Eseistikos „banginis" šiandien yra kultüros savaitraštis „Siaurés Aténai". Ten eseistik^ skelbia Sigitas Parulskis, neseniai sudares ir išleid^s savo publikuotq esé knygq „Nuogi drabužiai", kuri^ apibüdintume kaip aštrq meta-fizinj fiziologizm^, Gintaré Adomaityté, rašanti švelnia moteriška^ eseistikq, Alfonsas Andriuškevičius, egzisten-ciniq esé autorius, Jurgis Kunčinas, rašantis riüdienos temomis ir sovietmečio atstumtuji} bohejnos reminiscen-cijas, kupinas humoro, Regimantas Tamošaitis, literatü-riniq ir virtualios realybés esé meistras, Giedra Radvila-vičiuté, sékmingai debiutavusi išsyk šiam žánre ir tapusi tam tikra galutinés eseistikos emancipacijos liudininke, Sigitas Geda, kurio publikuojami dienoraščiai žanro po-žiuriu irgi yra aštrios eseistikos paribyje, šiif eilučřq autorius bei kartkartém kiti.
Esé jsitvirtinusi, ir dabar ima kilti tiek jos populiaru-mas, tiek noras jas rašyti, ne vienas rašytojas, poetas dabar kuria ar sudarinéja savo eseistikos rinktines.
Prieš dešimtmetj Lietuvoje neegzistavusi, nerašyta, dabar esé patiria tam tikra^ renesansq ar piko valanda. Pasák literatüros kritikij, ji paveržia iš trumposios prozos jos viet^, yra aktualesné, originalesné, emociškesné ir inte-lektualesné, provokuojanti ir paprasčiausiai jdomi; ga-liausiai - kompaktiška, tai šiais laikais irgi yra svarbu.
292
VILKV   SAULUTĚ
KAIP RAŠYTI ESE
Eseistika Lietuvoje jaunas ir naujas žanras, nors šiaip, be abejo, Romos imperijos laikus siekia, Lukianas, tarkime, buvo eseistas. Ir Egipte tos eseistikos galima prisirankioti norint.
Bet Lietuvoje eseistika neturi pakankamo jdirbio, pai-niojama su publicistika, ir kaip žanras tikrai yra užuo-mazgos stadijoje.
Tad j pagalba^ büsimiesiems eseistams siulyčiau jei ne vadovélj, tai bent kelis pamintijimus, kaip esé rašytina. Tikiuosi, kad šis žanras gali büti plétojamas, vartomas, vartojamas, o ir perspektyvus, nes eseistu_ (kaip ir románu, rašytojq) pas mus nedaug; tad lengva, émusis rašyti esé, tapti pastebétam.
Pagrindinis esé herojus - aš. Kokios to müsojo „aš" savybés, tikriausiai nereikia pernelyg aiškinti. Pastabus, jautrus (ir visu. pirma jautrus), intelektualus, išsilavin^s, apsiskait^s, mégstantis klasikin? muziky, gerus filmus (ypač Quentino Tarantino). Ant jo darbo stalo - Plato-nas, Borchesas, kažkodél - Koráno originalas. Dél to „ko-dél" ir „kažkodél" galvos patartina nesukti. Tiesiog - autorius jau toks, ir su tuo skaitytojas tuři sutikti pernelyg nesispardydamas, nes tokia jau eseistikos prigimtis. Ji yra autoriné eseistika, kaip kad yra autoriné daina.
Autorius yra stebintis, vertinantis, keikiantis, plüstan-tis, piktžodžiaujantis, liüdintis, sarkastiškas, ironiškas, jsi-myléj^s, alkanas, pagiriotas, mylintis Lietuv^, nemylintis Lietuvos, kandus, krykštaujantis, matantis vaiduoklius, bet netikintis jais, jam labai patinka Ménulis. Visos šios
SNOBO   AUKLÉJIMAS                           293
nuostatos tuři plüste plüsti vienoje ir toje pačioje esé. Jei nesugebate jvaldyti šios pilnatvés, verčiau esé nerašykite. Arba - jei esate tik kandus ir dažnai sédite po Ménuliu -jums dar daug trüksta, mokykités.
