinomas luotas (kelionei j kitq pasaulj). Be to, ide. pasauléžiúroje j anapus keliaujantis vyraš paprastai gauna vienokiq ar kitokiq transcendentin? pagalbq iš dieviškosios sferos atstovq, gauna senelio Dievo patarimq, palaiminimq ar jis tiesiog nurodo keliq. O kq tik minétose pasakose pasi-kliaujama maginiais veiksmais.
Ir šiuo atveju susiduriama su kultúrq konfliktu religi-niu pagrindu. Tai nurodo nevienoda pasakos apie karalaités kelion? pabaiga - karalaité ragana sudeginama (LTR 260 /471/, 344 /707/), išvejama iš namq (LTR 452 /49/), o kartais -su ja susituokia jos persekiotojas (LTR 284 /526/, 291 /215/, 358 /636/). Atrodytq, savo pirminiu pavidalu ši pasáka tu-réjo búti mitu apie moters-burtininkés (šamanés) kelion? j "anq pasaulj". Tačiau šiam matriarchaliniam mitui patekus j patriarchalin? ide. kultúrq, atsiranda naujas motyvas: jau-nikaitis, pasinaudodamas Dievo-senelio ar numirélio jam duotais stebuklingais daiktais persekioja karalait?, keliau-jančiq anapus, ir paskui susituokia su ja, - tokia mito trans-formacija dar kartq paliudyja taikq kultúrq susidúrimo po-búdj. Tik véliau, patriarchalinei, nemaginei pasauléžiúrai galutinai jsivyravus, tokias magines, šamanistinémis priemonémis paremtas keliones imama smerkti - galbút išties senojoje baltq kultúroje, kuriai jprasta kelionéje j anq pasaulj pasikliauti transcendentiniu veiksniu, magines priemones, vartojamos prasigauti j anapus, atrodé šventvagysté.
156
Vis delto minétoji sakmé ir pasáka néra degradavusios (priešingai nei pasakos apie kelione. pupos stiebu), o tai rei-kštq, jog baltq kultOroje išliko smerkiama, tačiau kultivuo-jama maginé tradicija. Jq palaiké tikriausiai senosios subs-tratinés kultúros atstovai, tačiau ir jiems, kaip atskiram etniniam sluoksniui, išnykus, si tradicija laikési toliau kaip ezoteriné sektos pobúdžio grupése. Ji buvo aiškiai suvokta kaip sqmoninga priešprieša transcendentiniu veiksniu pa-remtai nuostatai, todél ir daugiausia šios tradicijos adeptu, búta tarp moterq. Ši tradicija buvo ne kas kita kaip raga-nysté. Turint omenyje, kad viduramžiais raganq siautéji mai apémé visq Europe tektq manyti, kad *okia maginé kultura yra senosios Europos palikimas.
"Laukiné medžioklé"
Pomirtiniame pasaulyje vélés ne vien vaikšcioja po kal-nelj, po sodq, sédi "véliq suoleliuose". Jos sutinkamos ir bemedžiojančios. Sakméje LPK 3518 pasakojama apie mi-rusiqjq véles, padangémis traukiančias i medžioklé.: pade-besyse girdéti šúksniai, triukšmas, ginkq žvangéjimas, šunq skalijimas. Kartais tai pavyksta žmonéms ir pamatyti (BLV 120-121). Laukiné medžioklé esq matyta 1839 m. netoli Ly-dos - ore, virš kelio, visai ne aukštai nuo žemés keliavo didžiuliai riteriq buriai, pilnai apsiginklav?, su šarvais, pa-puoštais plunksnomis. Éjo visq valandq, o žem? lieté tik praeidami kalvos viršQn?, kuriq taip išrausé, jog rodési, iš-ties jq peréjo daugybé kavalerijos pulkq (TeobaJibA, 1890, 187). Dvi debesyse besikaujančios kariaunos matytos ir Len-kijoje 1269 m. (Strijkowski, 1846 I, 307). Tai néra retas Europoje reiškinys; pakaks prisiminti kolektyvines vizijas Verdene pirmojo pasaulinio karo metu. Matyt, vélés ir toliau gyvena pagal savo pamégimq, (tad kariq - medžioja ir kaunasi). Latvia i didvyriq, kritusiq už Tévynés laisvf, še-šélius vadino Murgi. Jie gyven? danguje, lenktyniaudav? ten
157
ugniniais vežimais, danguje kaudavesi su Jodsais - piktosio-mis dvasiomis. Lietuviai tokj kovoje kritusio kario šešélj, T. Narbuto liudijimu, vadino Kunkétoju - jie garbinti tikint, kad paliovus jiems atnašauti, kraštq ištiksiqs nederlius ir badas (Narbutt, 1835, 169). Laukiné medžioklé germaniš-kuose kraštuose vadinta "das WEtende Heer", "das wilde Jagd" (Mogk, 1921, 58), ir atrodo taip pat kaip Lietuvoje. Tokius pat vaizdinius žino ir estai bei suomiai (Haavio, 1979,476-477).
Tiesq sakant, kai kurie "Laukinés medžioklés" požymiai liudytq galimyb? manyti, kad savo metu ji priklausé "pa-dangiq" sferai. Tačiau j su Dievu siejamo pomirtinio pasau-lio vaizdinius jq tenká [traukti todél, kad lietuviq ir latviq pasauléžiuroje tokie "padangiq kariai" rodosi kankiniais, kuriems reikia atnašauti, ar kovotojais su piktosiomis dvasiomis. Tuo büdu jie negali büti [rašomi [ chtoniškajj pomirtinio pasaulio "padangése" kontekstq, - kaip minéta, jei jame tokie vaizdiniai ir funkcionavo, tai gan anksti jie buvo pervesti paties Dievo kompetencijai.
Dievo pasaulis ir mirusieji
Apie patj Dievo pasaulj žiniq mažoka. Paprastai pasa-kos ir sakmés daugiau démesio skiria keliavimo anapus aprašymui, pamini kai kuriuos pirmuosius jspudžius po-mirtiniame pasaulyje. Tolimesnis mirusiujq gyvenimas - be-maž neaptariamas.
Dangaus Dievas nuolat stebi žmoniq gyvenimus. Stebi degančias žvakes - žmoniq gyvenimus (LMD I 324 /ll/, pig. LTR 544 /287/), ir pagal tai, kiek jos nudeg?, sprendžia, kiek kam lik? gyventi. Dievas nuolat regi ir žni on i q elgesj. Danguje yra vieta, iš kurios pasižiQréjus, matosi visas pasaulis (LTR 449 b /75/), labai primenanti borchesiškajj Alefq. Kar-tais tariama, kad Dievas turi panašq \ didelj obuolj kamuo-lj, kuriame galima pamatyti visq žmoniq gyvenimq (LTR 368
158
/83/) - [sidémétinas Žemés, kaip kamuolio, vaizdinys. Jis turí sqrašq visq gerq ir blogq žmoniq darbq, kuriame viskq užsirašo (LTR 368 /83/). Visa tai rodo didžiulj Dievo démesj žmogiškiems reikalams ir drauge liudija jo, kaip pomirtinio pasaulio valdovo, kvalifikacijq - nors nežinia, kiek Dievas ja naudojasi.
Pasakos pažymi didžiulj Dievo kantrumq - pasakoje (LPK 800) "Siuvéjas danguje" žmogus, pamatys apačioje vy-kstančiq neteisyby, užsirustina ir netyčiomis užmuša blogai besielgiantj; už tai susilaukia Dievo priekaištq ir kartais iš-vejamas iš Dievo pasaulio.
O šis pasaulis be galo gražus. Pasakoje LPK Turtuolis ir neturtélis danguje" pasakojama, kaip visko turintis - net dangiškaisiais mastais - žmogus, žiuri | neturtélj, sédintj prie Dievo kojq, žiuri du šimtus metq, ir jam nenusibosta (LTR 358 /2567). Pasakoje (LPK 472 A) "Paukštis nuvilioja j dangq" žmogus, sekantis paukstj iš ano pasaulio, nepastebi, kaip praeina trys túkstančiai metq (LTR 449 /131/).
Tačiau i Dievo pasaulj patekti néra taip paprasta. Kai Dievas-senelis vežasi geilestingq žmogq pas save [ dangq, pasirodo, kad ir dangiški arkliai negali né trukteléti iš vie-tos - mat žmogus jsidéjo dvaro raktus (LTR 552 /912/) - kaip ir pasakojimuose apie Kalnq, kuriuose sakoma, kad tie, kurie prie savo turto pernelyg prisirišy, f tq kalnq neužkops. Žmogus negali nieko "pasiimti" su savimi. O ir žmoniq labai dora la i kyt a mirusioji negauna vietos danguje, kol neišaiš-kéja kai kurios jos nuodémés (LTR 68 1332/). Dievas ir jo pasaulis reikalauja viso žmogaus. Turi búti nutraukti visi žmogaus ryšiai su žemiškaisiais dalykais, o ir jo paties Dievas reikalauja ne tik "viso", bet ir tokio, koks jis yra iš tiesq.
Šunku pasakyti, kiek šie motyvai sukrikščioninti. Išties, jais išsakomos didžios tiesos, su kuriomis sutiktq ir krikš-čionybé. Vis délto, nesiaiškinant, ar atskiri motyvai priklau-so krikščioniškajai, ar archainei tradicijai, susidaro jspú-dis, jog didžioji jq dalis priskirtina dar senesniems tikéji-
159
mams - konkrečiai dél vaizdiniq, kuriais tokíos tiesos iš-reiškiamos grubumu. Lietuviq pasakq ir mitq kalba néra savokq kalba. Prie didžiqjq pomirtinio atpildo tiesq lietuviq protéviai artéjo iš kitos pusés, ir jq kelias buvo nužymétas mjslémis ir prilyginimais, semiamais iš pačiq archaiškiau-siq tradicijq gelmiq - o tokie prilyginimai dažnai buvo neto-buli, gruboki - tai buvo nuojautos, kurias krikščionybé su-konkretino iki sqvokq ir kilsteléjo iki tokio lygmens, ku-riame tos pagoniškosios nuojautos jau galéjo búti reflektuo-jamos.
Todél ir krikščionybé taip greitai tapo tautos savastimi, todél ir lietuviq pasauléžiuroje Dievo jvaizdin suplauké tiek pagoniškieji, tiek krikščioniškieji elementai - kaip retoje ki-toje pasauléžiuros srityje.
Visa tai apsvarsčius, paaiškčja, kokie sunkumai kýla, méginant interpretuoti Dievo kontroliuojamo pomirtinio gy-venimo jvaizdj senojoje lietuviq pasauléžiuroje.
Dangaus Dievo kontroliuojamo pomirtinio gyvenimo sampratos problematika ir bandymas išskirti istorinius
lygmenis
Kaip jau minéta šio skyriaus pradžioje, tiek psichopom-pa,, tiek kelio ar vartq motyvus buvo galima nagrinéti ir "užpasaulinio", nuž vandens" ar "po žeme" esančio pomirtinio gyvenimo kontekste. Tačiau besiaiškinant šiuos vaizdi-nius turéjo paaiškéti, kad jie aiškiai matomi ir Dievo kon-troliuojamame pomirtiniame pasaulyje. Todél šiame tyri-néjimq etape teisingiausia pasirodé atitinkamus vaizdinius nagrinéti, remiantis jq išsaugotais ryšiais su Dievo jvaizdžiu - o jq žymiai daugiau nei su kitais vaizdiniais. Priešingu atveju botq tek? atlikti specialq tyrim£|, nuvalant "dangiškq-sias" apnašas, ant šiq vaizdiniq nusédusias jq funkcionavi-mo Dievo kontroliuojamo pomirtinio pasaulio kontekste metu, tačiau pirmiau, ir tai savaime suprantama, atkurus
160
bendriausius Dievo pasaulio bruožus. Tačiau taip tyrimas butq patek?s j užburtq ratq. Tokios baigties ir stengtasi iš-vengti, nors žinoma, ir šiuo atveju lieka tam tikro neišbaig-tumo. Deja, kitas kelias kol kas nebuvo jmanomas.
Kita nemenka problema - žemiau tebus nubréžti j os kontúrai - tai Dievo kontroliuojamo pomirtinio pasaulio iš-sidéstymo vieta. Ar galima teigti, jog tai "dangiškoji" sféra?
Tai atsekti be galo sudétinga - pats "dangiškumas" yra labai (vairialypis. Jo centre glúdi Pasaulio kalno motyvas -tiek tuomet, kai po véliq kalnelj vaikščiojo mirusieji, tiek tais atvejais, kai kalbama apie Kalnq, | kur{ mirusieji turi užkopti, tiek kalbant apie Kalno viršunéje gyvenant| Dievq, -visur susiduriama su tuo pačiu Kalno provaizdžiu. Ten, kur regimas Kalnas, nesunkiai a t seka m i Dievo, rojaus jvaizd-žiai, sodo, kalno, lankos, kurioje linksminasi teisiai gyven? mirusieji, vaizdiniai. Tačiau kriščioniškieji dangaus vaizdi-niai dažnoje pasakoje eliminuoja Kalno motyvq kaip nesu-tampant| su krikščioniškuoju pasaulévaizdžiu. Tokiais atvejais gan šunku išvesti aiškiq ribq tarp lietuviq religijos pomirtinio pasaulio Nant (už) Kalno" ir jau sukríkščionintq rojaus, esančio tiesiog danguje, vaizdiniq. Problemiška ir kai kuríq vaizdiniq kil mé, pvz.,  Dievo kantrybé, matant žmoniq nuodémes, prieštarautq auksčiau nagrinétose etio-loginése sakmése aiškiai išreikstam Dievo rOsčiui ir tiesiog senatestamentiniam teisingumui. Vis delto daugelis motyvq (Kelias, Paukščiq Takas, Kalnas, Psichopompas, Sodas, Dvaras), kaip rodo kitq tautq mitologiné medžiaga, kil? iš ide. protautés vaizdiniq kom pl e ks o. Todél šiame skyriuje liesti tik ide. tautq mituose aiškius atitikmenis turintys vaizdiniai, kol kas nuošalyje paliekant problemiškus vaizdinius, kuriuose galbút juntama krikščionybés [taká. Šis skyrimas ypač sudétingas Dievo kontroliuojamo pomirtinio gyvenimo kontekste, ir nesyk, užuot jsileidus | subtilius svarstymus, nežadančius vienareikšmiq rezultatq, tenká šiuos klausimus atidéti vélesniems laikams, o kontraversiškos kilmés vaiz-
161
diniq išvis neverta jungti { sklaidomq mežiagq.
Tačiau ir tokiu pavidalu aptariama senovés lietuviq Dievo kontroliuojamo pomirtinio gyvenimo samprata dar negali bOti sklaidoma { chronologiškai ankstesnius bei vé-lyvesnius lygmenis. Atrodo, kad "dangiškasis" ar dangaus sferoms artimas (ant Kalno esantis) pomirtinis gyvenimas senovés lietuviq pasauléžiuroje iš principo atitinka senosio-ms ide. tautoms bei, matyt, ir ide. protautéje žinotq vaizdq. Tai gyvenimas greta Dievo, greta jo dvaro esančiame sode ar lankoje, kraste, kur visados šilta, amžina vasara. Tai gyvenimas, kupinas malonumq, žaidimq, valgymq ir gérimq. Jis dislokuojamas ant paties Kalno ar kiek už jo, galbút dan-guje. Vertikaliai po "dangiškuoju" (plačiaja prašme) teisiqjq pasauliu yra pragaras - piktq, gobšiq, nedorq žmoniq pomirtinio buvimo vieta, esanti Kalno papédéje ar "pakalnéje", ar paties Kalno viduje. Tokia sqsaja nurodo, kad "dangaus" ir "pragaro" {vaizdžiai senojoje pasauléžiuroje chronologiškai buvo lygiagretus, ir, ko gero, klausimas, kuris iš šiq jvaizdžiq archaiškesnis, bOtq formuluojamas neteisingai. Mat Kalno, ant jo gyvenančios vyriausios ide. panteonq die-vybés bei greta besilinksminančiq mirusiujq motyvas pats savaime yra be galo archaiškas, o drauge abu pagrindiniai {vaizdžiai funkcionuoja persipyn^ kaip pastovus komplek-sas. Ši samprata, kaip minéta, yra ide. protautés paveldas: tad jai mažiausia 5-7 tQkstančiai metq, ir tai toli gražu ne kraštutiné riba.
