V. AMBRAZAS B ALT l ST IC A I prtedas 1972 DÉL LDETUViy KALBOS DALYVIIJ SINTAKSINÉS SISTEMOS RAIDOS ívairi ir savarankiška dalyviu. bei veiksmažodiniu. budvardžiu. vartosena — vie-na iš büdingu. ide. kalbu, sintaksés ypatybiu., krintanti j akis jau seniausiuose šiu_ kalbu. paminkluose. Tačiau ilgainiui, kintant pirmykščiam sakinio struktüros ti-pui, beveik visose šios šeimos kalbose dalyviu, sistema susiauréjo bei sunyko, o pa-čios dalyviij formos, visai ar iš dalies praradusios fleksij% suprieveiksméjo, virto nelinksniuojamais „padalyviais". Žymiai mažiau šis procesas palieté baltu, kalbas. Dabartinéje lietuviu. kalboje, kurí iš visu, gyvuju. ide. kalbu. geriausiai išlaiké seno-vŕnŕus daly vili vartosenos polinkius, dar galima betarpiškai stebéti daugelj tokiu. konstrukciju., kurios gretimose slávu, ir germanu. kalbose yra jau seniai isnyku-sios, palikdamos pédsakus tik senuosiuose tekstuose, smarkiai paveiktuose grai-kišku. bej lotynišku. originálu.. Todél, tiriant ide. dalyviu. sistemos raid^, lietuviu. kalbos duomenys verti ypatingo démesio. Dél sintaksiniu. priemoniu. raidos chrono loginio netolygumo lietuviu. kalbos da-lyvlxj vartosenoje, paliudytoje istoriniu laikotarpiu, randame susisluoksniavusiu. jvairaus senumo klodu.. Nauji, progresuojantys reiškiniai čia egzistuoja greta re-liktiniu., iš tolimos praeities paveldétu. konstrukciju.. Nesileidžiant j smulkesne. kon-krečios medžiagos analiz§, šiame straipsnyje norima pažvelgti j kai kurias iš ju. vi-sos dalyviu. sistemos požiuriu ir pabandyti pačiais bendriausiais bruožais atkurti j os senesne, priešistorine. bukl§. Todél čia keliamos mintys bei teiginiai smulkiau nedetalizuojami ir neiliustruojami, o kai kurie iš ju. yra hipoteziu. pobüdzio. Lietuviu. kalbos dalyviu. sintaksinés sistemos pamata_ šiuo metu sudaro trys svarbiausi vartosenos tipai: atributyviné, predikatyviné ir pusiau predikatyviné (atributyviné-predikatyviné) vartosena. Atributyviniai dalyviai derínami su jvairias funkcijas atliekančiais daiktavar- džiais ar ju. pakaitalais, linksniuojami kaip budvardžiai, turi visu, linksniu. formas ir žymi iš veiksmo kylančias daiktu. ypatybes. Atributyvine. vartosena, galima pažy- méti schema1... PN... (1), pvz.: atvažiavo laukiamas svecias. _ -> 1 Schemose vartojami šie sutrumpinimai: Adj — büdvardis, Adv — prieveiksmis, N — varda-žodis, P — dalyvis (su linksnio indeksais apačioje ar be jij), Pron — ivardis, Vf — asmenuojamo- 7 Predikatyviniai dalyviai siejami su veiksnio vardininku ir tuři vyr. ar mot. gi-minés vardininko forma, arba siejami su veikéjo kilmininku ir tuři bevardés giminěs forma.. Sakinyje jie eina tariniu ir žymi pagrindiní veiksm^ (bušeny). Predikatyvine. vartosena. žymime schéma Nnom Pnom (2), pvz., svečias laukes, arba (Ngen) Pneutr (3), pvz., (svečio) laukiama. Pusiau predikatyviniai dalyviai pasižymi dvilypiais sintaksiniais ryšiais: jie de- rinami su vardažodžiais ar ivardžiais, bet kartu sintaksiškai siejami su veiksmažo- džiais. Pusiau predikatyvinés vartosenos, pamatas — vad. apoziciniai dalyviai, derinami su sakinio veiksniu ir sakinyje žymintys antraeilj, subordinuota. veiksma^ Šiuo metu tokia. reikšme. turi tik bútojo kartinio laiko veikiamuju. ir esamojo