Autorius tuři pabréžtinai nemégti troleibusq, nes jie labai banalüs; neigiamai jis žiuri ir j visq civilizacijq. Visi išradimai po Gutenbergo knygq spausdinimo mašinos jam kelia žiovulj ar taurq pasipiktinimq. Ir apskritai jis mégs-ta rankraščius. Kad raso kompiuteriu - tik iš begalinio nuolankumo.
Apskritai esé autoriui atleistina labai daug kas, - iš es-més viskas. To nesuvok?s pradedantysis esé rašytojas ne-taps eseistu. Tq reikia jsisamoninti, ir labai smarkiai, gal net nešiotis kišenése daug rašteliq „man viskas atleistina" ar pasikabinti šj lozunga^ ant sienos. Eseistas gali pats sau prieštarauti, kalbéti nesamones, bet jei laikysis pagrindi-niq esé rašymo taisyklivj, niekas to nepastebés, o pastebé-jusiems galima atšauti, kad minties šuoliai reiškia ypatin-gq mastymo laisvumq, prieštaros nurodo j ypating^ auto-riaus laikysenq, pranokstančia^ jprast^ supratimq, buitinj mastym^.
Sis žanras reikalauja netikéto požiurio, naujo rakurso, originalumo. Tq galima išpešti labai paprastai, tarkime, literatui dera rašyti daug esé apie kosmoso sandar^, kvar-kus, fotonus, klonavim^ ir pan. - svarbiausia, tuose daly-kuose pernelyg nenusimanyti - o tada originalus požiuris garantuotas. Galima rašyti ir apie ekonomiky, kompiute-rius, katamaranq statybos ypatumus Malaizijoje, - eseis-tui néra neprieinamq temq, tamsiq kampq.
Rašytojas přiválo turéti enciklopedijq, žodynq, ypač -
294
VILKV   SAULUTĚ
tarptautiniq žodžiq, tačiau jais nesinaudoti, o cituoti iš at-minties. Sausas enciklopedijos tekstas gali pakenkti esé sti-listikai. O tokiq dalykq reikia vengti kaip kempinligés. Be to, esé - tai ne jvairenybiq enciklopedija, o rimtas žanras.
Tai nereiškia, kad informacijos eseistas neturi pateikti. Tuři ir net přiválo. Bet tai tuři büti specifiné žinija, speci-finiai faktai. Tarkime - pornografijos raida Senajame Egip-te, jrašai Romos imperijos legionq tualetuose, nekromanti-ja karalienés Elžbietos dvare, kapitono Pirio Reiso žeméla-piai, monstrq bei demonq vaizdavimo ypatumai XIII a. Burgundijoje, manuskriptq iliustravimo büdai Airijoje, tra-pistq vienuoliq valgiaraščiai - visa tai tinka; tokia žinija privaloma ir eseistikai prideda taip jai bütinos druskos.
Esé rašantysis tuři susirasti sau autoriq. Tai labai atsa-kingas poelgis, ir pasirinkti reikia labai rimtai, neskubant, nes teks susisieti su tuo autoriumi visam laikui. Tai tuři büti, Dieve gink, ne garsenybé, tai - snobizmas. Reikia susirasti labai menkai žinomq autoriq, tok}, apie kurj fi-losofijos ar literatüros specialistai viena ausimi yra girdé-J£, bet plačiajai nei siaurajai visuomenei jis nežinomas. Atrasti jj bibliotekos katalogq užkaboriuose, perskaityti ir po to cituoti iš peties, giriant jj, šlovinant už minties gelme; toks éjimas eseistui bütinas, kad jis galétq, viena vertus, parodyti savo skonio subtilum^ ir begalin? erudi-ciJ3, antra, - bet kokia proga remtis visiškai ezoteriniu autoritetu. Tarkime, Lietuvos literatüroje tokiq asmenq irgi yra, bet tai, Dieve gink, ne Herbačiauskas ar Tyslia-va, čia reiktq prisiminti Juozq Zmuidzin^ (vienos neblo-gos poezijos knygelés autoriq), Danq Pumputj (menkai publikuotas ir nežymus tarpukario poetas, bet vien pa-
SNOBO  AUKLÉJIMAS                   295
vardé ko verta). Neišduosiu daugiau pavardžiq, jos man pačiam reikalingos, tačiau mintis, manau, aiški.
