PAVASARIO LINKSMYBĖS
Pasakotojas
Atgimimas,
džiaugsmas,
Dievo
garbinimas
Pasakotojas
Gandras
Pasakotojas
Ošims
Pasakotojas
Lakštingala.
Epizodo viduryje ji
palyginama su
būrka ir
su Krizu,
supriešinama su
Diksu
Pasakotojas
Liepia žmogui
pasimokyti
iš paukščių
kuklumo ir
saikingumo
Erelis ir
gandras
Skundas
žmonėmis
Pasakotojas
ir
šikšnosparnis
Apsirijėlis
ponas
Lauras:
pilozopai,
iškeikiamas
Milkus
Pričkus
apie
vaikus
ir žmonių
lygybę
Pričkus
intarpas –
paukščiai,
pautai,
jaunikliai
Pričkus
žmogaus
gyvenimas
nuo vaikystės
iki savų
vaikų
1-42 43-64 65-79 80-144 145-154 155-201 202-244 245-293 294-335 336-345 346-362
1
2
3
Pričkus
apie Adomą,
Ievą,
pirminę
nuodėmę,
vargų pradžią
Pričkus,
intarpas –
pavasaris,
uostysim
kvietkas,
bet ir darbai
ims dovyt
Pričkus:
eime,
skubėkime
dirbti
Slunkiaus
monologas
Pričkus:
subara
Slunkių,
ragina kitus
dirbti
Pričkus:
kalba apie
gyvulius,
ragina jų
neskriausti
Pričkus:
būrai
vargsta
ne mažiau
už gyvulius
Pričkus:
su džiaugsmu
stebimi
jaunikliai,
bus mėsos
Pričkus
ragina sėti
įvaraus
vasarojaus,
apsirūpinti
visiems metams
Blėkiaus
ilgesingas
monologas
apie
dešras
363-397 398-408 409-417 418-454 455-477 478-520 521-533 534-543 544-552 553-566
4
Pričkus
supeikia Blėkių
už nesaikingumą:
reikia įvairių
daržovių ir augalų
(baigiamla linais)
Pasakotojas?
Gėrisi
moterų
verpimu ir
audimu
Pričkus
supeikia
tingias
moteris
Pasakotojas
Supeikia nenaudėles,
ramina darbščiąsias
audėjas;
ragina sėti
įvairių daržovių
567-598 599-610 611-627 628-660
PASTABA: Nuo Lauro žodžių Pl 245 iki pat Pl pabaigos vyksta vienas būrų pokalbis. Į tai atkreipė dėmesį Dilytė, p. 128. Tik, mano galva, ne visai aiški paskaotojo žodžių riba
ties Pl 599. Susidaro įspūdis, kad dalis Pričkaus monologo iki tos eilutės jau gali būti paskaotojo žodžiai.
Taip pat būtų gerai prisiminti Dilytės pastebėtą antikinį Donelaičio monologų ir dialogų rėminimą, žr. 129–130.
1
Kertinių pietistinių vertybių izotopija: dievobaimingumas, kuklumas, darbštumas.
2
Luomas ir dorybė.
3
Vargo/darbo izotopija.
4
Saiko izotopija
VASAROS DARBAI
Galbūt krivūlė?
Pričkus
Sveiks,
svieteli
margs
Pasakotojas
„mes“
Apie
sveiką
kūną,
paliegusius
ponus
ir linksmus
būrus
Lauras:
Pamokslas
apie tai,
kad
žmogaus
gyven-
imas
prilygtsa
žolelėms;
kasos ir
kepurės
į nieką
pavirsta
Pasakotojas
Įsiveržia
beiskeikiantis
Vakmistras,
visi gyvūnai
išsigąsta
(syveida,
sturluks)
Selmas
Iškeikia
keikūnus
Pasakojimas apie gerąjį Amtsrotą
Pričkus
Nutraukia
kalbas apie
gerąjį A. ir
ragina
mėžti
mėšlą -
„pavalyti
sudrėbtų
dovanėlių“
Pasakotojas
+
Pričkus
+
Pasakotojas
Skelbiamas
pono įsakas
Pasakotojas
Būrai
skuba į
mėšlavežį
Pasakotojas
stebisi
„Mes“
I-asis
Amtsroto
pagyrimas:
neniekina
būrų,
nesikeikia,
kalba
lietuviškai
„Mes“
Kaip būrą
baudžiava
baudžia:
ponai jį
muša,
prastas
maistas
„Mes“
II-asis
Amtsroto
pagyrimas –
rauda:
A. verkė dėl
būrų vargų,
užstodavo
prieš
blogus
ponus,
parūpindavo
gėrimo
darbymečiu
Pričkus
sudraudžia
raudančius
būrus
(pūčka po
galvų)
1-9
(11)
12-45 46-95 96-113 114-135 136-150 151-160 161-164 165-186 187-216 217-241 242-258 259-265
Darbas – sveikata Keiksmai Mėšlavežis
Pričkus
sudraudžia
kažkurį būrą,
kad
nesijuoktų iš
tokių
metaforų;
grečnas
grūdas iš
grečno šūdo,
mėšlas ir
žegnonė
Pričkus
giria
mėšlo
darbus ir
būrus,
peikia
ponus,
kurie iš
abiejų
dalykų
šaiposi
Pasakotojas
sudraudžia
Pričkų, kad
taip
neburnotų
prieš ponus tai
pavojinga
Pasakotojas
nutraukia
mėšlavežio
temą, ragina
ruoštis
šienapjūtei ir
artėjantiems
lauko
darbams
Krizo
skundas
įžūliais
samdiniais ir
gendančiais
papročiais
Pasakotojas
nutraukia
Krizo skundą
ir vaizdingai
piešia
šienapjūtę
(kardai šoblės,
Giltinė barzdą
gremžia) - tik
Plaučiūno
sklypo
nejudino
Pasakotojas
pasakoja apie
girtuoklį
Plaučiūną, jo
pamestą dalgį,
kelionę į
Karaliačių,
šienavimą
pjautuvu.