bei bůtojo laiko neveikiamuju. dalyviu. vardininko formos, kurios pagal růšies ir santy- kine, laiko reikšmes koreliuojamos su pusdalyviais. Apozicine, vartosena. žymime schéma Nn0m Pnom Vf (4), pvz.: svečias palaukes (laukdamas, laukiamas, sulauk- *------>---> <-- tas) atsigulě. Prie pusiau predikatyvinés vartosenos priklauso dar vad. aceusativus cum par-ticipio {matau svečiq Iaukianti), nominativus cum participio (svečias saké (si) lau-kes), konstrukcijos su jungiamáisiais žodžiais (svečias žinojo ko laukias) ir kai kurie kiti periferíniai dalyviu, vartosenos atvejai. Lietuviu. kalbos raidoje pastebimas aiškus polinkis formaliai diferencijuoti minétus vartosenos tipus. Atributyviniu. es. 1. veik. dalyviu. vardininkai, sutape. su atitinkamomis apoziciniu. ir predikatyviniu. dalyviu. formomis, ilgainiui gavo nau-jesnes, pagal analogija. su kitais linksniais sudarytas galúnes -antis, -intis. Apoziciniu. es. 1. veik. dalyviu. vardininko visiškai iŠstůmé palyginti nauja pusdalyvio forma, neturinti koreliaciniu. ryšiij su atributyviniais ir predikatyviniais dalyviais. Apoziciniu. ir predikatyviniu. dalyviu. vardininkus dažnai skiria ir veikslas: eigos veikslo bůtojo laiko veikiamuju. ir neveikiamuju. dalyviu. formos paprastai turi tik predikatyvine; funkcija.. Istoriniu požiúriu mažiausiai problemiška yra atributyviné dalyviu. vartosena. Atributyviniai dalyviai palyginti gerai išlaiké búdvardine, savo kategorijos prigimtj ir, neturédami valdomu. ar prišlietu. žodžhi, dažnai iš viso sunkiai atskiriami nuo bůdvardžiu. (ypač tai pasakytina apie pasyvines formas su priesagomis *-mo ir véliausiai jtrauktas i veiksmažodiniu. laiko bei růšies reikšmiu. sistema., plg. tokius atvejus, kaip ariama žerně, lyjama diena, gimtas kraštas, suktas žmogus ir pan.). Ta aplinkybé, kad daugelis atributy vin iu_ dalyviu. dabar neturi apibrěžtu. laiko ir ji veiksmažodžio forma, Cj - jungiamasis žodis. Prijungiamasis (subordinacijos) santykis žymimas ^ arba ^ (strélé rodo prijungimo kryptj), sujungiamasis (koordinacijos) santykis žymimas , predikatyvinis santykis pusiau predikatyvinis santykis «—>. 8 rúšies reikšmiu., yra susijusi ir su vélesniu, jau istoriniais laikais pastebimu ju. búd-vardéjimu. Predikáty vin? vartosena. sudaro trys svarbiausi atvejai: 1. Dalyviu. vardininko formos, koreliuojamos su sudurtiniais veiksmažodžiu. laikais ir savo reikšme atitinkančios esamojo atliktinio laiko formas. Tokios konstrukcijos, kaip svečias atvažiaves, dabar gali búti laikomos para-digmos svečias (buvo, bůdavo, bus) atvažiaves nariais su nulinémis jungtimis. Ši ju, vieta, be abejo, néra sena, kaip nesena ir pati lietuviu, kalbos sudurtiniu. laikxj sis-tema, kurí pradéjo irti, dar nespéjusi galutinai susiformuoti. Tuo tarpu pačios Nnom Pňom tipo konstrukcijos, kaip ir atitinkamos Nnom Adjnom konstrukcijos (pvz.: svečias geras), veikiausiai siekia labai tolima. ide. praeitj ir yra kilusios iš senovišku. nominaliniu. sakiniu.2, turinčiu, ta, páčia, sandaros schéma., t. y. Nnom Nnom. <—> 2. Veikiamuju. dalyviu, vardininko formos, žyminčios netiesiogiai patirta,, per-pasakota. ar abejojama. veiksma, ir sudarančios vad. netiesiogine. nuosaka. (modus relativus), pvz.: svečias atvažiaves