Baltq ir lietuviq gentys, kiek galima spreti, š{ Dievo kontroliuojamo pomirtinio pasaulio {vaizdj traktavo labai rim-tai, nes žymesniq jo transformavimo pédsakq nesama. Tačiau indoeuropietiškas "dangiškojo" ar "ant Kalno esančio" pomirtinio pasaulio {vaizdis lietuviq protéviq pasauléžiuroje vienu metu aiškiai susidQré su kitos, autochtoninés kul-tOros "ano pasaulio" samprata. Galbút šiq sandúrq galima paaiškinti kaip ide. kultúros užsilikimo ant ugrofínq ar Se-nosios Europos substrato atgarsj. Galimos ir kitos inter-
162
pretacijos - tuo atvcju, jei keistqsi kol kas didesniosios mok-slininkq dalies pripaž|stamas lietuviq etnogenezés aiškini-mas. Tačiau ir kitais atvejais nepavyktq atmesti pagrindinio dviejq kulturq susidQrimo (šiuo atveju "dangiškojo" pomir-tinio gyvenimo jvaizdyje bei požiOryje { magin? tradicijq) rezultatq - indoeuropietiškoji patriarchaliné, transcenden-tiniu veiksniu pasikliaujanti kultúra šiame kulturiniame-re-Biginiame konflikte nugaléjo. Galimas dalykas, vis delto pri-reiké tam tikrq pastangq - tai liudytq Šventaragio religiné reforma, politiniu keliu {tvirtinusi ir {teisinusi "Kalno religi-jq". Vis delto, kaip liudija tautosaka, Kalno ir su juo susiju-sio pomirtinio gyvenimo jvaizdis senovés lietuviq pasaulé-žiúroje buvo ypač gyvybingas ir net XIX a. antroje puséje užrašytose sakmése atsispindinti pomirtinio gyvenimo sam-prata iš principo nesiskiria nuo tos, kuri užfiksuota I tuks-tantmečio pr. Kristq pradžios Irano arijq sakraliniuose tek-stuose, - vadinasi, senoji ide. religija iš esmés nulémé atit-inkamus lietuviq tikéjimus pomirtiniu žmogaus likimu. Gali buti ir taip, kad "senoji ide. religija" ir "senovés lietuviq religija" yra ne tik ganétinai artimos, bet ir iš dalies tapačios sqvokos.
163
V. Kai kurie bendrieji pomirtinio gyvenimo
sampratos bruožai
Kol kas buvo aptariami atskiri pomirtinio gyvenimo jv-aizdžiai; jie, siekiant atvaizduoti kiek galima reljefiškiau, nagrinéti daugmaž autonomiškai. Jau buvo galima paste-béti, kad šie (vaizdžiai bendriausiame lygmenyje smarkiai persipyn? - tiek, kad neretai šunku išsiaiskinti ne vien jq išsidéstymq (kadangi nesyk pomirtinio pasaulio jvaizdžiai, kad ir kur bGtq talpinami - "už vandens", "už pasaulio ribos" ir pan. - menkai tarpusavyje skiriasi), kartu šunku atsekti ir tam t i kra m e pomirtinio gyvenimo sampratos lygmenyje ži-nota pomirtinio pasaulio valdovq, ir t.t.
Šiame skyriuje bus lieciami tokie pomirtinio gyvenimo sampratos bruožai, ku r i q aiškinimasis negaléjo apsiriboti vieno kurio {vaizdžio rémais. Tai visq pirma - "atvirkštinés" simetrijos jsigaliojimas "aname pasaulyje", ten ve i ki a n tys kitokie erdvélaikio désniai, pomirtinio pasaulio valdovq kla-usimas, kai kurie raudose atsispindinčios pasauléžiúros ele-mentai.
"Atvirkštiné" simetrija, laiko ir erdvés pokyčiai "aname
pasaulyje"
Daugelyje su tikéjimais pomirtiniu gyvenimu sietinq rei-škiniq, aptinkamq tiek archeologijoje, tiek tautosakoje, su-siduriama su tam tikrais ženklais, liudijančiais, jog pomir-tiniame pasaulyje numatyti kitokie erdvélaikio désniai (Be-resnevičius, 1989). Kokie tai reiškiniai?
Nuo seniausiq laikq daugelio tautq, laidojimo papro-čiuose reiškiasi gan keisti ir šiuolaikiniam tyrinétojui daug galvosQkiq keliantys fenomenai - tai visq pirma šalia miru-siojo dedamq fkapiq laužymas, daužymas, gadinimas. Taip baltams artimoje lužiténq kultúroje indai jkapéms déti bu-davo apverčiami, specialiai daužomi, j kapq bodavo dedama
164
tik šuké, ir pan. (Gediga, 1976, 164-165). Ne išimtis buvo ir pačii| baltq papročiai - ne kartq { kapa, dedami indai buvo specialiai daužomi (Lietuviq etnogenezé, 1987, 111), ir dar IX-XII a. Lietuvoje degintiniuose kapu ose jkapiq vaidmenj atlikdavo puodq šukés (Ten pat, 187). Gadinti ne tik indai, bet ir ginklai - jie büdavo sulankstomi, pjautuvai - jq smai-galys atlenkiamas aukštyn, papuošalai - apyrankés, antkak-lés • dažniausia bona sulaužomos (Ten pat, 132, 137-138). Panašiq duomenq archeologinéje li terato roje pateikiama dažnai, tad galima teigti, jog balty žemése egzistavo tokia jkapiq laužymo, gadinimo tradicija, bOdinga labai ilgam is-toriniam laikotarpiui, nors visuotiné ji, regis, niekuomet ne-buvo. Nuodugnesne. tokiq reiškiniq klasifíkacijq galétq at-likti tik archeologai, tad šiame skyriuje bus pasitenkinta vien panašiq reiškiniq konstatavimu.
Kokj pomirtinio gyvenimo sampratos désnj galéjo ati-tikti jkapiq gadinimo tradicija? Pirmiausia kiltq mintis: gal tokiu budu stengtasi išlaisvinti daikto sielq - daiktq "nu-marinus", ji galéjo atsiskirti ir pasekti paskui savo mirusj šeimininkq. Tai visiškai jtikétinas aiškinimas, galbut iš tie-sq funkcionaves tam tikrais istoriniais laikotarpiais. Tačiau j is ne visiškai tinka kitiems reiškiniams, pvz., jkapése ran-damoms šukéms. Viena specialiai sudaužyto puodo šuké ga-létq reikšti žinomq mitinio mqstymo principq "pars pro toto", t.y., dalis atstoja visumq. Vadinasi, jdéjus i kapq specialiai sudaužyto indo šuk?, pati indo siela turéjo toje šukéje išlikti, ar bent per jq, tarsi hologramq, atsiku~ti. Panašiai aiškintinas ir ar kli q galvq déjimas j kapus • arklio galva turéjo atstoti visq gyvulj.
Bemaž nejtikétina, bet tokie papročiai išsilaiké labai il-gai. Taip dar 1641 m. LDK didžiojo etmono Kristupo Rad-vilos (1585-1640) laidotuviq aprašyme Jonas Kmitá pamini, j°g* palaikus dedant j kapq, šventoriuje j bažnyčios sienq sulaužoma juoda ietis su aukso drakonu apačioje. Po pa-laidojimo ant kapo sulaužomas auksinis skydas su ereliu,
165
auksuota ietis, kalavijas, buožé (KIŽ 95-96). Be abejonés, didikai, iškilmingai laužydami ginklus, nesuvoké tokiu bodu pratysiantys giliausiq pagoniškq paprotj - tačiau butent tai ii rodo šios t radič i j os jégq. Jos šaknys turétq remtis i kaž-kokiq esmine, nuostatq, kuri galétq paaiškinti tam t i kra s se-nosios pomirtinio gyvenimo sami ratos ypatybes.
{vairiq tautq laidojimo paprociuose {kapes dažnai su-laužomos, sudaužomos - taip daroma tikint, jog aname pasaulyje viskas pasikeičia. Dievams gali bflti aukojamas prastas, ligo tas gyvulys, tačiau tai ne šykštumas: anapus jis taps sveiku. Senovés spartieciai, išlaike. daug archaiškq pa-pročiq, kaip liudija vienas Platono dialogas, dievams auko-davo ligotus gyvulius (Alkibiadas II 149 a) - šis paprotys kitiems graikams jau buvo nebesuprantamas ir j| amžinin-kai laiké begalinio spartiečiq šykštumo ženklu.
Kiti| tautq laidojimo paprociuose kardas, turjs buti prie kairiojo šono, deda mas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja atvirkstiné, veidrodiné, simetrija (Wasilewski, 1979, 133). Kartais j kapq dedamas veidrodis - V. Ivanovas š j paprotj aiškina kaip ano pasaulio "veidrodiškumo" šifrq (Hb-aHOB, 1983, 66). Egipte buvo manoma, jog mirusiajam gre-siqs pavojus vaikščioti aukštyn kojomis arba atbulomis: ano pasaulio gyventojus vaizduojančios figu ros buvo vaizduoja-mos apsigrežusios, tekstai, kaip taisyklé, skaitomi atvirkš-čiai (Niwiňski, 1984, 118). Atvirkščiai skaitomi ir kai kurie lietuviq užkeikimai. Y^lniq galima prisišaukti kalbant mal-dq nuo galo (Vélius, 1 83, 51). Norint nusikratyti prie žmo-gaus pristojusia pikta dvasia, reikia mesti akmenukq kaire ranka arba spirti kaire (ne dešine) koja, - tuomet piktoji dvasia atstoja (TD III 19).
Tokia, pačiq "veidrodiné/' simetrijq, galiojančiq anapus, mini ir lietuviq pasakos. Vienoje jq Dievas jleidžia dangun du žmones, perspédamas: "In niekq jQs nesikiškit, kad ir matysite kq negerai darant". Atéjus pietq metui, du angelai i mas i pernešt stalq iš vieno kambario { kitq. Tačiau mégina
166
jí išnešti ne išilgai, o skersai. Matydamas tokj angel q žiop-lumq, žmogus imasi jiems nurodinéti, siúlydamas stah} nes-ti galu i priekj. Tačiau taip svečias nusižengia priesakui nesikišti j dangaus gyventojq reikaius ir išvejamas lauk (LRSPS 93). O angelai, matyt, gerai žinojo kq darq. Kitoje pasakoje dangun patekes žmogus, Dievui [sakius, viskq da-ro atvirksčiai (EDS 81), jau degradavusiame tos pasakos variante žmogus danguje elgiasi atvirksčiai, tačiau jau prieš Dievo valiq (EDS 47). I rojq atvykes žmogus mato vaikq, kuris skina obuolius ir deda juos užantin, tačiau jie vis krinta žemén, nes vaikas nesusijuoses. Atvykélis ima vaikq mokyti, tačiau angelas j j sudraudžia. Nepasitenkin?s šia pa-moka, išvydes moterj pilant vandenj j bačkq, kurios volé neužkišta ir viskas išbéga, žmogus vél imasi aiškinti, ir vél jj angelas pavaro. Taip pat atsitinka ir kitu atveju, kai tas žmogus išvysta velniq, pro vartus skersai nešant{ ilgq rastq -ir vél jo nurodinéjimai pasirodo esq niekam nereikalingi (LTR 662 /213/). Vienoje lietuviq pasakoje tariama ežero du-gne esant "antrq svietq". Iš ten parsivežtq žmonq žmogus tris naktis paeiliui turi guldytis taip, kad jo galva bútq prie jos kojq (TD III 131-132), t.y., atvirksčiai. Gan kategoriškas ir menkai tepagrjstas A. J. Greimo teiginys, esq pagal lietuviq religijq viskas, kas vyksta danguje, yra visq pirma tik-tai atspindys gyvenimo mariq dugne" (Greimas, 1979, 140), vis delto nurodo lietuviq pasauléžiuroje glQdinčiq stipriq ir tebegalimq aptikti "atspindinčiq", "apverčiančiq" nuostatq. (ialbůt tokio "atvirkštinio" pasaulio nuojauta atsispindi ir pasakyme, svečiui atéjus - jo prašo séstis, sakydami: "séski-te, pameluosite" (LTR 619 /115/). Turint omenyje, kad "svečias" paprastai vaizduojamas vykstqs nuo Dievo ar, kitais atvejais - iš "kitokios" erdvés, turinčios kai kuriuos trans-cendentinio pasaulio požymius, visai jtikětína, kad rituali-niame pasveikinime ir siulyme "pameluotľ slypi daug giles-né prasmé, pažyminti šeimininko nusimanymq, reikalingq galimame kontakte su transcendentine bOtybe, ir butent -
167
nory išgirsti tiesq.
Panašiai gal tektq vertinti kai kuriuos kitus Dievo pa-saulio reiškinius. Taip Dievo trobelé iš išorés pasirodo men-ka, o kambariai - dideli, gražus (EDS 225), arba Dievo na-mai iš išorés apibüdinami kaip "bakúžélé", o iš vidaus tai gražus rOmai (LTR 3164 /331/). Tačiau tokie vaizdiniai jau netelpa \ "veidrodinés" simetrijos príncipo rémus. Juos bütq galima sieti su archeologams žinomomis miniatiOrinémis ikapémis, kurias galbot tektq vadinti ir ritualinémis, nes jos gaminamos specialiai déti j kapq. Tai miniatiOriniai juostq vijimo jrankiai, dalgeliai, keramika ir kt. - apskritai tik bui-ties reikmenq miniatiOros détos j kapa, kaip simboliai ir negaléjusios turéti praktinés reikšmés (Lietuviq etnogenezé, 1987,188). Tai ir moliniai verpsteliai moterq kapuose, moli-niai puodeliai ir pan. (Ten pat, 138, plg. 106-107,141). Kiek galima spresti, tokios miniatiOros aname pasaulyje turéjo virsti tikrais, normalaus dydžio, darbui tinkamais jrankiais. Atkreiptinas démesys \ tai, kad mirusiems paprastai auko-jami maisto trupiniai ar maži paplotéliai (plg. kQčiukus, kurie iš esmés yra duonos kepalo miniatiúra). Kai kurios tautos stambiq mésos gabalq aukojimq laiké protéviq jžei-dimu - juk stambús gabalai aname pasaulyje virsta mažais, o čia patrupinti - ten virs dideliais (Hobhk, 1984, 139). Su tuo botq galima gretinti lietuviq tautosakoje žinomq svečiq iš dangaus sugebéjimq padaryti taip, kad iš mažo kiekio miltq bütq iškepama daug duonos, papjautas mésai gyvulys vél atgytq, arba, gyvam gyvuliui išpjovus mésos gabalq, iš-pjautoji vieta tuoj ataugtq (LPK 750 B). Lietuviq pasakoje "Laiškas iš pragaro" žmogus iš nepaprasto uošvio gauna už-duotj nupirkti mésos, c u kra u s ir alaus butelj. Mésa sup-jaustoma i kqsnelius (plg. bútent kqsneliq a u koj im q mirusiems), ir iš jq atsiranda mésos ketvirčiai. C u kru s sus-mulkinamas, išdéliojamas ir iš smulkiq gabaléliq atsiranda cukraus galvos. Alus išpilstomas j bačkas po lašelj, ir atsiranda pilnos alaus statines (BALP 95-99). Atrodo, čia
168
nusakytas butent tas vyksmas, kurio deka mirusiems auko-jami smulkQs maisto gabaleliai ar gerimo slakeliai virsta gana didelemis dovanomis. Jei minetoje pasakoje pasidau-ginimas vyksta tarsi "pragaro" jegoms padedant, tai kitoje, i§ esmes tapacioje, pasakoje tokio alaus, cukraus, mesos stebuklingo pasidauginimo tarpininkas jau Sv. Mykolas (LTR 687/41/).
Ypac skalsumu pasizymi Dievo siQlomas maistas. Pries atvykusj j svecius zmogq jis padeda tris zemuoges. Ponas nustemba, tatiau, suvalges vos pusantros, pasijunta sotus (LTR 462 /907). Kitu atveju jis pasisotina suvalges pus? zemuoges (LMD I 105 /28/), ir panasiai - zemuogiq skaicius gali kisti nuo puses iki trijq, taciau zmogus pasisotina (EDS 231-232; LMD 1324 /ll/ ir kt.). Stebuklingas maisto produk-ti| padaugejimas zinomas ir pasakoje LPK 1419 (ir. LTR 260 /137/, 452 /97/; LMD 1291 /5/...).
Kol kas susidurta su ypatingais transcendentiniame pa-saulyje galiojanciais erdves savybiq pokyciais ("veidrodine" simetrija) bei stebuklingomis savybemis, kurias Jgyja j transcendental pasaulj siunciami daiktai arba daiktai, esantys jame paciame.
Tadau transcendentiniame pasaulyje galioja ir kitokie laiko desniai. Is sveciq pas Dievq grjzusiam zmogui 3 ten praleistos dienos virsta 3000 metq (LTR 46 /3/, 421 /64/) -tarn atitiktq teiginiai, jog danguje viena diena lygi 1000 metq (EDS 231-232; LTR 358 /6107, 374 d /1942/). Kitur tariama, jog trumpos viesnages danguje metu zmogus prabuves ten 2000 zemiSkqjq metq (LTR 397 /57/; LMD I 324 /ll/), dar kitur sakoma -1000 metq (LTR 370 /310/), 500 metq (EDS 235-236, 236-238; LTR 422 /92/), 400 metq (LMD I 126 /36/; LTR 421 /25/), 300 metq (EDS 225-226; LMD I 483 /28/), sakoma, kad tokiam atvykeliui 3 valandos danguje virsta 300 zemiskqjq metq (LTR 260 /443/), arba trim simtmeciais virsta trys dienos danguje (LTR 724 /49/), per trumpq ap-silankymq danguje praeina 200 metq (LMD I 105 1221), keli
169
šimtai metq (EDS 234; LTR 552 /926/), šimtmetis (EDS 226-227, 227-228, 230-231), "daug metli" (EDS 229-230), tiesiog labai daug laiko (LTR 337 /57/; LMD 1100 /l/, plg. LTR 260 12191) % kitur tariama, jog pati kelioné j dangq netgi važiuo-tam žmogui trunka 1000 metq (LTR 260/246/). Tokie ke-liauninkai paprastai sugrjž? jau nieko nebeatpažjsta, visur -svetimi, nežinomi žmonés, smarkiai pasikeitusios jq gim-tosios vietos.