Esé rašytojas přiválo visada tarp kitko užsiminti apie garsius vardus, greta kuriq jis labai gerai atrodo. Skaityto-jas tuři suprasti, kad jie prieš autoriq ir jo bičiulius nepa-prastai niekingas. Garsenybes reikia vadinti vardais. Jei ma-tei Justiny Marcinkevičiq iš penkiolikos metrq, gálima ra-miai rašyti: kai mes su Justuku susitikome Brode... ar: kai mes su Sigiu plepéjome apie Indonezijos literatury, aš, pliaukšteléjes jam per petj, pasakiau: nieko tu, Sigi, apie poezijq nenusimanai... Kas tas Sigis - ne taip svarbu. Gal Geda, gal Parulskis, bet taip galima save „prišriubuoti" prie garsiq autoriq, o tai eseistui bütina. Taip pat familiariai eseistas tuři elgtis su Hegeliu, Schopenhauerřu, Nietzsche, Kafka - skaitytojas tuři pajusti, kad autoriui tai savá kom-panija ir jie mielai su juo gertq „šnapsq", tik va - numiré.
Pravartu turéti ir lotyniškq sentencijq knygel?, skaitytojas tq labai vertina, nes nieko nesupranta. Nors šiaip dar labai gerai citatos senaja graikq kalba.
Keli temq variacijos pavyzdžiai, žinoma, neišnaudojan-tys visko ir galutiniq kurybinés virtuvés paslapčiq neiš-duodantys. Bet - sapienti sat.
O pratarmés pabaigai noréčiau tarti - jei galite nerašy-ti esé, nerašykite, nes tai nebütina; esé verčiau skaityti. Be to, řinka. Du eseistai Lietuvoje jq užpildo. Trys - per-pildo. Keturi - vienas kitq. skaitydami sukuria lietuviškos eseistikos kontekst^.
PATRIOTIŠKA ESÉ (su nostalgijos atspalviu). Pradéti nuo alyvq ir alyvuogiq, autorius sédi Graikijoje ant kalno
296
VILKy   SAULUTĚ
ir ilgisi Lietuvos. Senas pilvotas graikas su anyžinés bute-liu, graikas Zorba. Kazantzákis. Olimpo kalnas. Onasis. Laivai. Kenediené. Drachmos. Aleksandras Makedoniens. Delfai. Partenonas.
Ar dar jpilti? - klausia graikas smuklininkas.
Jei už Lietuvq - tai sklidinq „Metaxos", - susigraudi-n?s atsako autorius.
Pro jo galvq prašvilpia graikiška kregžduté.
Kaip koks Paksas, - galvoja autorius.
Dar viena kregždé. O čia - Kairys, - prisimena autorius.
Prie tavernos sustoja ožys, priekaištingai žiuri j auto-riq. Kreta barzdelé.
Pats žinau, - sako autorius. Geria dar vienq sklidin^ butelj „Metaxos".
Ir užgieda „Lietuva brangi". Daina sklinda virš kalvq ir kloniq, nešdama j Lietuva^ etc.
ŽALI A ESÉ. Tokia esé, kai autorius neturi laiko, tin-gi ar nežino, kaip j^ rašyti. Tada reikia parašyti bet kq, nedéti kableliq, bet prikišti daug tarptautiniq žodžiq. Pri-valu jos neskaityti ir parašius iš karto nešti j redakcij^. Nunešus mésti ant redaktoriaus stalo ir pabégti, nuduo-dant, kad esi labai užsiém^s.
Vartotini žodžiai: intelektualus, transvestitas, pneumo-nija, indulgencija, Kafka^ globalus, farmaceutas, ichtiozau-ras, mortyra, piligrimas, sic transit, altruizmas, ofšorinis.
Iš tikrqjq - paméginkite tuos žodžius sujungti drau-gén, ir esé bus neprasta.