Kaimynai jau
suvalė jo
rugius
Pasakotojo
pokalbis su
Kasparo
kiauliaganiu
prie
Plaučiūno
rugių.
Paikžentis
įsiterpia į
dialogą:
būrai
perima
ponų
blogybes
(Krizas
Krizą
prigauna)
Pasakotojas
atkerta
Paikženčiui,
kad
nezaunytų būrai
dažnai
daug
protingesni už
ponus
Pasakotojas
peikia
Plaučiūno
pabaigtuvių
švetnę -
niūkimas,
bliovimas,
Plonį nešam,
laistymasis,
girtavimas
266-277 278-292 293-304 305-313 314-433 434-448 449-472 473-482 483-495 496-504 505-529
Mėšlavežis „Pjūtis“ : šienapjūtė, rugiapjūtė
Selmas
stebisi, kad
krikščionys
prūsai taip geria
- visai kaip
kiaulės
šveisteriai ir net
daugiau už
kvailus
vokiečius
Pakamorė
gėdina būrus dėl neatliktų darbų
Jekė
užstoja moteris:
vyrai tesirūpinie
savo darbais.
Priekaištai
vyrams:
nesuvaytas
vsarojus,
nenupjautos
kanapės
Vakmistras
graudena ir mokina
Priekaištai
vyrams:
nesuvalytas
vasarojas
(pupos,
žirniai, avižos,
miežiai)
Priekaištai
moterims:
nedirba lino
darbų
Priekaištai
moterims:
nerenka grybų
(vokietės visus
surinko,
džiovina,
pardavinėja)
Priekaištai
moterims:
neskina riešutų
(pagiriamasis
žodis
riešutams)
V. primena
Dievo
dosnumą,
alkaną
pavasarį ir
gausius
naujus
aruodus
Dėkavokite
Dievui
Laiku
mokėkite
mokesčius
V. linki
linksmo ir
riebaus
rudens,
prašosi
pas būrus
į česnis
Baikim
vasarą,
ruoškimės
rudeniui
530-542 543-568 569-597 598-611 612-638 639-648 649-682 683-693 695-707 708-712 713-714
„pjūtis“ Graudenimai, gėdinimai, pamokymai
PASTABA: Dalia Dilytė identifikuoja vieną kelių asmenų pašnekesį nuo „mes“ raudos Vd 217 iki Krizo kalbos pabaigos Vd 433 (Dilytė, p. 128). Tai – įmanoma. Nors
komunikaciniai santykiai tarp kalbančių asmenų ne visai aiškūs.
Kitas pokalbių blokas prasideda nuo Selmo kalbos Vd 530 iki Vd galo (bet Dilytė į jš neįtraukia Vakmistro kalbos).
Taip pat būtų gerai prisiminti Dilytės pastebėtą antikinį Donelaičio monologų ir dialogų rėminimą, žr. 129–130.
RUDENIO GĖRYBĖS
Visažinis mes
Vestuvės
Rudens
vėjai,
šaltis
drėgmė
(įmurusi
žemė)
Pavasario
prisiminimas, su
kontrastiškais
rudens vaizdais
Ištuštėjusi
gamtos
erdvė
Rudens
gėrybių
gausa
namų
edvėje
Jaukūs
namai,
ruošiamasi
valgyti.
Kvieslys
Svečiai
dabinasi
vestuvėms
Krizas su žmona
vitoja svečius:
brangvynas,
plyckai, bliovimas
Jaunieji
paravžiuoja
+
kvieslys
muša arklį
Krizo
džiaugsmas:
Ilzbutė į
Taukius
nurekėjo
Atnešama
daug Krizo
paruoštų
mėsos valgių
Tėve mūsų.
Girtas
Enskys
skvarbo
mėsas, girti
svečiai
nemandagiai
valgo
1-21 22-36 37-54 55-68 69-81 82-108 109-118 119-133 134-141 142-158 159-175
Visažinis mes Pričkus Selmas Bleberio tarnas
Vestuvės ponų puotoje:
šlykštūs valgiai,
ponai nekalba
poterių, Pričkus
juos slapta
iškeikia
baisisi ponų ir jų
tarnų
bedievyste.