ir laukes. Plačiau nenagrinéjant netiesioginés nuosakos kilmés3, čia tik pažymétina, jog pagal savo vieta. dalyviu. sintaksinéje sistemoje ši nuosaka yra neatsiejama nuo pir-mosios grupés predikatyviniu, konstrukciju.. Jtj tarpusavio ryšius visu. pirma rodo šios aplinkybés: a) Formalus daugelio abieju. grupiu. konstrukciju. sutapimas, ypač kai dalyvis yra jvykio veikslo. Dalyvio forma toje pacioje konstrukcijoje, pvz., svečias atvažiaves, priklausomai nuo konteksto bei situacijos gali bňti suprantama ir kaip netiesiogine nuosaka (plg.: girdéjau, svečias atvažiaves) ir kaip esamojo atliktinio laiko atitikmuo (plg.: Dabar jau svečias atvažiaves). Abieju. grupiu. konstrukcijos ski-riasi tik modaline reikšme. b) Pirmajai grupei priklausančiu. bút. kart. laiko veik. dalyviu. koreliacija su staigiai, pavéluotai patirta, ar netikéta. veiksma. reiškiančiomis es. 1. veik. dalyviu. formomis su6e-, kurios šiuo metu irgi šliejasi prie netiesioginés nuosakos (plg.: svečias atvažiaves \\ svečias bevažiuojqs). Modalinés reikšmés „prisitvirtinimas" prie es. 1. veik. dalyviu. su be- veikiausiai néra labai senas, nes senuosiuose raštuose ir tau-tosakoje šiu. dalyviu. vardininkai dar kartais vartojami be minétu. modaliniu. at-spalviu. kaip es. 1. asmenuojamuju. veiksmažodžio formu, atitikmenys, pvz.: Beauš-tanti aušrelě, betekanti saulelě. Kelk dukterěle, mano viešnele ir pan. c) Veikiamuju. dalyviu vardininko formu, vartojimas verbum finitum artima reikšme taip pat paaiškinamas sena predikatyvine funkcija, pavyzdžiui, emfa- 2 Plg. E. Benveniste, - BSL XLVI 1 (1950) 27 tt.; B. B. HsaHOB, OômeHHAoeBponeň-CKaji, npacjiaBHHCKan h aHaTOJiHHCKan H3HKOBbie CHCTeMbi, MocKBa, 1965, 266 tt. 3 Šiuo klausimu žr. aut., Donům Balticum, Stockholm, 1970, 6—13. 9 tinése konstrukcijose (Nebegyvenes čial), reiškiant alternatyva. (Ar jai sakes, ar ne — tq pat[ daro) ir pan. Turint galvoje vardažodine. dalyvio prigimtj, šios aplinkybés leidžia manyti, jog antrosios grupés konstrukciju. (t. y. netiesioginés nuosakos) sintaksinj pamata, taip pat sudaro senieji nominaliniai sakiniai. 3. Esamojo ir bütojo laiko n e v. dalyviu. bevardés giminés formos, paprastai einančios su veikéjo kilmininku ir žyminčios arba netiesiogiai patirtg., abejojamg. veiksma., pvz.: sako, svečio važiuojama (atvažiuota), arba netikétai ar pavéluotai patirtcj. veiksma,, pvz.: žiurék, svečio atvažiuota\ Tie patys veiksmo modaliniai atspalviai, kurie žemaičiu. tarmése nusakomi vei-kiamuju, dalyviu. vardininkais (2 grupés konstrukcijomis), aukštaičhi tarmése reiš-kiami nev. dalyviu. bevardés giminés formomis (3 grupés konstrukcijomis) arba ir vienomis, ir kitomis. Tačiau labai dažnai nev. dalyviu. bevardés giminés formos su kilmininku vartojamos ir be aiškesniu. modaliniu. atspalviu.. Tokiais atvejais jos ko-reliuojamos su atitinkamomis sudurtinémis laikii formomis, turinčiomis bütojo ar büsimojo laiko pagalbinj veiksmažodj, taigi sudaro paradigmy svečio atvažiuota \\ svečio buvo atvažiuota \\ svečio bus atvažiuota (svečio büta atvažiuota tipo konštrukcii os yra palyginti retos, populiaresnés tik šiaurés rytu, Lietuvoje ir Užnemunés pietiniame bei vakariniame kampe). Kai kur (pavyzdžiui, šiaurés Lietuvoje apie