Alfonsas Nyka-Niliūnas


Aklasis pasakoja apie namus
Tu klausi ką radau parėjęs
(Nors nenorėjai palydėt).
Mane namo už rankos vedė vėjas
Ir senas paukštis liepė neliūdėt.


Radau ten motinos sekmadienių maldas ir tavo
Žingsnius vienatvėj kambarių tuščių.
Vidudienį klausiau artėjančio lietaus oktavos
Po liepom su apakusiu paukščiu.


Po to atsiguliau ant priemenės grindų; jos plakė,
Plazdėjo lyg krūtinėje gyva širdis.
Tai nuostabi kalba, nes ją, apkurtęs ir apakęs,
Krauju ir gyslomis girdi.

Nemeikščiai, 1939


Namie
Prie dulkinų ir ištampytų kojų glaudžiasi katė priėjus.
Ant stalo mano stebuklingos knygos,
Dar tebeskaitomos alkūnėm pasirėmusios šviesos ir vienumos.
Už sienos miega motina (nepabudina jos vėjas),
Ir tvinkstančia naktim aš vėlei gyvenu namuos.


Už lango vakaras su šlamančiais šešėliais.
Gūdaus šnarėjimo giesmėm kažkas susėda kambary.
Pareina sutemos (jos niekada nesivėlina)
Ir viską paslepia gilios platybės vidury.


Kampe dar šneka laikrodis ir popierėliais padabinta lempa,
Nušviesdavus akis ir skurdą slėpusi šviesa.
Nyku ir tuščia – lyg prieš šventę…
Bet tu nenori vėl su manimi gyventi
Name kurs buvo mums vienintelė pasaulyje tiesa.


Atsiveria, kaip pasakų knyga vaikystėj, durys.
Įeina tėvas ir sesuo: jis - su žiema plaukuos, ji –
Su pavasariu veide, abu.
Nušvinta sienos. Alkana naktis pro langą žiūri,
O aš, kažką atminęs, vėl iš nerimo drebu.

Nemeikščiai, 1939


Kūčių naktį

Aš pasiėmiau visą gyvenimą sunkų

Ir laukais išėjau Kūčių naktį namo.

Prie pažįstamų guobų man ašaros sunkės,

Rūsčiai skundės keliai, slegiami vienumos.


Sunkios mintys man degino apsnigtą galvą:

Jie visi ten, už stalo sukniubę, liūdį...

Ir klupdamas bėgau į gimtąją kalvą

Su užkeiktu sidabro varpu jos širdy,


Ir šaukiau, nuo snieguolių ir vėjo apsvaigęs:

Kas atlygins už juos? Kas išgelbės namus?

Aliejus ir kraujas spingsulėje baigės,

Pašarvota šviesa, išauginusi mus.

Nemeikščiai, 1940


Berlyno improvizacijos

I

Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos

Ir gyvenu legendoje užgesusios liepsnos.

Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,

Dabar jau miega praeities lede įšalusiuos sapnuos,

O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,

Sustingę šaltyje visatos prarastos,

Vaikystėj, vėjo pučiamos, beržų viršūnėm žaidę

Ir kritę į kasas pavasario nakties keistos.


Už durų klūpo aklas vakaras Kalėdų,

Ilgai manęs ieškojęs ir suradęs čia,

Raudodamas, kad vėl turėjęs eit, sulaukti negalėdamas,

Ir kad pasauly likus mums abiem tiktai kančia,

Kurios čia, žemėje, deja, visiems pakanka –

Kovojantiems ir mirštantiems tuštybėje ramiai,

Kol nepaklaus nuožmus likimas, apkabinęs rankom: –

Kam tu, žmogau, šiai skausmo valandai gimei? –


Ant aslos kukčioja melsva akis. Į mano kūną,

Kaip viską laužantis ledynas, šliaužia gyslomis žiema

Ir dienos užgula lyg antkapiai su skausmo runom,

Kurių nežinomos prasmės mįslingos slegiama

Išalkusi dvasia pradės pavasariu nebetikėti

(O gal tikrai jo ir nebuvo niekados

Pasauly?). Bet many jis, amžinai sparnus išskėtęs,

Plasnoja erdvėse virš nebūties juodos.


Šią naktį mano kraujuje sušalti baigia Dievas

Ir sunkiose konvulsijose miršta kūno akmeny.