Lygiai taip pat pasijunta klebonas, savo sode sek?s ste-buklingq paukštj - klebonui 3 valandos virsta 3000 metq - ir grjže;s, suprantama, jis jau nieko nebeatpažjsta (LTR 449 /131/), arba, kapinése su mirusiuoju tm m pani prisédes žmogus išgeria su juo po pustrečios taurelés vyno, o pasi-rodo, jog prabégo pustrečio šimto metij (LTR 368 /II/).
Ypatingas savybes laikas jgyja tu omet, kai mirties erdvé kertasi su žemiškaja. Lietuviq sakméje (LPK3495) "Mirtis ieško aukos" pasakojama, kaip žmogus išgirsta balsq "Mir-tis yra, priežqsties néra", arba 'Jau yra laikas, o žmogaus néra". Nuaidéjus šiam balsui, tuoj pat atsitinka nelaimé -kas nors nuskesta, mirtinai susižeidžia, ir pan. Šiuo atveju laikas trumpam pakeičja savo kryptj ir sienka iš ateities \ praeitj: visq pirma pasirodo mirtis, ir tik po j os seka prie-žastis, sukélusi pačiq mirtj.
Čia suminétas laiko savybiq persikeitimas gali buti aiš-kina mas labai jvairiai. GalbOt taip tiesiog iliustruojama a m žiny běs nuojauta: iš esmés neišreiškiama, ji pasirodo simboliuose ir metaforose. Gali böti, kad tokie laiko pasi-keitimai aiškintini tam tikrq kosmologiniq jvaizdžiq rémuo-se • laiko "išsitempimas" tokiu atveju turétq böti gretinamas su dangaus sferq sukimusi: esančiam vienoje iš sferq, že-miškasis ir dangiškasis laikas išties skirtqsi.
Indq mokymai teigia, jog egzistuoja du Brahmano pavi-dalai - laikas ir nelaikas. Tai, kas prasideda "priešais Saul?" yra nelaikas, neturintis daliq. Tai, kas prasideda nuo Saulés - tai laikas, susidedantis iš daliq (Majtri - Upanišada VI,
170
14). Tokj aiškinimq iš principo paremtq ir tai, kad senovés lietuviq pasauléžiQroje aptinkamas visiškai kitokiq savybiq, tarsi labai sulétéjes, "amžinas" laikas Dievo erdvéje ar aps-kritai pomirtiniame pasaulyje. Lietuvii| žodis pa-saulis bu-tent ir nurodo erdve. "po-Saule", tad joje ir galioja Saulés sukimosi nustatomi laiko désniai; savo ruožtu, "už-pa-sau-linio" laiko savybés jau nuo Saulés judéjimo nepriklauso ir yra iš principo kitokios. Iš "už-pa-saulinés" erdvés žmogus "pa-saulyje", savaime suprantama, turi pastebéti laiko po-kyčius.
Atvirkštinés simetrijos atsiradimas "anapus" gali búti sajygotas ivaizdžio, jsigaléjusio tikéjimo "požeminiu" bei "už vandens esančiu "anapusiniu egzistavimu epochoje, kuomet pomirtiné erdvé jsivaizduota "apatiniame pasaulyje , kuria-me Saulé "teka" vakaruose (kuomet ji žemiškojo, "viršutinio" pasaulio atžvilgiu nusileidžia), o "leidžiasľ rytuose (tuomet "viršutiniame" pasaulyje pateka). Tokiu bodu gali atsirasti "atvirkštinés" laiko sekos požymiai, kaip kad sakméje LPK 3495, bei sykiu - ir erdvés simetrijos pokyčiai. Tačiau aukš-čiau minétoje "už-pa-saulinéje" erdvéje atsirandantis sulété-j?s, "amžinas" laikas tokio "apatinio pasaulio" su atvirk-štiniu Saulés judéjimu ir atvirkštine simetrija {vaizdžio ré-muose negaléjo atsirasti. Laiko "ištempimas" turétq buti kíl-dinamas iš tokios epochos, kurioje pomirtinis pasaulis buvo talpintas vienoje iš viršutiniq dangiškqjq sferq, kúri arba nesisuka, arba sukasi labai létai ir yra "priešais Saul?", t.y., žemiškojo stebétojo atžvilgiu "aukščiau" Saulés.
Visi šie erdvélaikio savybiq pasikeitimai rodo viena -pomirtiniame pasaulyje viskas iš principo kitaip nei žemiš-kajame, keičiasi netgi patys paprasčiausi ir natúraliausi erdvés ir laiko bruožai. Tuo búdu pabréžiamas anapusinio pasaulio kitoniškumas gal jau senosios lietuviq religijos r muose galéjo buti sqmoningai interpretuojamas vaizdiniais ir metamorfozémis, ne visuomet prie jq prisirišant kaip prie pažodiniq tiesq.
171
Pomirtinio pasaulio valdovq problema
Bemaž visoms bet kada galiojusioms pomirtinio gyveni-mo sampratoms bOdingas pomirtinio pasaulio valdovo jvai-zdis. Kiek galima spresti, balty protéviq pasauléžiOroje bene pirmuoju valdovu turéjo bOti Deivé-motina arba jy is dalies atitinkanti panteono priešakyje esanti moteriška die-vybé. Jos identifíkavimas su Laume, Žemyna, Ragana ar kuria kita lietuviy mitologijoje žinoma dievybe bütq per ankstyvas. (sidémétina, kad sis archainis Deivěs-motinos jvaizdis, kuris neabejotinai buvo žinomas Tacito minimiems aisčiams, j kity istoriniy šaltiniq akiratj nebepateko todél, kad religijos sklaida Deiv?-motiny nustumé j periferijy, ir atskiri šios jvaizdžio bruožai pamažu peréjo kitoms mote-riškoms dievybéms. Turint omeny religijos istorijos med-žiagy, Deivei-motinai tikriausiai reikéty priskirti tam tikrus zoomorfínius bruožus. Deivé-motina galéjo búti ir svarbiau-sia tikéjimq metempsichoze epochos dievybe, kuriai priklau-sé gyvünais ir augalais viřte, mirusieji ir kuri nustatydavo jvairiausius draudimus ir tabu, jsikúnijusias mirusiqjq sie-las apsaugančius nuo v vqjq veiksmq. Tam tikrose epo-chose bei etninése grupése Deivé-motina, kaip mirusiqjq valdové, galéjo išlikti ir véliau, kai tikéjimus metempsichoze pakeité tikéjimai užpasauline (ypač - požemine) mirusiqjq egzistencija. Tokiy tikéjimq pédsakus bfltq galima jžiuréti kai kuriuose pasakos apie pod u kry variantuose, kai j šulinj jstumta mergaité savo kelionés pabaigoje sutinka ragany ar tiesiog "moteriške/'.
Tačiau reljefískiausiy pédsaky lietuviq pomirtinio gyve-nimo sampraton {spraudé, žinoma, Velnio jvaizdis. Jis pakeité Deiv?-motiny, drauge pereme^ ne vieny jos zoomorfinj bruožy bei jsikOnijusiq mirusiqjq globy. Labai dažnai Vel-nias sutinkamas su virtusiais j gyvulius mirusiaisiais, kar-tais - "aname" pasaulyje, kartais - nkitamen, tačiau visais at-vejais, kintant pomirtinio pasaulio sampratai, Velnias seké
172
paskui gyvuliq pavidalo mirusiuosius (ar tiesiog jsikOniju-sius). Sukrikščionintoje pasauléžiOroje Velnias juos prižiuri "pragare", taipogi jo valdžioje yra ir Žeméje besirodantys mirusieji, dél vienq ar kitq priežasčii| nepatek? j užpasau-line. erdv?. Tai rodytq, kad ir senosiose epochose jam turéjo priklausyti tos, tikrq mirusiqjq grupés, tiek esančios "ki-tame", tiek "šiame" pasaulyje.
Lietuviq pasakq velnias jau rodosi specifine, blogus mirusiuosius baudžiančia dievybe, nors neatrodytq, kad ikikri-kščioniškosios pasauléžiuros sistemoje jis bütq jsivaizduo-tas kaip "piktoji dvasia" griežtaja šio žodžio prašme (tokia piktaja dvasia" prü s q mitologijoje yra Pať : •■ Pasakose sutinkamas velnias visados turi savo tikslq n '?ai kenkia • tiek žmonéms, tiek dangaus dievams. Tačiau objektyviai jis atlieka gyviesiems gerq darbq, bütent - susirenka piktus ir nuolatos gyvqjq atžvilgiu agresyviai nusiteikusius mirusiuosius. Pastarieji, budami "Velnio pasaulyje" jau nebegali gyviesiems kenkti. Tačiau lietuviq sakmiq velnias kartais pa-rodo ir piktajai dvasiai búdingas savybes. Ar tokios savybés buvo žinomos ikikrikščioniškoje pasauléžiOroje - belieka tik spélioti.
I spélioniq sritj tektq nukelti ir klausimq, ar Velnias savo metu buvo visq mirusiqjq valdovas. Šj klausimq spren-džiant, visq pirma tektq išsiaiškinti, ar senqjq indoeuropie-čiq ir pačiq baltq protéviq pasauléžiOroje žinojimas apie du skirtingus pomirtinio atpildo ir bausmés pasaulius buvo "iš karto duotas", ar formavosi palaipsniui. Tik antruoju atveju bútq galima tarti, jog Velnias kadaise galéjo valdyti visus be išimties mirusiuosius.
Nuo šio klausimo neatsiejama ir lietuviq Dangaus Die-vo, kaip pomirtinio pasaulio valdovo, problema. Kada susi-formuoja šviesaus ir visokiausiq gérybiq kupino Dangaus Dievo kontroliuojamo gerq ir teisiq mirusiqjq pomirtinio gyvenimo jvaizdis? Ar tai, kad géris visada atlyginamas, o už blogj baudžiama, ar tai, kad šis principas prat?siamas ir
173
is esmes realizuojamas pomirtiniame pasaulyje, buvo zino-ma ide. protautei? Anksciau mineta lietuviq pasakq "pamo-komq vaizdq" serija, sutampanti su archaiskiausiais ide. tautq vaizdiniais, rodo, kad senojoje id°. protautes laikme-ciui artimoje pasauleziüroje atpildo ir bausmes vietos plyte-jo daugmaz toje pacioje erdveje - avimis virt? geri ir pikti mirusieji ganosi gretimose pievose, is esmes "ten pat". Tokiq atpildo ir bausmes vietq galejo kontroliuoti viena ir tu pati dievybe - tiek lietuviq Dangaus Dievas, tiek velnias ar jo atitikmuo. Taciau veliau tikriausiai si erdve buvo isskirta { du priesingus, Dievo (ar jo atstovo) ir Velnio kontroliuo-jamus pasaulius. Sio proceso pradzia, beje, minetuose moty= vuose jau atsekama - avys ganosi ne toje pacioje pievoje, bet skirtingose. Meginant duoti galutinj atsakq { Dievo ir Velnio pasauliq koegzistencijos klausimq, siandieniniame mitologi-jos tyrimo etape tektq speti, jog vieningo pomirtinio pasau-lio globa is Deives-motinos, valdziusios gyvuliq pavidalo mirusiuosius, perejo Dievo arba Velnio kompetencijai, ir su laiku sis is Deives-motinos paveldetas pakankamai vienin-gas pomirtinis pasaulis issiskyre j Dangaus Dievo (ar jo atstovo) bei Velnio kontroliuojamas erdves, kuriose atitin-kamai buvo atlyginama uz gera ir baudziama uz pikta. Tad Dievo ir Velnio, kaip skirtingq mirusiq grupiq globejij, jvai-zdziai yra pakankamai archaiski, tad daugmaz pagr|stai bü-tq galima teigti, jog prabaltisko bendrumo laikmetyje jau zinoti bent du pomirtinio likimo variantai gerai ir blogai gyvenusiems zmonems.Tolimesnis lietuviq pomirtinio gyve-nimo sampratos tyrimas komplikuojasi bütent ties teisiq mirusiqjq pomirtinio gyvenimo valdovo [vaizdziu. Nesvar-bu, ar Dievas valde "bendrajj" mirusiqjq pasaulj, taciau, pastarajam skilus, jis issyk turejo perimti teisiuosius. Dangaus Dievo paveikslas pakankamai tampriai susij?s su ge-rais mirusiaisiais, tad galima visai pagrjstai sitai teigti. Ir vis delto kai kurie duomenys rodytq, kad tarn tikrame lietuviq (baltq) pasauleziüros sluoksnyje tiesioginiu pomirtinio
174
pasaulio valdovu galéjo búti Perkunas.
Tam tikri lietuviq mitologijos aspektai, leidžiantys Per-kúnq laikyti pomirtinio gyvenimo globéju, atkreipé jau S. Daukanto démesj (Daukantas, 1976, 500-501, plg. 498). Juos viename paskutiniqjq savo darbq pažymi V. Toporovas (To-iiopoe, 1987, 19-30). Ši problema labai plati, ir keliuose puslapiuose neišsprendžiama; tačiau taip pat nejmanoma jq apeiti.
Vienoje lietuviq pasakoje apie pupos stiebu dangun už-kopusj senelj tariama, jog sis iš Šv. Petro gauna auksinj kirveli (AED 231). Prisimintina, kad Šv. Petras krikščiony-bés jtakotoje tautosakoje kirveliais toli gražu nesišvaisto. Kirvis, kujis ar kirvelis, kaip nurodo J. Balio surinkta me-džiaga, - PerkQnui priskiriamas atributas (Balys, 1937,167-171). Tos pačios pasakos variantuoše kartais kalbama apie Dievo ratelius, kurie přiměna Perkuno dviratj vežimq. Lietuviq prietaruose sakoma: "Jei užmuši 7 gyvates, tai gausi dangaus karalyste/' (Elisonas, 1931,109) - sis motyvas galétq búti kildinamas iš pagrindinio ide. mito apie Griausmaval-džio ir jo chtoniškojo priešininko kovq: pastarajj šiuo at-veju ir atstovautq taip pat chtoniškajni sferai priklausan-čios gyvatés. Kadangi chtoniškojo Slibino (gyvatés) prieši-ninku yra Perkunas, jdomus bútq minétasis tikéjimas, tvir-tinantis, jog už jam padarytq paslaugq galima nusipelnyti "dangaus karalyst?". Ar šie motyvai nereikštq, kad Perkunas turi tam tikrus (galiojimus valdyti pomirtinj pasaulj?
Vienoje M. Davainio-Silvestraičio užrašytoje pasakoje "Bartašius ir Perkunas" (DSPO 139-142) žmogq danguje pa-sisvečiuoti pasikviet^s asmuo pasirodo esqs ne Dievas, kaip kad kituose minétuose pasakos "Svečiuose pas elgetq (Die-vq)" variantuose, o Perkunas. Deja, kitur Perkunas nebe-sutinkamas, ir tenká manyti, jog toks jvardijimas yra tiesiog romantinis pasakos paspalvinimas.
Rimčiausias argumentas, teigiant, esq Perkunas kadai-se valdé senovés lietuviq pomirtinj pasaulj, galétq búti ne
175
sykj užrašytos maldelés, kuriose po mirties tikimasi "Per-küno karalystés". J. Balys perteikia ypač {domias ir netgi kiek dramatiškas vienos iš jq užrašymo aplinkybes. Pasa-kotoja, pokalbyje su folkloristu pasakiusi maldele. Ménuliui, kurioje po mirties viliamasi patekti j PerkOno karalyste, su-pratusi, kad dabar jos žodžiai bus užrašinéjami j fonogra-mq, Omai išsigandusi pakeité šiq fráze, j "dangaus karalyste/' ir tik vargais negalais jprašyta, atkartojo pradinj variantq (Balys, 1938,184; Balys, 1951,12). Šiaip lietuviq tautosakoje pomirtinio pasaulio vadinimas "PerkOno karalyste" néra re-tas, plg. tokias maldeles: 'Ménuo, Ménuo, Ménuléli, dangaus sviesus dievaitéli; duok jam ratq, man sveikatq, duok jam pilnystj, man PerkOno karalystj", "Kad tau Dievas dat pilnystj, o mum PerkOno karalystj"; Utenoje seniau pana-šiuose užkeikimuose vartota "PerkOno karalyste" véliau pa-keista j "dangaus karalyste/' (Balys, 1951, 11-12). Tokiose maldelése "PerkOno karalyste" apskritai dažnai keičiama "dangaus karalyste" ar tiesiog noru po mirties bQti danguje (BLMM 17-20), • vadinasi, šios sqvokos apibréžé tuos pa-čius ar bent labai artimus dalykus.