Mažeikius, Nauj. AkmeneJ pagrečiui vartojami pasakymai kiškio bégta ir kiškio yr(ä) bégta, tarp kuriu, nejaučiama kokio pastebimo reikšmés skirtumo. Nors 2 ir 3 grupiu, štruktúra skiriasi (skirtingos dalyviu. formos siejamos su skir-tingais linksniais), bet modalinés reikšmés beveik visiškai sutampa. Be to, abiem atvejais jos yra fakultatyvios, ir pro jas dažnai prasišviečia senas polinkis vartoti dalyviu. vardininko arba bevardés giminés formas kaip asmenuojamuju, veiksmažo-džio formu, ekvivalentus. Tas polinkis sieja visu, triju, grupiu. konstrukcijas ir ígalina sintaksine. koreliacija, su sudurtiniais laikais. (Nev. dalyviu. bev. g. formu, ryšys su veikéjo kilmininku — atskiras klausimas, kúri tuo tarpu paliekame nuošalyje.) Apoziciné dalyviu, vartosena taip pat néra vienalyté. Joje galima isskirti ivai-raus amžiaus sluoksnius ir, nustačius ju. tarpusavio ryšius, jžvelgti senesne. padétj. Palyginti naujas reiškinys čia pirmiausia yra pusdalyvio forma. Kaip žinoma, ji yra jsigaléjusi gerokai prieš raštijos pradži^. Tačiau senuosiuose raštuose ir tradi-cinéje tautosakoje dar išliko konstrukciju,, kuriose dabartine pusdalyvio reikšme vartojamas es. 1. veik. dalyviu, vardininkas, pvz.: Sztey Karalus tawo ateyt sedins ( = venit sedens) and asilayčio asliczios (Chyl. Bibl. Jon. 12, 15), koreliuojamas su kitii apoziciniu. dalyviu, vardininkais, plg.: Per dienq mislijantis po miškq vaikš-čioja, nieko neatrades, apie sau bédoja (Sälakas). [Žemaičiu, tarmése es. 1. veik. dalyviai dar dabar vartojami greta pusdalyviu, arba ju. reikšme konstrukcijose su 10 jvardžiais bei prieveiksmiais {dirbu kiek galis\\galědamas ir pan).4 Tad seniaues. I. veik. dalyviu. vardininkai, be abejo, jéjo j apoziciniii dalyviu. posistemj. Atskirös pusdalyvio formos su aplinkybine reikŠme išplitimas vietoj es. 1. veik. dalyviu. vardininko aiškiai rodo apoziciniii dalyviu. adverbializacija,, jxj itraukima. % veiksmažodinio tarinio grupe, ir šliejim^si prie verbum finitum. Nors dabartinéje lietuviu. kalboje pusdalyviai ir su jais koreliuojami dalyviu. vardininkai daug kur dar yra išlaike, antraeilio veiksmo reikšm§, bet nebeturi atskiro tarinio vaidmens ir suprantami kaip tam tikri aplinkybiniai žodžiai, apibüdinantys asmenuojamo-sios veiksmažodžio formos veiksmg. (tai rodo ir ju_ laikymas aplinkybémis visose ligšiolinése gramatikose). Dar toliau sis procesas paženges slavii kalbose, kur ne tik esamojo, bet ir bütojo laiko apoziciniai dalyviai formaliai atsiribojo nuo predi-katyviniu. ir virto nelinksniuojamais „padalyviais". Apoziciniii dalyviu. adverbializacija néra pirmykštč. Dabartinése lietuvhi kalbos tarmése, tautosakoje, ypač senuosiuose raštuose dar randame nemaža konstruk-ciju_, kuriose daly vis, reikšdamas subordinuota. veiksma^, yra išlaike,s gana savaran-kiška, vaidmeni. Tai daugiausia sintaksiniai reliktai, atsidüre, dalyviu. sistemos peri-ferijoje ir nepritampantys né prie vieno iš pagrindiniu. vartosenos tipvj. Šiuo metu jie arba naujai jprasminami (dažniausiai gauna tam tikrii modaliniij bei ekspresiniu. atspalviuj, arba stabaréja ir nyksta. Visu, pirma iš ju. minétinos konstrukcijos, kuriose tarp apozicinio dalyvio ir verbum finitum eina sujungiamasis jungtukas, pvz.: