Jonas Biliūnas
JI IR JIS

    Jiedu abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus nežinojo apie
kitas kitą, kad abu kartu gyvena ant svieto. Ant galo jiedu susitiko: jis jaunas ir da drąsiai
žiūrintis ateitin, bet jau nemaža patyręs jaunų dienų bangose ir gera, ir pikta; ji jaunutė,
nekalta mergaitė ir tokia maloni, kaip rūtų daržely žydinti balta lelija. Abudu nustebo, vienas
kitą pamatę; abejų vienu akies mirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiemdviem rodėsi, kad jie
seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. "Ar ne ši mano sapnų gaivintoja? ar ne šis mano
širdies laukiamasis?" - mąstė abudu, vienas kitą išvydę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką. Kada
jis priglaudė jos galvą int savo krūtinę, o ji, apkabinusi savo baltom rankom jo kaklą, pirmą kartą
jį bučiavo, - jiedu pasidarė vienas antram tokie brangūs ir artimi, kaip niekas daugiau pasaulėje.
Jiedu buvo laimingi.
    - Nors mudu nieko neturiva, nors jokių turtų nesava susidėję, - kalbėjo jiedu tarpu savęs, -
vienok eikiva kartu gyvenimo da nepramintais takais, sėkiva, ką turiva, dirbkiva, ką galiva, ir
tikėkivos vaisių, kuriais galėtuva džiaugties ir nusiraminti; remkiva vienas antrą, būkiva
santaikoje, o meilė palaimįs mūsų gyvenimą, palengvįs jo vargų naštą.
    Taip kalbėjo jiedu vienas antram, ir visi jų jausmai, visos jų dvasios stygos prijautė tiems jų
žodžiams, kartu su tais jų žodžiais skambėjo. Ir jiedu, tarsi atgijusiu ir sutvirtėjusiu, linksmai
žiūrėjo ateitin, drąsiai žengė dar nepramintais gyvenimo takais...

1905