Tam tikras PerkOno ir lietuviq pomirtinio pasaulio (dausq) artumas gal jžiurétinas vietovardyje PerkQnkapis -jis užrašytas Dausynq kaime, Andriejavo valsčiuje (Balys, 1937, 163): galbút šitokiq vardq gretinimas neatsitjktinis. Lygiai taip kaip ir anksčiau minéti psichopompai - velniai, per "devynis kalnus" žmogq nunešti gali ir Perkonai (Balys, 1937, 165). Tariama, jog PerkOno nutrenktas žmogus yra laimingas, nes po mirties patenka PerkOno dvaran ir yra visq labai gerbiamas ir mylimas; griausmo nutrenktas žmogus laikomas laimingu danguje, kitur pabréžiama, kad toks žmogus einqs tiesiai dangun (Ten pat, 202-203). Tiesa, esa-ma ir priešingq aiškinimq, tačiau jie jau aiškiai vélesnés kilmés.
Vadinasi, kažkokia galimybé mirusiajam patekti arti PerkOno dvaro tautosakoje lyg ir bütq atsekama. Tai liečia
176
tik konkrečius atvejus (pvz., PerkQno nutrenktuosius), ta-čiau pati tokia galimybe iš principo egzistuoja.
Minétasis fragmentas apie PerkQnus, nešančius žmogq per devynis kalnus, verčia sugrjžti prie aukščiau aptartos labai painios pomirtinio pasaulio "padangése" problemos. Jau buvo pastebéta, jog šioje erdvéje nesyk reiškiasi Velnias ar velniai. Tačiau iygiai taip pat "tarp" dangaus ir žemés dislokuojamas ir PerkQnas. Taip, Dievui ir Perkúnui susi-pykus, Šv. Petras PerkQnq išmetgs iš dangaus. Jis puldamas užsikabin?s už debesq, kur ir dabar gyvenqs (Balys, 1939, 34-35). J. Balys j šiuos pasakojimus žiuri rezervuotai, ka-dangi juos užrašinéjo mokiniai (Ten pat, 35-36). Tačiau tai, kad Perkunas apskritai talpinamas tarp žemés ir dangaus nurodo ir kiti pasakojimai. Elijas ir Einokas, perem? kai kurias PerkOno funkcijas, aiškiai dislokuojami "oře, virš debesq" (Ten pat, 129-130 ir t.). Kitur žinoma, jog Dievas Perkúnui paved?s valdyti visq orq, ir PerkQnas jj valdo, bet negali nusileisti ant žemés; tariama, jog PerkQnas "gyvena tarp dangaus ir pragaro", "mélynuose debesyse", "debesyse", "nuolat gyvena oře, debesyse" ir pan. (Balys, 1937, 149-150). Dažnai pasakoma, kad PerkQnas kadaise gyveno "aukštame neprieinamame kalné", "aukštame kalné" (Ten pat, 149), -tai dera su ide. mitologijos tyrimuose atskleidžiamu Kalno, kaip Griausmavaldés dievybés gyvenamosios vietos, vaizdi-niu. Sykiu priartéjama prie jau žinomq Šventaragio legen-dos variantq bei ištiso komplekso vaizdiniq apie mirusiqjq kopimq j kalnq, kur jq laukia mirusiuosius teisianti dievybé.
Tad PerkOno jvardijimq pomirtinio pasaulio valdovu galima nagrinéti trimis kryptimis, bQtent: 1. remiantis tuo, kad PerkOno dvare iš principo gali buti kai kurie jo as-meniškai pasirinkti (nutrenkti) mirusieji, galima teigti, jog PerkQnas galéjo valdyti tam tikrq išskirtiniais bruožais pa-sižyminčiq mirusiqjq sluoksnj; 2. tam tikri požymiai, rodan-tys, kad Perkünas reziduoja bútent "oře", "tarp dangaus ir žemés", "debesyse", liudytq galimyb? su šia erdve tapatinti
177
anksčiau minétq pomirtinj pasaulj "padangése", kur domi-nuojantis velnias galétq búti tiesiog Perkúno kontaminacija; 3. šventaragio legendos bei jai artimq miti| minimas teisé-jas, pomirtinio pasaulio valdovas, gyvenantis "ant kalno", gali búti gretinamas su Perkunu, kuris tautosakoje taip pat apgyvendintas "ant aukšto kalno" ir pan. Visas šias kryptis galétq apvainikuoti maldeléje minima "Perkúno karalysté".
Kiek toli visomis šiomis kryptimis šiandien galima paé-jéti? I šj klausimq žemiau bus bandoma atsakyti, savaime suprantama, tik autoriaus kompetencijos ribose, ir visuo-met liks vietos kiekvienos krypties platesniam pagrindimui, ar, atvirkščiai, jos nepagrjstumo jrodymams. Tai primin-damas, autorius norétq pabréžti, kad Perkúno klausimas labai subtilus ir kad galutiniq sprendimq čia nesiekiama.
Pirmasis atvejis nurodytq, kad Perkúno nutrenktas žmogus po mirties apsigyvena Perkúno dvare, patenka dan-gun, ir pan. Perkúnas tarsi pasiima sau vienq ar kitq žmo-gq. Tačiau jei jis bútq pomirtinio pasaulio valdovas, tokie žygiai nebútq taip jau labai reikalingi, • mir?s žmogus vis vien patektq pas Perkúnq. Žinoma, dievq logika gali búti ir kita.
Tačiau - tuo tautosaka neabejoja - Perkúnas turi savo autonomiškq sritj, dvarq, ir visai jtikétina, kad kai kuriuos žmones jis gali pasiimti savo svitos papildymui. Jei Kainas su Abeliu, moteris su naščiais, našlaité, Tvardauskas gali patekti j Ménulj, tai néra negalima, jog kai kurie žmonés, tik jau po mirties, patenka pas Perkúnq. Taip germanq mi-tologijoje Perkúno atitikmuo - Toras turi savo kariaunq, su-sidedančiq iš žuvusiq kariq. Galbút su Perkúnu galétq búti siejami múšyje žuv? narsús karia i, minétosios "laukinés me-džioklés". Tačiau netgi tokiu atveju Perkúnas nebútq pomirtinio pasaulio valdovas tikrqja šio žodžio prasme - jis tik kontroliuotq tam tikrq ypatingq mirusiqjq skaičiq.
Antraji tokio svarstymo keliq galima bútq pagrjsti "pa-dangiq" pasaulio priklausymu bútent Perkúno sferai. Iš es-
178
inés čia reikétq susikoncentruoti ties viena lig šiol neišspry-sta problema: kaip stipriai sukrikščionintoje lietuviq pa sau-léžiúroje pasireišké senosios lietuviq religijos personažq "suvelninimo" procesas. Galbüt "padangése" sutinkami vel-niai anksčiau iš tiesq buvo "Perkünais", tam tikrais PerkOno kontroliuojamos sferos reprezentantais, kurie véliau krikš-čionybés jtakoje virto velniais. Juk tame pačiame palinkéji-me vienu atveju linkima, kad tq ar kitq asmenj "per devynis kalnus" neštq velniai, kitais - PerkQnai. Maldelé, prašanti "Perküno karalystés", gali büti aiškinama bútent šiame kon-tekste: juk jau aukščiau pastebéta, kad "padangiq" sferoje didele. reikšmy turi Ménulis. O iš Ménulio (ar "per" jj) pra-šoma "Perküno karalystés". Galbüt tai bütq viena ir ta pati erdvé, bet jos priklausymas Velnio ar Perküno sferai - kol kas neišsprendžiamas dalykas.
Ir trečiasis kelias vesty per Kal n 4, kuris žinomas iš Šventaragio legendos. Tačiau ir čia vienareikšmio atsako neverta tikétis. Mat nors tautosaka ir nurodo PerkQnq gyve-nant ant aukšto kalno, jokioje Šventaragio legendos versijo-je nesakoma, jog mirusieji škuba bütent pas Perkünq. Prie-šingai - visq laikq nurodomas tik Dievas. Gahmas dalykas, ilgq laikq lietuviq Dangaus Dievas ir Perkünas buvo beveik tapatüs. J. Balys mano, kad "griausmo funkcijos pradžioje turéjo büti priskirtos vienam ir tam pačiam Dangaus Té-vui", o lietuviq mitologijoje "vis dar jaučiama tam tikra abie-jq dideliq bütybiq v i e n u m a: gero ir laiminančio Dangaus Tévo ir mušančio, audrq sukeliančio Griausmo Dievo ten aukštai danguje", "atrodo, kad iš pradžiq Dangaus Dievas (Vyriausias Dievas) ir Griausmo Dievas buvo viena ir ta pati personifíkuota butybé" (BLTS II 13-14). N. Véliaus ma-nymu, lietuviq protéviq religijoje Dangaus Dievo ir Perküno artumas, o atskirais laikotarpiais netgi tapatumas, galéjo büti žymus (remiuosi žodine informacija). Atrodo, tokia die-vybé, kurios fvaizdyje Griausmo Dievo ir Dangaus Dievo funkcijos ypač tampriai persipynusios, buvo graikq Dzeu-
179
sas. Galimas dalykas, lietuviq Dangaus Dievas irgi ilgq lai-kq islaike Griausmavaldziui budingas funkcijas. Tokiu bu-du kartais atsekami pomirtinio pasaulio valdovo bruozai, primenantys PerkQnq, galetq bGti tik to paties Dangaus Die-vo, islaikiusio ir Griausmavaldzio funkcijas, raiskos budas.
Taigi, pasirode (tiesa, po gan pavirsutinisko pasvarsty-mo), jog kol kas ne vienas kelias, kuriuo einant galima butq meginti jrodyti PerkQnq buvus lietuviq pomirtinio pasaulio valdovu, nera visiskai patikimas. Taciau jau vien tai, kad toks svarstymas, apimantis nemazq medziagos sluoksnj, ga-li vykti bent trim budais, rodo, kad pomirtinio gyvenimo sampratoje Perkuno {vaizdis nera visiskai svetimas, ir kad tokie tyrimai gali buti perspektyvus.
Atrodo, kad pomirtinio pasaulio valdovu galedavo tapti ne tik mirusiems artimiausias dievas - lietuviq atveju - Vel-nias, bet ir tuo metu panteone reiksmingiausia dievybe, kudos erdven zmones ir siekdavo patekti po mirties. Ji ne tik galedavo uztikrinti sviesq ir laimingq teisuoliu gyvenimq po mirties, bet ir pakankamai patikimai juos izoliuodavo nuo galimos piktqjq jegq bei kitq dievybiq jtakos.
Nors pomirtinio pasaulio valdovais galejo buti dazniau-siai galingi ir nesyk nuo smulkiq zemiskq rupesciq nutol? dievai, vis delto pomirtinio pasaulio vaizduose jie matomi betarpiskai bendraujantys su mirusiaisiais. Pats Dievas randa laiko atitrukti nuo savo rupesciq ir pasisneketi su sveciu akis \ ak|, vaisina jj, aprodo savo pasaulj - dangq, rojq , pamoko, kaip reikia elgtis. Tai rodo, kad kiekvienas zmogus dievams, ir ypac - Dievui, buvo labai svarbus. Mirties potyryje zmogus sutikdavo priesais iseinantj Dievq ir snekedavosi su juo vienu du. Pasakose apie kelione. j kitq pasaulj nera mirties siaubo - keliaujantis zmogus tik smal-siai dairosi, ir, net keisciausius vaizdus regedamas, nerep-likuoja, nesistebi, kol angelas ar pats Dievas jam nepaais-kina. Visa tai rodo, kad senosios lietuviq religijos zmogus kuo giliausiai pasikliove transcendencija, ir pasikliove ne
180
veitui
Velionis ir anksčiau mire^ jo artimieji
Kuomet mirusjji pasitinka psichopompas ar, juo labiau, pats Dievas, visi kiti dalykai pasitraukia j sal}. Tačiau po-mirtiniame pasaulyje žmogus viliasi sutikti ir sutinka savo mirusius gimines - pasakose Dievas jam parodo mirusius artimuosius, vaikštančius po sodq, besidžiaugiančius, besi-linksminančius. O ir gyvieji išlydi velionj ne j svetimq ir klaikiq nežinomyb$, bet tarsi j tolimq, tačiau mielq gimting, kurioje jis nesijaus vienišas. Tais atvejais, kai mirties poty-ryje transcendentiniai veiksniai neišryškéja, gan reljefíškai pasirodo mirusiqjq artimqjq pavidalai. Jau išlydint mirusjji, raudose velioniui prisakoma kuo skubiausiai kreiptis j mirusius gimines:
"O mano vyreli, tu ten rasi didele. patiekél^; pulk po ko-jeliq pirmiau mano téveliui, mano motinélei."
"Aš tau parašyčiau margq gromatéle. savo graudžiomis ašarélémis iki tévelio, iki motinélés."
"Pulk po kojeliq mano motinélei gimdytojélei, mano téveliui augintojéliui."
"O priimkite savo žentelj, mano vyrelj, už balti| ranke-liq, o užstokite ant véliq dureliq, o atidarykit véliq dureles; tik jus pirmesni, tik kytresni, o atidarykit véliq dureles, o pasodinkite j véliq suolelj! /.../"
"O atkelkite véliq vartelius, o atidarykite véliq dureles, o priimkite j véliq suolelj, j lemtq pulkelj /kad nebutq véliq pultas/"
(JLD III 1187/7-11) Išties, artimqjq meilé prat$siama ir j anapus, ji galioja
ir aname pasaulyje, ir ja labai kliaujamasi:
"Nunešk garselj pas mano motinél?. Motinéle tu mano,
sengalvéle tu mano! Pasiklonioju aš tavei j pačias kojeles
per mano sunelj, per mano mažiukélj."
181
"Mano motinéle, pasitik ir priimk mano súnelj ateinan-tj, o pasinešiok ant baltq rankeliq, mano mažiukélj, mano nieko neišmanantj, be kalbelés, né ant kojeliq nepastatytq; tu pavadžiok, tu išmokink."
(JLD III 1192/5-6)
Tokios išlydéjimo formulés plg. JLD III 1194/2, 1196/5, 1198/1,1199/1,1204/6,7) rodo, jog raudq tikslas - ne vien ap-verkti mirusjjj, raudos - tai savotiški sakraliniai tekstai, ad-resuoti tiek mirusiajam (kai jam patariama užtarimo bei pagalbos prašyti pas miruMUS gimines), tiek jau anksčiau mirusiems artimiesiems, k irie jj pasitinka, atveria "véliq vartelius", sodina j vél i q suolelj", saugo ir gina nuo pavojq. Tokie raudose atsispindéj? tikéjimai turétq búti labai ar-chaiški - čia nežinomi nei dievai, nei transcendentinis tar-pininkas, tačiau minimos piktai nusiteikusios vélés, nuo ku-riq mirusjjj apginti turi jo artimieji. Raudos atrodo bútq gan artimos šamanistinés epoch os tekstams, kuriuos laido-tuviq metu skaitydavo specialus mirusiojo išlydéjimq orga-nizuojantis asmuo. Iki musq dienq išliko paprotys raudoti daugiausia moterims - galimas dalykas, raudos šaknyjasi senojoje matricentristinéje kulturoje: išties, raudose sutin-kamus archaiškus mirusiojo peréjimo j augalq ar paukštj motyvus galima bútq sieti su matricentristine, šamanistine Deivés-motinos epochos tradicija. Aukščiau minéta, jog ši-tokia tradicija buvo prat^sta ir atsinaujinusi, j dangiškqjq dievq panteonq links'ančios poreforminés tradicijos rémuo-se, kuriai oficialusis lokymas nepritaré, bet kuriq, matyt, toleravo. Raudose gr ia reliktiniq mirusiojo persikúnijimo motyvq sutinkami r "varteliq", "suoleliq" ir pan. vaizdiniai, liudijantys jau tikej 11.14 "užpasauline" (plačiaja prašme) mi-rusiqjq egzistencija. T.y., šioji religiné srovč sugebéjo keistis ir vystytis drauge su besikeičiančia metafizine situacija, o galbút buvo jau pernelyg jimta j pagrindine. senosios lietu-viq religijos srove, kad galétq nesikeisti drauge su ja.