svečias atvažiaves ir taré, turinčios ryškiu. atitikmenu. slavii, germanii, keltu. ir kt. kalbose5. Jau pati šili konstrukcijii sandara rodo, kad apozicinis dalyvis Čia buvo jungiamas su asmenuojamaja veiksmažodžio forma ne kaip aplinkybinis žodis, o kaip atskiras vardažodinis tarinys, nors ir žymintis semantiškai subordinuota^ veiksma^. Tuo laikotarpiu, kai apozicinis dalyvis sakinyje turéjo tokia. savarankiška, funkcija., jungtukas tarp jo ir veiksmažodžio buvo, be abejo, fakultatyvus. Pavartotas greta veiksmažodžio be jungtuko, dalyvis taip pat galéjo sakinyje eiti antruoju tariníu. Be kita ko, tai matyti ir iš tokiij tarmése bei senuosiuose raštuose paplitusiu. pasakymii, kaip išgiräes karalius šiokiq naujienq labai nusimině (1. pas.), kur dalyvis su sakinio veiksniu einančiu vardažodžiu ir priklausomais žodžiais sudaro atskira, grup§, dar gramatiškai nepajungta, veiksma-žodiniam tariniui6. Tad senoviška apoziciné dalyviu. vartosena reprezentuoja 4 Žr. P. Skardžius, — APh VI102 tt.; aut., Lietuviu. kalbos gramatiné sandara (LKKIX), Vilnius, 1967, 51 tt. 5 Plg. J. Kurz, K historickosrovnávacímu studiu slovanských jazyků, Praha, 1958, 96 tt. su ankstesněs lit. apžvalga; L. Bednarczuk, — ABS1 III 30—31; dél liet. k. plačiau aut., — Baltistica I (1965) 53-65. 6 Daugiau pavyzdžiu, žr. Lietuviij kalbos morfologiné sandara ir jos raida (LKK VII), Vilnius, 1964, 60. 11 modelj Nnom Pnom (Cj) Vf (5). Nuo dabartinio (3) jis skiriasi PnOT1 ryšio su Nnom ir Vf pobüdziu ir gali büti laikomas variantu modelio N N Vf (6), žyminčio mišruji ■*—> — <--y (kontaminacmi) sakinio tipa. (su verbaliniu ir nominaliniu predikatais) ir re-konstruojamo jau tolimiausiems ide. kalbu. raidos laikotarpiams. Kaip tik mišru-sis sakinio tipas Veduose, Homero epuose ir kituose seniausiuose ide. kalbu_ pamink-luose yra pagrindiné dalyviniu. förmig vartosenos sritis, labiausiai atitinkanti dvilype. pačios dalyvio kategorijos prigimtj7. Savo ruožtu šis sakinio tipas istorinés gramatikos požiuriu tegali büti interpretuojamas kaip nominalinio (N N) ir verbalinio (N Vf) tipu kontaminacija8, o generatyvinés gramatikos požiuriu — kaip ju. transformaci-jos rezultatas. Taigi kuo giliau leidžiamés i praeitj, tuo glaudesnius matome ryšius tarp apozicinés ir predikáty vines dalyviu. vartosenos. Apozicinio dalyvio ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos pozicija galéjo büti ir atvirkščia. Iš tokios sandaros pasakymii, tur büt, ryškiausiai dalyvio savaran-kiškuma. išlaiké konstrukcijos su tam tikrais santykiniais jvardžiais (kas, kuris, -i, koks, -ľ' kurioje vaiksmažodis dažniau esti sangra_žinis {svečias sakési parvažiaves, jautési skriaudžiamas, tikéjosi parvažiuosiqs), rečiau — nesangra_žinis (svečias nudavé nematqs, pajuto apsirikes, saké grišias). DaJyvis Čia žymi veiksma. (büsenaj, einantj asmenuojamosios veiksma-žodžio formos veiksmo objektu. Prie nominativus cum participio priklauso ir büt. k. 1. veik. dalyvni junginiai su faziniais veiksmažodžiais, reiškiančiais veiksmo pa-baigg. arba pertrauka. (baigti(s), liautis, nustoti, nurimti, stabteléti...), kuriuose dalyvis savo reikšme yra artimas bendračiai, pvz.: svečias liovési važiaves, lietus nustojo li-jes. Panašia. reikšme, kartais