Tai ir yra žalia esé. Tik primenu: parašius nieku gyvu nedera jos skaityti, tai netgi draudžiama.
SNOBO  AUKLĚJIMAS                   297
Redaktoriai tokias esé priima, nes galvoja, kad jie kaž-kq svarbaus praleido ir nesuprato svarbiausio.
INTELEKTUÁLI ESÉ. Pats lengviausias esé porosis. Lengviausias rašyti, turiu omenyje. Skaityti - tokiq nie-kas neskaito, bet kas mums darbo.
Metodas: imti rimtq, epochin? problema., kúri niekam nerüpi. Sumaišyti su ironija, sarkazmu, .šešiomis citato-mis. Citatq autoriai: Borchesas, Hesse, Einsteinas, Na-poleonas, Brežnevas ir Konfucijus. Citatq turinys nesvar-bus. Brežnevq galima pakeisti Can Kaiši, Napoleony -Tukididu. Konfucijaus keisti nereikia, jis pasak^s citatq kiekvienam galimam ir negalimam atvejui, o be to, tai vienintelis kinq vardas, kuris rašomas vienü žodžiu, be visokiq ten pertrükiq.
Paskui rašyti, kas j galva. sauna - bet apie klonavimq, globalizacija., civilizacijq, vektorius. Kas antrame sakiny-je tuři bůti kažkas apie Picasso, Leonarda, da Vinci ir Michelangelo. Du kartus jterpti žodj „šůdas". Bet - tik du kartus.
Südo padauginus, gaunasi visai kitas žanras.
PESIMISTINĚ ESÉ. Autorius turétq pradéti nuo lie-taus, debesq („sunkůs švininiai debesys", „dienq pilku-ma"), kurie slegia jo iškankinta. sielq. Siela sédi po debe-sim ir rauda gůdžiu balsu.
Bet - likimas. Likimas ir žvaigždés užnešé siela. j Lietu-vq, po debesim. Ekonomika sugriuvo, kultura griuvésiuo-se, niekas autoriaus nemyli. Autorius verkia šykščiom vy-riškom ašarom. Jei autore moteris - gali išvis apsibliauti
298
VILKy   SAULUTĚ
ir padéti ašarom numazgota. daugtaškj. Autorius tuři dar kelias eilutes t?sti ir pasakyti, kad bus dar blogiau, o debesys vis spaudžia autoriq prie žemés it monetq kalyklos presas. Autorius dar spéja kažka. šukteléti. Presas nusileidžia.
ESĚ APIE BUITf. Esé autorius apskritai nekenčia bui-ties ar bent jau jq ignoruoja, buitis jam kelia šleikštulj, ji -atstumianti. Bůtis - visai kitas reikalas, apie ja. eseistas jprat^s daug ir originaliai mqstyti.
Kada šiuos dalykus aprašes autorius jaučia, kad pakan-kamai iškeiké ta. niekingq buitj su vaikq vystyklais, trolei-busais, šiukšliq ir stiklo taros nešimu, ir jau gali pastebé-ti, kad bůsimasis skaitytojas ima pritariamai linkčioti ir murméti: „Na taip, ta buitis, kaip viskas niekinga, kaip autorius teisingai pagavo gyvenimo menkyste/', autoriui reikia ůmai peršokti ant kito žirgo ir tarp kitko papasa-koti, kad jis, plaudamas indus, mqsto apie ing irjang dialektika^ Daodedzinq, apie induistq dievq Ganešq, vaiz-duojamq kaip dramblys didelémis ausimis, ir Hegelio „Dvasios fenomenologija/', o siurbdamas kilimq stebi smulkias dulkeles, mqstydamas apie tai, kq apie jas saké Demokritas ir Epiktetas ir kaip jq mintis komentavo neo-platonikai, ir pats prilygina šias dulkeles gyvenimo tra-piai amžinybei, kiekviena dulkelé - tai likimas, - mqsliai sako autorius, išjungdamas dulkiq siurblj. Kq autorius tuo noréjo pasakyti, visiškai nesvarbu; skaitytojas, pritrékš-tas autoriaus didybés, apsiverkia, nes jis pats siurbdamas kilimq tegali galvoti apie alq ar kažka. panašaus.