Šunku pasakyti, ar j dangiškuosius veiksnius, Dievq,
182
Perkúnq, j transcendentinius tarpininkus orientuota religija savo "mirties teologijoje" anksčiau mirusiq žmoniq pagalbai pomirtiniame velionio kelyje teiké sqvarankiškq reikšm?. Pasakos apie kelione. j pomirtinj pasaulj nekalba apie tai, kad anksčiau miř? žmonés turétq lemiamq reikšm? miru-siojo atvykimui j jam nu ski r 14 vietq (kitas dalykas - su vel-niu susijusiq piktq mirusiqjq méginimai nusitempti gyvajj su savimi). Paprastai žmogq, keliaujantj pas Dievq, lydi kas nors iš transcendentinio pasaulio atstovq. Suprantama, tam tikri okultiniai fenomenai, ypač - anksčiau mirusiq giminiq rinkimasis prie mirštančiojo (plg. BLV 54-60), nebuvo ig-noruojami daugelyje laidotuviq papročiq. Tačiau mirusiojo išvedimas iš šio pasaulio ir jvedimas anapus toli gražu ne-priklausé kitq mirusiqjq kompetencijai. Kitkas - mirusiqjq sutiktuvés aname pasaulyje. Bútent jos ir akcentuojamos iš seniausiq epochq atéjusiose lietuviq raudose.
Kokius mirusiojo išlydéjimo ritualus atlikdavo senosios lietuviq religijos žyniai, néra žinoma, tačiau vien tai, kad raudojimq išlaik? tik moterys, rodo, kad vyrai jo neprak-tikavo, o bútent žyniai - vyrai senosiose ide. religijose atlikdavo svarbiausias apeigas. Tikriausiai lietuviq žyniai žinojo kažkokius efektyvesnius mirusiojo išlydéjimo búdus - taip prúsq žyniai stebédavo mirusiojo kelion? dangaus viduriu ir pranešdavo apie sékmingq kelionés baigtj. Savaime suprantama, žyniq funkcijos vien "stebčjimu" neapsiribodavo. Deja, šiandien jas atsekti vargu ar [manoma. Galima tik spčti, kad senojoje lietuviq ijoje už raudas svarbesnes apeigas, ku-riq horizonte ryškédavo dievq pasaulio paunksméje plytin-tis pomirtinis pasaulis, sulig krikščionybe pakeité krikščio-niškosios giesmés.
Šiuose svarstymuose liko nepaliestas klausimas - kiek pomirtinj žmogaus likimq galéjo apspr?sti socialiné jo pa-détis. Tačiau atrodo, kad šiq problemq tektq nagrinéti jau vélesnése studijose, jau bendriausiais bruožais paaiškéjus pomirtinio gyvenimo jvaizdžiq chronologijai.
183
Baigiamosios pastabos
Šiame darbe pagrindinis démesys ski r ta s pomirtinio gyvenimo sa m p rat os sklaidai suvokti, ir "galutiniq", visa-apimančiq atsakymq nebuvo tikétasi. Pagrindine savo už-duotimi autorius laiké išsklaidytq ir nesyk degradavusiq tautosakos duomenq sutvarkyma., méginima., siejant juos su istoriniq šaltiniq bei iš dalies - archeologijos duomenimis, išskirti pagrindinius senuosius tikéjimo pomirtiniu gyveni-mu (vaizdžius, bendriausiais bruožais nustatyti jq chronologin? seka. bei vieta, senojoje lietuviq religijos sistemoje.
Chronologiškai anksčiausi tikéjimai metempsichoze, iš-nir? žmogaus sajnonéjimo pradiniuose ü ku ose, apskritai suteiké tam tikra. pagrinda. kal bé t i apie pomirtinj žmogaus likima. platesniame santykio su transcendentiniu veiksniu horizonte. Pirmykštis dievq ar demonq gyvQnq pavidalais garbinimas (tikriausiai sutampantis su Deivés-motinos epocha) sajygojo tapatinimosi su jais po mirties nuostata.. Prin-cipinis siekis tapatintis su transcendentiniu veiksniu (veiks-niais) ar artéti prie jq sajygojo ir visas vélesnes pomirtinio gyvenimo sa m pra ta s. Tik, žmogui tebegarbinant dievus gyvQnq pavidalais, pomirtinis susitapatinimas su jais realybé-je tereišké ne priartéjima. prie transcendentiniu veiksnio, o tiesiog virtima. gyvúnais. Tačiau tokiais atvejais transcen-dencijos proveržq [žvelgimas gyvojoje gamtoje nepaliko vie-tos "transcendentiniq lubq" pojúčiui, t.y., "aukščiau" gyvúnq nieko nebuvo (net turint omenyje pramonoteistin? teorijž}, tektq pripažinti Aukščiausiosios Esybés nuojautq senosiose epochose buvus tik nuojauta). Tik piemenq, gyvuliq augin-tojq, pasaulyje galéjo atsirasti piemens, ganytojo |vaizdis, kilsteléj?s šias "transcendentines lubas": žmonés, po mirties virt? gyvúnais, jau turej o juos globojantj asmenj. Čia šak-nijasi lietuviq pasakq Dievo-senelio su jo aviq kaimenémis jvaizdis. Pomirtinio pasaulio valdovas pradžioje nebútinai sutapo su menama aukščiausiaja esybe; ir lietuviq protéviq
184
pasauleiiuros sklaidoje sis "piemuo", "ganytojas" is vienos puses suartejo su Velniu, is kitos - pritapo prie Dangaus Dievo jvaizdzio.
Pomirtinio pasaulio perkelimas "ui" gyvqjq erdves reis-ke pasaulio desakralizacijos pradziq: tiek pozeminio, "uzpa-saulinio", tiek dangiskojo pomirtinio pasaulio jvaizdziai didziausiq sacrum svorj perkele "ui pasaulio ribq", ir tuo budu zmogus jgavo laisvas rankas tolimesnei savo veik-lai jau nebe istisai sventame, dievams priklausanciame, o desakralizuotame pasaulyje (Beresnevi&us, 1989/1). Pomir-tinis pasaulis vis labiau "toloM - jo ribos nukelinetos nuo ar-timiausio misko ar vandens telkinio iki abstraktaus van-denyno, mariq "kazkur toliN, iki pozemiq ir dangaus. Pas-taruoju atveju pomirtinio pasaulio valdovo paveikslas, sak-nimis siekiantis "piemens", "ganytojo" jvaizdj, susiliejo su Auksciausiosios Esybes nuojautos sqlygotu Dangaus Dievo [vaizdiiu.
Be pasaulio desakralizacijos nuostatos, siq jvaizdziq kaitos pagrindu buvo atpildo pomirtiniame gyvenime ideja. Jei tikejimas metempsichoze s| atpildq isreiske gan miglo-tai, tai uzpasaulinio" pomirtinio gyvenimo samprata juo jau tiesiog persunkta. Lietuviq pasakose aptinkami "pamo-komi vazdai', sutampantys su kitq ide. tautq pomirtinio atpildo vaizdais, rodytq, kad ankstesniqjq laikotarpiq pomirtinio atpildo ideja ide. protauteje kristalizavosi | savitq nuolatinio teisiujq buvimo savo dorybese bei piktqjq - savo ydose sampratq. Tai galejo bOti jsivaizduojama vieningoje uzpasaulineje erdveje, esancioje "uz vandens", kur ir teisus, ir pikti mirusieji buvo drauge, skyresi tik jq "savijauta". Veliau pikti ir teisQs mirusieji buvo isskirti j atskirus pa-saulius. ArchaiSkesnes pomirtinio gyvenimo sampratos is-virsdavo { piktq mirusiqjq pomirtinio gyvenimo jvaizdzius, o naujesnieji, tikriausiai reformq bOdu sankcionuoti jvaiz-dziai, nusakydavo teisiq mirusiqjq likimq.
Skirtingq ir priestaringq tikejimq pomirtiniu gyvenimu
185
lygmenq buvimas vienos pasauleziüros remuose nera leng-vai suprantamas. Matyt, viena, jtikinamiausiq meginimq pa-aiskinti, kokiu büdu tokia padetis susikuria, pateike B. Poe-rtneris, nagrinej?s skirtingus pomirtinio gyvenimo sampra-tos lygmenis senoves egiptieciq religijoje. Jis teigia, kad egiptieciq religijoje skirtingi pomirtinio gyvenimo jvaizdziai atsirado vienas paskui kity, o po to egzistavo vienas salia kito (Poertner, 1911, 63). Tokiq skirtingq jvaizdziq sugyve-nimas aiskintinas ne tik giliausiu jq {sisaknijimu tautos pa-sauleziüroje, bet, matyt, ir tuo, kad jais remiantis, nusa-komos skirtingo likimo mirusiqjq buvimo vietos.
Neaiskus tebelieka klausimas, ar amzinu buvo laikomas pasmerkimas ir "isganymas" senojoje lietuviq religijoje. Ira-no arijai tikejo, kad buvimo danguje ar pragaro bausmes -palaimos ar pasmerkimo - ilgiausias terminas yra 6000 ar 9000 metq (Lommel, 1930,192); panasiai aiskina ir Platonas "Valstybeje" (X 615 a,b - cit. is Platonas, 1981, 364). Po to sielos vel grjzta \ 2em?, atgimdamos naujuose künuose. Kaip mineta anksciau, kai kuriuose lietuviq tikejimuose zmogaus mirtis nusakoma kaip "grjzimas" \ dangq. Tai liu-dytq arba tikejimy sielos preegzistencija, arba tikejimy tarn tikru sielq keliones ratu (ne reinkarnacija), kuriame siela, isbuvusi kurj laiky ankstesniu gyvenimu nusipelnytoje vie-toje, vel grjzta atgal. Tokia "nusipelnyta vieta" lietuviq pa-sauleziüroje galejo bOti, atitinkamai pagal mirusiojo do-rybes ar ydas, tiek dangiskasis, tiek uzpasaulinis ar poze-minis, tiek gyvuliais 2emeje virtusiq mirusiqjq pasaulis.
Tokios pomirtinio gyvenimo sampratos galimybe [tiketi-na, taciau vargu ar kada bus atrasta pakankamai duomenq, liudijanciq butent tokia, tikejimq pomirtiniu gyvenimu siste-my. Sitoks zinojimas galejo büti jj palaikiusiq zyniq savas-timi. 2yniq luomui, tradicijy palaikanciam bei perduodan-ciam institutui, isnykus, senajai religijai bei pasauleziürai susidürus su intensyvia krikscionybes |taka, "oflcialusis" se-nosios religijos mokymas (kiek galima spr?sti, labai artimas
186
ide. protautés religijai bei konkrečiai Irano arijq mokyma-ms) susiliejo su visomis kada nors buvusiomis ir j periferijq nustumtomis pomirtinio gyvenimo sampratomis (tikriau -jq reliktais), ir galiausiai - su krikšcioniškqja pasauléžiura.
Šaltiniai
AED Atbéga elnias devyniaragis. R. Sabaliauskienés tautosakos ir etnografíjos rinktiné/ Sudaré ir pa-rengé P. Jokimaitiené, N. Vélius.-V.: Vaga, 1986.-
B ALP í ívs J. Lietuviškos pasakos/ II leidimas.-Chica-go: Išleido LKSD Liet. Knygos Klubas, 1951.-230
P-
BDŽ       Balys J. Dvasios ir žmonés. Liaudies sakmés.
Bloomington, Ind.: Lietuviq tautosakos lobynas, 1951.-126 p.
BLP        Lietuviškos pasakos. Surinko dr. J. Basanavi-
čius. Shenendoah, Pa. 1898-1902.-T. 1-2.
T.1.-1898.-192 p.
T.2.-1902.-263 p. BLPY      Lietuviškos pasakos (vairios. Surinko dr. J. Ba-
sanavičius.-Chicago, III., 1903-1905.-D. 1-4.
D.1.-1903.-XXIII,280 p.
D.2.-1904.-335 p.
03.-1904.^,3^ p.
D.4.-1905.-XX111,299 p. BLTS      Balys J. Lietuviq tautosakos skaitymai.-Túbin-
gen: Patria, 1948.-T. 1-2.
T.1.-243 p.
T.2.-268 p.
BLV, Iš gyvenimo lietuviškq véliq bei velniq. Surinko dr. J. Ba ijavičius.-Chicago, 111., 1903.-LXXXIII, 387 p.
BMIL Balys J. Mirtis ir laidotuvés/ Lietuviq liaudies tradicijos.-Silver Spring, Md.: Lietuviq tautosakos leidykla, 1981.-150 p.
BUL Balys J. Užburti lobiai/ Lietuviq liaudies sakmés.- London: Nida, 1958.-95 p.
BW       Balys J. Vaikysté ir vedybos/ Lietuviq liaudies
188
tradicijos.-Silver Spring, Md.: Lietuviq tautosa-
kos leidykla, 1979.-172 p. DSPO     Davainis-Silvestraitis M. Pasakos, sakmes, ora-
cijos.-V.: Vaga, 1973.-454 p. D2T       Daukantas S. 2emai£iq tautosaka.-V.: Vaga,
1983-1984.-T. 1-2.
T.1.-574 p.
T.2.-398 p.
ED Die Edda. Göttersagen, Heldensagen und Spru-
chweisheiten der Germanen.-Berlin: Neues Leben, 1988.-296 s.
EDS Elisonas J. Dievas - Senelis// >q taut ku. V1II.-K., 1935.-P. 3-252.
GKP Gulbe karaliaus pati. Lietuvii| H »dies pasakos.-V.: Vaga, 1980.-308 p.
JLD Lietuviskos dainos/ Uirase A. Juska.-V., 1954.-T. 1-3.
T.1.-960 p. T.2.-1037 p. T3.-867 p.
JSD        Lietuviskos svodbines dainos/ Uzrasytos A. Jus-kos.-V., 1955.-T. 1-2. T.1.-872 p. T^.-751 p.
Kl2 Krastas ir zmones/ Lietuvos geografiniai ir etno-grafiniai aprasymai /XIV - XIX a./. Antras papil-dytas leidimas. Parenge prof. J. Jurginis ir doc. A. Sidlauskas.-V.: Mokslas, 1988.-264 p.
LDK M VIMazuliene E. Jaunimo dainos. Meiles dainos/ Lietuviq liaudies dainq katalogas. V1.-V.: Vaga, 1986.-447 p.
LK2 Lietuviq kalbos zodynas.-V.: Mokslas, 1941-1986.-T. 1-14
LLD II 1 Lietuviq liaudies dainynas/ II. Vestuvines dainos. I. Pirslybq dainos.-V.: Vaga, 1979.-885 p.
189
Lietuviq mokslo draugijos rankraščiai, esantys Lietuvos MA Lietuviq kalbos ir literaturos institute.
Balys J. Lietuviq pasakojamosios tautosakos mo-tyvq katalogas// Tautosakos darbai.-T.2.-K., 1936.-295 p.
Lietuviq rašytojq surinktos pasakos ir sakmés// Parengé B. Kerbelyté. Redagavo K. Aleksynas.-V.: Vaga, 1981.-382 p.
Lietuviq tautosaka/ Penki tomai.-V.: Vaga, 1962-1968.
T.2.-Dainos. Raudos/ Red. Amb. Jonynas.-1964.-739 p.
T3.-Pasakos/ Medžiagq paruošé L. Sauka, A. Se-selskyté.-1965.-700 p.
T.4.-Pasakos. Sakmés. Pasakojimai. Oracijos/ Medžiagq paruošé L. Sauka, A. Seselskyté, N. Vé-lius, K. Viščinis.-1967.-840 p. T.5.-Smulkioji tautosaka/ Žaidimai ir šokiai. Medžiagq paruošé K. Grigas.-1968.-H80 p. Lietuvos MA Lietuviq kalbos ir literaturos insti-tuto tautosakos rankraštynas. Lietuviq tauta. Lietuviq mokslo draugijos raštai.-V., 1907-1936.-T. 1-5.
Musq tautosaka.-K.: Hum. M. fak. Tautosakos komisijos leidinys.-K., 1930-1935.-T. 1-9. Šiaurés Lietuvos pasakos/ Surinko M. Slančiaus-kas. Parengé N. Vélius ir A. Seselskyté.-V.: Vaga, 1974.-450 p.
Šiaurés Lietuvos sakmés ir anekdotai/ Surinko M. Slančiauskas. Parengé N. Vélius ir A. Seselskyté.-V.: Vaga, 1985.-374 p. Scriptores rerum prussicarum/ Die Geschichts-quellen der Preussichen Vorzeit.-Bd. I.-Leipzig: Verlag von S.Hizel, 1861-1885.
TD Tautosakos darbai.-K.: Leidžia Lietuviq tautosa-
kos archyvas, 1935-1940.-T. 1-7. TŽ Tauta ir žodis.-K.: Humanitariniq mokslq fakul-
teto leidinys, 1923-1931.-T. 1-7. VLD       Laumiq d ova nos/ Lietuviq mitologinés sakniés.
Paruošé N. Vélius.-V.: Vaga, 1979.-334 p. VSV        Sužeistas véjas/ Lietuviq liaudies mitologinés
sakmés. Sudaré N. Vélius.-V.: Vyturys, 1987.-239
P-
AHPC    HapOAHbíc pyccKHe ck33kh A. H. Ac^aiia-cbCBa b Tpcx TOMax.-M.: Hayxa, 1984-1985. T.1.-511C. T.2.-463 c. T.3.-495 c.