turi taip pat büs. 1. veik. dalyviai po veiksmažodžiu ti-kétis, viltis, pasižadéti, gqsdinti ir pan. (svečias tikéjosi parvažiuosiqs, gqsdino nebe-gr[šiqs) ir nev. dalyviai po prašyma. ar sutikima, reiškiančiii veiksmažodžiu, (svečias prašosi pavežamas, leidosi {tikinamas). Visais čia minétais atvejais dalyvis yra glaudžiai susijes su asmenuojamaja veiks-mažodžio forma, bet ju. tarpusavio ryŠys nevienodas. Laisvesnis jis esti konstrukcijose, kuriose asmenuojamoji veiksmažodžio forma yra sintaksiskai ir semantiškai pakankama. Pavyzdžiui, j kai kurias nom. cum part. tipo konstrukcijas su veiksmažodžiu džiaugtis vietoj es. 1. veik. dalyvio vardininko yra jsiskverbusi net pusdalyvio forma, pvz.: aš džiaugiuosi turédama (turinti) giminaite; taigi dalyvis čia supranta-mas kaip antraeilio veiksmo reiškéjas ir dar néra galutinai atitruke.s nuo apoziciniu.. Net ir po veiksmažodžŕu., bütinai reikalaujančnj veiksmo objekty žyminčios formos (pvz., sakyti, žinoti), dalyvis kartais funkcionuoja kaip atskiras predikatyvinis vie-netas, aiškiai skiriämas intonacija. Tokivj pasakynrq dar ir šiandien galima išgirsti visose tarmése, kuŕ tik plačiau vartojama nom. cum part., pvz.: jis saké(sí)jdaug dirbes greta sinonimišku. pasakymu, su veiksmažodžiais: jis säké(sí)\daug dirbu (dirba). Sunkiai itikima, kad tokie parataktiniai pasakymai su dalyviais bütu, paly-ginti neseniai išriedéj? iš nominativus cum participio konštrukcia, kuriose dalyvis su veiksmažodžiu jau buvo suauge. rj sintaksinj ir semantinj vieneta.10. Turint gal- 10 Plg. E. Tangl, Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen, Weimar, 1928, 50- 51; H. M a pB a h, — Kalbotyra IV (1962) 36-37. 13 voje bendra. dalyvŕq sistemos raidos krypti, daug patikimesné prielaida, jog minétos parataktinés konstrukcijos yra archaiškos, o dalyviai jose išlaike. antrojo tarinio funkcij^. Šitokio tipo pasakymai su dalyviais patys galéjo sudaryti nom. cum part. sintaksini pamata,. Postpozicinio büt. k. 1. veik. dalyvio savarankiškuma, iš dalies išlaike ir kai kurios stabaréjančios, specialius ekspresinius atspalvius jgavusios konstrukcijos. Pami-nétini šie búdingesni atvejai: a) Büt. k. 1. veik. dalyvis, betarpiškai jungiamas prie tos pačios šaknies veiksma-žodžio (dažniausiai — büsimojo laiko arba liepiamosios nuosakos formos) pabréžia j o žymima. veiksma^ pvz.: eina (eis) éjes ir vis Čia; gerk géres brolyti, dümok ir namo. Neigiamos formos dalyvis tokiomis aplinkybémis dažniausiai žymi alternatyvg. ir pabréžia kalbétojo niekais nuleidžiama. veiksma., pvz.: galvok negalvojes, vis tas pats; gužinék negužinéjes, vis tiek nesugausi. b) Eidamas su kitos šaknies (dažniausiai liepiamosios ar tariamosios nuosakos) veiksmažodžiais, neigiamos formos büt. k. 1. veik. dalyvis žymi nepageidaujam^, draudžiama^ ar tiesiog priešinga. veiksma^ pvz.: nutilk tuojau nežliumbgs; kad tu pa-springtum, šunim nelojgs. . Šiose konstrukcijose büt. k. 1. veik. dalyvio vardininkas savo reikšme artimas tai asmenuojamajai veiksmažodžio formai, su kuria yra siejamas. Tokios konstrukcijos, kaip gerk géres, brolyti ir gerk, gerk, brolyti; sakyk jam nesakes ir sakyk jam nesa-kyk vartojamos kaip sintaksiniai sinonimai. Tačiau dalyvis čia