Sitokie éjimai eseistikoje bůtini, tiesa, gal kiek neko-
SNOBO   AUKLĚJIM AS
299
rektiški, bet kaip smagu prigauti skaitytojq. Ir - priversti pasijusti niekinga ypata.
O kas žino - gal skaitytojas ims ir persiauklés ir, skalb-damas vystyklus, ims kliedéti apie debesis.
SEILĚTA ESĚ. Panaši j pesimistin?, bet toks panašu-mas tik diletántams. Cia irgi debesys tinka, bet jie ne švini-niai, jie panašus j ériukus, šviečia saulé, bet sieloje kažko nelinksma, širdj gniaužia supratimas, kad viskas ne taip.
Bet vaikysté... basakojis (basakojé) béga per ražienas, su rugiagéle rankoje. Platüs dvaro ar kolchozo laukai, javai svyruoja véjyje it kokia Geltonoji jüra... Pamiškéje kalena kulkosvaidis. Stribai? Partizanai? Ak, koks skir-tumas, laiminga vaikysté, saulé ir javai (kviečiai, mie-žiai, grikiai). Saldainis, tirpstantis burnoje, limonadas „Diušés".
Upés dugne upétakis (lašiša, ungurys) neršia, pliko-mis rankomis pagauni, spurda rankose, žvynuose saulés blyksniai.
Ak, kodél? Kaip? Už ka_? Ir kas? Kada? Ka_?
Kada tai pasikartos? Kas?
Jei autoriui iš nosies ima tekéti snarglys - esé parašyta.
IMPRESIQN1ST1NĚ ESĚ. Tik iš pirmo žvilgsnio atro-do, kad tokiq esé rašyti lengva. Impresionistiné esé reika-lauja gramatikos taisykliq išmanymo, tai yra žinoti, kad galima déti daugyb? kablelii} ir kabliataškiii. O jei galima -vadinasi, reikia.
Didžiausias sunkumas impresionistinei esé tas, kad jo-je negali büti né užuominos apie siužetq. Tai aukštasis
300
VILKU   SAULUTĚ
eseistikos pilotažas. Daug smulkiij potépiij, iš tolo susi-liejančiq j, tarp musí} kalbant, nežinia kq, bet tam žmo-nés ir sugalvojo impresionizme Pavyzdys:
Stovi drugelis ant tvoros. Stovi ir nugriuvo. Sparneliai plast, plast; néra drugio. Kur jis, žino tik Ahuramazda.
Grjžulas sukasi. Senas kalvis, apie traktorius, panieki-namai; žaltys rangosi ant asfalto. Arklys jsitemp?s it styga, žiuri j tolj. Groja Rostropovičius.
Jei galétum, pakiltum ir léktum, léktum už horizonto, kur link nuskriejo muzika. Arklio akys masto. Prie karče-mos šurmuliuoja vyrai. Bus mitingas! Zem? dalys! Kas iš to, sako Brahmsas.
Drugelio spárno mosteléjimq apdainav^s kinq poetas Li Bo atrado aštuoniasdešimt septynis žodžius tam vink-teléjimui aprašyti.
Brahmsas irgi. Kq tu irgi, Brahmsai, klausia teta Valeri-ja. Aš viska^ irgi, atsako Brahmsas.
Ak, mylimoji mano... Ašara rieda per skruostus. Viena per abu. Jstrižai rieda.
Pribégo Rostropovičius, mes íšsibučiavome. Patefonas groja „Alte Kameraden". Merginq viliotinis!
KELIONIIJ ESĚ. Labai populiarus žanras. Autorius Niujorke, Bombéjuje, Londone. Daug masto. Vaikšto po memorialinius muziejus. Vél m^sto. Skaito Joyce'3 su Proustu. Vaikšto po kapines (lietuvis bütinai tuři aplankyti visas kapines, eseistas juolab). Fotografuojasi prie kápo. Masto dar. Eina j rašytojo muziejq. Mqsto. Jaučia. Išgy-
SNOBO   AUKLÉJ1MAS
301
vena. Apsiverkia. Eina j parodq. Stebi. Jaučia. Ziüri. Spok-so. Apsiverkia.
