10.1 Tema: Gamta žemė země kotas stonek vanduo voda kamienas kmen oras vzduch lapas list vėjas vítr šaka větev dangus nebe žiedas květ saulė slunce kankorėžis (m.) šiška mėnulis (m.) měsíc spyglys (sg.) jehličí žvaigždė hvězda krūmas keř gėlė: květina Peizažas: krajina rožė růže kalnas hora tulpė tulipán kalva kopec gvazdikas karafiát ežeras jezero ramunė heřmánek jūra moře rūta routa vandenynas oceán medis (m.): strom banga vlna eglė smrk tvenkinys rybník pušis (f.) borovice upė řeka beržas bříza miškas les ąžuolas dub laukas pole klevas javor pieva louka kaštonas kaštan akmuo kámen obelis (f.) jabloň uola skála kriaušė hrušeň slyva švestka, trnka augalai: rostliny vyšnia třešeň, višeň šaknis (f.) kořen 10.2 Gegužė (lietuvių pasaka) Labai labai seniai, kai Perkūnas buvo žvėrių ir paukščių karalius, jis visiems paukščiams paskyrė vietą gyventi: gandrui – aukštą medį, ančiai – vandenį, vyturiui – lauką, varnai, gegužei – mišką, kregždei, žvirbliui – pastogę. Visi paukščiai apsigyveno savo vietose. Gegužei nepatiko gyventi miške. Nuskrido ji pas kaimynus paukštelius. Į laukus, prie upės, prie žmonių namų. Nepatiko jai niekur: aukštas medis – per daug atvira vieta, vanduo – drėgnas, laukas – kietas, miškas – tamsus ir baisus, o pastogė – tvanki. Tada ji nuskrido pas Perkūną ir sako: - Aš norėčiau gyventi ten, kur būtų šviesu, šilta, linksma, lengva, malonu ir nepavojinga. Perkūnas supyko ir sako gegužei: - Jeigu taip, tai ir gyvenk taip, be savo vietos. Ir dabar gegužė kiekvieną naktį nakvoja kitame medyje, neturi savo lizdo, kiaušinius deda į kitų paukščių lizdus. Svetimi paukščiai jos vaikus augina. Taip gegužė ir gyvena be namų, be šeimos, vis kažko ieško, verkia, liūdnai kukuoja. Jos gyvenimas be didelių rūpesčių, bet tikriausiai nelabai linksmas.