KIAULES
Raudonq plytq namelyje gyveno kiauliu šeima.
Karta kiaulés susédo prie stalo pietauti.
Visos kiaulés valgé kiauliškai: be šaukštu, be šakučiu ir be peiliu,
Tétis šliurpé tiesiai iš lékštés, mama garsiai čepséjo, o vaikai, sukiše
priekines kojas ir snukučius i dubenélius, kriuksédami rijo víska nekramte,
Kaip tikros kiaulés.
Tik vienas jauniausias paršiukas atsinešé peil] ir šakute, užsikišo už
apykaklés servetéle, gražiai atsisédo ir pradéjo pietauti.
- Kodél elgiesi kaip koks žmogus?! - gresmingai subaré ji tétis.
- Kiek tau kartu sakyta elgtis kiauliškai?! - pritaré ir mama.
- Céda! Céda! - sutartinai sužviegé kiti vaikai.
Mažajam paršiukui iš tikrqjq pasidaré labai geda - net žandukai paraudo.
Jis nusipléšé servetéle ir trenké ant grindq peili su šakute.
Tada užsirioglino visom keturiom kojom ant stalo ir pradéjo šliurpti
ne tik iš savo, bet ir iš greta sédinčiu paršeliu dubenéliu.
- 0, čia tai kitas reikalas! - pagyré ji tétis,
- Šaunuolis! - nušvitusi iš džiaugsmo pridúré mama. - Eikš pas
mane, miclasis, aš tave pabučiuosiu.
Paršiukas nudúmc per visq stalq pas mamq, pakcliui išvarrydamas í
visas PlISt;S dubcnclius, lckšrcs ir kirus indus. Kaip iikrns kiaulc.