HCH3   HcjiaiiACKHC earn. HpjiaHACKHH 3iioc.-M.:
XyAOXccTBCHHasi JíHTcpaxypa, 1973.-862 c. nCPJl    IloJiiioc cobpaHHc pyccKHx jictoiimcch//
Apxcorpao^HMccKafl kommccmh.-1907.-T.
XV1II-XIV.-649 c. PB PHreeAa. H36paHiiL>ic rHMHbi.-M.: Hayxa,
1972.-418 c.
191
Literatura
Akielewicz, 1863 - Akielewicz M. Uwiegi// Lelewela J. Pisma
rozmaite.-Poznan: Nákladem Ksiegarni J.K. Zupanskie-
go, 1863.-S. 107-108. Aleksaité-Gimbutiené, 1942 - Aleksaité-Gimbutiené M. Po-
mirtinio gyvenimo |sivaizdavimas Lietuvoje proistorin-
iais laikais// Gimtasai ktaštas.-Šiauliai, 1942.-P. 1-? Aleksaité-Gimbutiené, 1943 - Aleksaité-Gimbutiené M. Kapq
tipai Lietuvoje proistoriniais laikais// Gimtasai kraštas.-
Š., 1943.-P. 1-32. Aleksaité-Gimbutiené, 1943/1 - Pagoniškosios laidojimoapei-
gos Lietuvoje//Gimtasai kraštas.-Š., 1943.-P. 53-86. Anglq pasakos, 1985 - Anglq pasakos. Stebuklingas ragas.-V.:
Vaga, 1985.-242 p. Bagdanavičius, 1982 - Bagdanavičius V. Laumés/ Jq religija
ir kultura.-Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas,
1982.-290 p.
Balys, 1937 - Iš Mažosios Lietuvos tautosakos/ Spaudai pa-ruošé J. Balys// Tautosakos darbai.-T3.-K., 1937.-P. 3-91.
Balys, 1938 - Vilniaus krašto tautosaka/ Spaudai paruošé J. Balys// Tautosakos darbai.-T.4.-K., 1938.-330 p.
Balys, 1939 - Balys J. Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštq tautosakoje/ Lyginamoji pasakojamosios tautosakos studija// Tautosakos darbai.-T.6.-K., 1939.-P. 3-236.
Balys, 1943 • Balys J. Saulinés dainos// Gimtasai kraštas.-Š.,
1943.-P. 95-111. Balys, 1951 - Balys J. Tautosaka apie dangq.-Sodus, Mich.:
Išleido J. J. Bachunas, 1951.-24 p. Balys, 1966 - Balys J. Lietuviq liaudies pasauléjauta tikéjimq
ir papročiq šviesoje.-Čikago: Lietuviq tautinis akademi-
nis samburis, 1966-120 p. Basanavičius, 1903 • Prakalba// Basanavičius J. Iš gyvenimo
lietuviškq véliq bei velniq.-Ckicago, 1903.-P. 1-LXXXIII.
192
Basanavicius, 1921 - Basanavicius J. Is trakq ir lietuviq mito-
logijos smulkmenos.-Vilnius: "2aibo" spaust., 1921.-47 p. Basanavicius, 1926 - Basanavicius J. Is senoves lietuviij mito-
logijos// Lietuviq tauta.-T.IV.l.-V., 1926.-P. 1-24. Basanavicius, 1970 - Basanavicius J. Rinktiniai rastai.-V.:
Vaga, 1970.-1036 p. Beresnevicius, 1989 - Beresnevicius G. Atvirkstinio pasaulio
modelis senujq lietuviq pasauleziüroje// Mokslas ir tech-
nika.-1989.-Nr.l.-P. 45. Beresnevicius, 1989/1 - Beresnevicius G. Prösif pagonybes
reforma/ Videvutis ir Brutenis// Sietynas.-1989.-Nr.5.-P.
72-93.
Biezais, 1975 - Biezais H. Baltische Religion// Strom, Biezais/ Germanische und Baltische Religion.-Stuttgart. Berlin. Köln. Mainz: Verlag W. Kohlhammer, 1975.-S. 307-384.
Birziska, 1920 - Birziska M. Dainq atsiminimai is Lietuvos is-torijos.-V.: Lietuviq Mokslo Draugijos Komisioneris "Sv-yturion B-ve, 1920.-142 p.
Brückner, 1918 - Brückner A. Mitologija slowiahska.-Krakow: Nakladem Akademiji Umiejytnosci, 1918.-152 s.
Brückner, 1979 - Brückner A. Starozytna Litwa. Ludy i bogi/ Szkice historyczne i mitologiczne.-Olsztyn: Pojezierze, 1979.-238 s.
Burianas, Mouchova, 1983 - Burianas J. Mouchova B. Paslap-
tingieji etruskai.-V.: Mokslas, 1983.-160 p. Büga, 1958 - Büga K. Rinktiniai rastai.-T.l.-V.: Valstybine
politines ir mokslines literatüros leidykla, 1958.-654 p. Cüvinaite, 1943 - Cilvinaite M. Sarginimo, marinimo ir lai-
dojimo paprociai// Gimtasai krastas.-S., 1943.-P. 179-202. Öaukantas, 1976 - Daukantas S. Rastai.-T.l.-V.: Vaga, 1976.-
782 p.
Dilyte, 1985 - Dilyte D. Tacitas apie aiscius// Mokslas ir gyve-
nimas.-1985-Nr3.-P. 23-24. Ölugosz, 1974 VII - Jana Dlugosza Roczniki Czyli kroniki
slawnego Krölestwa polskiego.-Ks.7, Ks.8.-Warszawa:
193
Paňstwowe wydawnictwo naukowe, 1973.-423 s. Dunduliené, 1969 - Dunduliené p. Senovés lietuviq religijos
klausimu// Lietuvos TSR Aukštqjq m-lq mokslo darbai/
Istorija.-1969.-T.10.-P. 181-207. Dunduliené, 1976 - Dunduliené p. Žerné lietuviq tikéjimuose
ir liaudies mene// Lietuvos TSRS Aukštqjq mokyklq mok-
Iso darbai/ Istorija.-1976.-T.16.-Sa.s.l.-P. 129-153. Dunduliené, 1979 - Dunduliené p. Medžiai senovés lietuviq
tikéjimuose.-V.: Mintis, 1979.-104 p. Dunduliené, 1979/1 - Dunduliené p. Žaltys ir jo simboliai
lietuviq liaudies mene ir žodinéje kuryboje.-V.: Lietuvos
TSR Aukšt. ir Spec. Vid. Mokslo Ministerijos Leidybiné
Redakciné Taryba, 1979.-166 p. Dunduliené, 1982 - Dunduliené p. Lietuviq etnografija.-Vj
Mokslas, 1982.-450 p. Dunduliené, 1988 - Dunduliené p. Lietuviq liaudies kosmo-
logija.-V.: Mokslas, 1988.-92 p. Dusburgietis, 1985 - Dusburgietis p. Prüsijos žemés kronika.-
V.: Vaga, 1985.-496 p. Elisonas, 1931 - Elisonas J. Musq krašto ropliai /reptilia/
lietuviq folkloro šviesoje//   MOsq tautosaka.-T.3.-K.,
1931.-P. 81-180. Falke, 1913 - Falke R. Die Seelenwanderrung.-Berlin: Verlag
von E. Runge, 1913.-39 s. Fraenkel, 1962 - Fraenkel E. Litauisches etymogisenes Worterbuch Heidelberg.-Gottingen, 1962.-1360 s. Gassowski, 1979 - Gassowski J. Mitologia Celtów.-Warszawa:
Wydawnictwa Aristtyczne i Filmowe, 1979.-Wyd.2.-223 s. Gediga, 1976 - Gediga B. Sladami religii Praslowian.- Wroc-
law. Warszawa. Krakow. Gdaňsk: Ossolineum, 1976.-287
s.
Gediminas-Beržinskis-Klausutis, 1928 - Gedimiňas-Beržins-kis-Klausutis J. Senovés lietuviq tikéjimas ir kq reiškia žodis "Criwe" - Krivis.-K., 1928.-12 p.
Giedriené, 1976 - Giedriené R. Senqjq tikéjimq apraiškos XX
194
a. lietuviq laidojimo paprociuose// Lietuvos TSR Auks-tqjq mokyklq darbai/ Istorija.-T.16.-Sqs.2.-1976.- P. 18-33.
Giedriene, 1977 - Giedriene R. Senojo nekrokulto apraiskos XX amz. lietuviq kapinese ir jq prieziüros paprociuose// Senieji tikejimai naujausiq tyrinejimq sviesoje.-V.: Leido LTSR Ateizmo muziejus, 1977.-P. 60-72.
Gimbutas, 1974 • Gimbutas M. The Lithuanian God Velnias// Myth in Indo-European Antiquity.-Berkeley - Los Angeles - London, 1974.-P. 87-92.
Gimbutiene, 1985 - Gimbutiene M. Baltai priesistoriniais laikais.-V.: Mokslas, 1985.-192 p.
Girininkas, 1988 - Girininkas A. Rytiniq ir vakariniq baltq kilme// Mokslas ir gyvenimas.-1988.-Nr.7.-P. 17-20.
Glasenapp, 1986 - Glasenapp H. Seelenwanderung. I. Religionsgeschichtlich// Die Religion in Geschichte und Gegenwart.^ Auflage.-Bd.5.-Tübingen, 1986.-S. 1637-1639.
Gobis, 1966 - Gobis V. Senoves lietuviq tikejimas// Religija, ateizmas, dabartis.-V.: Mintis, 1966.-P. 9-17.
Greimas, 1979 - Greimas A. J. Apie dievus ir zmones/ Lietuviq mitologijos studijos.-Chicago, 1979.-360 p.
Greimas, 1983 • Greimas A. J. Sa knie apie Sovj, veliq vedlj// Metmenys.-Nr.45.-1983.-P. 3-26.
Grigas, 1988 - Grigas G. Pagonybe ir krikscionybe liaudies pasaulejautos raidoje// Lietuvos TSR MA darbai.-Ser.A.-1988.-T.1(102).-P. 134-143.
(vuntert, 1923 - Der arische Weltkonig und Heiland/ Bedeutungsgeschichtliche Untersuchungen zur indo • iranischen Religionsgeschichte und Altertumskunde. Von. Dr. H. Guntert.-Halle (Saale): Verlag von M.Niemeyer, 1923.-439 s.
Haavio, 1979 - Haavio M. Mitologia finska.-Warszawa: Pah-
stwowy Instytut Wydawniczy, 1979.-580 s. Hanusch, 1842 - Die Wissenschaft des Slawischen Mythus im
weitesten, den - altpreussisch - lithauischen Mythus mi-
195
tu m ťa s sende n Sinn/ Von Dr. I. J. Hanusch.-Lemberg: Verlag von J. Minkowski, 1842.-432 s. Herrn, 1988 - Herrn G. Die Kelten/ Das Volk, das aus dem Dunkel kam.-Reinbek bei Hamburg: Rowohlt, 1988.-354
s.
Ivanov, Toporov, 1973 - Ivanov V. V., Toporov V. N. A comparative Study of the Group of Baltic Mythological Terms from the Root vel// Baltistica, 1973.-T.9(1).-P. 15-27.
Kinskis, 1978 - Kinskis Z. Lietuvos istorija/ Iki Vytauto Di-džiojo mirties.-Roma: Lietuviq Katalikq Mokslo Aka-demija, 1978. 381 p.
Jaroszewicz, 1844 - Obraz Litwy pod wzgl?dem jej cyvilizacyi, od czasow naj dawn iejszych do konca wieku XVIII/ Przez J. Jaroszewicza.-Cž.I.-Litwa Pogaňska.-Wilno: Nakladení R. Rafalowicza, 1844.-240 s.
Jaskanis, 1964 - Jaskanis j. Badania archeologiczne nad Jac-wieža// Acta Baltico-Slavica. I.-Bialystok, 1964.-S. 49-63.
Jucevičius, 1959 - Jucevičius L. A. Raštai.-V.: Vaga, 1959.-678
P-
Jung, 1976 - Jung C. G. Die Archetypen und dass Kollektiwe Unbewusste.-Freiburg - ßreisgau: Walter Verlag, 1976.-463 s.
Jungfer, 1926 - Jungfer W. Alt-Litauen. Eine Darstellung von
Land und Leuten, Sitten und Gebrauchen.-Berlin und
Leipzig: G. Neuner Verlag, 1926.-143 s. Jurginis, 1976 - Jurginis J. Pagonybés ir krikščionybés san-
tykiai Lietuvoje.-V.: Mintis, 1976.-127 p. Jurginis, 1987 - Jurginis J. Lietuvos krikštas/ ľoedalinés
visuomenés socialinés ir kultürines raidos studija.-V.:
Mokslas, 1987.-332 p. Kerbelyte, 1986 - Kerbelyté B. Liaudies pasakos prasmé.-V.:
Mokslas, 1987.-104 p. Kosman, 1981 - Kosman M. Zmierzch Perkuna czyli ostatní
poganie nad Baltykiem.-Warszawa:  Ksi^žka i Wiedza,
1981.-389 s.
196
Kraszewski, 1847 - Litwa/ Starožytne dzieje, ustavvy, jezyk, wiara, obyczaje, piesni, przyslowia, podania i. t. d.
Krévé-Mickevičius, 1930 - Krévé-Mickevičius V. Müsq pauk-ščiai tautosakoje// Müsq tautosaka.-T.l.-K., 1930.- P. 17-90.
Krivickiené, 1975 - Krivickiené G. Žvilgsnis j gyvqjq ir miru-siqjq santykius lietuviq tautosakoje// Lituanistikos inštitútu 1973 m. suvažiavimo darbai.-Chicago, 1975.-P. 247-262.
Kulikauskiené, 1988 - Kulikauskiené R. MQsq protéviq lai-dosena// Mokslas ir gyvenimas.-1988.-Nr.ll.-p.22-23.
Kunciené, 1980 - Kunciené O. Grigiškiq (Neravq) pilkapyno laidojimo papročiai/ I. M. E. V-VII a. pilkapynai// Lie-tuvos TSR MA darbai.-Ser.A.-1980.-T3(72).-P. 41-54.
Lebedys, 1956 - Smulkioji lietuviq tautosaka XVII-XVIII a./ Priežodžiai, patarlés, mjslés.-V.: Valst. grožinés lit. 1-kla., 1956.-631 p.
Lebedys, 1976 - Lebedys J. Lietuviq kalba XVII-XVIII a. vieša-
jame gyvenime.-V.: Mokslas, 1976.-278 p. Lelewel, 1863 - Lelewel J. Pisma rozmaite.-Poznan: Nakladení
Ksi^garni K. Župaňskiego, 1863.-116 s. Levi-Strauss, 1968 - Levi-Strauss C. Totemizm.-Warszawa:
Paňstwowe Wydanictwo Naukowe, 1968.-142 s. Lietuvininkai, 1970 - Lietuvininkai. Apie Vakarq Lietuvq ir jos
gyventojus devynioliktajame amžiuje.-V.: Vaga, 1970.-456
P-
Lietuviq etnogenezé, 1987 - Lietuviq etnogenezé.-V.: Mokalas, 1987.-254 p.
Lietuvos Metraštis, 1971 - Lietu\os Metraštis. Bychovo kro-
nika.-V.: Vaga, 1971.-397 p. Linksniúnélis, 1925 - Linksmúnélis J. Keletas bruožq iš se-
novés lietuviq tikybos// Kultura.-1925.-Nr.10.-P. 454-460;
Nr.ll.-P. 526-531. Lippert,  1881 - Die Religionen der Europäischen Cultur-
volker, der Litauer, Slaven, (lermanen, (irieclien und
197
Römer, in ihrem Geschichtlichen Ursprünge/ Von J. Lip-
pert.- Berlin: Verlag von T.Hofman, 1881.-496 s. Lommel, 1930 - Lommel H. Die Religion Zarathustras nach
dem Awesta dargestellt.-Tübingen: Verlag von J. C. B.
Mohr (P. Siebeck), 1930.-290 s. Lukian, 1981 - Lukian. Werke in drei Bänden.-Berlin und
Weimar: Autbau - Verlag, I981.-Bd. 1-3.
Bd.l.-545 s.
Bd.2.-529 s.
Bd3.-636 s.
Maas, 1895 - Maas E. Orpheus. Untersuchungen zur Griechischen Römischen Altchristlichen Jenseit- sdichtung und Religion.-München: C. H. Beck sehe Verlagsbuchhandlung, 1895.-334 s.
Macianskas, 1985 - Macianskas F. Simtas religijos mjsliq.-V.: Vyturys, 1985.-415 p.
Mann, 1989 - Mann U. Schöpfungsmythen. Vom Ursprung und Sinn der Welt.-Stuttgart: Kreuz Verlag, 1989.-238 s.
Mannhardt, 1904 - Mannhardt W. Wald - und Feldkulte.-Bd. 1-2 Aufl.-ßerlin: Verlag von Gebrüder Borntraeger, 1904.-648 s.
