Sugrįžimas


Berniukas ir mergaitė,   nučiuožę  ant užpakalių   nuo kalno,  per melsvėjantį sniegą pasileido
prie upės. Jie  tik trumpam atsiguls ant ledo,  šaltuko nusvilintas  ausis  priglaus  paklausyti,
kas  ten, gelmėje -  žuvų  ir laumių plaukų pasaulyje. Dar  pabėgės už upės į  mišką,  vasarą taip
masinantį    neįžengiamybe:  džiunglės, kuriose, galąsdami tomahaukus,   tyko  indėnai, spęsdamos
spąstus  raizgosi  lianos, o kur dar tankiausiai  suaugę  šaltekšniai ir   ožekšniai...  Tarp
braškančių  eglių  jau   ėmė temti, o jie sustirę,  peralkę.   Kur upė,  į kurią pusę namai? Į
visas puses -  kamienai,  šabakštynai, kranklių riksmas...  Nusigalavę,  susiglaudę, su
prišalusiomis prie skruostų ašaromis jie  sutūpė    po  egle  pasitikti  likimo – artėjančių
vilkų akių žiburėlių.   Staiga  šakos prasiskleidė, apakino  žibintuvėlių šviesa, o prišokęs  šuo
aplaižė veidus.   „Stebuklas, kad mes juos radom“, - išgirdo tamsoje.

Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikščiojo tomis  pačiomis  vaikystės vietomis. Augdamas
išaugi  ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir -  dangų, po kuriuo čiuožinėdavai,  džiungles,
kuriose  pasiklysdavai. Jų  pačių  vaikai,  trys sūnūs,  jau klajoja  kas kur,  svetur, ir
negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako,   norįs uždirbti visus pasaulio pinigus,  na, ne visus,
tik tuos, už kuriuos  nupirkęs motinai  sabalų  kailinius  patiestų  ant purvynės, ir   ji galėtų
ją pereiti nesusitepdama  batų... Jaunesnysis Azijoje  sėdi ant bambuko demblio, žvelgia  į lotoso
žiedą,  į mėnulį, į vėją ir trokšta  kaip tik - nuo pinigų išgyti. Išsigydyti  ir  nuo
įsipareigojimų,  prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai -   absoliuti  laisvė...  Jų jauniausias
sūnus, laimei,  namuose, bet jis  dieną naktį  skendi  virtualybėje, jie  beveik nesikalba, ir
atrodo,  kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius  Rytuose  ir Vakaruose  -   dviejose  to paties
obuolio pusėse. Sakoma, Lietuva  baigianti  išsivaikščioti?  Tėvai norėtų, kad vaikai sugrįžtų.
Taip pat ir tas, kuris  namuose, ypač tas, nes vieną dieną jis  dings   anapus ekrano, ir šiapus
jiems  liks  tik  jo batai  ir akiniai - žmonės taip išnyksta...

Sugrįžimas... Kas tai?  Tai kaip ir prieš daugybę  metų saulėje dylą varvekliai.   Danguje
skylantis ir šukėmis pažyrantis  milžiniškas  vaiskaus  stiklo indas  šviesai per žiemą laikyti.
Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur,  ir vis dėl to šito čia
nesupainiotum  su jokiu kitur. Naminis.