vis délto nebéra su-vokiamas kaip atskiras antrasis tarinys, o yra subordinuotas asmenuojamajai veiksmažodžio formai. Be intonacijos, tai rodo ir pusdalyvio paplitimas kai kuriose iš minétij konstrukcijií, plg.: dirbk dirbdamas, džiaugési neatsidžiaugdamas, galvok negalvodamas. Pusdalyvis šiuo atveju néra laiko atžvilgiu priešpastatomas büt. k. 1. veik. dalyviui, o tiesiog atlieka ta. páčia, funkcijg.. Taigi pro išorini rašytinés tradicijos laikotarpiu paliudytu. vartosenos atveju sluoksni dar galima ižiuréti gana archaiška. dalyvni sintaksin? sistema_, paremta, no-minaliniu ir mišriuoju (kontaminaciniu) sakinio tipu. Nominalinis sakinio tipas eina predikatyvinés, mišrusis — pusiau predikatyvinés vartosenos pamatu. Skirtin-gai nuo dabartinés kalbos, apoziciniij. dalyviu. vardininkas šioje rekonstruotoje sis-temoje funkcionuoja kaip atskiras nominalinis predikatas, tik savo reikšme subordinuotas veiksmažodžiui, kurio atžvilgiu gali užimti ir prepozicine, (6), ir postpozi-cin§ padétj (7). Ši buklé visai atitinka ta., kuria, galima ížvelgti, remiantis kitu_ links-niii konstrukcijomis. Iš absoliutinio naudininko, galininko su dalyviu (accusativus cum participio) ir pan. konstrukciju. vartosenos ypatybiu_ matyti, jog ir kiti dalyviu. linksuiai praeityje nebuvo taip labai priklausomai nuo asmenuojamuju. veiksmažodžio formai ir sakinyje galéjo sudaryti papildomus predikatyvinius centrus. 14 Tokia dalyviu. sintaksiné sistema galéjo büti produktyvi tol, kol kalboje buvo skiriami senojo tipo nominaliniai ir verbaliniai sakiniai ir kol vardažodinés (taigi ir dalyvinés formos), silpnai tepriklausomos nuo verbum finitum, sakinyje turéjo au-tonomiška. vaidmeni. Apie tokios epochos buvima. byl oj a tiek lietuviu., tiek ir dau-gelio křtu. giminišku. kalbxj (ypac sen. indu. ir graikuj sakinio sandaros ypatybés, nors istoriniais laikais ji niekur néra pilnutinai išlikusi. Senosios dalyviu. sistemos irima. bei transformaci^ bus nuléma. šie svarbiausi faktoriai: 1. Nominalinio sakinio vietos sintaksiniu. priemoniu. visumoje kitimas. Formuo-jantis jungčiai iš buvusiu. konkrečios reikšmés veiksmažodžiu. (*es-t *bhü- ir kt.), daugelis senuju. nominaliniu. sakiniu. buvo jtraukti j verbaliniu. sakiniu. sistema kaip pastarosios paradigmu. nariai su nuliněmis jungtimis11 (kaip tik tokia. vieta. dabarti-néje kalboje užima svečias sveikas tipo sakiniai, tik savo išorine forma sutampantys su senaisiais nominaliniais). 2. Sakinio centralizavimas ir hipotaktinřq ryšiu. tarp jo atskiru. daliu. stipréjimas. Veikiama tu. bendruju. ide. sakinio struktüros raidos procesu., neišvengiamai turějo pakisti ir senoji dalyviu. sintaksiné sistema: a) Nominalinio tipo konstrukcijose dalyviai, kaip ir kitos vardažodinés formos, turéjo bůti naujai jprasminti kaip sudétinio tarinio formos su nulinémis jungtimis. Kuriantis sudurtiniu. laiku, sistemai, kai kurie dalyviai virto veik. rušies esamojo atliktinio laiko ar nev. rušies esamojo laiko formu, ekvivalentais. Krti, nepritape. prie sudurtiniii laiku, (ar apskritai sudurtinio tarinio) formu., gavo modalines reikšmés ir sudaré netiesioginés nuosakos pamata.. Prie modaliniu. netiesiogiai, netiké-tai, pavéluotai patirto ar abejojamo veiksmo