MAIRONIS. „Daina“ („Píseň“)


Už Raseinių, ant Dubysos,                Za Raseiniai, na (řece) Dubysa
Teka saulė, teka;                                vychází slunce, vychází.
Geltonplaukės puikios visos             Žlutocopé (dívky), všechny nádherné,
Šneka ten, oi šneka.                           Hovoří tam, ach, hovoří.
Po rasas kasas šukuoja,                     V rose si copy rozčesávají,
Saulė jas džiovina,                             Slunce je suší,
Kai užgieda, uždainuoja,                  Až zazpívají, zanaříkají,
Širdį taip griaudina.                          Srdce dojmem zjihne.
Aukštą dangų pamylėjo,                   Zamilovali si vysoké nebe,
Blaivią jo skaistybę;                           Průzračnou jeho nevinnost,
Sau akis užsižavėjo                           Jejich oči nadšené
Mėlyna gilybe.                                   Vidí jen blankytnou hlubinu.
Akys blaivios, gelsvos kasos,            Oči jasné, žluté copy,
Širdys, oi nešaltos,                             Srdce nejsou chladné,
Aukštas ūgis, kojos basos,                 Vysoké vzrostem, nohy mají bosé,
Nuo rasų taip baltos.                         Od rosy tak bílé.
Bet kodėl jos, žalią rūta                     Ale proč pak routu zelenou
Laistydamos, liūsta?                          Zalévají smutně?
Kam, dainuojant joms Birutę,           Proč při zpívání „Birutė“
Ašaros nedžiūsta?                             Kanou jim slzy?
Kaip nedžiūtų, kad nežūtų               Jakby nekanuly, kdyby nehynulo
Tiek jaunų bernelių!                          Tolik mladých šohajů!
Kad be laiko tiek nebūtų                   Kdyby nebylo tolik
Be vilties našlelių!                              Zoufalých vdov!
Daugel žūva, daugel pūva,               Spousta jich hyne, spousta hnije,
Kas apverks jų dalį?                          Kdo nářkem připomene jejich osud?
Už Uralo, žemės galo:                       Za Uralem, na konci světa,
Ne po savo šalį!                                 Ne ve svém kraji!