Galingos laiko ir tikrovės srovės nešasi užlieję,

Ir nebelieka nieko už manęs – visa būtis many:

Didingi skausmo miestai ir žaislų valstybės,

Sudegę medžiai, kraujo persunkti ligi šaknų.

Bet kas užpildys sieloj tvyrančią tuštybę

Sodomoj žuvusių svajonių ir sapnų?


Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.

Nė vieno artimo, nė vieno tolimo žmogaus.

Draugai – vaikystės vakaras, krūtinėj suledėjęs,

Apleistas saulės ir šešėlių šnabždesio nykaus,

Ir monotoniškas ant kelių laikiusio lietaus žliogimas

Prie gimto stalo klausosi manų minčių, –

Ir pasigirsta kraują stingdąs klyksmas mėlynų langinių,

Nes paskutinis jų vaiduoklis guli miręs po slenksčiu.

Berlin, 1944.XII.25


Motinos daina

Mano motina dainavo dainą:

Akyse jos plaukė laivas.

Aš pasirėmiau į aukštą stiebą,

Ir daina įsišaknijo širdyje.


Mano motina dainavo dainą:

Akyse jos skrido paukštis,

Ir didžiulis ąžuolas, kovodamas su vėjais,

Paslėpė tą paukštį sutemoj.


Mano motina dainavo dainą:

Akyse jos krito lapai,

Ir daina, ir veidrodis prieš langą

Buvo pilnas lapų ir rudens.


Mano motina dainavo dainą:

Akyse jos laivas ėmė skęsti.

Ąžuolą su klykiančiu paukščiu nulaužė

Ir paliko veidrodyje mus abu.

Tübingen, 1946


Orfėjaus medis

Parėjęs neradau namų, tiktai pėdas
Vaiduoklių lietuje ir vėjuos,
Tik gluosnio liemeny užgijusias žaizdas
Ir medžių runom švokščiančias alėjas.
Neberadau tenai nei vakaro, nei jos,
Nei gobelene raudonos medžioklės scenos,
Tik veidrodį po gluosniu ant vejos,
Benamės rankos nuimtą nuo sienos;
Tik veidrodį, išsaugojusį vienumą ir jos
Plaukų spindėjimą bežadį.
Ir užkasiau aš ją, atplėšęs rankomis velėną nuo vejos,
Ir ten dainuodamas pasodinau Orfėjaus medį.
Tiubingenas, 1946


Tyli daina

Nieko neliko tyloj. Tik tavo balsas

Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai

Tyliai slenka pakrantėm,

Degančia saulėj žeme.


Nieko neliko tyloj. Auksinis rytas

Ieško tavęs po namus. Laukinė saulė

Dieną pažinusi glosto

Ilgesį tavo plaukų.


Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas,

Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų

Švelnūs tonai ant veido

Gęsta kartu su manim.

Baltimore, 1954


Fragonard
Naktis - mergaitė, šviesą užgesinus,
Ateina prieblanda šlamėdama gašliai,
Ir klausosi, kaip liūdnas klavesinas
Verandoj, po glicinijom, pražydusiom vešliai,
Senos gražuolės atminimuos aidi
Švelniu romansu, pilnu laimės ir žiedų,
Ir šoka lieknos balerinos - raidės
Šešėly miegančio džiaugsmingo billet doux.
Alėjoj krūpteli šilkinis krinolinas;
Nubunda paukštis kranto ąžuole,
Ir teka jo daina, tyra kaip vynas,
Mėnulio nušviesta takų žole.
Atbėga ragana, liekna ir pusnuogė.
Jos kūnas į porfyro vazą panašus -
Ir maudosi, panirusi į rūko pusnį
Ir į romantiškos dainos lašus.
Tiubingenas, 1946

Emmaus keleiviai

Didžiulis medis, linkdamas į slėnį,

Gelsvais žiedais dabino kelio dulkes

Ir bronzinius tylių keleivių veidus.

Kaip laivas vakaras be garso plaukė;

Raudonos burės, išskleistos virš sodų,

Lyg tunika saulėleidžio auksinė,

Į sunkų santėmio aksomą supo

Ežia pareinančios namo merginos

Nepaliestas karališkas krūtis.