Prie jo prieina japoné ir sako: iš kur tu. Iš Lietuvos, atsako autorius. Ten, prie Svedijos, už balos. Zinau, atsa-ko japoné, Ciurlionis, Sabonis, Mendelssohnas.
Skamba Lietuvos garsas, m^sto autorius. Prie Temzés ji ištinka nostalgijos priepuolis. Nusispjauna \ Senq. Vél prieina japoné. Déjá vu.
Laikas namo, masto autorius. Okia garlaivis. Paryžius dingsta pakrantés miglose. Autorius apsiverkia. Spaudžia širdj jausmai. Lietuva, krantas. Bučiuojasi su Lietuva.
Ant krantinés jo laukia Bumblauskas, Brazauskas, Sabonis ir Mendelssohnas. Eime alaus, paprastai sako jie, sveikas atvykfs.
ISTORINĚ ESÉ. Lietuvoje rašomi du istorinés esé va-riantai. Vienas - apie Vytaut^, kitas - apie Barbory Rad-vilait?. Nežinia, kodél tos temos tokios populiarios, gal kad abu iš esmés blogai baigé ir galima kiek paraudoti, o raudas eseistai ir skaitytojai labai vertina. Na, apie Vy-tauta^ visada galima pasiskaityti enciklopedijoje ar tiesiog apie j} žinoma iš vidurinés mokyklos kurso, Barbora Rad-vilaité jdomi tuo, kad per tükstantj Lietuvos mažesnio ar didesnio valstybingumo metq tai antra karaliené po Mor-tos. Mindaugo Mortos, turiu omenyje.
{domu - Lietuva per tükstantj metq turéjo dvi karalie-nes. Bet abi numiré. K3 po to galvoti? Koks čia valstybin-gumas be karalieniq, jei karalienes turi net šachmatai. Sachmatai turi, lietuviai - ne.
Apie Vytauta^ labai gerai rašyti, nes jis mazgojo kojas
302
VILICy   SAULUTÉ
Juodmarése, ir dar žirgq gerti verte, 13 sürq vandenélj. Tapybiška. Be to, Vytautas - tipiškas lietuvis, nes jam iš esmés nieko neišéjo, Lietuva prakišo, Ordinui bruko že-maičius, gal bütq ir jkiš?s, ir mes dabar neturétume Dau-kanto nei Valančiaus, ir bütume visai prasigér?.
TIÜBINGENAS, RUDENS PASÁKA
Vykimas kur nors - visada transcendentinis ar tik trans-cenduojantis vyksmas; kiekvienas iki turi savo nuo; taigi nuo: sušlap^s Kaunas, metro ügio bepročiai, kaulyjantys išmaldos, su skustuvéliais užantyje, estiški autobusai, nie-kaip negalintys išsiaiškinti, kuriam teks važiuoti j Pary-žiq, kuriam - j Stutgartq; minia tautiečiq, nuolankiai lau-kiančiq estiškq derybq pabaigos; jsédimas j autobusy pri-lygsta katarsiui ar bent jau „Mirusiqjq knygos" tarpsnio jveikai. Salia sédi moteris, neaukšta moteryté, vykstanti j vienq pramoninj Vokietijos didmiestj; autobusas pajuda, man^s laukia Tiübingenas ir trisdešimt valandq kelio per naktj ir dien^, kelioné erdve ir laiku; ant Tiübingeno sto-gq sédi Hegelis ir moja man: komm... O gal ir ne Hegelis -iš tolo nejžiuriu...
Bet prieš tai dar instruktažas: simpatinga estuké pažada kav^ kelionés metu ir šiaip kavos; instruktažas estiškai, vo-kiškai, rusiškai; jau estiškame daug kartq nugirstu žodj „tua-letas", trisdešimties valandq kelionei tai gana neblogas žo-dis; tačiau per kitakalbes instrukcijas išgirstu: taip, yra tas
SNOBO   AUKLĚJ1MAS                            303