Mannhardt, 1936 - Mannhardt W. Letto - Preussische Gotter-
lehre.-Riga: Magazin der Lettisch - Literarischen Ge-
sellschaft.-Bd.21,1936.-674 s. Meulen, 1919 - Dr. R. van der Meulen Rz. Gamtos prilyginimai
lietuviq dainose ir raudose.-V.: Lietuviq mokslo draugijos
leidinys, 1919.-105 s. Michelbertas, 1986 - Michelbertas W. Prekybiniai rysiai su
Romos imperija// Lietuvos gyventojq prekybiniai rysiai I-
XIII a.-V.: Mintis, 1972.-P. 5-125. Michelbertas, 1972 - Michelbertas M. Senasis gelezies amzius
Lietuvoje. 1-IV a.-V: Mokslas, 1986.-270 p. Mierzynski, 1892, 1896 - Mierzyhski A. Zrodla do mytologii
litewskiej.-Warszawa: s. n.
T.l.-Od TTacyta do konca Xlll wieku.-1892.-155 s.
198
T.2.-Wiek XIV i XV.-1896.-154 s. Milašius, 1989- Milašius O. Lietuviškos pasakos.-V.: Vytu rys, 1989.-207 p.
Mogk, 1921 - Germanische Religionsgeschichte unu Mythologie von Dr. E. Mogk.-Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, 1921.-144 s.
Narbutt, 1835 - Dzieje starožytne národu Litewskiego przez T. Narbutta.-T.l.-Mitologia Litewska. Nákladem i drukiem A. Marcinowskiego, 1835.-486 s.
Negelein, 1919 - Germanische Mytologie von J. von Negelein.-Leipzig und Berlin Verlag und Druck von B. G. Teubner.-3 Aufl., 1919.-128 s.
Nikzentaitis, 1988 - Nikžentaitis A. Kaip buvo laidojami Lie-tuvos pagoniškieji valdovai?//Moksleivis.-1988.-Nr.8.-P. 18-19.
Niwinski, 1984 - Niwinski A. Mity i simbole religijne staro-žytnego Egiptu.-Warszawa: Iskry, 1984.-342 s.
Pakarklis, 1987 - Popiežiq bulés dél kryžiaus žygiq pries prü-sus ir lietuvius XIII a./ Sudaré P. Pakarklis.-V.: Mintis, 1987.-308 p.
Platonas, 1981 - Platonas. Valstybé.-V.:Mintis, 1981.-386 p.
Poertner, 1911 - Poertner B. Dr. Die ägyptischen Totenstelen als Zeugen des sozialen und religiösen Lebens ihrer Zeit.-Paderborn: Druck und Verlag von F. Schöningh.-91 s.
Poška, 1959 - Poška D. Raštai.-V.: Valst. grožinés lit. l-kla, 1959.-744 p.
Puhvel, 1969 - Puhvel J. Hittite annaš šiwwaz// Zeitschrilít für vergleichende Sprachforschung, 1969.-Bd.83.-H.l.-S. 59-63.
Puhvel, 1969/1 - Puhvel J. Meadow of the otherwolď in Indo
- European tradition// Zeitschrift für vergleichende Spra-
chforschung.-1969.-Bd.83.-H.l.-S. 64-69. Raneris, 1988 - Raneris K. Pasukti vilties link// Katalikq
kalendorius žinynas.-1988. K.-V.: Lietuvos Vyskupq Kon-
ferencijos leidinys, 1988.-P. 231-235.
199
Rimantiené, 1977 - Rimantiené R. Akniens amžiaus tikej im a i Lietuvoje// Senieji tikéjimai naujausiq tyrinéjimq švie-soje.- V.: LTSR Ateizmo muziejus, 1977.-P. 5-16.
Rimantiené, 1984 - Rimantiené R. Akmens amžius Lietuvoje.-V.: Mokslas, 1984.-342 p.
Rybelis, 1978 - Rybelis A. Senoji lietuviq pasauléžiura// Lietuviq fílosofíjos istorijos bruožai.-V.: Vilniaus V. Kap-suko Univers i teto Leidybinis skyrius, 1978.-p. 18-53.
Rohde, 19?? - Rohde E. Psyche. Seelenkult und Unsterblichkeitsglaube der Griechen/ Ausgewählt und eingeleitet von H. Eckstein. Leipzig: A. Kroner Verlag, 1. m. n.-318 s.
Ruseckas, 1936 - Baudžiava/ Atsiminimai, padavimai, legendos. 1/ Surinko ir suredagavo P. Ruseckas.-K.: Išleido P. Ruseckas, 1936.-336 p.
Sauka, 1982 - Sauka D. Lietuviq tautosaka.-V.: Mokslas, 1982.-280 p.
Schnieder, 1923 - Arische Religion von L. von Schroeder.-Bd.l. Der Altarische Himmelsgott das Höchste Gutewes-en.-Bd2. Naturverehrung und Lebensfeste.-Leipzig: Hae-ssel Verlag, 1923.-Bd. 1-2. ßd.l.-618 s. Bd.2.-707 s.
Seselskyté, 1985 - Seselskyté A. Lietuviq stebuklinés pasakos apie pamot? ir podukrq.-V.: Vaga, 1985.-262 p.
Skirmuntt, 1897 - Skirmuntt K. Nad Niemnem i nad Bal-tykiem. l.-Warszawa: Gebethner i Wolff, 1897.-163 s.
Slaviünas, 1947 - Slaviünas Z. Liaudies papročiai ir mitiniai [vaizdžiai Mažvydo raštuose// Senoji lietuviška knyga.-V.: Valstybiné politinés ir mokslinés literatüros leidykla, 1974.-P. 165-214.
Straubergs, 1957 - Straubergs K. Die Epiphanie der Seele// Commentationes balticae. Jahrbuch des baltischen Fora-chungsinstituts.-T.3.-Bonn, 1957.-S. 209-229.
Strijkowski, 1846 - Kronika Polska, Litewska, Žmódzka i wszystkiej Rusi M, Strijkowskiego.-Warszawa: Gluchs-
200
berg, 1846.-T. 1-2. T.1.-392 s. T.2.-568 s.
Szafraňski, 1978 - Szafrahski W. Zwyczaje, obrzedy i symbole religijne w dawnej Europie// Zwyczaje, obrzedy i symbole religijne.-Warszawa: Iskry, 1978.-S. 351-401.
Šimkúnaité, 1987 - Šimkúnaité E. Pragaras, skaistykla - tai dušioms// Mokslas ir gyvenimas.-1897.-Nr.10.-P. 34-35.
Šliavas, 1985 - Šliavas J. Žeimelio apylinkés/ Kultáros ir švietimo apybraiža.-K.: Šviesa, 1985.-140 p.
Šliúpas, 1932 - Lietuviq, latviq bei prüsq arba baltq ir jq proseniq mythologija/ Spaudon paruošé D-ras J. Šliú-pas.-Šiauliai, 1932.-216 p.
Trenscenyi-Waldapfel, 1974 - Trenscenyi-Waldapfel I.Die Tochter der Erinnerung.-Berlin: Rütten-Loening, 1974.-451 s.
I rbanavičius, 1977 - Urbanavičius V. Senqjq tikéjimq relik-tai Lietuvoje archeologijos duomenimis// XVI-XV111 'dmiJ/ Senieji tikéjimai naijausiq tyrinéjimq šviesoje.-V. LTSR Ateizmo muziejus, 1977.-P. 17-28.
Vaitkunskiené, 1986 - Vaitkunskiené L. Mitologiniai ir ritua-liniai simboliai m. e. I túkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje. 1. Žirgo vaizdinys// Lietuvos TSR MA darbai.-Ser.A.-1986.-T.3(96).-P. 37-50.
\ aitkunskiené, 1987 - Vaitkunskiené L. Mitologiniai ir ritua-liniai simboliai m. e. I túkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje. 2. Kosmologiniai vaizdiniai// Lietuvos TSR MA darbai.-Ser.A.-1987.-T.4(101).-P. 44-56.
Wasilewski, 1979 - Podróže do piekiel/ Rzecz o szamanskich misteriach.-Warszawa: Ludowa Spóldzielnia Wydawnic-za, 1979.-240 s.
Vélius, 1977 - Vélius N. Mitinés lietuviq sakmiq bútybés: Laimés Laumés. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai.-V.: Vaga, 1977.-334 p.
Vélius, 1977/1 - Vélius N. Laidotuviq vainikq užrašq - naujo
201
lietuviq tautosakos zanro - svarbiausieji bruozai// Lietu-vos TSR MA darbai.-Ser.A.-1977.-T.2(59).-P. 137-149.
Velius, 1979 - Velius N. Laumiq dovanos/ Lietuviq mitologines sakmes.-V.: Vaga, 1979.-333 p.
Velius, 1979/1 - Velius N. Lietuviq pasakos senelio dievo kil-mes problema// Lietuvos TSR MA farbai.-Ser.A.-1979.-T3(68).-P. 87-99.
Velius, 1981 - Velius N. Lietuviq pasakojamosios tautosakos motyvo Velnio arkliai - kunigai ir ponai" kilmes problema// Lietuvos TSR MA darbai.-Ser.A.-1981.-T.2(75).-P. 139-149.
Velius, 1982 - Velius N. Lietuviq liaudies pasakos "Apakintas
milzinas" (AT 1137) istakos// Lietuvos TSR MA darbai.-
Ser.A.-1982.-T.4(81).-P. 122-130. Velius, 1983 - Velius N. Senoves baltq pasauleziüra. Struk-
türos bruozai.-V.: Mintis, 1983.-303 p. Velius, 1983/1 - Velius N. Pasakos "Egle zalciq karaliene"
mitiskumas / Bütis ir laikas.-V.: Mintis, 1983.-P. 53-72. Velius, 1986 - Velius N. Senoves lietuviq religija ir mitologija//
Krikscionybe ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje.-V.: Mintis, 1986.-P. 9-42. Velius, 1987 - Velius N. Chtoniskasis lietuviq mitologijos
pasaulis/Folklorinio velnio analize.-V.: Vaga, 1987.-319 p. Velius, 1988 • Velius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius//
Kultüros barai.-1988.-Nr.l.-P. 56-59. Velius, 1989 • Velius N. Etnine kultüra ir tauta// Kultüros
barai.-1989.-Nr.6.-P. 7-10. Vidünas, 1916 - Vidünas W. St. Litauen in Vergangenheit und
(iegenwart.-Tilsit: Verlag der Buchdruckerei Lituania,
1916.-132 s.
Vijükas-Kojelavicius, 1989 - Vijükas-Kojelavicius A. Lietuvos
istorija.-K.: Sviesa, 1989.-820 p. Vosylyte, 1977 - Vosylyte K. Lyginamieji frazeologizmai su
religiniais vaizdiniais ir realijomis// 2mones ir religija. -
V.: Vaga, 1977.-P. 201-229.
202
Wundt, 1923 - Wundt W. Völkerpsychologie. Eine Untersuchung der Entwicklungsgesetze von Sprache, Mythus und Sitte.-Bd.6.-Mythus und Religion.-Leipzig: A.Kröner Verlag, 1923.-564 s.
Zinkevicius, 1985 - Zinkevicius Z. Lenkq - jotvingiq zody-nelis?// Baltica.-T.21(l).-1985.-P. 61-82.
Zinkevicius, 1988 - Zinkevicius Z. Lietuviq kalbos istorija.-T3.-Senqjq rastq kalba.-V.: Mokslas, 1988.-298 p.
2iemys, 1984 - 2iemys E. Gahma prüsq ligaschones reiksme// Müsq kalba.-1984.-Nr.4.-P. 47-48.
Zilius-Jonila, 1929 - 2ilius-Jonila J. Brütenas ir Vaidevutas.-Klaipeda: B.I., 1929.-63 p.
Ao^anacben, 1982 - AcpaiiacBCß A. H. Jlcpcno äh3-iih.-M.: CoBpcMcmiHK, 1982.-464 c.
AFixcimaJibA, TlcTpyxHii, Xcjihmckhh, 1982 - Ahxch-iiajibA A. K)., ricTpyxMii B. H., Xcjihmckhh E. A. K pcKoiic rpyKUHH mhOojioihmcckhx iipc/icran-jieiiHH (pHiiHo-yropcKHx iiapOAOß// BaJiTOCJian-hhckhc HccJicAOBaHH» 1981.-M.: HayKa, 1982.-C. 162-191.
Bohc, 1987 - Bohc M. 3opoacrpHHH.Bi/ Bcponaimh h
o6biHaH.-M.: Hayxa, 1987.-303 c. Bapo^ojioMccua, 1987 - Bap4)OJioMccBa T. B. O rpa-
AHUhh noxopoiiiioi o npHMHTailHH MCÄ^ypc-
mbh JDIhTBI>I H nCJIHCBl// Ba/ito-CJiaBHHCKHC HC-
cJic;ionaiiHH 1985.-M.: Hayxa, 1987.-C. 71-80. Bejiioc, 1982 - Bcjiioc H. PacxcHH« Bsuibiisica b jih-
TOBCKOM Q>OJIL>KJIOpc// BaJITO-CJiaBHIICKHC HCCJ1-
CAOBaiiHH 1981.-M.: Hayxa, 1982.-C. 121-130. Bhiiihiickhh, 1935 - Bhuihiickhh II. AnTponojiorH-
MccKan xapaKTcpHCTHxa acny/i.HiioB// Müsq tau-
tosaka.-T.10.-K., 1935.-P. 124-177. BojibTcp, 1886 - BoJiBTcp 3. JIhtobckhh xaTCKH mhc
A. XLayKiiiH.- Cn6.: 6.h., 1886.-191 c. TaMKpcjiHA3c, HcaiiOB, 1984 - raMKpcjiH;i.3c T. B.,
203
HßaiioB Bum. Be. Hiiaocbpoiichckhh h3i>ik h hii-
AOeBpOIICHUBl/ PcKOIICTpy KU.HH H HCTOpHKO-TH-iiojioihhcckhh aHaJIH3 IipaSI3BIKa h IIpOTOKy-
/ibTypL»i.-T6HJiHccH: Hsa-ro T6hjimcckofo y-Ta, 1984.-T.2.-1328 c. TpHiopHH TypcKHH, 1987 - TpHropHH TypcKHH. He-TopHH (J)paiiKOH.- M.: Hayxa, 1987.-462 c.
JJ.hoi CH JlaDpTCKHH, 1979 - JJ.HOICH JIa3pTCKHH. o XH3HH, ynCHHHX h H3pCHCHHHX 3IiaMCIIHTI>i x
(pMjiocoipoB.-M.: Mbicjil», 1979.-619 c.
Jl,k>MC3HJIb, 1976 - ÄIOMC3HJII3 }K. occthiickhh diioc
h mh<t>OJiorHH.- M.: Hayxa, 1976.-273 c. XyKOBCKasi, 1977-ÍKyKOBCKaH H. JI. JlaMaw3M h paii-
HHC (J)opMi>i pejiHiHM.-M.: HayKa, 1977.-199 c. Hnanou, 1977 - HBaHOB B$m. Be. Jlyna, yiiaitiiiau c
iic6a/ üpCBHHH JiHiepaxypa Majion Ä3HH.-M.:
XyAOxecTBCHiiaH JiHTcpaTypa, 1977.-317 c. HßanoH, 1983 - Hnanou Bhm. Be. HcropHH cjian-
HHCKHX h  baJIKailCKHX  Iia 3BaiIHH MCTaJIJIOB.-
M.:HayKa, 1983.-197 c. MBaiiOB, 1987 - Hnanou Bum. Be. JIhuibhc thmcckmc MaixpHaJihi k pcKoiici'pykh.hh norpcba;i l,iii>ix
TCKCTOB B baJI 1 HMCKOM Tpa^HUHH// BaJITO-CJia-
bhiickhhc HcoiCAOBaiiH u 1985.-M.: HayKa, 1987.-C. 3-10.
HBaiioB,TouopoB, 1965 - Hnanou B. B.,TonopoB B. H.
OiaBHIICKHC H3BIKOBBIC MOACJIMpyIOIU.HC CCMH-
othmcckmc CHCTCMhi/ üpcBHHH iicpHOA.-M.: HayKa, 1965.-245 c. HBaiiOB,TonopoB, 1973 - Huanon B. B.,TonopoB B. H.
3'ľMMOJIOľHMCCKOC HCCJICAOBailHC CCMailTHWC-
ckh orpaiiHMCHHBix rpyini jickchkh b cbh3h c iipobjiCMOH pcKouc i pyKUHH n pacji a b h i i c k m x tckctob// OiaiiHiicKoc H3i>iK03iiaiiHc.-M.: HayKa, 1973.-C. 153-169.
204
Hltanou, TonopoB, 1973/1 - Hnanon B. B., Toiiopon B.