reikšmiu. „prisitvirtinimo" prie veik. dalyviu. vardininko formu, veikiausiai prisidéjo jau minétos mišriojo tipo konstruk-cijos su kalbos, jutimo ir pan. veiksmažodžiais (pvz.: sakéjějes), galininkas su dalyviu, gal büt, ir kitados vartotos perifrastinés optatyvo formos su *bi ir daly-viais12. b) Mišriojo tipo konstrukcijose dalyvis adverbializuojamas, praranda antrojo tarinio funkcija. ir prisišlieja prie veiksmažodžio. Taip iš konstrukciju. su prepozi-ciniu dalyviu susidaro dabartiné apoziciné vartosena, o iš konstrukciju su postpo-ziciniu dalyviu — ivairůs veiksmažodžiu. junginiai su predikatyviniu atributu einan-čiais dalyviais. Konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais netenka sintaksinio pamato: j os arba adverbializuojamos ir prisišlieja prie apoziciniu. (tai rodo pusdalyvio for- 11 B. B. HßaHOB, op. cit., 268. 12 Plg. Chr. S. Stang, - NTS XVIII 348-356; J. Kazlauskas, Lietuviu. kalbos istorině gramatika, Vilnius, 1968, 402-403. 15 mos isigalejimas kai kuriose is juj, arba stabareja, gaudamos tarn tikrus ekspresi-nius atspalvius, arba nyksta. Tuo büdu dabartine lietuvhi kalbos dalyviu. sintaksine sistema gali büti paaiskinta kaip senesnes sistemos, paremtos nominaliniu ir misriuoju sakinio tipu, raidos re-zultatas. ZUR ENTWICKLUNG DES SYNTAKTISCHEN SYSTEMS DER LITAUISCHEN PARTIZIPIEN Zusammenfassung Durch die knappe summarische Behandlung einiger archaischer Partizipialkonstruktionen ist im bevorstehendem Artikel ein Versuch gemacht das ältere syntaktische System der litauischen Partizipien, das auf dem nominalen und gemischten (nominalen-verbalen) Satztyp beruht, zur Vorschein zu bringen. Der nominale Satztyp (N N) wird als die Vorstufe des heutigen prädikati- <—> ven Gebrauchs (Nnom Pnom, z. B. svecias atijes) aufgefaßt. Nach der Umwandlung der alten Nomi- -->■ nalsätze wurde ein Teil von prädikativen Partizipien in die Paradigmen des verbalen Prädikats als Elemente mit Copula 0 einbezogen; der andere Teil hat modale Bedeutungen bekommen und die Grundlage für Modus relativus geschafft. Der gemischte (kontaminierte) Satztyp mit dem präpositiven Partizip (Nnom Pnom (Cj) Vf) ist als Ausgangspunkt für die Entwicklung des heuti- <—---->. gen appositiven Gebrauchs angenommen. Infolge der Zentralisierung des Satzes und der Stärkung der hypotaktischen Beziehungen zwischen seinen Gliedern hat das Partizip die Funktion des zweiten (nominalen) Prädikats im Satze allmählich verloren und sich an das verbale Prädikat als eine adverbiale Bestimmung angeschlossen; die appositiven Nominativformen des Part, praes. act. wurden dann durch die neueren spezialisierten Formen des Halbpartizips mit -damas, -a verdrängt. Die relative Selbständigkeit des Partizips ist nur in den Konstruktionen mit Konjunktion ir (z. B. svecias atejes ir tare) und in anderen peripherischen Überbleibseln des früheren Systems erhalten geblieben. Die Konstruktionen mit Relativpronomina und -Adverbien (svecias zino kq darqs), no-minativus cum participio (sveöias sako(si) atvaziavgs), emphatische, alternative u. ä. Fälle (eina ejes, galvok negalvojes, nutilk nezliumb$s u. s. w.) können andererseits auf den gemischten Satztyp mit postpositivem Partizip zurückgeführt werden.