Ir namą apgaubė tamsa. Ant stalo

Spindėjo duona ir rūsčių keleivių

Veidai ir surambėję kietos rankos.

Jisai sėdėjo vidury, pavargęs;

Bet nieks nesuvokė ir nesuprato,

Kodėl Jis šypsosi. Kažkur toli

Skambėjo paskutiniai kimūs žodžiai

Senos kaip vėjas, kaip akmuo dainos.


Ant delno pasirėmęs storas vaikas,

Šiurkštus kaimietis — vyras ir švelni

Kaip nedažytas rausvo molio indas

Nutukus moteriškė – jo žmona,

Žiūrėjo Jam į veidą, ir visi

Tikrai žinojo, kas yra ramybė.

Heidelberg, 1946


Mergaitės daina

Sodai. Buvo be galo sunku

Juos nešti (bet kas yra sodai?),

Ir tavo rankos

Greit tapo nebepakeliamos.

(Bet kas yra rankos

Ir kaip atskirti jas nuo liūdesio?)


Takas buvo šaltas. Ėjom

Nežinodami, jog tai tik sapnas,

Nežinodami, kad einame abu, –

Ir tu prispaudei savo šaltas lūpas,

Išsunkdamas

Jau paskutinį saulės lašą

Iš mano nesuvokiamo tikrovėj kūno.

(Bet kas yra kūnas?)


Aš dar tebebuvau žolė

(Bet kas yra žolė?),

Aš dar norėjau būti tik žolė, tik ženklas,

Tik klausimas ir nesuvokti

Savo kūno prasmės. Ir tu

Turėjai net sapne manęs neliesti,

Nes kūnas yra būti.

Baltimore, 1956


Tuščia būtis
Tuščias kaip vakarykštis
Laikraštis, Viešpatie,
Tavo pasaulis.

Bet mes jį skaitom ir tvarstom
Senas žaizdas, kovojam pralaimėtas
Kovas su priešu,
Kurs niekad neateis nuplauti
Mirusios tuštybės,
Bandydami atnaujinti gėdą
Ir skausmą brolio kūne.

Viešpatie, nebeilgai ištversim!
Paminklai griūva! Viešpatie, nebeužteks
Gėlos ir pykčio
Atnaujinti mirties domenui:
Nes mes kovojam su savim.

Baltimore, 1975


Homero laivų katalogas

Vaikystėj, skaitant Iliadą

(Kuri dabar, geriau įsižiūrėjus,

Atrodo tik suaugusių vaikų žaidimai),

Mane svaigino Ksanto,

Vejančio Achilą, pyktis;

Žiaurus Hefaistas, puolantis ugnim;

Nutukę unguriai ir žuvys,

Apspitę graikų ir trojėnų kūnus.


Bet ypač pritrenkė tada

Kruopščiai Homero sudarytas

Laivų, atplaukusių į Troją, katalogas

Su jų karalių ir žymiausių

Vadų geneologijom bei žygiais.

Iš jų, šalia plepaus Tersito

Ir savo patarimais Dzeusui

Prilygstančio karaliaus Odisėjo,

Atmintyje kažin kodėl išliko

Gražiausias iš danajų (po Achilo),

Bet neįgudęs karo amate, Nirėjas

Ir tik prabėgomis užsiminta

Arėjui trejetą sūnų pagimdžius

Drovi mergaitė Astiochė.


Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto

Vaizduotėje seniai nurimus, klausiu:

Kas tu buvai, o Astioche?

Ir iš pasąmonės skeveldrų

Statausi juodą laivą,

Kad ir mane Homeras atsimintų.

Baltimore, 1976


Autobiografija 1986
Gimiau ir augau dar tėvų
Fantazijos sukurtoje valstybėje.
Turėjau savo
Namus ir savo vardą.

Dabar aš gyvenu
Savo paties lagamine, susidėliojęs
Reikalingiausius kasdienybei daiktus, –
Miniatiūrinius baldus ir knygų
Lentynėles su savo
Discours de la methode,
Su savo Sein und Zeit, su savo
Baigiančiom susidėvėti
Kaukėm, ir be perstojo
Vežiojuosi save lėktuvais
ir traukiniais
(Kartais nusisiunčiu paštu).
Mėgindamas surasti vietą
Laike ir buityje. Dabar
Aš vadinuosi Killalusimeno.

Baltimore, 1986