H. K IIpoÖJICMC AOCTOBepiIOCTH II03AHMX BTO-pHHIIklX HCTOMHHKOH B CKH3H C HCCJieAOBaiIH-
hmh b objíacTH MHQ>oJiorHH//Tpy;iBi no 3iiaK-obbim cHCTCMaM.-1973.-T.6.-C. 48-81. Hnanou,TonopoB, 1974 - Hnanon B. B.,Tonopon B. H. HccJic;ionannH b oíúiacTH cjianuncKHx Apenii-
OCTCH/ JICKCHHCCKHC H 0>pa3COJIOIHHCCKHC BOII-
pociii pcKOHC rpyKUHH tckctob.-M.: HayKa, 1974.-343 c.
Hnanou, Toiiopon, 1987 - Hnanon B. B.,Tonopon B. H. EaJiTHHCKaH mh(J)OJioľHH// MncJ>i>i napo;ion m-npa.-M.: ConcrcKasi 3hiimkjioiic;ihh, 1987.-T.1. A-K.-C. 153-159.
Hnanon, TonopoB, 1987/1 - Hnanon B. B., Tonopon B. H. Bcjic// Mn(J)i)i iiapo;ion MHpa.-M.: ConcrcKa« 3huhkjioiic;ihh, 1987.-T.1. A-K.-C. 228-229.
KarapoB, 1913 - KarapoB E. KyjibT o>cihiiich, pac-
TCIIHH H XHKOTIUiIX b /ipCBIICH rpCIIHH.-C.-Ilc-
Tepbypr: CcMaiiTHMccKaa THnoipao>MH, 1913.-326 c.
KpHBOlUCCB, 1988 - KpHBOlIICCB K). B. PCJIMIHH BOC-
TOHiiBix cJiaBHii iiaKanyiic KpcmciiHH Pycn.-Jl.: 3nanHc, 1988.-32 c. KyKOJiBiiHK,   1854 - Kykojibiihk u. Mcprni h3 hc-
TOpHH H 2kh3iih JIHTOBCKOI o IiapO. l'd.-BvíJlblIO:
Thii. KnpKopa, 1854.-245 c. JlaypniiKcnc,  1987 - JlaypnuKcnc H. r7oxopoiini>ic
IipHHHt3íimh  llCJIHCni// BaJITO-CJiaiiHIICKMC HC-
cjicAonaiiHH 1985.-M.: HayKa, 1987.-C. 80-89. Jlayxciibax, 1915 - Jlay rcnbax H. H. OncpKH h3 hc-
TOpHH JIHTOnCKO-JiaTBIIIICKOľO IIapOAIIOrO TBO-
pnccTBa/  Oiii>it cpanímTCJibiioro h3yMcimh.-K)pbcn: 6.h., 1915.-415 c. Maiy3ona,   1978   -   Mary3ona B. H. BocioMiian
205
II pnbaJI'1 H KS It COMHHCIIHH EapiOJIOMCH AllUI-
HHCKoro "O cHOHCTitax hcuich"// Boci'OMiiah Eh-pona b ApciiiiocTH h cpc;uicBCKOBbc.-M.: HayKa, 1878.-C. 49-55.
Moic i hiickhh, 1987 - Mcjíc iHiicKHH E. Bajibxajuia// Mh(J)i»i napokon MHpa.-M.: CoBcrcKasi 3hh.hk-jioiicahh, 1987.-T.1. A-K.-C. 212.
MuxaHJioB, 1987 - Mnxanjioi* T. M. Byp«tckhh ma-m21ih3m/ McľopHH, cipyKrypa h conHaJibin>ic (pyuKUHH.-HoBocHbHpcK: HayKa, 1987.-288 c.
HcBCJicBa, 1975 - HcBCJiciia C. JI. Mho^ojioihh ;ipcB-ucHpancKoro onoca. ľlanrcoii.-M.: HayKa, 1975.-117c.
HcBCKau, 1980 - HciiCKau Jl. ľ\ noipcbaJibiibiH ob-p«a b IIojihcc/ CMpyKTypa h repMMnoJioľMw//
BaJITO-CJiaBHHCKHC DTHOHMbimiblC KOHiaK ti>i.-
M.: HayKa, 1980.-C. 245-254. HcBcxau, 1980/1 - HcBCKau Jl. T. CcMaii THxa jiopoiH
H cmcai1mx UpCAC I aiiJICIIMH  Ii IlOipcbaJI blIOM
obpwjíc//Crpyx rypa.-M.: HayKa, 1980.-C.228-239. HcBCKaH, 1981 - HciicKau Jl. T. CcMaiiTHxa ;ioMa b
CMCXHBIX lipCÄC laBJICHHH B IlOľpcbaJI blIOM (po-JlBKJlOpc//    BaJITO-CJIOBHlICKHC    HCCJICJlOBaiIH H
1981.-M.: HayKa, 1981.-C. 106-121. HciiCKaH, 1982 - HciiCKau Jl. T. Ma ľb b iioi pcbajib-
hom (J)OJIbKJ10pC//  BaJII o-cjiobhhckmc HCCJICAO-
BaiiMH 1982.-M.: HayKa, 1982.-C. 197-205. HcBCKau, 1983 - HcncKan Jl. T. npcAcraiuiciiHc o
IICCipOIC B H3BIKC H 0>OJIbKJlOpc// BaJII O-CJia-BHIICKHC 3TH0H:*BIHIIB1C O ľH Olli ch M H B HCTOpH-HCCKOM m apcaJIBHOM IUiaiiC/TC3HCBI AOKJiaAOB BTOpOH   baJITO-CJiaBHBCKOH KOIId>CpCIIIlHH.-M.:
HayKa, 1983.-C. 35-38. HcBCKaH,   1987  -   HciscKau Jl. T.   MaicpbHJii>i k
pCKOMCIUI.aU.HH    baJITO-CJiaBHHCKOH IipHHCIH/
206
ATpH6yTHiiiii>ic cjiOBocoMCTaiiMH// Baji ro-cjia-iihuckhc HccJic;ioiiaiiHH 1985.-M.: HayKa, 1987.-C. 53-60.
HcitcKau, 1988 - HcncKaa Jl. I\ MarcpbHJibi k pc-
KOMCIIJUHHH 6aJI i o-CJiaiiHIICKOH IipHMCTM/ Cc-
MairrHKa npc;iHKaTHBiu>ix Koncrpykiihm// BaJi-ro-cJiaBHHCKHc HccJicAOBaiiHh 1986.-M.: HayKa,
1988. -C. 239-249.
HOHHK, 1984 - HOKHK  E. C. 06pH/l H (J)OJIbKJIOp n
chBhpckom maMaiicTBc/ Oiibit coiioc i aiuiciiHH CTpyitTyp.-M.: HayKa, 1984.-303 c. rioJiUKona, 1988 - FIojiHKona C. B. "McTaMop^o^w" hjih "3ojiotoh occji" Anyjicsi.-M.: HayKa, 1988.-150 c.
nponn, 1986 - ripoini B.51. Hctophhcckhc KopiiH boji-
iucBhoh cKa:-sKH.-JI.: H3A. B. JleiiHinpaACKoro
yiiMBcpcHTcra, 1986.-364 c. PatjMiioBHH, 1987 - Pa6HHOBHH E. r. BOIMBH-Ma I b//
Mh(])bi iiapojioB MHpa.-M.: CoBCTCKa h 3hiihk-
jioiicahh, 1987.-T.1. A-K.-C. 178-180.
Pl>l6aKOB, 1981 - Pw6aKOB B. A. H3BIMCCTBO ApCBIIMX
cJiaBHH.-M.: HayKa, 1981.-606 c. PnibaKOB, 1987- PbibaKOB E. A.fl3biHCCTBo;i.pcBiicH
PycH.-M.: HayKa, 1987.-782 c. CarajiacBa, 1984 - CaraJiacna A. M. Mho^ojioi'hh h
BcpoBaHHH aji raHn.cn. IJ.eHTpaJifc.Ho • a^Harc-
khc bjih«iihh.-Hoboch6hpck: HayKa, 1984.-120 c. Cv/uihk, LlHBbHii, 1980 - Cy;ihhk T. M., Uhbbhii T. B.
K pCKOHCTpykH.hh OAHOrO MHp^OJlOrHHCCKOIO
TCKcra b 6aJiro-6aJiKaiicKOH hcpciickthbc// Ct-pyK rypa TCKcra.-M.: HayKa, 1980.-C.240-284. Tanjiop, 1989 - TaHJiop 3. B. ricpBobbrrnaH Kyjib-rypa.-M.: H3a-tboiiojihthhcckoh jmicpary pi>i,
1989. -573 c
TcobajibA, 1890 - TeobajibA. JlHTOBCKo-H3biHccKHe
207
oMcpKH.- Bují bii a: Tmiorpao^Hsi 0.3aiiaACKoro, 1890.-201 c.
THMO(J)ecBa, 1980 - THMO(])CCKa H. K. Pcjihiho3iio-
MH(J)OJiorHHecKa« Kap i una MHpa 3TpyCKOB.-Ho-
BocHÖHpcK: HayKa, 1980.-112 c. TonopoB, 1975 -TonopoB B. h. IlpyccKHH h3i>ik/ Cjio-
Bapb.-A-Jl.- M.: HayKa, 1975.-399 c. TonopoB, 1979 - TonopoB B. H. IlpyccKHH h3I>ik/ Cjio-
Bapb.-E-H.- M.: HayKa, 1979.-350 c. TonopoB, 1980 - TonopoB B. H. Eme pa3 o ba/iTMHc-
khx h CJiaHHHCKHX H33HäHHHX 6oXbCH KOpOBKH
(Coccinella septempunctata) b iiepcpex i hbc ochob-
iioio MH(J)a//BaJITO-CJiaBHHCKHC HCCJICAOIiailHH.
1980.-M.: Hayxa, 1980.-C. 270-300. TonopoB, 1980/1 - TonopoB B. H. Vilnius, Wilno, Bhjifena: IOpOA H MH(J)// EaJITO-CJiaBHHCKHC 3THOH3bI-
kobbic KOHTaKTi>i.-M.: Hayxa, 1980.-C. 3-71.
TonopoB, 1982 - TonopoB B. H. ApcBiiHH MocKBa k 6aJiTHHCKOH nepcncKTHBe// EaJiTO-cJiaBnncKne HccJicAOBaiiHsi. 1981.-M.: HayKa, 1982.-C. 3-60.
TonopoB, 1986 - TonopoB B. H. Hhaocbpoiichckhh pHTyaJibiiBiH repMHH souh,- etro- (-etlo, - edhlo)// BaJiTo-cjiaBHHCKHC MccjicAOBaiiMH. 1984.-M.: HayKa, 1986.-C. 80-89.
TonopoB, 1986/1 - TonopoB B. H. K pcKoiicrykiihh
OÄHOľO lIHKJia apxaHMIIBIX MH(|)0II03TMMCCKHX
npcACTaBJieHHH b cbctc "Latvju dainas / K 150-jic-thk> co ahh poAjicuMH Kp. BapoHa// BaJiTo-cjia-BHHCKHc HccJiCAOBauHH. 1984.-M.: Hayxa, 1986.-C. 29-59.
TonopoB, 1987 - TonopoB B. H. 3aMctkh no noxo-
POHHOH o6pHAHOCTH// BaJITO-CJiaBHHCKHC HCC-
jicAOBaHHH. 1985.-M.: HayKa, 1987.-C. 10-52. TonopoB, 1987/1 - TonopoB B. H. ropa// Mmo^bi na-poAOB MHpa.-M.:  CoBCTcxa» dhuhk/iohcahh,
208
1987.-T.1. A-K.-C. 311-315.
<I>pD3cp, 1983 - <l>pD3cp JIx. Hx. 3ojioTa« hcthl.-M.: M 3-1 bo iiojihthmcckoh JimcpaTypi>i, 1983.-702 c.
3jiHa;ic, 1987 - 3;iHanc M. Kocmoc h hctophh/ H dopamine era tbh.- M.: Ilporpccc, 1987.-311 c.
Turinys
Pratarme 7
I. Istorinii} saltiniq ir tyrinejimq apzvalga 13
Istoriniq saltiniq, liecianciq senoves 13
lietuviq tikejimq pomirtiniu gyvenimu
apzvalga
Tyrinejimq, skirtq pomirtinio gyvenimo 19
sampratai senojoje lietuviq pasauleziuroje
apzvalga
II. Tikejimai metempsichoze senojoje lietuviq 38 pasauleziuroje
Mirusieji medziuose, augaluose 42
Virtimas gyvuliais ir zverimis 48
Virtimas pauksciais 56
Laikini {sikunijimai ir atgailaujancios 62 sielos
Tikejimq metempsichoze baltuose sklaida 64
Reinkarnacija? 68
III. Velnio kontroliuojamo "uz vandens", "uz 72 pasaulio ribos" esancio bei pozeminio
pomitinio pasaulio jvaizdziai senojoje liytuviq pasauleziuroje
Sovijaus mitas 72
Pomirtinio pasaulio jvaizdzio bruozai 85
Kelias j pragarq 88
Arkliais paversti pikti ponai pragare 89
Senelis palei "peklq". Horizontalus kelias j 91
pragarq. I.
Pomirtinis pasaulis "uz vandens". Horizon- 97 talus kelias j pragarq. II.
Vertikalus kelias j pozemius. I. 103
Vertikalus kelias { pozemius. II. 106
"Uzpasaulines" sritys 108
Tikejimq "uzpasauliniu" pomirtiniu 109 gyvenimu baltuose sklaida
210
IV. Dangaus Dievo kontroliuojamo "danguje", 113 "ant kalno" esančio pomirtinio pasaulio
jvaizdžiai senojoje lietuviq pasauléžiuroje. Pomirtinio pasaulio "padangése" problema
Kelias 114
Psichopompas ir pomirtinio pasaulio 117
"padangése" problema
Dievo pasiuntinys 125
Paukščii| Takas 130
Kalnas 132
Vyžunas, Pukys 138
Sargai 139
Vartai 142
Suoleliai 143
Pamokomi vaizdai 145
Dieviškoji erdvé 149
Dievo dvaras 149
Sodas 151
Maginés tradicijos reliktai 152
"Laukiné medžioklé" 157
Dievo pasaulis ir mirusieji 158
Dangaus Dievo kontroliuojamo pomirtinio 160 gyvenimo sampratos problematika ir ban-dymas išskirti istorinius lygmenis
V. Kai kurie bendrieji pomirtinio gyvenimo 164 sampratos bruožai
"Atvirkštiné" simetrija, laiko ir erdvés 164
pokyčiai "aname pasaulyje"
Pomirtinio pasaulio val dovij problema 172
Velionis ir anksčiau mir? jo artimieji 181
Baigiamosios pastabos 184
Saltiniai 188
Literatura 192
211
Gražus griuvésiai. Jie visur. Aplink mus ir mumyse. Sun-kiai jsivaizduojame, kad visas pasaulis gali bňti vientisas ir prasmingas. Jis yra - tik pasislép^s músq atmintyje, pro-téviq pédose, už šventoviq slenksčiq - kultúros nuolaužose. Ar jis sugrjš, dabar jau priklauso nuo músq.
Nors didelis neturétq tilpti mažame, bet mažo buna daug, o didelio mažai, - ir pasaulis išsiverčia, pasidaro nemato-nias.
Jei žnionés, nežinantys savo istorijos, lieka vaikais, tai nenorintys jos pažinti yra dar negim?. Jie tiesiog néra. O aplink plyti chaoso vandenynas. Iš jo jau iškyla pirmosios salos - karq marq istorija, buv? valdovai, jq runiai ir kapai. Bet yra kita, didžioji músq Žerné. Tai sléniai, kurie maitino kalous, tai paproéiai, stipresni už mirtj, • žmogaus búties pagrindas. Iš tos Žemés liko kančia, kuri neleidžia nurimti, stumia pirmyn, kelia nuo dugno. Turime grjžti j músq visq Lietuvq.
213
Beresnevičius G.
Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuviq pasauléžiOroje.: Studija.-V.: GIMTINÉ/TAURA, 1990.-214p.
Pelnas skiriamas XVI-XIX a. Siesikq dvaro ansamblio res-tauravimui
Pasirasyta spaudai 1990.05.10. Formatas 60x84/16. Popicrius
rasomasis. Garnitura "Times". Ofsctiné spauda. 9,78 sql. sp. 1.,
10,35 apsk. leid. 1. Tiražas 10000 egz. Užsakymas Nr. 2028. Leid.
Nr. 043. Kaina 3 rb.
"Gimtiné", 232024 Vilnius, Traku. 2
Spausdino "Ryto" sp., 235799 Klaipěda, Baltijos pr. 10
214
Pomirtinio gyvenimo problema bus didysis žmogaus rüpestis iki laikq pabaigos... Müsq tolimi protéviai irgi sprendé amžinqji žmogaus galutinio likimo klausirriii... |taigi ir patraukli skaityti knyga, praskleidžianti praeiti gaubianciq paslapčiq šydq ir atverianti seniai užmirštus baltiškosios ir lietu\iškosios pasauléžiuros klodus... Puikus kruopščios faktii analizés ir apibendrinimq leidinys... Atkurti sen^jq lietuMii pasauléžiurq yra (>eikiamas uždavinys naujajai jos t\ rinétojq kartai...
\\tautas Rad/\il;is
•ŕ