Lumper,
kamėdigės
Valio, vėl česnis
pasidaro; vardina
skerdžiamus gyvūnus,
džiaugiasi gausiai
rūkoma mėsa; dabar
atsigausim
Alus Įgėrę svečiai
pamiršta
poterius,
„žviegia“,
muzikuoja.
Dočys
prisigėręs
nuvirsta po
suolu
Moterų
linksmybės:
neviežlybos slapta
geria, viežlybos
atskirai šnekasi
Šokiai,
„durnos
štukos“
Nekviesti
svečiai
Slunkius ir
Pelėda
Jungiamoji
dalis:
nedyviktės –
ponai ne geriau
elgiasi
176-
182
183-196 193-196 197-217 218-230 231 -256 257-266 267-324 325-338 339-353
Visažinis mes Lauras Bužas Pričkus Enskys Pasakotojas
Užtarnauta atgaiva
kalba apie saiką kalba apie žmonių
lygybę ir
nelygybę
skundžiasi
savo likimu
Nerišli E. kalba trimis temomis: Pasaka apie girtuoklį Dočį
Labai
prisivargom:
išvardijami
darbai ir
vargai
Mėsiško valgio
pagyrimas:
aistringai
raginama skerst
gyvulius, kimšt ir
rūkyt mėsas,
dešras,
skilandžius ir
kitus skanumynus
Čėrauk su
razumu:
atmink, kiek
dienų turi
metai;
valgyk ne
tik mėsą, bet
ir daržoves
Gėda: kai
kūrie
lietuviai
švaisto
atsargas,
geria,
dainuoja ir
keikiasi kaip
vokiečiai
Ponai
ir būrai
gimsta
lygūs
Ponai
niekina
būrus
Jį skriaudžia
ponai ir
būrai; jis
gailisi savo
seno kuino
Gailisi
savo
peilio
Dėsto
viežlybo
vogimo
principus
Pasakoja apie
apsileidėlius
Pelėdą ir
Slunkių
Mitologinė
kūlė,
girtuokliai
Dočys su
pačia ir
vaikais
Pernykštės
Plaučiūno
krikštynos:
Dočys
sumušamas
354-370 371-392 393-423 424-437
438-
461
462-
484
485-531
532-
547
548-590 591-650 651-694 695-746
Pasakotojas Selmas
Pasaka apie
girtuoklį Dočį
Moralistinis monologas
Bobos gydo
Dočį
Naujos
drabužių
mados
Dievobaimingumas
nyksta
Girti būrai kritikuoja
mokyklas ir kunigus
Viežlybi
krikščionys
Artėja
pasaulio
pabaiga
Lietuvininkai neturėtų
lygiuotis į kitas nenaudėlių
tautas
Baigiamasis atsigręžimas
į orus ir metų laikų kaitą
747-772 773-790 791-817 818-850 851-855 856-876 878-888 889-912
PASTABA: nuo Pričkaus kalbos Rg 267 iki pat Rg pabaigos esama vientisko kalbų bloko. Plg. Dilytė, p. 128.
Taip pat būtų gerai prisiminti Dilytės pastebėtą antikinį Donelaičio monologų ir dialogų rėminimą, žr. 129–130.
ŽIEMOS RŪPESČIAISint.p.
Pasakotojas Pričkus Enskys Selmas Pričkus Pasakotojas
Dočy
s
Anon.
šaltyšius
Komunikacinė situacija neaiški Būrų krivūlė Teismas
Šaltyšių
sueiga
Paradigminisplanas
Žiema Vilkai Jėgėrių epizodas Apie „viežlybą“ vogimą
Ugnies nauda ir pavojus, Krizo
likimas
Gaisr
as
Dočio teismas
ir kalba
Apie
Dočį
1–71 72–100 101-107 108-116 117-164 165-181 182-207 208-299
300-
317
318-357 358-378
Kraštovaizdis -
harmonija
Kraštovaizdis -
disharmonija
Pasakojimas apie būrų klastas
Pasakojimas apie ugnį
Pasakojimas apie
(ne)teisingumą
Pasakoto
jas
Lauras Pričkus Pasakotojas Selmas
Šaltyšių
sueiga
Būrų kelionė su grūdais ir šykštusis amtsrotas Galbūt krivūlė?
Grūdus
‒ į Kara-
liaučių
Apie
ponų
malonę
Nepūsk
prieš
vėją
Šykščiojo amtsroto portretas. Kolektyvinė būrų bausmė.
Pričkaus mirtis
Guodžiamoji kalba
379-390 391-401 402-410 411-467 468-527
Pasakojimas apie (ne)teisingumą
Reikia sekti kalbančiųjų asmenų dialgus: anot Dilytės, pokalbių ribos tokios: Pričkus–Enskys–Selmas (Žr 117–299, t.y. klastų tema); Lauro ir Pričkaus replikos (Žr 391–410);
Selmo ir Lauro pokalbis Žr 468–682 (t.y. iki pat pabaibos)
Taip pat būtų gerai prisiminti Dilytės pastebėtą antikinį Donelaičio monologų ir dialogų rėminimą, žr. 129–130.